Neringa Rekašiūtė - fotografė, menininkė ir visuomenės veikėja, kurios gyvenimo kelias kupinas netikėtų posūkių, meninių atradimų ir nuolatinės savirefleksijos. Jos kūryba ir veikla atskleidžia ne tik estetinį grožį, bet ir giliai nagrinėja socialines problemas, žmogaus savivoką bei siekį keisti pasaulį. Neringa, metusi tarptautinių santykių studijas Lietuvoje, išvyko į Londoną įgyti fotografijos bakalauro, tačiau jos kelionė neapsiribojo vien menine kryptimi. Ji tyrinėjo Irano kultūrą, moterų padėtį Artimuosiuose Rytuose, kritikavo vakarietiškus stereotipus ir siekė suprasti skirtingų visuomenių dinamiką. Grįžusi į Lietuvą, Neringa tęsia tarptautinių santykių studijas, siekdama apjungti savo aistrą menui su socialiniu ir politiniu supratimu.
Ankstyvoji jaunystė ir studijų pasirinkimai
Neringa Rekašiūtė prisimena, kad paauglystėje neturėjo aiškios vizijos, kuo nori būti užaugusi. 12-oje klasėje ji suvokė, kad turi pati pasirūpinti savo ateitimi, nes tėvų skyrybos buvo sunkios. Ji pradėjo daug mokytis ir įstojo į tarptautinius santykius, tačiau po trejų metų studijas sustabdė. Niekada neturėjau jokio plano, jokios strategijos, jokio vaizdinio, pavyzdžiui, tokio, kad 30-ies metų turėsiu kelis vaikus, namą... Manęs tai niekada nejaudino.
Tėvų skyrybos Neringą labai paveikė, nors tėvai ir stengėsi su ja gerai tvarkytis. Jau nebuvau labai mažas vaikas, man buvo 15 m., kai tas procesas prasidėjo. Bet tuo metu pati buvau labai trapioj situacijoj, pažeidžiamoj, keistoj paauglystėj ir dariau daug keistų dalykų: labai sekiau madas, kurios nebuvo labai sveikos - gal tai ir yra atsakymas. Tas mažo miestelio gyvenimas, kai labai norisi pritapti - tai yra išlikimo klausimas. Be to, tai sutapo ir su mano pačios skyrybomis su pirmąja meile - jis išvažiavo į Vilnių studijuoti. Išgyvenau didžiulį praradimą ir didžiulį skausmą, net nelabai įsivaizdavau, kad toks gali būti. Sugriuvo kažkokia mano identiteto dalis.
Psichoterapija jai labai padėjo išgyventi tą patirtį - leisti sau prisiliesti prie tos žaizdos ir tada po truputį su ja atsisveikinti - atsisveikinti su savo skausmu, visokiais prisirišimais, traumomis, įsitikinimais, kurie buvo atsiradę: kad aš neverta meilės, kad mane visi palieka. Nes, aišku, kai tėvai skiriasi, atrodo, kad tave palieka. Buvo labai vertinga išsilaisvinti iš skausmų, kuriuos paliko ta patirtis.
Neringa teigia, kad turėjo labai daug puikybės, kuri slėpė sužeistą vaiką, norėjusį meilės. Tada supratau, kad aš myliu savo tėvus ir esu tokia dėkinga, ir kad jie padarė viską, ką galėjo, ir padarė geriausiai. Su šituo pokyčiu mano gyvenimo kokybė labai pasikeitė, nes, man atrodo, labai daug liūdesio ir stabdžių gyvenime kyla iš neišspręstų emocinių vampyrų, t. y. tų dalykų, kurie mus nuolat siurbia - tai kažkokios mintys, įsitikinimai, kad turėjo būti kitaip, kad su manim blogai elgėsi, kad man niekada nepavyks kažko kitaip padaryti… Bet čia yra tik mintys. Tik istorijos, kuriomis mes patikim.
