Teisiniu požiūriu, vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Tam tikrais atvejais, teismas gali šį amžių sumažinti, pripažindamas, kad būdamas ir jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaikas gali savarankiškai įgyvendinti savo teises. Pavyzdžiui, jaunesniam nei 18 metų asmeniui leidžiama sudaryti santuoką, savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Nors vaikas yra iki 18 metų, tačiau už paties vaiko neteisėtus veiksmus, jis gali būti baudžiamas jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais ir nuo 14 metų.
Vaiko atstovais yra tėvai. Būna išimčių, pvz., jei tėvai yra neveiksnūs. Kai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, vaikams yra paskiriami globėjai, rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus. Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.
Vaiko interesų pažeidimo formos
Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku - tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai.
Blogas elgesys su vaiku gali būti:
- Fizinė prievarta: tai gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.).
- Seksualinė prievarta: vaikų seksualinis išnaudojimas gali pasireikšti išprievartavimu, seksualiniu tvirkinimu, vaiko panaudojimu pornografijai, kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu.
- Vaikų nepriežiūra: tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiko nuo bet kokio pavojaus, pvz., ir šalčio, ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis.
- Moralinė prievarta arba tapimas smurto šeimoje liudininku.
Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Ši smurto forma pasireiškia - nuvertinimu, menkinimu, žeminimu, šmeižtu, grasinimu, gąsdinimu, atskyrimu, kvailinimu, judėjimo laisvę apribojančiais veiksmais, sukeliant ar sudarant sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai.
Tėvų ir kitų atstovų pareiga užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio su jais. Nekyla abejonių, kad vaikui augant rūpestingoje šeimoje, net nereikėtų galvoti apie tai, kad būtent artimiausioje aplinkoje vaikas galėtų patirti blogą elgesį su juo. Arba, jei nustatomi tokie neteisėti veiksmai su vaiku, privaloma skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį elgesį, padėti vaikui. Deja, pasitaiko atvejų, kai vaikai patiria netinkamą elgesį artimoje aplinkoje iš savo tėvų, artimų giminaičių.
Tėvų atsakomybė už nepilnamečių vaikų veiksmus
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas. Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime.
Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.
Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės, pvz. tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus. Net tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu nukenčia vaikas, tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Pavyzdžiui, mažametis vaikas būdamas statomame name iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkius sužalojimus. Su vaiku buvęs tėvas buvo traukiamas atsakomybėn dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo, nes tėvas nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų saugų vaiko buvimą pavojingoje aplinkoje, dėl ko buvo sutrikdyta vaiko sveikata. Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė - laisvės atėmimas iki 2 metų.
Asmuo tampa pilnamečiu, kai jam sukanka aštuoniolika metų. Visgi, amžius, nuo kurio asmenys atsako civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka, skiriasi, ir tai nėra siejama vien tik su aštuoniolikos metų riba. Pavyzdžiui, civilinė atsakomybė nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už padarytą žalą gali būti taikoma bendrais pagrindais. Tik tais atvejais, kai toks asmuo neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai. Tuo tarpu administracinė atsakomybė gali grėsti asmeniui, kuriam pažeidimo padarymo dieną suėjo ar jau buvo suėję šešiolika metų. Jei kalbame išimtinai apie baudžiamąją atsakomybę, tai labai aktualus ir yra minėtas amžiaus kriterijus. Tai yra ta keturiolikos ar šešiolikos metų riba, nuo kurios tokia baudžiamoji atsakomybė tik ir galima. Jei asmuo veikos padarymo dieną nebuvo sulaukęs tokio įstatyme numatyto amžiaus, laikoma, kad jis negalėjo savarankiškai atsakyti už savo veiksmus ir jų teisingai suprasti.
Galima ir ugdymo įstaigos atsakomybė. Kalbant apie galimą ugdymo įstaigos atsakomybę, įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad už nepilnamečio vaiko, iki keturiolikos metų, padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo. Kitas atvejis - visiška arba dalinė nepilnamečio asmens atsakomybė. Jeigu asmuo yra vyresnis nei keturiolikos, o absoliučia dauguma atvejų vyresnis negu šešiolikos metų, tačiau dar nesulaukęs aštuoniolikos, galima tiek jo paties visiška, tiek ribota atsakomybė, esant tam tikroms sąlygoms. Žinoma, jeigu toks nepilnametis jokių pajamų neturi, tada atsakomybės, žalos atlyginimo klausimas vėlgi gali tekti tėvams arba rūpintojams už netinkamą nepilnamečio elgesį.
