Tėvų ir vaikų santykiai kiekvienoje šeimoje yra skirtingi. Kaip sukurti tvirtą ryšį, kad tėvai ir vaikai galėtų būti ne tik šeimos nariai, bet ir geriausi draugai? Šis klausimas kelia daug diskusijų, o atsakymas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant tėvų auklėjimo stilių, vaiko asmenybę ir šeimos dinamiką.
Viena iš svarbiausių sąlygų, norint palaikyti gerus santykius, yra nuoširdus ir atviras bendravimas. „Geri santykiai kuriasi būnant atviriems, pasitikint ir gerbiant. Nesvarbu, kad vaikas jaunesnis, turi mažiau patirties, bet jis yra mąstanti, per savo klaidas siekianti tobulumo asmenybė“, - teigia Kretingos rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva.
Atviras bendravimas ir pasitikėjimas
Psichologė Vika Gridiajeva pataria stengtis, kad vaikai norėtų kalbėtis su tėvais apie savo dienas. „Man įdomu išgirsti, kaip jiems sekėsi. Pati irgi stengiuosi papasakoti, kaip sekėsi darbe“, - dalijasi patirtimi ji. Svarbu vaikui parodyti, kad su juo galima kalbėtis laisvai, be suvaržymų: „Aš visada sakau, kad su manim kalbėtų taip, kaip su draugu.“
Tomas Kurlinkas prisimena tėvų pamokas: „Svarbiausias dalykas, ką gavau iš tėvų, - moralės normos, taip pat pagarba vyresniems. Man iki šiol tai yra labai svarbu.“ Jis mano, kad prastų santykių šeimoje priežastis yra pagarbos, pasitikėjimo ir atvirumo stoka, todėl, jo nuomone, reikia dažniau kalbėtis, mokėti išgirsti ir suprasti, neskubėti smerkti ir teisti.
Ievos nuomone, reikėtų skaityti daugiau psichologinės literatūros. „Psichologija nesustoja - ji irgi tobulėja.“
Svarbu suprasti vaiko jausmus ir poreikius
Psichologė Vika Gridiajeva pabrėžia, kad svarbu mylėti ir gerbti vaiką, jo emocijas, tad labai svarbus jausmų supratimas. „Jei keturmetė krenta ant žemės ir verkia, tai vyksta ne be priežasties. Reikia suprasti, kad ji turi teisę tam, pavyzdžiui, šešiolikmetė turi teisę įsimylėti“, - atkreipė dėmesį psichologė.
Apklausoje, kurios metu dauguma apklaustųjų teigė, kad santykiai su tėvais yra geri, nemaža dalis atskleidė, kad ryšys su motina stipresnis negu su tėvu. Šeimose vaikai pastebi šias vertybes: išklausymas, supratingumas, rūpestingumas, vienybė, meilė ir pagalba vienas kitam. Apklaustieji mano, kad tėvai turi rodyti tokį pavyzdį, jog vaikas mokėtų tvarkingai elgtis viešumoje, gerbtų kitus, suprastų, kas yra laiminga šeima.
Svarbu kartu leisti laiką ir kurti tradicijas
„Taip pat labai svarbu kartu leisti laiką, turėti šeimos tradicijas. Tradicijų gali būti įvairių: filmų žiūrėjimas, ledų valgymas“, - sako psichologė. Ji dalijasi asmenine patirtimi: „Mano šeimoje tradicijos yra kiekvieną rytą pasikutenti su vaikais, o sekmadienį „pasimušti“ pagalvėmis, dar turime veiklas pagal metų laikus.“
V. Gridiajeva pasakoja, kad jai pačiai daug laiko skyrė tėvas, ir tai buvo priežastis, kodėl ji nenuklydo klystkeliais. „Paauglystėje eidavau į vakarėlius, šokdavau, dalyvaudavau visur, bet alkoholis manęs netraukė, nes tėtis su manimi apie tai kalbėdavo. Jei to nebūtų buvę, nežinau, kur šiandien būčiau. Tad nesvarbu, kiek vaikui metų, bet tėvai vis tiek turi skirti jiems kokybiško laiko.“
Kaip elgtis paauglystėje?
Paauglystė - ypatingas gyvenimo etapas, kai vaikas palengva žengia į savarankišką suaugusiojo pasaulį. Natūralu, kad šiuo laikotarpiu keičiasi ne tik paauglių vidinis pasaulis, bet ir santykiai šeimoje. Kartais tėvams atrodo, kad bendravimo mažėja, ryšys su paaugliu silpnėja, tačiau vaiko teisių gynėjai primena, kad bendrą kalbą su vaiku atrasti įmanoma net ir paauglystėje.
