Vasara - tinkamiausias laikas pasirūpinti mokinių ir būsimų pirmokų sveikatos pažyma, kurią iki rugsėjo 15 d. kasmet reikia pristatyti į savo mokyklą. Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai ragina vizito pas savo šeimos gydytoją neatidėlioti, o jo metu nepamiršti ir skiepų bei mėginio dėl tuberkuliozės.
Skiepijimo svarba ir rekomendacijos
6 - 7 m. amžiaus vaikus, prieš pradedant lankyti mokyklą, rekomenduojama paskiepyti dviem vakcinomis. Pirmoji apsaugos nuo keturių ligų: difterijos, stabligės, kokliušo ir poliomielito. Antroji - nuo trijų: tymų, raudonukės ir epideminio parotito. Skiepijimas vienu metu nuo kelių ligų yra patikrintas laiko ir mokslinių tyrimų. Paskiepyti vaikus prieš išleidžiant į mokyklą yra svarbu dėl to, kad į naujus kolektyvus susiburia labai skirtingi vaikai, kurie galbūt nešioja skirtingų ligų sukėlėjus.
Sveikatos specialistai dažnai rekomenduoja 15-16 metų vaikus vietoje nemokamos dvivalentės (difterijos ir stabligės) vakcinos skiepyti mokama trivalente vakcina, kuri apsaugotų ne tik nuo minėtų dviejų ligų, bet ir nuo kokliušo. Ši vakcina ypač rekomenduojama vaikams, gimusiems iki 2002 metų, kurie skiepijami prieš mokyklą, dar neturėjo galimybės gauti apsaugą ir nuo kokliušo.
Norisi priminti, kad patogiausias ir saugiausias būdas apsisaugoti nuo sunkiausių užkrečiamųjų ligų yra planiniai skiepijimai pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.
Prasidėjus naujiems mokslo metams Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medikai primena apie skiepus mokyklinio amžiaus vaikams. Pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių 6 - 7 metų vaikai nemokamai skiepijami nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, raudonukės, epideminio parotito ir tymų; 11 metų mergaitės skiepijamos nuo žmogaus papilomos viruso sukeltos infekcijos; 15 - 16 m. paaugliams rekomenduojama atnaujinti skiepus nuo difterijos, stabligės ir kokliušo. Praleidus skiepą, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jūsų vaikui gali būti sudarytas individualus skiepijimų planas.
Kaip ir kasmet, artėjant šaltajam sezonui tikėtinas peršalimo ligų ir gripo sergamumo padidėjimas, todėl rekomenduojama vaikus, ypač sergančius lėtinėmis ligomis, paskiepyti nuo gripo. Viena iš dažnesnių gripo komplikacijų yra pneumokokinės infekcijos sukelti ausų, sinusų, gerklės, plaučių ar net smegenų ir širdies uždegimai, todėl rekomenduojama pasiskiepyti nuo pneumokokinės infekcijos. Rizikos grupių vaikams pneumokokinės infekcijos skiepai kompensuojami valstybės. Darželinukus ir mokinukus taip pat rekomenduojama paskiepyti nuo vėjaraupių. Ši vakcina nėra kompensuojama pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, todėl tėvai ar globėjai už skiepus turi mokėti savo lėšomis. Dėl visų skiepų vaikams reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologė Daiva Razmuvienė atkreipia dėmesį, kad augantis neskiepytų vaikų skaičius yra didėjanti problema. Ji primena, kad prieš 600 metų, kai nebuvo vakcinų, sergamumas tymais, raudonuke ir kitomis ligomis siekė dešimtis tūkstančių atvejų kasmet. Pradėjus skiepyti, sergamumas sumažėjo iki pavienių atvejų, tačiau skiepijimo procesas turi būti nuolatinis. Atsiradus visuomenės daliai, kuri nebetiki skiepais, atsiranda imli visuomenės dalis.