Tarkime dešimtmetis sukėlė gaisrą, buvo sunaikintas turtas, nustatyta, kad būtent dėl jo kaltės taip atsitiko. Kadangi asmuo yra dešimties metų, tai, be jokios abejonės, kalbėti apie jo atsakomybę turbūt negalėtume, ir visa atsakomybė tektų tėvams. Tokiu atveju, jei tikrai būtų įrodyta, kad gaisras, dėl kurio kilo vienokios ar kitokios žalingos pasekmės, įvyko dėl nepilnamečio veiksmų, būtų priimtas atitinkamas teismo sprendimas atlyginti konkrečią žalą.
Pagal galiojančią bendrą taisyklę nepilnamečiai asmenys iki 14 metų neturi deliktinio veiksnumo, todėl už jų padarytą žalą yra atsakingi jų tėvai (globėjai). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.275 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų (globėjų) kaltės prezumpcija, pagal kurią tėvai (globėjai) visais atvejais yra laikomi atsakingais už savo nepilnamečių vaikų iki 14 metų sukeltą žalą. Tačiau tėvų kaltė dėl jų vaiko sukeltos žalos yra tik preziumuojama, tai reiškia, kad ji gali būti ir paneigta. Tėvų kaltė už jų nepilnamečių vaikų neteisėtus veiksmus yra siejama su tėvų netinkama ir (ar) nepakankama vaiko priežiūra, neatsakingu požiūriu į vaiko auklėjimą, tėvų valdžios nepanaudojimu ar neefektyviu jos panaudojimu, kuris būtent ir sudarė sąlygas neteisėtam, žalą sukėlusiam vaiko elgesiui.
Tėvai (globėjai) gali būti atleisti nuo atsakomybės jiems taikymo už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą, jeigu jie gali įrodyti, kad konkrečioje situacijoje nėra jų kaltės dėl jų vaikų sukeltos žalos. Nors įstatyme yra įtvirtintas bendrasis principas, kad tėvai (globėjai) yra atsakingi už jų nepilnamečių iki 14 metų vaikų sukeltą žalą, tačiau įstatymas įtvirtina taisyklę, kad už nepilnamečio vaiko iki 14 metų padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje vaikas tuo metu yra (CK 6.275 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad jeigu nepilnametis iki 14 metų vaikas yra prižiūrimas darželyje, mokykloje ar bet kurioje kitoje įstaigoje ir jis sukelia žalą, pavyzdžiui, sužaloja kitą asmenį arba sugadina kokį nors turtą, už padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo.
Kai kuriais atvejais, ugdymo įstaigos, prieš veždamos nepilnamečius vaikus į ekskursijas ar į kitas vietas, esančias už ugdymo įstaigos ribų, reikalauja, kad tėvai (globėjai) pasirašytų sutikimus, jog jie prisiima atsakomybę už savo nepilnamečius vaikus, jeigu jie kelionės metu sukeltų kokią nors žalą. Tačiau toks ugdymo įstaigos atsakomybės atsisakymas yra niekinis ir negaliojantis, kadangi jis prieštarauja įstatymui. Minėta, kad įstatymas imperatyviai nustato, kad už nepilnamečio vaiko sukeltą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje vaikas tuo metu yra. Tad jeigu nepilnametis vaikas tuo metu yra prižiūrimas ugdymo įstaigos darbuotojos, pavyzdžiui, mokytojos ar auklėtojos, šis asmuo tuo metu ir yra atsakingas už nepilnamečio vaiko priežiūrą. Taigi, negali susiklostyti situacija, kad tėvams (globėjams) parašius sutikimą, kad jie prisiima atsakomybę už savo nepilnametį vaiką ekskursijos metu, vaikas yra paliekamas be priežiūros teisine prasme.
