Ar tiesa, kad jei pamatai jauniklius gandrus, tai turėsi vaiką? Šis klausimas, lydimas daugybės kitų prietarų ir tikėjimų, siejamų su gandrais, nuo seno jaudina žmones. Gandras lietuvių mitologijoje užima ypatingą vietą, o jo sugrįžimas į gimtinę simbolizuoja pavasario atėjimą ir gamtos atgimimą.
Pasak etnoastronomo, fiziko ir muziejininko Jono Vaiškūno, senovės lietuviams paukščiai apskritai buvo labai svarbūs. Tai galima spręsti net iš mūsų galaktikos pavadinimo - Paukščių Tako. Taip pat jis dar kitaip vadintas Gervių Taku, Žąsų Taku arba Vėlių Taku.
Anksčiau žmonės tikėjo, kad Žemė yra plokščia, o virš jos esantis dangus dengia kitą erdvę - dausas. Nesuvokdami, kur rudenį dingsta paukščiai, jie manė, kad šie keliauja į dausas. „Žmonės sakydavo, kad Paukščių Takas rodo paukščiams kelią į dausas. Manyta, kad tamsesnės Paukščių Tako vietos yra angos į aną pasaulį, pro kurias praskridę sparnuočiai atsiduria anapusybėje - ten, kur iškeliaus ir mūsų sielos po mirties, jeigu to nusipelnėme“, - aiškino J. Vaiškūnas.
Taigi, manyta, kad gandrai ir kiti paukščiai rudenį išskrenda į pomirtinį pasaulį, lydėdami mirusiųjų vėles. Pavasarį, grįždami iš ten, jie atneša į Žemę dvaseles, kurios galėtų įsikūnyti į būsimus naujagimius. J. Vaiškūnas iškėlė hipotezę, kad gandro parskridimas ir skraidymas virš sodybos, kurioje gyvena vaikų galinti susilaukti pora, buvo siejamas su savotiška reinkarnacija.
Mūsų protėviai paukščius, kurie neva vieninteliai gali nuskristi ir sugrįžti iš ten, iš kur niekas negrįžta, laikė dievų pasiuntiniais. Manyta, kad paukščiai yra tarpininkai tarp šiapus ir anapus, per kuriuos galima perduoti žinutę mirusiam artimajam, o grįždami jie gali kokią nors žinią parnešti iš ten. Paukščiai apskritai buvo laikomi svarbiais, savotiškais totemais, su kuriais privalu atitinkamai elgtis ir jų neskriausti.
Ne veltui kovą yra daug dienų, skirtų paukščių sugrįžimui pažymėti: vasario 24-ąją švenčiama Vieversio diena, kovo 10-ąją - 40-ties paukščių diena, kovo 19-oji yra Pempės šventė, o viską vainikuoja kovo 25-oji - Gandro šventė.
Gandro šventė beveik sutampa su Pavasario lygiadieniu - diena, kai šviesa nugali tamsą. Tad, J. Vaiškūno teigimu, nenuostabu, kad gandras savaime buvo siejamas su šviesa, saule ir laikytas svarbiausiu dievo paukščiu. Jo parskridimas reikšdavo, kad žiema jau nugalėta, o tamsa, siejama su vėluma, velniu, vėlėmis ir pomirtiniu pasauliu, traukiasi.
„Manyta, kad gandras iš dausų parskridęs į gimtinę su savimi nešdavo ne tik pavasarį, bet ir dievišką žinią. Todėl Gandro šventė išties buvo labai svarbi, kuomet negalima buvo nieko dirbti, net plaukų šukuotis“, - pastebėjo etnoastronomas.
Pirmą kartą pamatytas gandras: ką tai reiškia?
Pirmą kartą pamačius parskridusį gandrą reikėdavo verstis kūlio. Esą tai padaręs žmogus turės pradėti gyventi kitaip, kartu su gamta pereiti į kitą būseną. Ir išties, sulig gandro sugrįžimu ir lygiadieniu, pasaulis tarytum apsiversdavo aukštyn kojomis, kartu pasikeisdavo žmonių gyvenimo būdas. Po visiškai intravertiško buvimo prie šeimos židinio žiemą, žmonių gyvenimas persikeldavo į lauką, kur vykdavo dauguma darbų. Namo žmonės grįždavo tik sutemus, ilsėtis.
Mityba irgi visiškai pasikeisdavo: žmonės galėdavo eiti kiaušiniauti, tai yra rinkti laukinių paukščių kiaušinių, džiaugtis pirmąja žaluma, vitaminais, sula, pirmosiomis uogomis ir vaisiais. Šiuolaikiniai žmonės, dirbdami daugiausiai biuruose, tų milžiniškų pokyčių beveik nepastebi.
