ĮŽANGA
Šventasis apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams liudija, jog džiaugiasi kentėjimais už kitus ir savo kūne papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams, dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia (Plg. Kol 1,24). Kristaus, kaip Dievo Sūnaus kančia yra tobula ir išgananti žmogų, tačiau Bažnyčios slėpinyje mums leidžiama mistiniu būdu prisiliesti prie Jėzaus asmens susitinkant jo ir mūsų gyvenimams. Bažnyčios narių, kaip mistinio Kristaus Kūno narių kančia suvienijama su atperkamąja Jėzaus kančia, taip bendradarbiaujant atpirkimo slėpinyje. Taigi Jėzaus Kryžiaus kelias nėra tik Jo vieno kelias, Jo kelyje suvienijama daugybė kančios kelių. Apmąstykime šiandien Kristaus kančios kelią drauge žvelgdami į Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kentėjimų odisėjas. Pasimokykime iš šio Dievo vyro tvirtybės sunkumuose ir begalinio pasitikėjimo Viešpaties valia. Eidami šį maldos apmąstymų ir atgailos kelią, pasimelskime, kad išliktume tvirti, kad nepalūžtume, kad gyventume tiesioje. Kryžius žmogų gali sužlugdyti, kryžius gali vesti į aukštumas, kad eitume į aukštumas - turime eiti drauge su Jėzumi, ir tais, kurie sekė paskui jį. „Per crucem - ad astram“, per Kryžių į žvaigždes. Pasimelskime taip pat prašydami, kad Dievo tarnas ir tikėjimo kankinys arkivyskupas Teofilius būtų paskelbtas šventuoju.
I stotis: VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS NUTEISIAMAS MIRTĮ
Teismas - sunki žmogaus gyvenimo patirtis. Teismas slegia, ir kaltuosius, ir neteisingai apkaltintuosius. Bažnyčios kelyje pildosi Jėzaus pažadas, jog Jo sekėjai bus tąsomi po teismus ir jiems reikės liudyti. Teismų ir daugybės varginančių naktinių tardymų neišvengė ir arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jo garbinga laikysena teismuose liudija, jog jis žinojo, kad tiesa yra Kristus ir tos tiesos jokie žmonių teismai negali paneigti. Įdomu, kad Vilniuje KGB rūmuose kalėjęs vyskupas Teofilius į tardymus eidavo su sutana ir kamža, taip kaip prie altoriaus, nes kančia yra žmogų pašventinantis sakramentas. Ganytojas Kristaus tiesos neišsižadėjo, visuomet jos tvirtai laikėsi, ir grasinimų, ir pataikavimų bandymuose. Tačiau, kaip ir Jėzus Piloto teisme, arkivyskupas nesipriešindamas priimdavo žmogaus teismo klaidingus sprendimus, nes jie, ir būdami klaidingi, suteikia galimybę liudyti Dievo tiesą ir vykdyti Jo valią.
II stotis: VIEŠPATS JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ
Kryžiaus naštą apkabinusio Jėzaus tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis mums tampa pavyzdžiu, kaip reikia nebijoti priimti išbandymų kryžių. 1944 metais karo frontui priartėjus prie Lietuvos, vyskupas Teofilius duoda nurodymus Kaišiadorių vyskupijos kunigams prašydamas juos likti su savo žmonėmis. Tų pačių metų liepos mėnesį bombarduojant Kaišiadorių miestą, vyskupas niekur nesitraukė nuo savo katedros, o frontui visiškai priartėjus prie Kaišiadorių buvo stengiamasi bombomis apmėtyti vyskupo rūmus, tačiau ir tuomet jis liko juose. Ganytojas su artimiausiais pagalbininkais nakčia įsikūręs rūsyje, aidint sprogmenų bei dūžtančių langų stiklų dundesiui, kalbėjo rožančiaus maldą. 1957 metais, pasklidus gandui, kad tris kartus kalintas ir 84-ių metų sulaukęs vyskupas Teofilius vėl gali būti pasodintas į kalėjimą, reaguodamas į tai vyskupas pareiškė: „Jei man einant pro krūmus, iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau… Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodinti, tai manęs nei kiek negąsdina“. Mylinčiam Dievą viskas išeina į gerą!