Fotografijos kelias ir atradimai
Neringa Rekašiūtė susidomėjo fotografija, kai jos draugas paliko fotoaparatą jos namuose. Pradėjau fotografuoti savo drauges, kurti mizanscenas su jomis - tai davė daug jausmo, kokia tai puiki medija išreikšti save ir tai, ką nori pasakyti, vaizdu. Tada nesupratau, koks galingas yra vaizdas ir kaip jis eina per visus mūsų filtrus. Ir kad jis kartais yra daug kokybiškesnis ir labiau sukrečiantis negu žodis. Vaizdas yra tarptautinis. Nors tada to nesupratau, pradėjau užčiuopti, kad vaizdu galiu pasakoti istoriją ir man tai patinka.
Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau Londoną. Tai buvo mano visų feministinių, eco, kultūralizmo - visų tokių idėjų pradžia. Ten sutikau musulmonų, su jais labai susidraugavau, patyriau juodaodžių bendruomenę. Buvau tarp įvairiausių žmonių, lytinių orientacijų - supratau, kad pasaulis toks margas, pilnas ir kad visi puikiai sugyvena. Tai padėjo iš distancijos pažiūrėti į Lietuvą, kokie mes buvom susikaustę - dabar tai keičiasi. Londone sutikti žmonės atvėrė duris į savo pasaulius. Supratau, kiek yra pasaulių, kurių aš niekad nemačiau Lietuvoje, apie kuriuos yra tylima, kur durys yra užvertos - mes esam dauguma, mes normalūs, visi kiti tegul tyli pasislėpę. Supratau, kad tai nesąmonė, nes ta įvairovė, tas visų žmonių spalvingumas - jis ir padaro visuomenės narius laimingus. Mane turbūt šitas dalykas labai praturtino, aš parsivežiau visas tas idėjas į Lietuvą - įvairovę, toleranciją, atjautą ir supratimą, per ką eina mažumų žmonės, su kuo jie susiduria.
Tačiau patirtis mados industrijoje Londone buvo nemaloni. Aš atvažiavau labai alkana - taip norėjau tapti mados fotografe. Tai buvo mano tikslas, mečiausi į tai visa savimi. Rašiau el. laiškus ir užklausas visiems žymiausiems fotografams, ieškojau, kas ieško pagalbininkų, asistentų. Didžioji dalis neatrašė. Vienas atrašė - pasižiūrėjau, jis ir „Grazia“, ir VOGUE publikuotas, regis, stulbinanti karjera. Tuo metu man patiko ir ta estetika - tokia drąsi, seksualizuota. Aš nuėjau į darbo interviu. Dabar suprantu, kad jau laiškuose buvo daug „raudonų vėliavėlių“, bet buvau dvidešimt kelerių, galvojau: „O, Dieve, manęs nori, toks žymus fotografas, viską padarysiu“… Tik, aišku, neįsivaizdavau, ko paprašys. Atėjau į susitikimą, pralaukiau valandą, apvaikščiojau jo loftą, mane įleido ten dirbęs žmogus. Tada jis atvažiavo, vaikščiojo, rodė studiją, kur rašysiu el. laiškus, sakė, svarbu, kad mano anglų kalba būtų gera ir t.t. O tada jis tiesiog išsitraukė savo lytinį organą ir pasakė: „Dabar ateik, paimk jį ir gausi darbą.“ Fiziškai man nieko neatsitiko, bet tai buvo juodas debesis, kuris kartino viską, kas susiję su mados fotografija. Aš tiesiog nusijuokiau ir pabėgau. Man atrodo, kokius porą metų apie tai nekalbėjau.
Po šios patirties Neringa pakeitė savo požiūrį į fotografiją ir pradėjo matyti ją kaip įrankį pasakoti istorijas, man patinka susipažinti su žmonėmis ir eiti su jais į gylį. Fotografija man tai leidžia - pradėjau fotografiją matyti kitaip.