Medicininės paslaugos ir sutikimai
Teisės aktuose nustatyta, kad tėvų teisė ir pareiga yra rūpintis savo vaikų sveikata ir atstovauti jiems sveikatos įstaigos institucijose. Pirmiausia, jie atstovauja savo nepilnamečiams vaikams sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigose - jų pareiga yra siekti geriausio ir būtiniausio vaikų intereso, kuriems jie atstovauja. Tokios atstovavimo teisės neturi tėvai, kurie yra teismo sprendimu pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais konkrečioje srityje bei kitais atvejais, pavyzdžiui, kai ilgai gydosi ligoninėje ar yra įkalinti. Jeigu jie negali pasirūpinti vaikais, jiems atstovauja tinkamai paskirtas globėjas ar rūpintojas, kurie privalo turėti atstovavimo teisę patvirtinantį dokumentą.
Kai kalbama apie geriausius vaiko interesus, reikia suprasti, kad vaiko tėvai (įtėviai) ar kiti atstovai turėtų vengti tokių situacijų, kai dėl vaiko gydymo kyla konfliktų. Pavyzdžiui, kai yra sprendžiami vaiko skiepijimo ar būtinybės atlikti operaciją klausimai, vienas tėvas yra „už“, o kitas - „prieš“. Vertinant vaikui taikomų procedūrų klausimą, reikia vadovautis ne tėvų (įtėvių) norais, bet spręsti, kas atitinka geriausius vaiko interesus, jo poreikius. Čia vertėtų prisiminti, kad vaikai turi neginčijamą teisę į sveikatos apsaugą.
Tais atvejais, kai tėvai vengia atlikti atstovo pagal įstatymą funkcijas ar tais atvejais, kai nepilnamečio paciento tėvai tarpusavyje nesutaria dėl sveikatos priežiūros masto, sprendimus dėl teiktinos sveikatos priežiūros masto, alternatyvos pasirinkimo priima gydantis gydytojas, o prireikus - gydytojų konsiliumas, išimtinai vadovaudamasis paciento interesais. Tais atvejais, kai tėvai atsisako atstovauti savo nepilnamečiui vaikui arba nesutinka su vaikui skiriamu gydymu, o gydytojas supranta, kad dėl to nepilnamečio paciento sveikatai gali būti padaryta esminė žala, vaiką gydantis gydytojas net turi teisę nedelsdamas kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą nepilnametį vaiką gydyti be tėvų sutikimo. Tokį teismo leidimą gali gauti ir vaiko atstovas pagal įstatymą, vienas tėvų, jeigu kyla ginčai šeimoje dėl vaiko gydymo.
Viena iš tėvų (įtėvių) pareigų tinkamai atstovauti savo vaikams gydymo įstaigose - duoti rašytinį sutikimą. Tiek Konvencijoje dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija), tiek Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra numatyti atvejai, kuomet prieš taikant atitinkamas intervencijas, medicinines paslaugas pacientams (pvz., prieš atliekant pacientui chirurginę operaciją, invazinę ir (ar) intervencinę procedūrą ir kt.) būtinas yra paciento rašytinis sutikimas.
Kadangi nepilnamečiai vaikai pasirašyti negali, tai už mažuosius pacientus pasirašo jų įstatyminiai atstovai. Tai yra tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų) pareiga. Įstatymas numato, kad nepilnamečiui vaikui atstovauja nebūtinai abu tėvai, rašytinį sutikimą gali duoti ir vienas tėvų. Remiantis jau nurodytu įstatymu, mažieji pacientai yra atstovaujami pagal įstatymą arba pavedimą.
Kas vaikams atstovauja pagal įstatymą, jau aptarta. O pagal atstovavimą vaikams nuo 16 metų gali atstovauti tie subjektai, kurie pateikia atstovavimo dokumentą arba yra nurodyti mažojo paciento medicinos dokumentuose. Nepilnamečiams atstovauti gali ir seneliai, jeigu tėvai prieš išvykdami laikinai dirbti į užsienį savo gyvenamos vietos savivaldybėje susitvarkė dokumentus: per trisdešimt kalendorinių dienų iki išvykimo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė rašytinį prašymą dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo jų išvykimo iš šalies laikotarpiu ir fizinio asmens paskyrimo globėju (rūpintoju), kuriam patiki laikinai prižiūrėti savo vaiką. Toks prašymas teikiamas Socialinės paramos skyriui raštu, tiesiogiai asmeniui ar jo atstovui atvykus į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, arba atsiuntus prašymą paštu per pasiuntinį, elektroninio ryšio paslaugos teikėjo elektroniniu adresu, jei yra galimybė identifikuoti pareiškėją arba per e. pristatymas informacinę sistemą.