Epidemiologė teigia, kad tiek pernai, tiek šiemet daugėja ligų, kurios buvo pamirštos dėl skiepų. Tymų, kokliušo, raudonukės ir epideminio parotito atvejų registruojama dešimtimis. Dėl atsisakymo skiepyti Lietuvoje vyksta šių ligų atgimimas, o tas pats procesas stebimas ir Europoje. Kiekvienoje Europos šalyje kokliušo atvejai registruojami šimtais, o nuo tymų registruojamos mirtys Rumunijoje, kur sergamumas siekia tūkstančius. Šiemet jau fiksuota 20 tymų atvejų, kurių 70 proc. yra neskiepyti asmenys, iš kurių 5 yra vaikai. Kokliušo šiais metais nustatyti jau 32 atvejai, kai per visus praėjusius metus buvo tik 7.
Pasak pašnekovės, tėvai, globėjai klaidingai įsitikinę teigia, kad jei nėra ligos, nereikia ir skiepijimo. „Bet po kablelio nėra pasakoma, kad būtent dėl skiepų tos ligos buvo suvaldytos. Kitas dalykas, buvo padaryta ne viena visuomenės apklausa ir jos visos turėjo bendrą dedamąją - tėvai, globėjai labai sureikšmina nepageidaujamas povakcinines reakcijas. Bijo, kad tai gali sukelti ligas, komplikacijas. Taip pat įvardiją ir mokslu pagrįstos informacijos apie skiepus trūkumą, labai abejoja vakcinų veiksmingumu. Tad reiktų sutelkti žinias, kad tos informacijos stokos tarp jaunų tėvų būtų mažiau“, - kalbėjo NVSC atstovė.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas Paulius Gradeckas patikina, kad reakcijos į vakcinas, kurios yra nacionaliniame imunoprofilaktikos kalendoriuje, yra labai retos. Tai vakcinos, sukurtos prieš 30-40 metų, ir apie nepageidaujamas reakcijas turime 4 dešimtmečių duomenis. „Čia kalbame apie vakcinas, kurios yra nacionaliniame imunoprofilaktikos kalendoriuje. Tai yra vakcinos, kurios sukurtos prieš 30-40 metų. Tai mes turime 4 dešimtmečių duomenis apie nepageidaujamas reakcijas, visa ši informacija pateikiama vadinamoje vaisto anotacijoje, tėvai gali pasiskaityti. Paminėtos reakcijos gi yra itin retos - vienos iš šimto tūkstančių. Ir dažnai rašoma „gali būti“, tai net jei ir pasireiškia, reikia labai nuodugnaus tyrimo tam, kad priežasties ir pasekmės ryšys būtų išaiškintas. Tai, kad žmogus paskiepytas mirė po kelių savaičių dažnai tampa sukrečiančia istorija, tačiau tai gali būti pasekmė be jokios tiesioginės priežasties“, - kalbėjo epidemiologas.
P. Gradeckas teigia, kad dabar grįžtama prie to, kad skiepai iš visuomenės sveikatos priemonės tapo individualia apsaugos priemone. Tačiau jis pabrėžia, kad tai nėra tik individualus sprendimas, nes skiepai reikalingi norint, kad liga neplistų visuomenėje. Jis pateikia analogiją su saugos diržu automobilyje: visuomenės nuomonė apie tėvus, kurie neužsega saugos diržo savo vaikams, yra labai neigiama, tuo metu apie neskiepijančius tėvus ji nėra tokia kategoriška. Epidemiologas aiškina, kad visuomenėje egzistuoja dalis vaikučių, kurie negali būti paskiepyti arba kuriems pasiskiepijus imunitetas nesusidaro. Visuotinis skiepijimas, kai pasiekiame 98 proc., apsaugo tuos vaikus. Taip tie, kas gali pasiskiepyti, apsaugo tuos, kurie negali.