III stotis: VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI PIRMĄ KARTĄ
Visame Kristaus kančios kelyje sutiksime tris parpuolimus po kryžiaus medžio našta, po mūsų nuodėmių svoriu. Parpuolimas po kryžiumi tarsi sujungia, suriša visas 14 stočių. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime buvo dar viena savotiška jungtis, sujungusi visą jo tarnystės Bažnyčioje laikotarpį - tai tris kartus pasikartoję įkalinimai įvairiuose Sovietų kalėjimuose. Sunki kryžiaus našta prislėgė Jėzaus kūną parklupdydama ant žemės, tačiau jis neliko ten, kėlėsi ir ėjo toliau. Dievo pagalbos dėka ir Teofilius Matulionis po visų trijų įkalinimų vis grįždavo pas savo ganomuosius tęsti Ganytojo tarnystės Bažnyčioje. Pirmąjį kartą į kalėjimą kunigas Teofilius Matulionis pateko 1923 metais kovo mėnesį drauge su kitais Peterburgo kunigais bei vyskupu. Suimtieji buvo kaltinami už neleistiną vaikų mokymą tikėjimo tiesų bei, kad paskelbus bažnytinių turtų bei žemių nacionalizavimą nebuvo pasirašyti savanoriški atidavimo aktai, tuo pateisinant pagrobimą. Bausmę kunigas Teofilius atliko Maskvos Sokolnikų kalėjime. 1925 metais vasario mėnesį, išbuvęs Maskvos kalėjimuose dvejus metus ir penkiolika dienų, atgavęs laisvę, sugrįžo į savo pastoracinio darbo vietą - Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią darbininkų kvartale. Nors, ir galėjo kunigas Teofilius laisvai išvykti iš krikščionis persekiojančios Rusijos, tačiau to nedarė - liko su savo parapijiečiais.
IV stotis: VIEŠPATS JĖZUS SUSITINKA SAVO MOTINĄ
Jėzui žengiant kančios keliu teko patirti pašaipas, stumdymus, grubumą. Šioje smurto ir neteisybės tamsoje nušvinta Motinos Marijos užuojauta ir tyli meilės žvilgsnio pagalba. Arkivyskupui Teofiliui teko kalėti su nusikaltėliais, klausytis bjauriausių keiksmažodžių ir pažeminimų, tačiau ir pačioje tamsiausioje kameroje būdamas jis atrasdavo šviesų meilės žvilgsnį ateinantį į jo sielą šaukiantis Marijos vardo. Nors niekada kalėjimuose nebuvo duonos per daug, Ganytojas iš duonos lipdė rožančių, tikėdamas Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona. Kenčiančiam dėl tikėjimo kaliniui buvo daug svarbiau atrasti kančios prasmę vienijantis su Nukryžiuotuoju bei Jo Motina, nei numalšinti kūnišką maisto poreikį. Pirmiau dvasia, paskui kūnas - koks nuostabus principas, kuriuo vadovavosi šventieji ir, kuriam esame pašaukti mes. Tai išgirstas ir įgyvendintas Kristaus raginimas: „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
V stotis: SIMONAS KIRĖNIETIS PADEDA VIEŠPAČIUI JĖZUI NEŠTI KRYŽIŲ
Marija dalyvauja šiame kelyje savo širdies kančiomis, Simonas Kirėnietis - rankų stiprybe. Tiek vienas, tiek kitas įkūnija Bažnyčios paveikslą, kurios nariai mistiniu būdu dalyvauja Kristaus atperkamojoje kančioje savo kentėjimais ir gerais darbais. Dievo tarnas Teofilius Matulionis mums pavydžiu tampa ne tik savo tvirtumu kentėjimuose, bet ir meilės darbų daryme. Negalėjo arkivyskupas padėti kitiems savo fizine jėga, nes buvo lagerių išsekintas ir silpnos sveikatos, negalėjo padėti ir medžiaginėmis gėrybėmis, nes gyvenime neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Meilės darbai, kuriuos jis darė buvo paprasti, bet reikalingi: išmintingi pamokymai, vaišingumas, padrąsinimas išbandymų valandomis, rūpesčio kupini laiškai artimiesiems, kova su girtavimu. Lageryje gavęs maisto siuntinių arkivyskupas dalindavosi su kitais likimo broliais, o tuos kam sunku buvo pakelti nelaisvės ir kankinimų naštą - guosdavo ir stiprindavo žodžiais bei malda. Ne vienas buvęs kalinys liudijo, kad jam stiprybės lageryje teikė tvirta Teofiliaus Matulionio laikysena išbandymuose bei padrąsinantys žodžiai.
