Kiekviena šeima laukia, kada vaikas ištars pirmuosius žodžius. Pirmasis „MAMA“, „TĖTĖ“ nuskamba kaip šilčiausių jausmų išraiška. Tačiau ne visada atsiradus pirmiesiems žodžiams, kiti išmokstami greitai ir lengvai. Pasitaiko, kad trejų metų vaikas vis dar kalba garsiažodžiais (niam -niam, miau, au-au, ate) bei trumpais savos kalbos žodeliais. Ar tai normali kalbos raida? Kada mažamečiai pradeda kalbėti sakiniais? Daug tėvų, sunerimusių dėl vėluojančios vaiko kalbos, ateina į logopedų konsultacijas. Tačiau reikia įsitikinti, ar vaikas supranta, ką jam sakote?
Vaikai gimsta „normalūs“, telpantys į visas augimo ir vystymosi normas, ir „nenormalūs“. Pastaruosius ilgai ir atidžiai tiria gydytojai, ieškoma genetinių priežasčių, kodėl mažylis ilgai nepradeda kalbėti, kodėl jis vengia kontakto su kitais žmonėmis, ar panašiai. Bandoma rasti kokią nors ligą ar psichikos sutrikimą.
Vėluojančios kalbos priežastys ir ką daryti
Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas nekalba arba jo kalba vystosi lėčiau nei turėtų, tai gali būti keli veiksniai.
Pirmasis žingsnis: Pasikonsultuokite su specialistu
Jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, pirmas žingsnis yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.
Supratimas, kas gali būti problema
Yra keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas gali patirti kalbos vystymosi problemų:
- Fizinės priežastys: Kai kurie vaikai gali turėti fizinį negalavimą, kuris trukdo normaliam kalbos vystymuisi, pvz., klausos problemos ar liežuvio sutrikimai.
- Vystymosi uždelsimai: Kai kurie vaikai tiesiog vystosi lėčiau nei kiti, ir jiems reikia papildomo laiko, kad įgytų kalbos įgūdžius.
- Kalbos sutrikimai: Kai kurie vaikai gali turėti kalbos sutrikimus, pvz., disleksiją, kadangi jų smegenys negali tinkamai tvarkyti kalbos signalų.
- Socialiniai ar psichologiniai veiksniai: Tam tikros socialinės ar psichologinės aplinkybės, pvz., stresas arba traumos, gali turėti įtaką vaiko gebėjimui kalbėti.
Vėluojanti vaiko kalba gali išduoti sveikatos sutrikimus. Pirmaisiais ir antraisiais metais vaikas turėtų suprasti trumpus žodžius, nesudėtingus paliepimus, pavyzdžiui, parodyti prašomą daiktą. Dvejų metų vaikai pradeda jungti žodžius į sakinius. Šie sakiniai dar būna trumpi ir nepilni, sudaryti iš „savo kalbos“ žodžių, tačiau atspindi santykius tarp žmonių ir daiktų. Trejų metų mažyliai jau moka pagrindinius gramatinius dėsningumus, tačiau sakinių struktūra ne visada taisyklinga. Vis dėlto, tėvams kyla nerimas, jei tokio amžiaus vaikai neskuba jungti žodžių į sakinius ar apskritai „atsisako“ kalbėti.
V. Makauskienės teigimu, dažniausiai vaiko kalbos vėlavimą gali sukelti nėštumo, gimdymo komplikacijos ar ankstyvajame periode po gimimo sutrikdyta kalbos centrų veikla. „Svarbu kuo anksčiau atskirti organinius pažeidimus, kurie sutrikdo įvairių sričių raidą ir funkcinio pobūdžio sutrikimus, nes ir vienu, ir kitu atveju, kalbos raida gali vėluoti. Priklausomai nuo centrinės nervų sistemos pažeidimų pobūdžio ir sunkumo, gali vėluoti vaiko motorikos, kognityvinių procesų arba tik kalbos raida. Vaikų kalbai įtakos gali turėti ir neurologiniai susirgimai, raumenų tonuso, klausos sutrikimai, vėluojanti motorikos raida ir kitos priežastys“, - aiškina V. Makauskienė.
Logopedė Liuda Jarošienė pastebi, kad vaiko kalbos vėlavimas - vis dažniau sutinkama problema. „Šiandieninė situacija nėra džiuginanti, nes vaikų kalbos vėlavimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra dažnesnis negu prieš 15-20 metų. Tarp daugybės to priežasčių negaliu nepaminėti ir neigiamos išmaniųjų technologijų įtakos vaikų kalbos, komunikacijos raidai.