Pasiteiravus, ar neatėjo laikas grįžti prie diskusijų, kad neskiepyti vaikai būtų neįleidžiami į ugdymo įstaigas, medikai patvirtino, kad kai kuriose šalyse tai jau vyksta. Vis tik ne visi siūlė skubėti su tokiais sprendimais. D. Razmuvienė teigia, kad pirmiausia reikėtų atsižvelgti į visuomenės apklausas, kurios ir nurodė, kodėl tėvai atsisako skiepyti. Jei dabar pradėtume tokias priemones kaip privalomas skiepijimas, tai nebūtų geras nei laikas, nei visuomenės supratimas, nei mūsų žingsnis. Nors iš 30 Europos Sąjungos ir Ekonominės bendrijos šalių 12-oje skiepai yra privalomi. Tai nereiškia, kad privalomas visas kalendorius, bet turi tam tikras infekcijas - raudonukė, tymai, parotitas, poliomielitas, kokliušas. Nuo jų privaloma skiepytis, kad vaikas galėtų papulti į ugdymo įstaigą.
Dalis vaikų skiepytis negali - būtina apsaugoti juos. Kalbėdamas apie privalomus skiepus vaikams P. Gradeckas gi išskyrė dvi jų grupės. „Yra tymai, raudonukė ir kiaulytė - tai itin lakios infekcijos, kai vienas sergantis vaikas gali užkrėsti labai daug kitų. Kitas privalomas skiepas, pavyzdžiui, Graikijoje yra poliomielito. Norėčiau oponuoti tam klausytojui, kuris sako, kad tegu perserga natūraliai, tai poliomielitu natūraliai persirgęs ir imunitetą įgavęs vaikas gali visam gyvenimui likti su dirbtine plaučių ventiliacija ar neįgalus. Tai jei yra toks noras išbandyti, tai gal kvepia antihumanizmu. Kodėl mums reikia skiepų kaip visuomenės sveikatos priemonės? Visuomenėje egzistuoja dalis vaikučių, kurie negali būti paskiepyti arba kuriems pasiskiepijus imunitetas nesusidaro. Tai visuotinis skiepijimas, kai pasiekiame 98 proc., apsaugo tuos vaikus. Taip tie, kas gali pasiskiepyti, apsaugo tuos, kurie negali“, - aiškino epidemiologas.
Vaikų ligų gydytoja dr. Indrė Plėštytė-Būtienė tvirtina, kad tai, nuo kiek ligų vaikai paskiepijami pirmais gyvenimo metais, dar yra labai nedaug. Pasak jos, medicina tik tobulėja siekiant apsaugoti vaikus nuo ligų ir komplikacijų, kurios nelemtų kitų lėtinių ligų atsiradimo. „Tėvai kartais diskutuodami svarsto, kad 14 vakcinų per gana trumpą laiką yra labai daug. Bet kai vaikas gimsta, patenka į mikrobų kupiną pasaulį, tikrai didžiuliai skaičiai įvairiausių rūšių mikrobų ir kalbėti, kad tik nuo 14 ligų pasiskiepijama, tai yra „tik“. Kai kalbama, kad imuninė sistema taip yra apkraunama, tikrai nėra apraunama tiek, kad visiškai sutriktų. Jei žiūrėtume, kaip mažas kūdikis nuo naujagimystės išmoksta sėdėti, vaikščioti ir valgyti, lygiai taip pat imuninė sistema labai greitai vystosi, bet nėra tokia tobula, kad nuo tų ligų, kurių skiepijamės galėtų 100 proc. apsaugoti mažylį. Todėl skiepų pirmaisiais gyvenimo metais yra didžiausias kiekis, bet tai tikrai nėra labai daug, ligų sukėlėjų yra daugybė“, - aiškino gydytoja. Ji pabrėžė, kad skiepijama yra tik nuo tų ligų, nuo kurių gali neišgyventi arba turėti didžiules komplikacijas.