VI stotis: VERONIKA NUŠLUOSTO VIEŠPAČIUI JĖZUI VEIDĄ
Drąsi moteris Veronika prisiartina prie iškankinto Jėzaus ir nušluosto jam veidą, savo maža auka palengvindama jo sunkią Kryžiaus kelionę. Nuvalydama dulkėmis, krauju ir prakaitu apneštą Išganytojo veidą, ji atidengia Dievo meilės ikoną. Mes turime būti dėkingi už tokią pačią arkivyskupo Teofiliaus Matulionio drąsą, kuri atidengė melo šydą ir išryškino kas tarnauja tiesai ir kas skendėja prievartoje ir mele. Daugelį žmonių suklaidinęs propagandinis melas, jog okupantų valdžia gina darbininkus ir skelbia laisvės, lygybės ir brolybės idėjas, buvo atidengtas Bažnyčios Ganytojų, kurie nebijodami pasipriešino sovietų apgaulei. Arkivyskupo drąsa nuplėšė avies kailį nuo žiaurumu alsuojančio vilko. Ir atvirkščiai, kartą jo geras žodis atidengė jautrią izoliatoriaus tardytojo širdį. Arkivyskupas pasakojo: „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas - gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ką naudingo pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti… Matyt, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: - Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas! Tais laikais, - toliau pasakoja arkivyskupas, ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių mano išgyvenimų… Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą…“
VII stotis: VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI ANTRĄ KARTĄ
Šioje stotyje prisiminkime antrąjį Dievo tarno arkivyskupo Matulionio įkalinimą 1929-1933 metais. Tada Rusijoje nuteisti žmogų nereikėjo jokių nusikaltimo įrodymų, pakako to, kad esi kunigas ir atsisakai tapti saugumiečių bendradarbiu. Metus iškentėjęs sunkiausius tardymus Leningrado kalėjime, vyskupas be teismo buvo tremiamas į Solovkų salas Baltojoje jūroje 10 metų. Du mėnesius kalinių grupė vargingai keliavo į bausmės vietą. Kunigai buvo apgyvendinti atskirame barake, vyskupui Teofiliui teko būti kunigų bendruomenės ūkvedžiu, dalindavo gautus maisto siuntinius. Lagerio valdžiai aptikus, kad yra susidariusi kunigų komuna-bendrija, Teofilius vėl buvo išsiųstas į Leningrado kalėjimą tardymams, o iš ten, į baudžiamąjį izoliatorių prie Ladogos ežero sunkiems miško darbams drauge su kriminaliniais nusikaltėliais. Paklausykime paties vyskupo Teofiliaus pasakojimo. „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome rogėmis malkas. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes tūrėjome parūpinti rąstų naujai tiesiamam keliui. Kai kada per šakas ir akmenis iš miško į kelią šimtą ir daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po dvylika kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6-7 val. ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi - liksi visiškai alkanas… Nešami medžiai nutrindavo nugarą, pečius… Vėliau teko vandens atneštus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus, susikinkius keliems į vežimą, tempti du tris kilometrus. Nuo to pasidariau invalidas“ - pasakojo arkivyskupas. Kai 1933 m. Lietuvos vyriausybė susitarė su sovietais dėl kalinių paleidimo mainais į komunistus įkalintus Lietuvoje, vyskupas Teofilius nesiveržė grįžti į Lietuvą, nors buvo ir išsiilgęs Tėvynės, visa širdimi jis troško pasilikti Rusijoje ir tęsti apaštalavimą tarp Rusijos katalikų, tačiau pasilikti negalėjo. Teofiliui ir grupei kunigų atvykus į Rygos traukinių stotį, juos pasitiko vietos vyskupas, priėjęs prie Teofiliaus Matulionio jis uždėjo ant jo galvos violetinę vyskupo kepurę-pijusę. Būdamas lageryje su kitais kunigais, nei savo žodžiais, nei veiksmais Teofilius neparodė, kad jis yra vyskupas - troško būti lygus su visais.