Apibendrinant galima būtų atsakyti, kad tėvai spręsti dėl vaikų gydymo gali tiek, kiek jiems tai leidžia ir įpareigoja įstatymai, o vaikų sveikatai tėvai gali daryti įtaką savo teisėtais veiksmais, tinkamai ir laiku stebėti nepilnamečių sveikatą, nuvykus į medicinos įstaigą duoti rašytinį sutikimą, o išvykdami dirbti į užsienį pasirūpinti laikina vaikų globa ir suteikti įgaliojimus savo pasirinktiems asmenims.
Mokykla ir sutartys
Nagrinėjant situaciją, kai mokykla reikalauja iš nepilnamečio pasirašyti dokumentus be tėvų žinios, kyla klausimų dėl teisėtumo ir vaiko teisių apsaugos. Istorija apie devintoką, kuriam buvo pasiūlyta pasirašyti raštą dėl išėjimo iš mokyklos, atskleidžia, kaip svarbu užtikrinti, kad mokyklos atsižvelgtų į mokinių amžių ir psichologinę būklę.
Pagal įstatymą mokykla negali nepilnamečiui vaikui, turinčiam keturiolika metų, duoti pasirašyti raštą be tėvų žinios, mat mokykla sutartį sudarė su tėvais, o ne su vaiku. Ir apie įvykius turėjo informuoti tėvus, o ne daryti vaikui psichologinį spaudimą. Po šio įvykio, pasakojo ji, vaikas užsisklendė savyje, prarado pasitikėjimą savimi, pablogėjo emocinė ir psichologinė būklė. Vis dėl to mokykla to nepadarė, o pasirodo, kad socialinės pedagogės darbą atlieka ta pati pavaduotoja.
Taigi, pasidalindama savo istorija noriu pasiekti, kad mokyklos labiau atsižvelgtų į mokinius, o ne į savo reitingus, kadangi iki nelaimės yra labai mažas žingsnis, ypač tokių paauglių amžiuje. Negalima su vaikais elgtis kaip su suaugusiais, jie juk dar rinkimosi kelyje. Iš šeimos pozicijos pusė metų gal ir mažai, iš vaiko ugdymo interesų, tokio amžiaus tarpsnio psichologijos - pusė metų labai daug. Gimnazijoje yra svarbus kiekvienas mokinys. Su jais yra kalbamasi, ieškoma būdų tartis ir susitarti dėl geresnio mokinio elgesio pamokose, dėl mokymosi pasiekimų pažangos.
Vilniaus atveju, tėvai iki šiol nepasirašę sutarties su Vilniaus Radvilų gimnazija, kurią turėtų lankyti sūnus, mat jiems užkliuvo kai kurie punktai. Anot pašnekovo, įstatymiškai už vaiką atsakingi tėvai, todėl jie turi žinoti, kas su sūnumi ar dukra daroma mokykloje. Tokiu atveju būtų kviečiami mokinio tėvai ar kiti atstovai.
Sutarties aspektai
Sutartyje, kurią pasiūlyta pasirašyti, išties yra punktas, jog tėvai ar kiti atstovai įsipareigoja neprieštarauti, kad pedagogas ar mokyklos administracijos darbuotojas, esant įtarimui dėl draudžiamų daiktų turėjimo (šaltųjų ginklų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, alkoholio, tabako gaminių, elektroninių cigarečių ir pan.), gali patikrinti mokinio asmeninius daiktus. Mokykla buvo paprašyta šį punktą papildyti fraze „prieš tai informuojant mokinio tėvus“. Punktų, kuriuos siūlė taisyti, savivaldybė tikriausiai neišgalvojo iš oro, remiasi dokumentais. Bet rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad niekas nesikeičia, berniukas ateis, tik standartinės sutarties jie negali pasirašyti, todėl atsiuntė savo variantą su pakeitimais.