Vakcinacija Estijoje ir Latvijoje: pavyzdžiai ir priemonės. Kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje susirgimų skaičius taip pat auga, todėl ir čia imamasi sprendimų: gyventojai skiepijami turgavietėse, gali išsikviesti skiepų greitąją, be to, artėjant naujiems mokslo metams, daugiau dėmesio skiriama ir moksleiviams bei pedagogams.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie skiepus
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pateikia šešių dažniausiai pasitaikančių mitų apie skiepus sąrašą, kurį sudarė Ligų kontrolės ir prevencijos centras Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuos mitus dažnai kartoja tėvai, nurodydami kaip priežastis abejoti vaikų skiepijimo prasmingumu.
Mitas Nr. 1: Vaikų skiepyti nereikia, nes pavojingos ligos išnykusios.
Geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, be abejo, turėjo netiesioginį poveikį sergamumui. Geresnė mityba, juolab gydymo antibiotikais ir kitų gydymo būdų atsiradimas, padidino ligonių išgyvenamumą. Erdvesni būstai ir mažesnis gyventojų tankumas sumažino ligų perdavimą, o mažesnis gimstamumas - ligoms imliems asmenims rizikingų buitinių kontaktų skaičių. Pavyzdžiui, sergamumas tymais per daugelį metų tai kilo, tai krito, tačiau realus, nuolatinis naujų susirgimų tymais atvejų skaičiaus kritimas sutapo su tymų vakcinos skiepijimų pradžia 1963 metais. Kitų skiepijimu išvengiamų ligų paplitimo dinamika iš esmės mažai kuo skiriasi. Galime paanalizuoti kelių išsivysčiusių šalių patirtį po to, kai jos leido imunizacijos lygiui nukristi. Trys šalys (Didžioji Britanija, Švedija ir Japonija) sumažino skiepijimą vakcina nuo kokliušo dėl su ja susijusių baimių. Poveikis buvo dramatiškas ir pasireiškė iš karto. Didžiojoje Britanijoje vakcinacijos nuo kokliušo lygiui kritus 1974 m., prasidėjo epidemija: iki 1978 m. buvo registruota daugiau nei 100 000 kokliušo atvejų, 36 mirtys. Japonijoje, maždaug tuo pačiu metu, vakcinacijos lygis sumažėjo nuo 70% iki 20 -40%. Tai lėmė susirgimų kokliušu šuolį nuo 393 atvejų be mirties atvejų 1974 m. iki 13 000 atvejų ir 41 mirties 1979 m. Švedijoje sergamumo lygis kokliušu 0-6 metų amžiaus vaikų grupėje padidėjo nuo 700 atvejų (iš 100 000 vaikų) 1981 m.
Mitas Nr. 2: Vakcinos neveiksmingos.
Šis paradoksas aiškintinas dviem veiksniais. Pirma, 100% veiksmingų vakcinų nėra. Kad vakcinos būtų saugesnės nei ligos, bakterijos ar virusai yra nužudomi ar susilpninami (atenuotąja vakcina). Dėl individualių žmogaus organizmo savybių, imunitetas susiformuoja ne visiems paskiepytiems asmenims. Daugumos įprastinei vakcinacijai naudojamų vakcinų veiksmingumas siekia 85% - 95%. „Vidurinėje mokykloje iš 1 000 mokinių niekas nėra sirgęs tymais. Visi, išskyrus penkis mokinius buvo skiepyti dviem vakcinos dozėmis ir yra visiškai imunizuoti. Tymų užkrato poveikį patyrė visi, užsikrėtė visi imlūs šiai ligai mokiniai ir, žinoma, penki neskiepytieji. Bet tarp 995 skiepytų mokinių atsirado keli, kuriems nesusiformavo imunitetas. Dviejų dozių tymų vakcinos veikmingumas gali siekti > 99%. Mokykloje imunitetas po skiepijimo nesusiformavo septyniems mokiniams ir jie taip pat užsikrėtė. Pavyzdys neįrodo, kad vakcina neveikia - jis įrodo viena: dauguma iš klasės vaikų buvo paskiepyti, todėl mokinių, kurie buvo paskiepyti ir kuriems nesusiformavo imunitetas, skaičius viršijo neskiepytų mokinių skaičių. Pažvelgus iš kitos pusės, iš neskiepytų vaikų tymais užsikėtė 100%, o tarp paskiepytųjų tokių buvo mažiau nei 1%.