VIII stotis: VIEŠPATS JĖZUS RAMINA VERKIANČIAS JERUZALĖS MOTERIS
Kelyje į Golgotą Jėzų pasitinka būrys raudančių Jeruzalės moterų, kurios troško apverkti jo kančią, nors jų pačių artimieji troško Jėzaus mirties. Viešpats nuramino moteris, liepdamas verkti ne jo, bet savęs ir savo vaikų. Daug kančios ir pažeminimų iškentėjęs arkivyskupas Teofilius Matulionis nemėgo verkšlenimų, skundų apie savo sunkią dalį. Niekas nėra girdėjęs, kad jis būtų žeminęs, burnojęs prieš savo kankintojus. Nė vieno blogo žodžio nėra pasakęs apie tuos, kurie jam suteikė tiek kančios. Kai grįžęs iš Solovkų lagerio vyskupas pusantrės metų viešėjo Jungtinėse Amerikos valstijose, žmonės apstulbę klausydavosi jo pasakojimų apie patirtas kančias, tačiau juos labiausiai stebino ne patirtų žiaurumų išgyvenimas, bet pasakotojo širdies ramybė ir meilė persekiotojams. Ir mums, dažnai kamuojamiems abejonių ir varginančių klausimų dėl savo gyvenimo, dėl ateities, dėl sveikatos, dėl pragyvenimo - paguodos žodius ištartų arkivyskupas Matulionis, taip dažnai mėgęs kartoti: Nebijok, pasitikėk Dievu, tebūna Dievo valia! Jei Dievas norės, mes visur išliksime gyvi!
IX stotis: VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI TREČIĄJĮ KARTĄ
Garbindami Viešpatį už jo skaudžią kančią prislėgus jį sunkiam kryžiaus medžiui trečiąjį kartą, prisiminkime jo ištikimojo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio trečiąjį įkalinimą sovietų lageriuose 1946-1956 metais. Po II pasaulinio karo bolševikams okupavus Lietuvą, arkivyskupas Teofilius Matulionis atvirai prieštaravo jų vykdomai politikai Katalikų tikėjimo atžvilgiu. Savo laiškuose to meto komunistų lyderiams Ganytojas nenuolaidžiaudamas išdėstė Bažnyčios nuostatą dėl tikybos mokymo mokykloje, dėl neleistino valdžios kišimosi į Bažnyčios vidaus reikalus, dėl priverstinio jaunimo stojimo į pionierių ir komjaunimo organizacijas. Suėmė arkivyskupą 1946 m. ir beveik ištisus metus pralaikė tardydami KGB rūmuose Vilniuje. 1947 m. lapkričio mėn., būdamas 74 metų amžiaus, Teofilius Matulionis po varginančios kelionės atvyko į Oršos kalinių paskirstymo punktą. Ten išbuvęs penkis mėnesius pateko į griežtumu pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą, iš kurio daugelis gyvi negrįždavo. Tiesa, Oršos punkte, pro kurį praeidavo tūkstančiai kalinių, net praėjus 5 metams po vyskupo buvimo ten, vietiniai darbuotojai, išgirdę Lietuvos vardą, su didžiule pagarbą atsimindavo Matulionio pavardę, kuris, anot jų, buvo nepaprasta asmenybė, visų gerbiamas, dalindavosi su kitais ką turėdavo. Vladimiro kalėjime arkivyskupas taip nusilpo, kad net nepajėgė vienas paeiti. Jis rašė: nuo [1953 m.] lapkričio mėnesio atsiguliau į ligoninę, kur pilna žodžio prasme išgulėjau patale iki 1954 m. gegužės mėnesio: išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito: žodžiu, jaučiausi labai blogai; gydytojai ir aš praradome viltį, kad pasveiksiu…“. Ir nors jau buvo atlikęs visą paskirtą 7 metų bausmę - jam neleido grįžti į Tėvynę - buvo išvežtas į invalidų namus Potmoje, Mordovijos regione. Ten būdamas vyskupas stebuklingai sustiprėjo, rašė daug laiškų, netgi vykdė Ganytojo tarnystę, ir po dviejų metų sugrįžo į Lietuvą.