Ką galite daryti namuose?
Namuose taip pat galite imtis priemonių, kad padėtumėte vaikui tobulinti kalbos įgūdžius:
- Skaitykite: Skaitymas skatina žodyno išplėtimą ir padeda suprasti kalbos struktūrą.
- Klausykitės: Leiskite vaikui pasakoti jums pasakojimus ir atsakyti į jūsų klausimus.
- Skatinimas: Skatinkite vaiką kalbėti ir dalintis savo mintimis. Girėkite, kai jis tai daro.
- Išplėskite: Kai vaikas pasakoja apie kažką, papildykite jo pasakojimą ir padėkite jam suformuluoti teisingus sakinius.
- Žaidimai: Žaidimai gali būti puiki priemonė skatinti kalbėjimą. Vartokite žaidimus, kuriuose reikia komunikuoti ir bendradarbiauti.
Vaikas jau supranta ir gali atsakyti į klausimus „kas?“ „kur?“, „kam?“, „ką?“. 3-4 metų mažyliai jau geba rūšiuoti daiktus į kategorijas: gyvūnai, augalai, žmonės, maistas. Jie atpažįsta bent vieną spalvą, moka suskaičiuoti iki 3-5, gali parodyti didesnį (ilgesnį, trumpesnį ir kt.) daiktą iš dviejų. Gali įvykdyti sudėtingesnes užduotis, pavyzdžiui, atnešti daiktą iš kito kambario. Dauguma tokio amžiaus vaikų kalba 4 žodžių ir ilgesniais sakiniais, ištaria beveik visus garsus, tačiau kai kurie vaikai garsus l, r, š, dž, č gali išmokti tarti taisyklingai ir vėliau (iki 6-7-ių metų). Tokio amžiaus vaikas su nepažįstamais jau turėtų susikalbėti ir be „vertėjo“, nes žodžius jau turėtų tarti aiškiai, nekartoti skiemenų. Tokio amžiaus vaikas jau gali papasakoti ne tik apie dabarties (esamojo laiko) įvykius, bet ir apie tai, ką veikė anksčiau (darželyje, svečiuose).
Vaikai mokosi, kai girdi, mato, stebi. Tėvai su vaiku turėtų kalbėti pilnais žodžiais, tarti juos aiškiai, pakartoti kelis kartus. Kai vaikas, išgirdęs lojant šunį, sako „au au“, mama, tėtis ar teta turėtų pasakyti: „Taip, loja šuo. Tu girdi šunį.“ Pamatęs šunį vaikas vėl sako: „Au au“. Suaugusiųjų atsakymas turėtų būti: „Taip, čia šuo. Didelis, gauruotas šuo.“ Ir pan. Vaikui labai svarbu girdėti taisyklingą kalbą. Kalbėdami su vaiku įvairiuose kontekstuose vartokite vienas kitą papildančius žodžius.
Logopedė Augustė Zaurakaitė skatina tėvus prakalbinti mažylius žaidžiant. „Todėl labai svarbu mėgdžioti vaiko tariamus garsus, kad vaikas mokytųsi mėgdžioti ir atkartoti jūsų žodžius. Taip pat labai svarbus yra aiškus garsų artikuliavimas, garsų ištarimas, tam, jog vaikas girdėtų kuo daugiau skirtingai tariamų garsų. Verta nuolat įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus - taip vaikas girdės vis skirtingus žodžius. Ugdyti vaiko kalbą galime nuolat net ir vyresniame amžiuje, kasdieninėse aplinkose, žaidimų metu“, - teigia A. Zaurakaitė.
Kalbos lavinimui galite pasigaminti paprastą žaidimą iš kamštelių. Itin svarbūs yra žaidimai, į kuriuos įtrauktos įvairios ugdomosios veiklos. Vaikai viską geriau įsimena žaisdami. Kai baloje vaikas prausia plastikinę varlę, jis daug greičiau išmoks žodžius: „šlapia, varlė, žalia“ nei matydamas tai paveikslėlyje. Leisdami vaikui susieti žodį su vaizdu, pasitelkiant pojūtį, emociją, ir pati sąvoka greičiau įsitvirtins jo galvelėje. Įvairias ugdomąsias sritis patartina įtraukti į žaidimus, kuriuose galima liesti, pajusti ir patirti, o ne „pamokas“.