Mitas Nr. 3: Skiepai nėra saugūs.
Iš tikrųjų, skiepai yra saugūs, nepaisant priešingų išvadų, kurios yra skelbiamos prieš skiepijimą nukreiptuose leidiniuose. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai.
Mitas Nr. 4: DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS).
Yra vienas, matyt, neišnaikinamas mitas, kad DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS). Šis įsitikinimas atsirado dėl to, kad tam tikra gana ribota dalis mirusių nuo SIDS vaikų neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Iš pirmo žvilgsnio, tai byloja apie priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų. Jei įvertinsime tai, kad dauguma SIDS atvejų įvyksta tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas skiepijamas tris kartus sušvirkščiant DTP vakciną, tikėtina, kad skiepijimas DTP vakcina prieš pasireiškiant SIDS yra tiesiog atsitiktinumas. Iš tikrųjų, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas gerai kontroliuojamų tyrimų ir tyrėjai padarė išvadą, beveik vienbalsiai, kad mirčių nuo SIDS, chronometriškai susijusių su skiepijimu DTP, skaičius neviršijo tikėtinų atsitiktinių mirties atvejų statistinių ribų. Iš tikrųjų, pagal kai kurių tyrimų duomenis, tikimybė, kad SIDS pasireikš tarp DTP vakcina neseniai paskiepytų vaikų buvo mažesnė. JAV Medicinos instituto ataskaitoje rašoma: „visi kontroliuojamieji tyrimai, lyginę skiepytus vaikus su neskiepytais, neatrado visai jokių sąsajų su... arba mažesnę SIDS riziką... Tačiau, vien rizikos vertinimo nepakanka: visada būtina pasverti tiek riziką, tiek naudą. Net vieno sunkaus nepageidaujamo poveikio atvejo milijonui vakcinos dozių negalima pateisinti, jei skiepijimas neduoda naudos. Jei nebūtų skiepų, būtų daugiau ligos atvejų, o kartu su jais, daugiau rimtų šalutinio poveikio ir daugiau mirties atvejų. Antai, pasak imunizacijos nuo DTP naudos ir rizikos analizės, jei Jungtinėse Amerikos Valstijose nebūtų vykdoma imunizacijos programa, kokliušo atvejų galėtų padaugėti 71 kartą ir mirčių dėl kokliušo - keturis kartus. Vaikas gali žymiai labiau nukentėti nuo vienos iš šių ligų, nei nuo bet kokios vakcinos. Nors bet kokios rimtos pasekmės ar mirtis nuo vakcinos yra nepriimtinos, aišku ir tai, kad skiepų nauda gerokai nusveria visai nedidelę riziką, ir kad be skiepų susilauksime žymiai daugiau neigiamų pasekmių ir mirčių.
Mitas Nr. 5: Skiepai nėra būtini, nes skiepijimo išvengiamos ligos beveik neegzistuoja.
Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Kitas dalykas: jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Pirma, kad apsaugotume save. Antra, kad apsaugotume aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti. Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Manytume, kad ignoruoti eismo taisykles remiantis prielaida, jog kiti vairuotojai jūsų pasisaugos, yra neatsakinga.
Mitas Nr. 6: Vaikų imuninė sistema negali atlaikyti daugelio skiepų vienu metu.
