Dauguma mūsų susiduria su aplinkinių ir giminės/šeimos nuomone, kad šeimoje turi būti 2-3 vaikai. Pati esu tokiame etape, kai apie antrą vaiką net nenoriu pagalvoti. Dar ne laikas, nesijaučiu atsigavusi. Tiesą sakant, užeina minčių, kad gal užteks ir vieno vaikučio. Bet jau sulaukiu spaudimo, kad reikia meistrauti brolį ar sesę. Pastebiu, kad jei pasakai, kad nėra pinigų, ar kad dar nesu fiziškai atsigavusi, tada toks pasiteisinimas yra priimamas. Bet nebandyk pasakyti, kad nenori antro vaiko - iškart užsipuola, kaip gali nenorėti? Taigi reikia antro vaiko! Būtina turėti!
Kaip jūs, vienavaikiai, kovojate su aplinkinių spaudimu? Kai as augau, mano aplinkoje daug buvo vienturčių, kita dalis turėjo po 1 brolį ar seserį. Kai gime dukra sakiau, kad turėsiu tik vieną vaiką. O visuomenės spaudimas vienturčiams visada didelis, pradedant standartine kvaila fraze "vienas vaikas - ne vaikas" (o tai kas tada? Velnias?), baigiant tirada apie busima egoista ir kas bus, jei sitas vaikas numirs/nueis sunkeliais ir pan. Tik man idomu, ar faktas, kad mirus vienam vaikui dar liko 1/2/3 tikrai taip palengvina netekties skausma. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip mes priimam aplinkiniu spaudima, man asmeniskai tai emociju nesukelia, tiesiog pasitaiko gera proga diskusijai ar net gincui. Galu gale ne tiems patarejams ta vaika isnesiot, gimdyt, augint.
Nesenai kaip tik apie tai masciau pati. Siaip siuo metu antro vaikiuko tikrai nenoriu. Man patinka dziaugtis pirmuoju. Noriu jam sirti savo visa demesi. Nesu is tu super mamu kurios viska speja, as ir su vienu vaiku vos sukuosi ir amzinai nieko nespeju. Kadangi mano dar visai maziukas spaudimo didelio pakolkas nejauciu. Bet zinoma jau ne vieno klausymo sulaukiau kada planuosime antra mazyli. Cia lyg kazkokia taisykle. Juk galetu paklausti ar mastote susilaukti antro. Man keista istikro kaip zmones viska lygina pagal save, ir nesuvokia kad nevisi mes vienodi nevisi gyvena pagal sablonus.
Vaikų skaičius šeimoje: individualūs pasirinkimai ir visuomenės lūkesčiai
Vienas ar keli vaikai - tai sprendimas, kuris dažnai sulaukia aplinkinių dėmesio ir komentarų. Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad idealiu atveju šeimoje turėtų būti du ar trys vaikai, vis daugiau porų renkasi kitokius modelius, remdamiesi savo asmeniniais norais, galimybėmis ir vertybėmis.
Vienas vaikas: dėmesys ir resursai
Vienturčius auginantys tėveliai nurodo daug privalumų, kodėl verta susilaukti tik vieno vaiko - visą dėmesį ir resursus bus galima skirti vienam vaikui, o ne dalyti keliems. Be to, tėvams reikia mažiau keisti savo gyvenimo būdą, kai auga tik vienas vaikas. Vis dėlto, vienturtis neretai jaučiasi vienišas ir išgyvena baimę, susijusią su tėvų praradimu. Ant jo vieno pečių krinta didžioji našta - atsakomybė už tėvus. Taip pat neturi namie su kuo „pasipraktikuoti“ socialinių santykių su bendraamžiais.