„Mūsų gyvenimas dabar nebe toks, nes mes turime elektrą ir mums tie gandrai nieko nebepraneša. Na, nebent galime šildymo sąskaitas stebėti - parskridus gandrams jos, žinoma, sumažėja. Štai čia mes irgi, kaip ir mūsų protėviai, galėtume pamatyti jų parskridimo naudą“, - juokavo J. Vaiškūnas.
Anksčiau žmonės stebėdavo gamtos ženklus ir pagal tai spręsdavo, kas reikšmingo gali įvykti, kam reikia pasiruošti. Nenuostabu, kad pagal gandrą, ypatingu laikytą paukštį, žmonės taip pat bandydavo nuspėti savo ateitį.
O reikšmės priklausydavo nuo to, kas spėliojo: ūkininkai pagal tai spręsdavo, ar metai bus derlingi, ar seksis ūkininkauti. Jauna pora bandydavo suprasti, ar atsiras vaikelis, vienišiai - ar metai bus poringi.
Ypatinga laime laikoma pamatyti gandrą skrendantį - tada visus darbus pavyks lengvai ir greitai nudirbti, netrūks sėkmės ir kitose srityse, pavyzdžiui, meilėje, kelionėse. Taip pat tikėta, kad geriau gandrą pamatyti sau iš dešinės. Tai - sėkmingų metų ženklas.
Jeigu pirmąkart pavasarį pamatytas gandras tupi arba stovi, darbai vangiai eisis, viskas kris iš rankų, pasisekimo meilėje taip pat nebus. Jei pavasarį išvystas pirmasis gandras kaleno snapu, gresia daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų.
Norinčios ištekėti merginos, pamačiusios skrendantį gandrą ar gandrų porą, gali tikėtis tais metais išskristi iš gimtųjų namų.
Gandro elgesys ir mitai
Žmonės netruko pastebėti, kad gandrai mielai suka lizdus rate, iškeltame ant stulpo, kuris, etnoastronomo nuomone, mūsų protėviams buvo toks pat svarbus religinis simbolis, kaip krikščionims kryžius. Juk ratas simbolizavo saulę ir šviesą. Tad jeigu ant tokio svarbaus religinio simbolio, kaip ratas, savo lizdą susisukdavo dar ir Dievo paukščiu laikytas gandras, manyta, kad tai - ypatinga palaima.
Pirmieji, genami instinktų ir kraujyje sparčiai besigaminančio testosterono, parplasnoja patinai. „Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Patelė parskris labai greitai, į tą patį lizdą, kuriame jos lauks patinas, ir jie, taip sakant, tvarkysis reikalus. O ko delsti, juk reikia perėti! - šyptelėjo K. Volkus. - Jeigu pernykštė patelė žuvo, nebesugrįžta, prie patino meilintis bandys kita. Būna, kad netgi maži gandriukai, praėjusiais metais išperėti tam tikrame lizde, peržiemoję šiltuose kraštuose, sugrįžta būtent į jį arba bent jau į pastarojo apylinkes.“
Tiesa, kai kurie jaunikliai pirmus ar netgi ir antrus gyvenimo metus praleidžia ten, emigracijoje, kur žiemojo. Pagyvena, sustiprėja.
„Jeigu paukštis silpnesnis, ligotas, jį pavaro į šoną - tiek gandrai lietuviai, tiek gandrai afrikiečiai. Jeigu paukštis stiprus, niekam jis nesimaišo. Maisto užtenka visiems, - tikina K. Volkus. - Įdomu tai, kad afrikietiškųjų gandrų yra žymiai daugiau rūšių. Ir jie gyvena kolonijomis - po dešimt, dvidešimt lizdų ant didelių medžių. Ypatingai - po pelkingas, pievingas vietas. Žodžiu - ten, kur daugiausia maisto.“
„Labai nustebau sužinojęs, kad pagrindinį šių paukščių vasaros maisto racioną sudaro vabzdžiai ir žiogai, o ne varlės. Aišku, jeigu greta - šlapios, drėgnos vietos, gandrai mielai ryja ir varles, o laukuose gaudo peles,“ - kalbėjo sirutiškietis.
Vėlyvas gandras sugrįžo...