Vaikai kiekvieną dieną patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos („ūminio gerklės uždegimo“) atveju nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties. Kaip rašoma 1994 m. JAV Medicinos instituto ataskaitoje „Nepageidaujami reiškiniai, susiję su skiepais vaikystėje“: „Kalbant apie šiuos įprastus reiškinius, mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vaikams skirtose vakcinose... Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Yra du praktiniai sumetimai, kodėl vaiką geriau paskiepyti nuo kelių ligų vieno vizito metu. Pirma, geriausia vaikus paskiepyti kuo anksčiau ir taip suteikti jiems apsaugą pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, tuo metu, kai jie yra pažeidžiamiausi. Paprastai tai reiškia, kad vaikas paskiepijamas dviem inaktyvuotomis vakcinomis, pradedant nuo antrojo gyvenimo mėnesio, ir dviem gyvosiomis vakcinomis, pradedant nuo dvyliktojo mėnesio. Kitaip sakant, skiepijimo įvairiomis vakcinomis laikas dažnai sutampa. Antra, skiepijimas vienu metu iškart nuo kelių ligų reiškia mažesnį vizitų pas gydytoją skaičių, tėvams tai leidžia sutaupyti pinigų ir laiko ir mažiau traumuoja vaiką.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras dalinasi informacija apie skiepus ir bando išsklaidyti dažniausiai girdimus mitus, tokius kaip: Vaikų skiepyti nereikia, nes pavojingos ligos išnykusios. Skiepai nėra saugūs. Skiepyti vaikus pavojinga dėl galimo šalutinio poveikio.
Panevėžio mokyklos aštuntokai sulaukė mokymų apie skiepus, kuriuose teigiama, kad skiepai neturi jokio šalutinio poveikio.
Vilniuje pasiskiepiję yra kiek daugiau nei trečdalis (38 proc.) 12-15 metų vaikų ir daugiau nei du trečdaliai - 70,2 proc. - 16-24 metų jaunuolių.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologė Daiva Razmuvienė konstatavo, kad augantis neskiepytų vaikų skaičius - po truputį auganti visuomenės problema. „Prisiminime, kad Lietuvoje prieš 600 metų visuomenė ir vaikai nebuvo skiepijami, nebuvo registruota vakcinų nuo tymų, kokliušo, epideminio parotito ir kitų ligų. Tai tuo metu sergamumas tymais, raudonuke buvo registruojamas dešimtis tūkstančiais atvejų kiekvienais metais. Pradėjus skiepijimus, jau daugiau nei 60 metų yra pasiektas rezultatas ir jis buvo labai neblogas - sergamumas buvo registruojamas pavieniais atvejais. Tačiau skiepijimo procesas turi būti nepertraukiamas. Ir jei atsiranda visuomenės dalis, kuri pradeda nebetikėti skiepais, atsiranda ligoms imli visuomenės dalis“, - įspėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“. Epidemiologė pasakojo, kad dabartiniu metu - tiek pernai, tiek šiemet - tam tikrų ligų, kurios buvo pamirštos būtent dėl to, kad suvaldytos skiepais, daugėja. „Tymų ir kokliušo, raudonukės, epideminio parotito jau yra registruojama dešimtimis atvejų. Taigi Lietuvoje dėl atsisakymo skiepyti vyksta tų ligų atgimimas. Tas pats procesas vyksta ir Europoje“, - kalbėjo D. Razmuvienė.