Neringa Rekašiūtė fotografuoja kasdien ir pastebi, kad žmonės nebebijo fotografuotis nuogi. Tai jau peržengia ribą, kai aš suprantu, kad tai universalu. Tai nebėra kažkokiems nučiuožusiems, meniškiems žmonėms. Aš fotografuoju teisininkus, chirurges, politikes, diplomates... Tai įvairus žmonių spektras. Gal žmonės manimi pasitiki? Nes pasitikėjimo reikia. Tu kažkam kitam įduodi tokį intymų dalykį, kaip savo nuogumą. Mes tai patikime ne kiekvienam. Žmonės mato, kaip kuriu, dažnai akcentuoja, kad juos paskatino ateiti tai, jog aš nuogumo nesuvulgarinu. Tai labai gamtiška, tikra, laisva ir net savotiškai vaikiška - tarsi prisimeni, ką reiškia išsilaisvinti kūne, kad galėtum vėl taškytis bangose, karstytis medžiuose, gulėti pievoje ir žiūrėti į debesis.
Kelionės ir kultūriniai atradimai
Neringa Rekašiūtė šiuo metu intensyviai domisi Islamo pasauliu, ypač Iranu. Islamo religija susidomėjau studijuodama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), profesoriaus Egdūno Račiaus paskaitose. Vėliau, jau studijuodama Londone, nuėjau į fotografijos parodą "Šviesa iš Artimųjų Rytų", kurioje atradau iraniečių moterų darbus. Jie mane sukrėtė savo politiškumu, nesitaikstymu su priespauda, status quo kvestionavimu. Iš pradžių pagalvojau, kad tokie darbai negali egzistuoti Irane, nes Vakarų žiniasklaidoje kuriamas Irano portretas niekaip nesusisiejo su tuo, ką mačiau tose fotografijose. Geriau pasidomėjusi suvokiau, kad buvau suvaržyta stereotipų, kurie menkai teatspindi tai, kas vyksta Irane. Panirau į domėjimąsi islamiškuoju feminizmu, Irano menu, kinų ir fotografija.
Nors ir maniau neturinti stereotipų apie Iraną, vis tiek turėjau baimių. Tas Vakaruose sukonstruotas vadinamojo kito paveikslas apie neracionalų ir gyvulišką arabų ir apskritai musulmonų pasaulį yra toks stiprus, kad labai sunku jam nepasiduoti. Bijojau seksualinio priekabiavimo, pykčio, nukreipto į mane, bijojau kažkaip ne taip pasielgti. Tačiau viskas buvo atvirkščiai - Irane jaučiausi saugiau negu, pavyzdžiui, Kipro saloje, o žmonės mane saugojo kaip savo akį. Vaišingumas ir rūpestis mane lydėjo visos kelionės metu, o žmonių smalsumas buvo tiesiog nepasotinamas. Atvykėliai nėra toks dažnas reiškinys Irane, patys iraniečiai žino apie tuos stereotipus, kuriuos mes turime - teroristai, neišsilavinę, neracionalūs. Turbūt dar ir dėl to jie daro viską, kad tai paneigtų. Kartu atvykėliai yra jų langas į kitą realybę - patys iraniečiai nedaug kur gali išvykti iš Irano, jiems galioja labai griežta vizų politika. Jaučiausi lyg būčiau jų langas į pasaulį, galimybė pademonstruoti savo puikias politines ir geografines žinias. O pačius iraniečius dažnai ir pravirkdydavau pasakodama apie sėkmingą ir nesmurtinę mūsų revoliuciją, Baltijos kelį ir apie tai, kaip tokia maža šalis kaip Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą.
Neringa planuoja vėl keliauti į Iraną, nes nori dar pafotografuoti savo fotografijų pasakojimui apie šiandieninį Irano jaunimą. Vėliau svajoja nukeliauti į Kolumbiją - esu didelė Gabrielio Garcios Márquezo gerbėja, noriu prisiliesti prie šalies, pagimdžiusios magiškąjį realizmą. Praėjusių metų rudenį keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nebuvo turistinė kelionė, labiau sociologinė-antropologinė, kurioje tyrinėjau Donaldo Trumpo rinkėjų apylinkes, fotografavau moteris, balsavusias už dabartinį JAV prezidentą. Tai buvo nepamirštama patirtis, sugriovusi iliuziją apie Ameriką - svajonių išsipildymo šalį. Ten pamačiau ir daug skurdo bei nevilties. Keletą kartų lankiausi Gruzijoje, kurią tikrai labai lengva įsimylėti. Žmonių šiluma, svetingumas, ypatinga gruzinų pagarba Lietuvai, kalnų didybė, spalvos ir beprotiškai gardus maistas.