Ieškoti bendros kalbos su paaugliu ir stiprinti tarpusavio ryšį, anot vaiko teisių gynėjų, itin svarbu. Juk tvirtas tarpusavio ryšys suteikia saugumo jausmą, jaunuolis jaučiasi suprastas ir mylimas. Be to, atviras bendravimas šeimoje kuria pasitikėjimą. Žinoma, kalbėtis ne visuomet lengva, kartais emocijos gali būti intensyvios. Vaiko teisių gynėjai pataria pirmiausia stengtis išlaikyti ramų toną ir pokalbius grįsti klausimais, o ne nurodymais.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Kiekvienoje šeimoje dominuoja tam tikras auklėjimo stilius, apimantis tėvų elgesio su vaiku visumą. Pastebėta, kad šeimose gali dominuoti vienas iš trijų tėvų naudojamų auklėjimo stilių: tarimusi su vaikais grįstas demokratinis, vaiko kontrolę pareiškiantis autoritarinis ir atsainiai vaikus traktuojantis ignoruojantis auklėjimo stilius. Specialistai išskiria šiuos pagrindinius auklėjimo stilius: autokratinį (kai viską sprendžia tėvai, o vaiko nuomonės nepaisoma), nuolaidžiaujantį (kai vaikas lepinamas ir tėvų žodis mažai ką lemia) ir demokratinį (kai sprendimus priima tėvai, bet į vaiko nuomonę taip pat atsižvelgiama). Pastarasis ir yra laikomas geriausiu, tačiau reikia turėti galvoje, kad demokratija auklėjime nereiškia, jog vaikas lygus suaugusiajam. Jam tiesiog suteikiama teisė išsakyti savo nuomonę, dalyvauti taisyklių nustatyme, rinktis, tačiau lemiamą žodį privalo tarti tėvai.
Tėvai - ne vaikų draugai
Nors daugelis tėvų nori su vaikais palaikyti artimus santykius, svarbu nepamiršti, kad tėvų ir vaikų santykis yra kitoks nei draugų tarpusavio santykis. Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė teigia, kad vaiko gyvenime ypatingi žmonės yra ir tėvai, ir draugai, todėl klausimas, ar jie gali būti viename asmenyje, yra sudėtingas. „Kaip apskritai skamba teiginys: mama (o gal tėtis) - geriausia dukros draugė (draugas)? O kaip skambėtų apverstas teiginys: dukra - geriausia mamos draugė, sūnus - geriausias tėčio draugas?“ - klausia psichologė. Pasak jos, pirmu atveju kyla įtarimas, kad kažkas nutiko dukrai / sūnui, jog jie nesugeba susirasti artimiausių draugų bendraamžių rate, o antru atveju tarsi norisi paklausti tėvų, kaip čia taip nutiko, kad jie neranda draugų savoje „kategorijoje“. Abiem atvejais tarytum sklando vienišumo nuojauta.
Draugai yra tie, su kuriais išgyvenamos bendros patirtys, nuotykiai, paslaptys, jungiantys interesai, rūpestis vienas kitu, abipusiškumas, bendros pastangos ryšiui kurti. Tai yra visiškai lygiaverčiai, ne hierarchiniai santykiai. „Kiek kitoks ryšys yra tarp vaiko ir jo tėvų. Draugiškumas santykiui netrukdo, tačiau tėvams vaiko labui tenka priimti ir labai sunkius sprendimus, kurie šiam gali visai nepatikti. Tėvai turi atlikti tėviškas funkcijas - vaiku rūpintis, prižiūrėti, nustatyti ribas ir pareikalauti, kad tų ribų būtų nuosekliai laikomasi“, - pabrėžia N. Jūrelienė.
Kadangi tėvai turi tapti vaikui autoritetais, čia dera rūpestis ir griežtumas. Psichologė primena, kad tyrimais įrodyta, jog visa leidžianti tėvystė (kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai draugiška) neigiamai veikia vaiko raidą, sujaukia ribas vaiko ir tėvų santykyje, įneša į santykį nepagarbą, susipainiojimą elgesio pasekmių sferoje. Taip tėvai susiduria su aukšta rizika prarasti savo autoritetą vaikų akyse. Tad jos rekomendacija - išlikti draugiškais, pagarbiais, žaismingais tėvais, tačiau ne draugais.
Tėvų ir vaikų santykiai. Nesusikalbu su vaiku!