Du vaikai: artimiausias draugas ir saugumas
Tyrimai rodo, kad, daugumos nuomone, du vaikai yra idealus vaikų skaičius šeimoje. Kai kurie žmonės sako, kad dviejų vaikų auginimas mažina riziką juos pernelyg išlepinti, o sesuo ar brolis tampa artimiausiu draugu. Antrasis nėštumas ir gimdymas dažniausiai būna lengvesni, o tėvams nereikia pirkti naujo kūdikio kraitelio, nes gali panaudoti antrą kartą, ką buvo susipirkę, laukdami pirmojo vaiko. Tėvai taip pat gali jaustis ramiau, žinodami, kad, jei jiems kas nors nutiks, vaikai neliks visai vieni, nes turės vienas kitą. Tačiau yra ir sunkumų auginant du vaikus. Tai bus brangiau ir sudėtingiau, jei skirtumas tarp vaikų yra labai mažas.
Amžiaus skirtumas tarp vaikų yra svarbus veiksnys, turintis įtakos jų tarpusavio santykiams ir šeimos dinamikai. Mažas amžiaus skirtumas (1-2 metai) gali lemti didesnę konkurenciją tarp vaikų, bet kartu ir glaudesnį ryšį. Kai skirtumas didesnis (2-4 metai), vaikai dar yra panašaus amžiaus, žaidžia panašius žaidimus, tačiau aiškiai supranta, kuris vyresnis, kuris jaunesnis. Tai mažina galimybes, kad kuris nors taps ypač nuskriaustas. Didelis amžiaus skirtumas (daugiau nei 6 metai) reiškia, kad broliai ir seserys turi mažiausiai įtakos vienas kito asmenybei, jie emociškai jaučiasi taip, tarytum augtų vis kitoje šeimoje.
Trys ir daugiau vaikų: iššūkiai ir džiaugsmai
Tėvai, auginantys tris ir daugiau vaikų, dažnai sako, kad staiga atsiradus dar vienam vaikui, pajuto dar didesnį skirtumą gyvenime negu tada, kai ilgą laiką neturėję vaikų susilaukė vieno vaiko. Auginant tris vaikus gali būti sunku viską suspėti, nes reikia patenkinti net trijų asmenų poreikius. Tai gali kelti stresą, nuovargį, o gyvenimas kartais atrodys per daug chaotiškas. Daugiavaikės šeimos paprastai gali pasakyti daug gražių žodžių apie tai, kaip gera turėti didelę šeimą. Dažniausiai dideles šeimas kuria labai motyvuoti asmenys, kurie žino, kad turėti daug vaikų yra verta. Be abejo, gyvenimas tokiose šeimose pilnas iššūkių, streso ir chaoso.
Didelės šeimos turi savų privalumų: moters saviraiška, mažesnė vėžio rizika, teigiamas poveikis vaikų tarpusavio santykiams ir pasiruošimas kurti savo šeimą. Tačiau yra ir trūkumų: moters socialinės saviraiškos apribojimas, galimas organizmo susilpnėjimas po dažnų nėštumų, sunkumai skiriant pakankamai laiko kiekvienam vaikui, vaikų „auginimo“ situacijos, didesnė infekcijų rizika ir pavydo scenos. Dažnai didelės šeimos asocijuojasi su nepritekliumi, tačiau tai nebūtinai atspindi realybę.
Vaikų socializacija ir vystymasis
Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais tėvai savo vaikui yra jo pasaulio centras. Su amžiumi tai keičiasi, ir tai normalu. Bendravimas su kitais žmonėmis, pirmiausia su kitais vaikais, yra ta erdvė, kurioje vaikai gali pažinti visą žmogiškojo komunikavimo spektrą. Maždaug nuo trejų metų mažieji pradeda žaisti su kitais vaikais. Iki to laiko jų bendravimas paprastai apsiriboja žaidimu šalia, tikroji sąveika pasitaiko labai retai.
Socialinio elgesio vystymasis
Kadangi kontaktas tarp žmonių yra įvairiapusis, tenka prisitaikyti prie vis naujų situacijų, jas spręsti ir tinkamai veikti. Pirmuosius žingsnius vaikai žengia su tėvais, vėliausiai trečiaisiais gyvenimo metais jie pradeda šiuos gebėjimus toliau ugdyti kartu su kitais vaikais. Vaikai mokosi megzti kontaktus, spręsti konfliktus ir jausti empatiją. Jie taip pat mokosi būti dėmesingi, ypač integruotuose darželiuose, kur susiduria su kliūtimis, kurios stipriai paveikia kitų gebėjimus veikti.