Socialiniai projektai ir visuomeninė veikla
Neringos socialinių projektų centre nuolat atsiduria moterys. Moterys visada man buvo svarbios kūryboje: fotografavau jas nuogas gamtoje, vėliau perėjau prie socialinių projektų, nes supratau, kad jais galiu keisti visuomenėje man nepatinkančius dalykus ar bent atkreipti į juos dėmesį. Esu aistringa kovotoja už lyčių lygybės įtvirtinimą. Visa tai tarpusavyje susiję.
Kai kurie jos projektai, pavyzdžiui, "Mes. Moterys", atskleidęs natūralų skirtingų moterų kūną, o ypač "Jie laimėjo loteriją" (įamžintos jautrios šauktinių emocijos), susilaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, labai džiaugiuosi savo socialinių projektų įtaka visuomenei, ypač jaunajai kartai. Kartu su savo drauge Beata Tiškevič atnešėme į plačiąją Lietuvos visuomenę feminizmo sąvoką, didesnį dėmesį moterų teisių problematikai. Labai tuo didžiuojuosi. Ir vis dėlto šiandien jaučiu, kad Lietuvos visuomenei verkiant reikalingi žmonės, kurie taptų stipriais klijais, sulipdančiais mūsų suskilinėjusią tautą. Man skaudu dėl to, kad viešoje erdvėje yra tiek neapykantos, kvailų draudžiančių įstatymų, nepasitikėjimo. Turbūt esame sklidini skausmo ir pykčio, jei taip lengva mumyse pažadinti žiaurumą, keiksmus, patyčias net ir tokiais menkais klausimais kaip Lukiškių aikštės projektas Vilniuje.
Neringa teigia, kad feminizmas tapo 2017-ųjų Meriam-Webster žodyno Metų žodžiu. Tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje ši sąvoka įsitvirtino ir daugelis ją žino. Be abejo, feminizmui priskiriamos tokios etiketės kaip vyrų nekentimas ar moterų išaukštinimas. Tačiau feminizmo sąvoka reiškia abiejų lyčių politinę, ekonominę ir socialinę lygybę, o ne vienos išaukštinimą. Lietuvoje feminizmas yra gyvybiškai reikalingas, kad jaunos kartos moterys užaugtų laisvos ir drąsios, netraumuotos senų, iš sovietinio laikotarpio ateinančių normų ir lūkesčių. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip pat įvyko #metoo judėjimas, merginos dalijosi savo istorijomis, aš buvau viena jų. Tačiau kelioms merginoms prakalbus apie Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą, mane labai išgąsdino didelės visuomenės dalies patyčios ir netikėjimas prabilusiomis merginomis.
Neringa Rekašiūtė yra aktyvi visuomenės veikėja, socialinių projektų kūrėja ir fotografė. Ji gimė ir augo Lietuvoje, o vėliau studijavo tarptautinius santykius ir fotografiją Londone. Ji buvo laikoma Visagino savotiška ambasadore ir ten kaip reikiant užkūrė kultūrinį gyvenimą, buvo įvairių kūrybinių projektų, vienas žymesnių - paroda „Atominė tapatybė“. Tačiau Neringa teigia, kad niekada joks žmogus neturėtų būti dalyko, miesto, fenomeno veidas. Mano tikslas niekada nebuvo tapti ambasadore. Žmonės atranda, kad atvirumas gydo - tai turbūt pats svarbiausias dalykas, o mūsų visuomenė yra labai stipriai susižeidusi per tuos 50 okupacijos metų. Matydama to miesto unikalų veidą, pati save tyrinėdama supratau, kaip keista, kad nieko apie jį nežinojau. Tai ir patraukė žmones, nors tai buvo mano pačios poreikis tame mieste susikurti, ko man trūko, o trūko kultūrinių renginių, kūrybos.