Vaiko paėmimas iš šeimos
Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad vaikai lengvai gali būti paimami iš šeimos, yra mitas. Be abejo, Vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, kurios pavojingos vaikui, tačiau šios institucijos atstovai vaiką gali patalpinti globos namuose ar pas globėjus tik labai trumpam laikui, o vėliau šį klausimą sprendžia teismas. Pažymėtina, kad procesas teisme nėra paprastas. Proceso metu yra užtikrinamos vaikų ir tėvų teisės, tėvams skiriama teisinė pagalba, yra aiškinamos visos susiklosčiusios situacijos aplinkybės ir ieškoma geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Ir dar norėtųsi pabrėžti, kad visais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai atvykę į įvykio vietą, pirmiausia ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą vaikų artimiems giminaičiams.
Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje. Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais:
- Kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai.
- Kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi.
- Kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma.
- Kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija - tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.
Nepilnamečių paveldėjimas
Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų praradimų. Liūdniausia, kai artimųjų netenka nepilnamečiai vaikai. Nepaisant netekties skausmo tenka susitvarkyti ir paveldėjimo klausimus. Ką turi žinoti nepilnamečių tėvai ar globėjai, kai pilnametystės nesulaukęs asmuo gauna palikimą?
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepilnametis vaikas negali pats priimti ar atsisakyti priimti mirusio asmens palikimo - tai už jį padaryti turi tėvai arba globėjai. Tuo atveju, jei įpėdinis yra nepilnametis ir jo vardu veikia atstovai pagal įstatymą (tėvai arba globėjai), jie ir išreiškia nepilnamečio valią dėl palikimo priėmimo arba atsisakymo jį priimti. Tėvai, atstovaudami nepilnamečiam įpėdiniui, privalo veikti taip, kad nebūtų pažeisti jo interesai. Iki 2023 m. sausio 1 d., pagal galiojusias įstatymo normas, tėvams ar globėjams norint priimti ar atsisakyti priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, buvo būtinas teismo leidimas. 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujiems Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso pakeitimams, išankstinio teismo leidimo nebereikalaujama. Tėvai ar globėjai tiesiogiai kreipiasi į notarą, kuris yra užvedęs paveldėjimo bylą, o jei paveldėjimo byla nėra užvesta - į palikimo atsiradimo vietos notarą. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo (mirusio asmens) gyvenamoji vieta.
Notaras, prieš tvirtindamas sandorį, įvertina, ar jį sudarius bus užtikrinta tinkama nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsauga. Nepilnamečių paveldėjimo atvejais tėvai arba globėjai paveldėtą turtą tvarko uzufrukto teisėmis. Tai reiškia, jog tėvams arba globėjams draudžiama perleisti, įkeisti, parduoti ar kitokiu būdu suvaržyti turtą, iš jo taip pat negali būti išieškoma pagal tėvų arba globėjų kreditorių reikalavimus. Jeigu tėvai arba globėjai sudaro sandorį, kuris neatitinka vaiko interesų, jis gali būti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iš jo tėvų ar jų įpėdinių ieškinį. Jeigu tėvai (globėjai) ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti juos nuo nepilnamečiui priklausančio turto tvarkymo.
Ketvirta, nepilnamečio vaiko tėvai ar globėjai turės pateikti santuokos liudijimo kopiją. Jei kreipiasi vienas iš tėvų, įrodymus, patvirtinančius svarbias kito tėvo nesikreipimo priežastis (ištuokos liudijimo kopiją, mirties liudijimo kopiją ir kt.). Apibendrinant galima daryti išvadą, kad, skirtingai nei kitų įpėdinių atveju, nepilnamečių vaikų palikimą gali priimti ar jo atsisakyti tik jų tėvai ar globėjai. Nepilnamečių vaikų tėvai ar globėjai yra atsakingi už visą paveldėjimo procedūrą, dėl šios priežasties jie turi kreiptis į notarą per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento ir pateikti visus reikiamus dokumentus, informaciją.