X stotis: VIEŠPAČIUI JĖZUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS
Drabužiai - svarbi mūsų gyvenimo dalis. Drabužiais išreiškiame savo nuotaikas, parodome kuo esame visuomenėje. Arkivyskupui Teofiliui Matulioniui gyvenime, dažnai, ne savo noru, teko dėtis labai skirtingus drabužius: gimnazisto uniformą, kunigo, vyskupo sutanas, lagerininko šimtasiūles. Kokiais drabužiais bevilkėjo jis išlikdavo žmogumi, išlikdavo dvasiškiu, nes ir po vyskupo purpuru, ir po kalinio uniforma buvo apsivilkęs Kristumi, kuris padėjo jam būti tikru žmogumi ir ištikimu Bažnyčios tarnu. Tai paliudija ir arkivyskupo kalbėsena. Nors jis daug metų negyveno Lietuvoje, mokėjo rusų, latvių, lenkų, lotynų kalbas, tačiau jo kalboje stipriai jautėsi gimtojo krašto aukštaičių tarmė bei savitas humoro jausmas. Per gyvenimą arkivyskupas taip pat pakeitė daugybę gyvenamųjų vietų: gimtasis Kudoriškis, Purviniškės, Daugpilis, Peterburgas, Varaklianai, Bikava, šv. Kotrynos parapija Peterburge, Maskvos kalėjimas, Jėzaus Širdies parapija Peterburge, Solovkų lageris, Ladogos izo...
XI stotis: VIEŠPATS JĖZUS PRIKalamas PRIE KRYŽIAUS
Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums - iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus - kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: „Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime“. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu.
XII stotis: VIEŠPATS JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS
Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Kokias siaubingas valandas Tu praleidai ant kryžiaus, dusdamas, kamuojamas troškulio, išjuoktas ir atmestas. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Kokia tamsa ir tuštuma turėjo apgaubti Tavo sielą. Taip, nė vienas nežino, kokią gilią vienatvę Tu patyrei ant kryžiaus tomis paskutinėmis akimirkomis, kai Tavo gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: „Atlikta“. Tu mylėjai iki galo. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų.
Calvary Animation Video - What Happened At The Cross (By: New Creation Church)
XIII stotis: VIEŠPATS JĖZUS NUIMAMAS NUO KRYŽIAUS
Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę, kaip buvo žadėjęs šalia savęs nukryžiuotam ir atsivertusiam nusikaltėliui: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos.
XIV stotis: VIEŠPATS JĖZUS LAIDOJAMAS KAPE
Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus.
KRYŽIAUS KELIO STOČIŲ APMĄSTYMAI
1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti.
Jėzau, žmonės, kuriuos Tu taip mylėjai, kuriems rodei visą savo gerumą, kuriuos Tu gydei, jie pasirinko Barabą, o Pilotas nuteisė Tave mirti, nors ir žinojo, kad Tu nepadarei nieko blogo. Padėk mums, Viešpatie, kai esame kaltinami tuo, ko nepadarėme, kai mus išduoda ir įskaudina.
2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių.
Jėzau, Tu romiai priimi kryžių, nes žinai, kad per kryžių ir mirtį ant jo atpirksi pasaulį. Tu kvieti mus kiekvieną dieną paimti savo kryžių ir sekti Tave. Kai gyvenimas sunkus, kai patiriame blogį, skausmą, ligą, nepasisekimą, padėk mums, Viešpatie Jėzau.
3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi.