Retorinis feminizmas: lygybės kalbos formavimas | Nancy Javkhlan | TEDxGranada Hills jaunimas
Požiūris į gyvenimą, pokyčius ir ateitį
Neringa Rekašiūtė dabar teikia didelę reikšmę savo sveikatai ir gerovei. Ilgą laiką nesiklausiau savo kūno, neteikiau jam jokios reikšmės. Rūkiau, nesveikai maitinausi, beveik nesportavau ir nepraleisdavau laiko gamtoje. Nežinau, ar bū именно dėl to nesijaučiau laiminga, tačiau tai tikrai nepridėjo energijos ir geros savijautos. Gyvenau emocinėje taršoje. Esu gyvenusi ir Londone. Didelių miestų ritmas turi savo kainą žmogaus savijautai. Tik visai neseniai suvokiau, kad nebegaliu taip gyvent. Noriu būt gamtoje, noriu aktyviau leisti laiką.
Ji vertina gerą maistą ir stengiasi, kad jis dominuotų jos racione. Tačiau tikrai nesu kokia „atsivertusi“ sveikatos fanatikė, suradusi gyvenimo prasmę sveikoje gyvensenoje. Mėgstu vyną ir prancūziškus ragelius. Taip pat ji naudoja vien aliejus ir priemones, kurios yra veganiškos, be parabenų ir nėra išbandytos su gyvūnais. Labai mėgstu kokosų, avokadų, nakvišų aliejus. Nenaudoju šampūnų ar muilų iš prekybos centrų. Mane net pykina nuo visų dirbtinai prikvėpintų priemonių skleidžiamo kvapo, todėl instinktyviai norisi rinktis ekologiškus dalykus.
Pokyčiai Neringai - natūrali gyvenimo dalis, kad ir kaip „siaubingai“, anot jos, jų bijanti. Aš bijau, siaubingai bijau. Jau trejus metus nesiryžtu užverti fotografijos puslapio, nors ir jaučiu, kad nebenoriu, kad tai būtų mano pajamų šaltinis. Man buvo labai baisu tą mintį įsileisti - nes aš kažkada norėjau iš to gyventi, tai susikūriau ir ką - aš dabar nebenoriu? Taip negalima, taip nebūna… Manęs laukia dideli pokyčiai ir aš siaubingai jų bijau. Vieną dieną esu visiškai tikra, kad viskas bus gerai, o štai šiandien manęs paklausė draugė, kokie mano planai, ir aš supratau, kad siaubingai bijau, jaučiu didžiulę įtampą ir nepilnavertiškumą, neužtikrintumą. Nėra konkretaus atsakymo.
Ji teigia, kad baimė ir yra indikatorius, kad tu - teisingame kelyje. Tu turi eiti šituo keliu. Tavo ateities „tu“ žino, kad tu turi eiti šituo keliu. Jei stagnuoji ir neini, tada prasideda visokios nelaimės - kažkas nutinka, kažkas labai nesiseka, susergi kokia liga, nes tu stagnuoji, neini tuo keliu, kuriuo turi eiti, kuris tave kviečia. Mes visi per tą baimę galim praeiti. Ji yra toje kelionėje svarbi.
Būsimasis sociologas L. Jakučionis ir menininkė Neringa Rekašiūtė į magistrantūros studijas stojo ieškodami daugiau prasmės nei apčiuopiamos naudos. Ėmiau kritiškiau vertinti, kvestionuoti savaime suprantamus dalykus. Ypač į mane supančią aplinką, mano gyvenimą formavusius veiksnius, pasirinkimus.
Neringa Rekašiūtė stengiasi būti kaip įmanoma atviresnė, tačiau pažymi, kad tai, kad yra atvira, nereiškia, kad privalo atskleisti viską. Tai paprasčiausias ribų nusibrėžimas. Tai, kad esu atvira, nereiškia, kad privalau viską atskleisti. Tu kažkam kitam įduodi tokį intymų dalyką, kaip savo nuogumą.
Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su apmąstymais, savirefleksija, bet ir skubėjimu, net stresu. Labai svarbu nepaversti švenčių beprasmiu persivalgymo ir pergėrimo laiku, o atrasti laiko ir drąsos atsiverti, pasikalbėti, padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė. Labai graži, lietuviška ir sulipdanti žmones tradicija yra sutartinių dainavimas.