Bendravimas akių lygyje
Bendraudamas su kitais vaikais jūsų vaikas pirmą kartą patiria, kad yra ir kitų žmonių, kurie panašūs į jį, kurie panašiai mąsto ir jaučia, turi panašios patirties. Jis patenka į pasaulį, kurį, priešingai nei suaugusiųjų, vaikas gali suprasti ir pajausti, nes jis yra jo dalis. Jis lygina save su kitais vaikais, patiria, kad ir kitiems sekasi panašiai, kad ir kiti vaikai laimi ir pralaimi. Tuo pat metu vaikas gali geriau suvokti, kiek išsivystę jo paties gebėjimai. Tai labai svarbus priedas prie teigiamų tėvų atsiliepimų, nes jis gauna ne tik patvirtinimą iš išorės, bet ir pats vysto savivoką.
Sunkūs periodai
Kelyje į suaugusias socialias būtybes vaikams tenka įveikti keletą sunkių laikotarpių. Dažniausiai mes nesuprantame, kas nutiko su šiaip jau bendrauti linkusiu mūsų vaiku: staiga jis nebenori dalintis, veliasi į bereikalingus ginčus. Šie etapai - išskyrus tuos atvejus, kai yra rimtų šeiminių ar kokių kitų problemų - yra mėginimai išsiaiškinti, kas nutiks, jeigu staiga pradėsiu visiškai kitaip elgtis. Šiuo atveju vaikas turėtų gauti aiškų tėvų ar kitų už jį atsakingų asmenų grįžtamąjį ryšį ir tuo pat metu palaikymą.
Gyvenimo pasirinkimai: vaikų turėjimas ir asmeninė laimė
Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, ar nori turėti vaikų, ar ne. Šiandien visuomenėje vis labiau pripažįstama, kad nenoras turėti vaikų nėra problema, kurią reikia „taisyti“, o asmeninis pasirinkimas. Nors aplinkinių spaudimas gali būti stiprus, svarbiausia yra išlikti ištikimam savo vertybėms ir sprendimams.
Asmeninis pasirinkimas neturėti vaikų gali kilti dėl įvairių priežasčių: baimės prarasti moters dėmesį, laiko ir energijos stokos, nenoro prisiimti atsakomybės, ar tiesiog dėl to, kad žmogus nenori vaikų. Svarbu suprasti, kad šie pasirinkimai yra validūs ir neturėtų būti smerktini. Svarbiausia yra atviras ir sąžiningas bendravimas su partneriu, kad būtų išvengta ateities konfliktų.
Galų gale, laiminga mama ta, kurios vaikai laimingi. Ir atvirkščiai: jei laiminga mama - laimingi ir vaikai. To savęs klausė ir jauna aristokratė Jean Liedloff, kuri 8-ajame dešimtmetyje, metusi mokslus, išvyko į neįžengiamus Venesuelos miškus. „Ekuana gentyje laimė yra normali kiekvieno žmogaus būsena. Jie visad džiugūs, besišypsantys ir net ligas bei kitas negandas išgyvena išsaugodami dvasios ramybę. Šioje gentyje nėra nusikaltėlių, nėra valdžios, niekas neserga depresijomis. Jie nebijo būti savimi, elgiasi natūraliai ir gerbia kito teisę laisvai reikštis.“
Ar miesto triukšme dar galime išgirsti save? Ar dar sugebame jausti, o ne tik galvoti? Mamos tuo neabejotų. Vienos nuomonės, kas geriau, turėti daug vaikų, ar auginti vieną vaiką ir suteikti jam visa, kas geriausia, nėra. Viskas priklauso nuo požiūrio į daugiavaikystę. Vieniems svarbiau suvokimas, kad visada būsi apsuptas būrio artimų žmonių, kurie padės sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