Jėzau, kokį fizinį skausmą ir kančią Tu kentėjai, kai sunkiai žengei pirmyn po kryžiaus svoriu. Nenuostabu, kad nusilpęs ir pavargęs Tu parkritai, bet iš meilės mums vėl atsikėlei ir tęsei savo kelionę. Mes irgi, Viešpatie, parpuolame savo gyvenimo kelionėje, kai kartais elgiamės neteisingai. Padėk mums, kad nenusimintume ir neprarastume vilties, bet keltumės ir vėl sektume Tavimi.
4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną.
Jėzau, Tavo Motina sekė Tave šioje skausmingoje kelionėje. Jos širdis plyšo matant savo Sūnų taip labai kenčiantį. Ji pajėgė prie Tavęs prisiartinti, ir kai jūsų akys susitiko, iš tikrųjų kančios kalavijas pervėrė Jos širdį. Tačiau šią intymią akimirką jūsų susitikę žvilgsniai guodė jus ir teikė stiprybės. Marija yra ir mūsų Motina. Ji myli mus taip pat, kaip mylėjo Jėzų. Kai esame nelaimingi ar prislėgti kokio nors rūpesčio, Ji apkabina mus savo mylinčiomis, guodžiančiomis rankomis.
5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.
Jėzau, pagaliau kareiviai pastebėjo, kad Tu silpsti. Bet ar jie padės Tau? Ne. Jie privertė vieną žmogų iš minios panėšėti Tavo kryžių. Ne iš užuojautos, bet kad įvykdytų savo užduotį - nukryžiuotų Tave ant Kalvarijos. Padėk mums, Viešpatie, visada būti pasirengusiems pagelbėti kiekvienam, paaukojant savo laiką, pinigus ar kitu būdu, ir neprimesti kitam to, ką patys galime padaryti.
6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą.
Jėzau, kai Tu sunkiai ėjai keliu, kažkas pasigailėjo Tavęs. Kaip švelniai Veronika nušluostė Tavo mylintį, krauju pasruvusį veidą. Padėk mums, Viešpatie, atkreipti dėmesį į kitus, matyti jų kentėjimus, pasakyti jiems gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, kaip Veronika.
7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą.
Jėzau, kiekvienas žingsnis gilina Tavo skaudamas žaizdas ir Tu silpsti netekdamas daug kraujo. Nenuostabu, kad Tave apleidžia jėgos ir Tu vėl krenti. Tu tik savo kelionės pusiaukelėje, kiek gi dar gali pakelti? Tavo meilė mums, pasiryžimas paaukoti save kaip auką už mus ir Tėvo valios įvykdymas padeda Tau atsikelti ir tęsti kelionę. Viešpatie, kai mes patiriame nusivylimą, visko žlugimą, kai netenkame drąsos ir noro, kai parpuolame prislėgti savo kryžiaus svorio, padėk mums pasitikėti Tėvo meile ir atrasti jėgų eiti toliau.
8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris.
Jėzau, Tave sujaudino tų moterų drąsa, kurios prasiskverbė pro minią, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti Tave, kad Tu palaimintum jų mažylius. Jos verkė, nes mylėjo Tave. Ir Tu mylėjai jas ir jų vaikučius. Tu žinojai ateitį, Jeruzalės sunaikinimą, todėl iš meilės pasakei: “Jeruzalės dukterys, verkite ne manęs, bet savęs ir savo vaikų”. Viešpatie, mokyk mus savo kančių apsuptyje rodyti užuojautą kenčiantiesiems ir su didesniu noru ir atsidavimu nešti savo kryžių .
9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą.
Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko. Sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi sunkesnis. Koks baisus skausmas užlieja Tave, kai parpuoli, prislėgtas kryžiaus svorio. Tylioje maldoje Tu šaukiesi savo Tėvo pagalbos. Jau nebe toli Kalvarijos kalnas, ir su mintimi, kad turi jį pasiekti, randi stiprybės vėl atsikelti ir tarti: “Teesie Tavo valia”. Viešpatie, kai prarandame norą eiti pirmyn, kai gyvenimas tampa sunkus ir nesimato šviesos tunelio gale, padėk mums ištverti iki galo.
10-oji stotis. Jėzui nuplėšia drabužius.