Pirmasis vaiko gyvenimo pusmetis yra svarbus vaiko kalbos atsiradimui ir tolygiam vystymuisi. Įprastai jau pirmajame savo gyvenimo pusmetyje mažylis išreiškia poreikį bendrauti guguodamas, čiauškėdamas, ūbaudamas, palaikydamas akių kontaktą su jį kalbinančiu asmeniu. „Išreikšdami savo poreikius, kūdikiai vartoja įvairaus sudėtingumo bei skirtingų tonacijų garsus, skiemenų eiles. Augant kiekvieną pirmųjų metų mėnesį mažylio tariami skiemenys sudėtingėja, ilgėja, pasidaro panašūs į dainavimą. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus, artimųjų balsus ir į juos reaguoja, guviau čiauškėdami, judindami rankas ir kojas, tokiu būdu norėdami atkreipti į save dėmesį. Labai svarbu vaikutį šnekinti, šypsotis, kaitaliojant veido mimiką palaikyti malonų bendravimą, jam dainuoti“, - aiškina L. Jarošienė.
10-12 mėnesių vaikai jau suvokia nuolat girdimus žodžius ir pats bando juos ištarti. Dažnai pirmieji žodžiai būna „mama“, „tėtė“, „dede“, „baba“, „lyja“, garsiažodžiai, imituojantys gyvūnų ar paukščių skleidžiamus garsus. Mažyliai jau suvokia žodžių prasmę, vykdo paprastus nurodymus, veiksmu atsako į savo vardą. Pamažu tarp vienerių metų vaikučių ir jo artimųjų prasideda prasmingas bendravimas, paremtas ne vien prisilietimais, gestais, bet ir žodiniu bendravimu.
Antraisiais gyvenimo metais vaikų kalba sudėtingėja. Jie jau pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus, gali pasakyti aplinkos daiktų pavadinimus. Vis dažniau savo norus reiškia žodžiais. Vartojamų žodžių reikšmė gali būti pritaikyta nebūtinai tik vienam objektui, pavyzdžiui, žodžiu „lialia“, pavadinama ne tik lėlė, bet taip vaikutis gali vadinti ir save ar kitą vaiką. Mažyliai vis labiau domisi aplinkos daiktais, apie juos klausinėja“, - sako logopedė. Antraisiais gyvenimo metais reikėtų skatinti vaikus pakartoti nesudėtingus 2-3 skiemenų žodžius. Suaugusieji kalboje turėtų vartoti vis naujus žodžius ir, kad vaikas įsimintų, juos dažnai kartoti. Bendraujant su vaiku rekomenduojama įvardinti visus atliekamus veiksmus. Artėjant trijų metų gimtadieniui, vaikų aktyvusis žodynas sparčiai kinta, neretai kalboje vartojamos jau trijų-keturių žodžių frazės. Augant vaikui kalba vis plečiasi ir tobulėja.
Jei 2 metų vaikas neištaria prasminio žodžio - laikas sunerimti. Anot L. Jarošienės, gimtosios kalbos išmokimas - sudėtingas ir ne visiems lengvai įveikiamas procesas. Nors atrodo, jog kalba turėtų atsirasti natūraliai bendraujant, pamėgdžiojant artimuosius, ne visiems vaikams tai vienodai pavyksta. „Net ir tos pačios šeimos vaikams kalba gali vystytis skirtingai. Kalbos vėlavimui įtakos gali turėti įgyti veiksniai, pavyzdžiui, genetiškai perduodamos ligos, arba neigiama patirtis - mamos persirgtos ligos nėštumo periodu, gimdymo traumos, vaiko patirtos traumos ir ligos ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, o taip pat ir netipinės situacijos, kaip augimas dvynių poroje, dvikalbystė šeimoje, vaiko augimas nepalankioje aplinkoje, kai tėvai neturi įgūdžių, žinių apie vaiko auginimą. Tiek mažylio fiziniam, protiniam vystymuisi, tiek kalbos raidai reikšmės turi tėvų pasiruošimas motinystei, tėvystei, ar kūdikis buvo laukiamas, ar jo augimui namuose sukuriamos tinkamos sąlygos“, - galimas vaiko kalbos vystymosi vėlavimo priežastis įvardija logopedė.
Tad kaip į vėluojančią vaiko kalbą turėtų reaguoti tėvai, kada reikėtų kreiptis specialistų pagalbos? L. Jarošienės teigimu, tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas. „Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą“, - teigia L. Jarošienė.