Konfliktinių situacijų ir netgi kapotynių tarp gandrų visgi kada ne kada pasitaiko. Puldinėja ne vien tik jauni, meilės tą sezoną nepažinę jaunikliai. Vienas tokių atvejų pernai nutiko Sirutiškyje. „Lizdą užsiėmė gandrų pora, patelė padėjo du kiaušinus. Atskrido kita porelė, davėsi, daužėsi, kol išmušė savininkus. Išgėrė jų padėtus kiaušinius, lukštus sviedė lauk, padėjo du savo kiaušinius, sėkmingai užaugino du vaikus ir išskrido, - prisimena K. Volkus, o paklaustas, kur, jo manymu, dėjosi iš savo pačių namų išguita pora, taip pat neieško žodžio kišenėje. - Manyčiau, kad porelė prisijungė prie vienišių būrio, nes patelė šiaip ar taip antrą kartą kiaušinių padėti tuoj pat negali.“
Pasitaikė viena rūsti gandrams vasara. Sirutiškyje lizde pora išperėjo keturis vaikus. Mačiau, kaip patelė vieną mažylių purtė, o po to radau jį ant žemės. Įkėliau atgal. Vakare girdžiu, kažkas kvaksi, ateinu patikrinti - ogi jau du gandriukai išmesti, - kalbėjo gamtos mylėtojas. - Supratau, kad tąmet jie kentėjo nuo prastos mitybinės bazės. Kol paukščiai maži, į medžioklę įprastai skrenda tik vienas gandras, kitas saugo lizdą tol, kol gandriukai išmoksta skraidyti. Šita pora, vos tik likę du jaunikliai išmoko stovėti, grobio ėmė ieškoti abudu. Įprastai gandrai taip nedaro, bet rizika pasiteisino - abu jaunikliai buvo užauginti, plėšikaujantys gandrai nenuskriaudė, lizdo niekas neišdraskė.“
Kitiems tos pačios rūšies paukščiams atstūmus, gyvenimas gandrui vis tik nesibaigia. Jis nesunkiai tampa žmogaus draugu ir leidžiasi prijaukinamas. „Negana to, gandras jaučiasi visateisiu kiemo gyventoju. Kaip gaidys ar kalakutas, gandras netgi tampa kiemo karaliumi. Dar, būna, kad toks karalius priėjęs prie namo lango snapu į šį daužo. Nereikia išsigąsti ir ieškoti tame kokių likimo ženklų - gal jis tiesiog mandravoja, galbūt per langą regi ką nors gardaus ant stalo, o galbūt museles, esančias vidinėje lango pusėje, medžioti bando“, - juokiasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas situtiškietis K. Volkus.
Jau mūsų senoliai sakydavo, kad gandrai iš Lietuvos išskrenda šventojo apaštalo ir kankinio Šv. Baltramiejaus dieną - rugpjūčio 24-ąją. Gamtos mylėtojai ir puoselėtojai jau metai iš metų rugpjūčio pabaigoje renkasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvere, kuriame su tradiciniu folkloru ir gardžiomis vaišėmis išlydi į tolimąją Afriką išskrendančius gandrus. „Gandrų genuose įrašyta informacija, kad, besibaigiant vasarai, kuomet oras ima šalti, jiems ateina metas išskirsti ten, kur šilčiau.“
Gamtos žinovas pastebėjo, kad išmokę skraidyti jaunieji gandriukai iš Lietuvos išskrenda pora savaičių anksčiau nei tėvai - prisijungę prie didesnio būrio paukščių, tarp kurių - tokie pat jauni bei šeimų nesukūrę seni gandrai, išskrenda anksčiau. Jaunikliai yra silpnesni, ilgiau skrenda, todėl iškeliauti anksčiau tiesiog privalo.
„Senieji, „išlydėję“ vaikus, dar savaitei lieka lizde - jie įpratę išskristi vėliau. Kai jaunikliai palieka lizdus, tėvai tokie pat laimingi, kaip pavasarį - atrodo, kad tuoj pradės myluotis, - juokiasi K. Volkus. - Jaunikliams išskridus, antrąja banga Lietuvą palieka senesni gandrai.“
Kelionės be bilieto tikslas - vidurio ar net pietų Afrika. Atstumas - ne juokas, tad žiemoti svetur skrendantys gandrai, pavargę ar išalkę, leidžiasi pailsėti.
„Pakeliui jie nusileidžia į laukus, kuriuose yra varliagyvių, į pelkynus kalnuose, pailsėti ir užkąsti, - pasakojo sirutiškis. - Jiems leidžiantis, tarkime, Lenkijoje, prie gandrų prisijungia lenkų pulkas. Navigacija ne visiems paukščiams įgimta. Kiekviename būryje yra keletas vedlių, kurie pasikeisdami vienas su kitu dieną naktį gali skristi. Kaip ir kitose būriais migruojančių gyvūnų grupėse, keli yra labiau patyrę, o būryje saugiau, nes gandrus pakeliui medžioja plėšrūs paukščiai, yra tokių vietų, kur, gandrams nutūpus, juos gali suvalgyti žmonės, kadangi yra tautelių, gaminančių patiekalus iš gandrienos.“