Jėzau, skausmas truputį atlėgo, kai nuo Tavo žaizdotų pečių nuėmė kryžių. Bet tai truko tik akimirką, dar didesnis skausmas persmelkė Tave, kai kareiviai pradėjo plėšti drabužius. Koks skausmas! Tu stovi vienišas, apnuogintas, pažemintas priešais besityčiojančią minią. Tavo atsakas - meilė ir tyli malda. Viešpatie, ir mūsų gyvenime būna metas, kai esame atstumti, pajuokiami, vieniši. Tegul mus visada sustiprina Tavo artumas.
11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus.
Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums - iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus - kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: „Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime“. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu.
12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.
Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Kokias siaubingas valandas Tu praleidai ant kryžiaus, dusdamas, kamuojamas troškulio, išjuoktas ir atmestas. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Kokia tamsa ir tuštuma turėjo apgaubti Tavo sielą. Taip, nė vienas nežino, kokią gilią vienatvę Tu patyrei ant kryžiaus tomis paskutinėmis akimirkomis, kai Tavo gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: „Atlikta“. Tu mylėjai iki galo. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų.
13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.
Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę, kaip buvo žadėjęs šalia savęs nukryžiuotam ir atsivertusiam nusikaltėliui: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos.
14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape.
Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus.
GRAUDŪS VERKSMAI
Graudžių Verksmų giesmės neapsiriboja vien biblijinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus. Šis naujas Kristaus Kančios apmąstymo būdas ypač greitai paplito po visą kraštą. Pamaldas propagavo Kunigai Misijonieriai liaudiškų misijų ir dvasinių seminarų, kuriuos patys vedė, metu. Tekstas du kartus buvo verstas į lietuvių k. (pirmą kartą dar XVIIIa.
Pradžios giesmė
Pro graudžius verksmus giedokim, * Jėzaus kančią apraudokim.
2 Kaip upeliai sidabriniai, * bėkit, ašarų šaltiniai.
3 Jau ant saulės skaistaus veido * juodos naktys nusileido.
4 Dievo angelai negieda - * gailios ašaros jiems rieda.
5 Dreba žemė, uolos skyla, * iš kapų numirę kyla.
6 Jėzaus kančią visi jaučia, * iš širdies gelmių užjaučia.
7 Viešpaties kančių didybė * temdo saulę ir linksmybę.
8 Jėzau, širdis sugraudinki, * draug kentėti išmokinki.
9 Kelk iš kalčių mūsų sielas, * išganyk mus, Jėzau mielas.
10 Teikis, Jėzau, mums padėti * nuoširdžiau Tave mylėti.
Giesmė
Nuliūdo siela, skausmas širdį supa: * Alyvų kalne mielas Jėzus klūpo - * ant veido puola, net krauju rasoja, * sunkiai alsuoja.
2 Mūsų kaltybės, Tėvo apleidimas, * sielos liūdnumas, kūno nusilpimas * ištiko Jėzų ten, sode Alyvų, * vieną, vos gyvą.
3 Nakčia nuvargę mokiniai užsnūdo, * tik vienas Jėzus meldžiasi ir budi; * bet štai į sodą priešai atžygiuoja, * Judas bučiuoja.
4 Ir pats vyriausias mokinys palieka, * prisiekia, ginas, jog nežino nieko; * pasaulio baimė jį meluoti verčia * valandą karčią.
5 Piktieji priešai muša ir grūmoja, * išblyškęs veidas vėl krauju rasoja. * Už mus tos kančios, kraujas nekalčiausias, * Jėzau mieliausias. Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, - * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi gaila, gaila: už mūsų kaltybę - * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, didžiūnų ieškotas žiauriai nužudyti, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, Alyvų sode krauju prakaitavęs ir alpęs, * Tu džiaugsme pasaulio didžiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, apaštalo kaip vergas priešams parduotas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, virve suvaržytas ir vestas į teismą, * visatos Valdove aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, neteisiai melagių įskųstas ir šmeižtas, * teisybės Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, aukščiausios tarybos klastingai tardytas, * žmonių Atpirkėjau geriausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, šarvuota ranka Tu į veidą užgautas, * silpnųjų gynėjau jautriausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Širdį gelia, liūdi siela, * nėr ramybės, nieks nemiela: * plėšo, drasko sopuliai.