Vaikų ligų gydytoja dr. Indrė Plėštytė-Būtienė gi tvirtino, kad tai, nuo kiek ligų vaikai paskiepijami pirmais gyvenimo metais, dar yra labai nedaug. Pasak jos, medicina tik tobulėja siekiant apsaugoti vaikus nuo ligų ir komplikacijų, kurios nelemtų kitų lėtinių ligų atsiradimo. „Tėvai kartais diskutuodami svarsto, kad 14 vakcinų per gana trumpą laiką yra labai daug. Bet kai vaikas gimsta, patenka į mikrobų kupiną pasaulį, tikrai didžiuliai skaičiai įvairiausių rūšių mikrobų ir kalbėti, kad tik nuo 14 ligų pasiskiepijama, tai yra „tik“. Kai kalbama, kad imuninė sistema taip yra apkraunama, tikrai nėra apraunama tiek, kad visiškai sutriktų. Jei žiūrėtume, kaip mažas kūdikis nuo naujagimystės išmoksta sėdėti, vaikščioti ir valgyti, lygiai taip pat imuninė sistema labai greitai vystosi, bet nėra tokia tobula, kad nuo tų ligų, kurių skiepijamės galėtų 100 proc. apsaugoti mažylį. Todėl skiepų pirmaisiais gyvenimo metais yra didžiausias kiekis, bet tai tikrai nėra labai daug, ligų sukėlėjų yra daugybė“, - aiškino gydytoja. Ji pabrėžė, kad skiepijama yra tik nuo tų ligų, nuo kurių gali neišgyventi arba turėti didžiules komplikacijas.
Nuo sunkių ligos formų gali apsaugoti vakcinos. Vaikai skiepijami nuo 5 metų. Galima rinktis „Comirnaty Phizer“ arba „Spikevax“ („Moderna“) vakciną. Vaikai nuo 5 metų vakcinacijai registruojami taip pat kaip ir suaugusieji - internetu www.koronastop.lt . Didžioji dauguma vaikų koronaviruso infekcija perserga lengvai, bet yra ir nemažai sunkiai sergančių vaikų. Iš anksto nuspėti, kaip vaiko organizmas sureaguos į koronaviruso infekciją, nėra galima. Lietuvoje nuo koronaviruso infekcijos iki šiol nemirė nė vienas vaikas. Tačiau, pavyzdžiui, JAV iki 2021 m. gegužės mėnesio buvo mirę 8,7 tūkst. vaikų. Skirtingai negu suaugusiems, vaikams gali pasireikšti multisisteminis uždegiminis sindromas, kuris išsivysto nuo kontakto su koronaviruso infekcija praėjus dviem - penkioms savaitėms. Šis sindromas pasireiškia bendra organizmo šoko būkle ir daugybiniu organų nepakankamu. Kauno vaikų ligų klinikos jau yra turėjusios dešimtis tokių ligonių, kuriems buvo pažeistos beveik visos organizmo sistemos: širdis, kraujotaka, plaučiai, inkstai, oda ir t.t. Tai yra nepaprastai sunki būklė, reikalaujanti intensyvaus, agresyvaus ir brangaus gydymo. Svarbu pažymėti, kad multisisteminis uždegiminis sindromas gali išsivystyti ir jokių koronaviruso infekcijos simptomų nejutusiems vaikams. Tad jei vaikai serga be simptomų, tai dar nereiškia, kad koronavirusas jiems pakenkti negali. Net ir persirgus labai lengva forma beveik pusei vaikų būdingas pokovidinis sindromas. Skiepai padeda išvengti sunkių susirgimų atvejų. Vienas miokardito atvejis tarp 5 tūkstančių pasiskiepijusių yra visiškai klaidinantis skaičius. JAV duomenimis, miokarditas, arba širdies raumens uždegimas, pasireiškė tik keliems atvejams iš milijono. Yra duomenų, kad pasiskiepijus berniukams ir jaunuoliams miokardito rizika yra didesnė, negu mergaitėms. Taisyklės tos pačios kaip ir kitų vakcinų atveju. Tokių atvejų pasitaiko labai mažai. Vaikams, taip pat kaip ir suaugusiems, po vakcinų gali pasireikšti trumpalaikis šalutinis poveikis: skausmas dūrio vietoje, karščiavimas, prastesnė bendra savijauta. Tai tokie patys simptomai, kaip ir nuo bet kurių kitų vakcinų. Šiuo metu