Logopedė pastebi, kad dažnai vaikai susikuria vadinamąją savo kalbą, kada artimoje aplinkoje esantiems daiktams, veiksmams taikomi specifiniai pavadinimai. Nors artimieji perpranta tokią kalbą ir ilgainiui su ja susigyvena, logopedė perspėja, kad nereikėtų laukti, kol vaikas iš jos išaugs, nes tai gali ilgai užsitęsti. Todėl jei trimetinukas dar vis nekalba ar kalba tik namiškiams suprantama kalba, reikėtų kreiptis konsultacijos į logopedus, kurie dirba beveik visuose lopšeliuose-darželiuose. Jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos, reikėtų prašyti šeimos gydytojo siuntimo pas logopedą, o atskirais atvejais - ir pas neurologą, klausos ar regos specialistus.
V. Makauskienės teigimu, dauguma jaunų šeimų turi daug įsipareigojimų ir neretai pergyvena, kad bendravimo su vaiku stoka yra pagrindinė arba vienintelė kalbos vėlavimo priežastis. „Intensyvus gyvenimo tempas lemia tai, kad tėvai ne visada gali skirti visą savo laiką buvimui su vaiku, tačiau kalbos raida yra susijusi ne tik su bendravimo trukme, bet ir jo kokybe. Jei vaiko kalba vėluoja, pradžioje svarbu išsiaiškinti medicinines priežastis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, patarti tėvams, kaip bendrauti, kad kalbos raida būtų sėkminga“, - teigia logopedė.
Paklausta, ar esama bendravimo klaidų, kurios galėtų apsunkinti vaiko kalbos raidą, V. Makauskienė atsako, jog dažniausiai tėvai instinktyviai elgiasi teisingai. „Nesu linkusi kaltinti tėvų, kad jie netinkamai bendrauja su savo vaiku, nes auginant pirmą vaiką ne visada aišku, kaip bendrauti pirmaisiais mėnesiais, sulaukus metų ar vėliau. Kai kalbos raida vyksta natūraliai, vaikas nesunkiai pradeda suprasti aplinkos daiktų ar veiksmų pavadinimus, laiku pradeda tarti pirmuosius žodžius ir sakinius. Ankstyvame amžiuje su vaiku reikėtų bendrauti neskubant, paprastais, aiškiais žodžiais, kalbėti apie tai, ką vaikas mato savo aplinkoje. Vaikai mokosi kalbėti kartodami aplinkinių sakomus žodžius, todėl pradžioje suaugusieji turėtų atkartoti tai, ką sako vaikas. Bendravimas turėtų būti malonus, linksmas, rodantis vaikui, kad norite išgirsti ir suprasti, ką jis bando jums pasakyti“, - aiškina logopedė.
Kiekvieno vaiko kalbos formavimosi tempas yra skirtingas, todėl pastebėjus, kad vaikas kalba mažiau nei jo bendraamžiai ir dėl to nerimaujant, V. Makauskienė pataria kreiptis į logopedą. „Specialistas turėtų kvalifikuotai įvertinti vaiko kalbą, atsakyti į jūsų klausimus ir patarti, kaip skatinti vaiko kalbą namuose. Tėvams dažnai sakoma: dar mažas, išaugs, palaukite iki 3 metų. Kai kuriais atvejais, taip ir nutinka, kad mažylis staiga pradeda daug kalbėti, bet geriau kreiptis anksčiau, nes raminantys patarimai kartais nebūna teisingi“, - pataria logopedė.
Anksčiau minima „indigo vaikų“ sąvoka apibūdina vaikus, kurie vėliau pradeda kalbėti, tačiau gali būti itin talentingi kitose srityse. Jei specialistai nerado jokių ligos simptomų ir vystymosi patologijų, jums lieka tikėti, kad „nebyliukas“ tiesiog savitas ir įdomus žmogutis.
Kaip garsų mėgdžiojimas padeda vaikui pradėti kalbėti? Logopedo patarimai
Gali būti, kad vaiko psichinis vystymasis visiškai normalus, tačiau jo vidinis pasaulis toks savitas, toks kunkuliuojantis, kad vaikas tiesiog dar neranda žodinių formų, kaip tą pasaulį išreikšti. Tokie vaikai paprastai labai dėmesingi paaiškinimams. Pastebėta, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai“ atsiveria. Vaikas atidaro savo sielos langelį. Daugeliui tėvelių atrodo, kad vaikas greičiau pradės kalbėti, jei daug laiko praleis su kitais vaikais, klausys televizoriaus. Tačiau kalbą gali lavinti ir tyli veikla. Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Vaikas išmoksta iš savo vidaus „išplukdyti“ prasmingus garsus. Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos - vaško. Vaikas savo pirščiukais iš gabalo vaško nulipdo paukščiukų, kiaušinukų ar blynų - iš „nieko“ gimsta konkretus daiktas, turintis savo garsinį pavadinimą.