2 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
3 Štai regiu sode Alyvų * Sūnų klūpantį vos gyvą, * vieną, paliktą visų.
4 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
5 Naktį baisią, naktį juodą * Jėzų mokinys išduoda, * priešai suima pikti.
6 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
7 Ant galvos, ant veido švento * kumščių smūgiai, spjūviai krenta: * juokias, tyčiojas visi.
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Gęsta viltis paskutinė, * kančios spaudžia man krūtinę, * surakintą sopulių. O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas!
Giesmė
Prie stulpo riša, žiauriai rykštėm plaka, * iš viso kūno šventas kraujas teka. * Galybių Viešpats už mus pasišvenčia, * tyli ir kenčia.
2 Už mūsų kaltę Viešpats lieja kraują, * žmonijai neša atgimimą naują: * lašai tie kraujo - tas vanduo gyvybės - * nuplaus kaltybę.
3 Rožes sau segas žmonės prie krūtinių, * o Jėzaus galvą erškėčiai dabina... * „Valdove, sveikas!“ - niekšai juokias, šaukia * ir tyčia klaupia.
4 „Barabą duoki - šito mums nereikia!“ - * minia apsvaigus Jėzų plūsta, keikia. * Meilingas Viešpats viską dovanoja, * meile liepsnoja.
5 Meluoja, šmeižia, skundžia Atpirkėją - * pasaulio Viešpats stovi prieš teisėją. * Pilotas rašo ištarmę jam baisią - * mirti nuteisia.
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, - * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę - * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, prie stulpo botagais kapotas ir plaktas, * skaistybės nešėjau švenčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, spygliuotais erškėčiais juokams vainikuotas, * stebuklų Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, per galvą ir veidą su nendre daužytas, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, žemiau už plėšiką Barabą statytas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, gėdingai beširdės minios išsigintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, Piloto ant kryžiaus numirti paskirtas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, beširdžiams žmonėms nukankint atiduotas, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Siela liūdi, širdį sopa, - * apsakyti nebemoku, * koks ją varsto sopulys.
2 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
3 Štai prie stulpo riša Sūnų, * rykštėmis kapoja kūną, * stovi nuogas prieš visus.
4 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
5 Mano siela jau išseko, * matant, kaip jie rykštėm plaka * mano Sūnų taip nuožmiai.
6 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
7 Jėzų štai matau, kankina - * jam vainiką baisų pina. * Štai užspaudžia ant galvos...
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Štai Pilotas miniai rodo - * nukryžiuoti atiduoda * Jėzų į minios rankas. O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas!
Giesmė
Sunkiausią kryžių nuodėmės jam deda, * pečius jam slegia ir numirti veda. * Dangaus Kūrėjas sau meilingai ima * mūs pasmerkimą.
2 Išjuokia, stumdo jį minia beširdė, * užgauna, žeidžia pačią Jėzaus širdį. * Galybių Dievas vos eina, svyruoja, * sunkiai alsuoja.
3 Štai jau už miesto kalnas Kalvarijos, * ten kenčia Viešpats už kaltes žmonijos, * aukštai ant kryžiaus kybo jis prikaltas, * miršta nekaltas.
4 „Atleiski, Tėve, jų nusikaltimą“ - * maldauja Jėzus kalčių atleidimo. * „Aš savo kraują už juos paaukoju. * Vesk juos į rojų!“
5 Žmogau, kaip skaudžiai Dievui atmokėjai, * jam už gerumą tu mirties norėjai. * Štai jis jau miręs - ar tu vis dar klysi, * bloga darysi? Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, - * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę - * Tavo gyvybė
Rauda
Jėzau, mūs nuodėmių naštą mielai prisiėmęs, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, prie kryžiaus prikalti Kalvarijon vestas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, už mus triskart alpęs ir puolęs po kryžium, * galybių Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, ant kryžiaus ištiestas ir žiauriai prikaltas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, savosios tautos draug su latrais marintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, tulžim baisų troškulį gavęs malšinti, * maitintojau žemės dosniausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, už mus mirties siaubą tris valandas kentėjęs, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias! Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!Tu garbingiausias, * T...