nėra duomenų, kad persirgus natūraliai įgytas imunitetas yra stipresnis nei pasiskiepijus. Persirgusieji gali sirgti ir kitą kartą. Tai priklauso nuo individualaus imuninio atsako, kiek antikūnų organizmas pagamins. Yra duomenų, kad sunkiai persirgus antikūnų organizme lieka labai daug, tačiau turbūt niekas nenorėtų sirgti sunkiai, kad turėtų daug antikūnų, saugančių nuo kito karto. Yra mokslinių spėjimų, kad galbūt vakcinos imuninis atsakas išlieka trumpiau, tarkime, 6-8 mėnesius. Natūralus imunitetas įgytas persirgus galbūt lieka šiek tiek ilgiau, tačiau dar nepakanka tyrimų tai patvirtinti. Laikui bėgant imunitetas mažėja tiek persirgus, tiek po vakcinos, tad vakcinacija reikalinga tiek vienu, tiek kitu atveju. Susidūrus su koronaviruso infekcija per vakcinaciją susiformuoja imuninis atsakas. Technologijos, kurių pagrindu buvo sukurtos koronaviruso vakcinos, naudojamos jau trisdešimt metų, o prieš vakciną paleidžiant į rinką pagal nustatytą tvarką atliekami visi būtini jos bandomieji tyrimai. Europos vaistų agentūra visas vakcinų paraiškas vertina labai atsakingai ir jas naudojimui patvirtina tik tuomet, kai visi reikalingi tyrimai būna atlikti, įrodytas vakcinų efektyvumas ir saugumas. Visos Europoje naudojamos vakcinos yra praėjusios visus reikalingus išbandymo procesus. Tai vienas iš jokio mokslinio pagrindo neturinčių mitų. Šiuo metu dar nėra registruotų vakcinų, skirtų jaunesniems nei 12 metų vaikams, tačiau „Pfizer-BioNTech“ kompanija prieš kelias savaites pasidalino informacija, kad jau yra baigusi vakcinos tyrimus 5-11 metų grupėje.Jau spalio mėnesio pradžioje „Pfizer-BioNTech“ numato pateikti duomenis vertinimui Europos vaistų agentūrai. Agentūra planuoja per mėnesį duomenis dėl vakcinos efektyvumo ir saugumo įvertinti ir priimti sprendimą, ar registruoti šią vakciną jaunesniems asmenims.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) aiškina, kad vaikams iki 16 metų būtina skiepytis eiti kartu su vienu iš tėvų. Pagal Pacientų įstatymą, pacientui, kuriam dar nėra 16 metų, atstovauja vienas iš tėvų, globėjas, rūpintojas. Tad nepilnametis iki 16 metų skiepytis nuo užkrečiamosios ligos atvykti turi su savo atstovais. SAM teigimu, pagal nustatytą tvarką skiepijimo paslaugos teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpose. Taip pat numatyta galimybė, suderinus su vakcinacijos centru, skiepyti darbovietėse, socialinių paslaugų įstaigose, asmenų namuose ar laikinai įrengtose skiepijimo vietose. Į bet kurią skiepijimo vietą skiepytis nepilnamečiai iki 16 metų turėtų atvykti su savo atstovais.
Švietimo įstaigos pasitinka naujus mokslo metus įprastai - be specifinių COVID-19 ligos plitimo ribojimų. NVSC specialistai primena, jog tiek mokiniai, tiek mokyklos darbuotojai į ugdymo įstaigas turi atvykti sveiki, o pajutus peršalimo ar kitus simptomus, būdingus COVID-19 ligai, nedalyvauti ugdymo procese. Nors izoliuotis neprivaloma nei sergančiajam, nei sąlytį su juo turėjusiesiems asmenims, simptomus jaučiantiems žmonėms nerekomenduojama vykti į darbą, ugdymo įstaigą, kitas viešas žmonių susibūrimo vietas.
Kodėl kūdikiai gauna tiek daug vakcinų?
Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus, profesoriaus S. Čaplinsko, vaikų kolektyvuose didesnė rizika užsikrėsti oro lašeliniu keliu plintančiomis infekcijomis.