Žinoma, niekada nepakenks logopediniai žaidimai, jei jie bus žaidžiami atsipalaidavus, vaikui pačiam to norint. Pavyzdžiui, mama sėdi priešais vaiką ir pašnibždomis taria garsus, o vaikas bando kartoti. „Pažiūrėk, kaip sukasi liežuvėlis, kai tariu brrrr, o dabar pro lūpų vamzdelį eina ūuu, kaip gyvatė šnypščia ssss…” Prieš miegą mama gali sukalbėti vaikišką maldelę, kurią vaikutis kartotų savo mintyse.
Auginant „indigo vaiką“ tikriausiai vienas svarbiausių dalykų yra pagarba jam, jo vidiniam pasauliui. Kas pasakė, kad visi vaikai turi elgtis pagal kažkokias normas? Visi vienu metu pradėti kalbėti? Vienodai mylėti? Tempimas ant bendro kurpalio yra prievarta.
Vertėtų susirūpinti, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.
Dauguma vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime. Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš „Lego“ konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim, nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Visi tėveliai labai laukia, kada jų vaikas pradės tarti pirmuosius žodžius ir pradės mėgdžioti suaugusiųjų kalbą. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau išgirstame, kad vaikai vis sunkiau pradeda kalbėti arba turi sunkumų pradėję. Kaip prakalbinti mažylius ir patiems tėveliams įdėti daugiau pastangų, kalbamės su „Family Lab Academy“ logopede Auguste Zaurakaite.
Kalbos specialistė sako, kad dažnai pamirštame, jog mažylis mokosi nuo pirmųjų mėnesių, kai pradeda guguoti, čiauškėti - tai vaiko kalbos vystymosi pradžia. „Todėl labai svarbu mėgdžioti vaiko tariamus garsus, kad vaikas mokytųsi mėgdžioti ir atkartoti jūsų žodžius. Taip pat labai svarbus yra aiškus garsų artikuliavimas, garsų ištarimas, tam, jog vaikas girdėtų kuo daugiau skirtingai tariamų garsų. Verta nuolat įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus - taip vaikas girdės vis skirtingus žodžius. Ugdyti vaiko kalbą galime nuolat net ir vyresniame amžiuje, kasdieninėse aplinkose, žaidimų metu“, - teigia A. Zaurakaitė.
Kalbant apie kalbos vystymosi trikdžius, logopedė akcentuoja, kad kiekvienu atveju tai individualu, tačiau galima išskirti esminius elementus. Kai vietoj kūrybinių žaidimų vaikas žiūri televizorių, per kurį groja linksma dainelė, ar įjungtas filmukas - jis įdėmiai klausosi. Tačiau klausant nejuda vaiko lūpos, liežuvis. Animaciniai filmai, laidelės veikia vaiką kaip hipnozė - vaikas visą dėmesį sutelkia į bėgančius, judančius paveikslėlius, šviesas, garsus, taip sustabdydamas ne tik kalbinių įgūdžių tobulėjimą, bet ir mąstymą.
Mažybiniai žodeliai skamba mieliau, tačiau vaikui sunkiau juos pasakyti ir tai atitolina jo gebėjimą ištarti žodį. Apsunkinę vaiko kalbą trijų, keturių skiemenų žodžiais (mašinytė, lėlytė, kačiukas ir pan.) renkamės ilgesnįjį kelią į kalbos pradžią, kai tuo metu mažyliui būtų patogiausia ištarti tik vieno, dviejų skiemenų žodžius (katė, lėlė ir pan.). Todėl patartina daiktus vadinti tikraisiais vardais („šuniukas - šuo“), veiksmus įvardinti pilnais žodžiais („atete“ - „gerti“). Taip vaikas lengviau ir greičiau pradės tarti savo pirmuosius žodžius.
Kaip padėti vaikui namuose? 1. Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.). 2. Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio. 3. Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus. 4. Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu. 5. Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus.
Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
Ar vaikas atsišaukia vardu ir apskritai reaguoja į kalbantį asmenį? Ar vaikas atpažįsta dažnai aplinkoje jam matomus objektus - paklaustas gali atsisukti ar parodyti, kur yra mama, tėtis, katė ir pan? Ar vaikas geba savu būdu paprašyti to, ko nori? Ar geba vykdyti paprastas instrukcijas? Visada bus vaikų, kurie pradės šnekėti anksčiau, bet auksinė ramios ir laimingos tėvystės taisyklė yra ta, jog nelyginkite savo vaiko su kitais.