Socialinių mokslų daktarė edukologė Austėja Landsbergienė teigia, kad suaugęs žmogus yra ne tik vyresnis, bet ir atsakingesnis bei turintis daugiau patirties nei vaikas. Todėl jo pareiga yra perduoti įgytas žinias, sukauptą patirtį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Negana to, suaugęs žmogus yra brandesnis, todėl privalo vaikui padėti įgyti socialinių emocinių gebėjimų, o ne dalytis savo emocijomis su vaiku, kuris šių gebėjimų dar neturi ir privalo juos dar įgyti.
„Todėl nieko nėra blogiau, kai tėvai (tą ypač mėgsta daryti tie, kurie jaučiasi vieniši) savo baimes, liūdesį ar nerimą perduoda savo atžalai, tiksliau - jomis pasidalija su vaiku, tarsi šis būtų jų geriausias draugas. Taip užkraunama nemenka našta mažam žmogučiui, jam ji yra gerokai per sunki. Nenoriu sakyti, kad tėvai nuo savo atžalų turi viską slėpti. Tikrai ne. Tačiau sunkius išgyvenimus ir slogias mintis reikėtų pasilikti. Juk nenorime, kad mažieji per anksti taptų suaugusiaisiais. Vaiko nei smegenų, nei socialinė emocinė branda nėra tokia, kad jis galėtų adekvačiai kalbėtis apie jus užgriuvusius sunkumus ir būti lygiavertis pašnekovas.“
Kaip palaikyti artimus santykius?
Nors tėvai neturėtų būti geriausi vaiko draugai, jie gali ir privalo palaikyti artimus, šiltus santykius. Svarbiausia - išmokti savo vaiko klausytis ir, užuot kritikavus ar smerkus, patarti ir leisti jam pajusti, kad mylite ir priimate jį tokį, koks jis yra.
Būtina skirti vaikui pakankamai dėmesio. Tačiau reikėtų skirti buvimą kartu ir dėmesingumą. Net ir visas kartu namuose praleistas savaitgalis nesustiprins jūsų santykių, jei kiekvienas užsiimsite savo veikla. Reikėtų sugalvoti bendrų užsiėmimų. Nesvarbu, ar tai buities darbai, maisto ruošimas, išvykos, stalo žaidimai. Tėvų ir vaikų laikas būtinas, jei norite būti vieni kitiems artimi.
Kalbant apie mažesniuosius, labai svarbu kiekvieno iš tėvų dėmesys, pavyzdžiui, mama prieš miegą mažyliui skaito pasakas, o tėtis sekmadieniais eina kartu su juo pasivaikščioti. Tėvai turėtų suprasti, kad natūralu tai, jog paauglystės laikotarpiu tėvų reikšmė mažėja, o leisti laiką su draugais tampa daug svarbiau ir įdomiau. Kita vertus, net ir paslapčių ir prieštaringiausių jausmų kupinas paauglys, tėvų artumo trokšta ne mažiau nei anksčiau, tačiau dažnai nemoka to parodyti.
Šiuo laikotarpiu pagrindinė tėvų užduotis - priimti savo vaiką tokį, koks jis yra ir, užuot mėginus jį auklėti, pasistengti jį suprasti. Tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų bendravimas su vaiku nenutrūktų. Tai padaryti galima kuriant šeimos tradicijas: bendras vakarienes, išvykas, atostogas ir pan. Nors įkyriai klausinėdami greičiausiai nieko nepešite, tačiau rodyti iniciatyvą ir norą bendrauti, pasakodami apie savo paauglystę ir išgyventus jausmus, galite jam padėti. Juk šis laikotarpis sudėtingiausias ne jums, o jūsų vaikui. Jame kunkuliuoja tiek daug įvairių emocijų, jausmų ir jis nežino, kaip su jomis susitvarkyti. Nors ir sunku, tačiau bent pabandykite savo vaiką suprasti.
Bene viena didžiausių ir dažniausiai pasitaikančių tėvų klaidų tai, kad vaikui tapus paaugliu, tėvai vis dar nori kontroliuoti jo gyvenimą. Bijo jį prarasti, neleidžia turėti savos erdvės, priimti savarankiškų sprendimų. Toks elgesys stabdo vaiko savarankiškumą, jis neišmoksta atsakomybės už savo veiksmus, nes žino, kad bet kuriuo atveju už jį viską padarys tėvai. Norėdami, kad jūsų vaikas vystytųsi taip, kaip jam priklauso, privalote suteikti jam asmeninės erdvės, prisiimti atsakomybę už savarankiškai priimtus sprendimus, leisti jam klysti ir iš savo klaidų mokytis. Nepasitikėdami vaiku tik išmokysite jį nepasitikėti pačiu savimi.
