Psichologai ir pedagogai dažnai susiduria su klausimu, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų yra geriausias šeimai. Nors universalaus atsakymo nėra, specialistai pateikia rekomendacijas, atsižvelgiant į įvairius veiksnius.
Optimalus amžiaus skirtumas: 3-4 metai
Kaip psichologė, Ingrida Keliauskienė pataria, jog geriausias amžiaus skirtumas tarp vaikų yra 3-4 metai. Jei amžiaus skirtumas tarp vaikų mažesnis, gali kilti keblumų. Vyresnėliui dar reikės daug dėmesio, jis dar bus gan egocentriškas, mažiau mokės dalintis daiktais ir dėmesiu. Jei tarp brolių seserų didelis amžiaus skirtumas, tarkime, 10 metų, vėlgi yra trūkumų. Visų pirma, vaikas jau gerokai pripratęs prie to, kad jis tik vienas, todėl net ir didesnis vaikas gali imti maištauti, nederamai elgtis mokykloje, blogiau mokytis.
Didelis amžiaus skirtumas: auklės vaidmuo ir jo pasekmės
Kai tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas, vyresnėlis gali būti nenorom paverčiamas aukle. Anot I. Keliauskienės, puiku, jei ir mažesnis vaikutis padeda mamai ar tėčiui prižiūrėti kūdikį - švelniai pasupa, atneša čiulptuką ar pamaitina iš buteliuko. Tokiu atveju svarbu vaiką pagirti, pasakyti, kaip vertinate jo pagalbą, jog ir jis jaustųsi svarbus. Žymiai blogiau, jei vyresnėlis yra jau paauglys ir nenoromis paverčiamas aukle. Tėvams tiesiog patogu, jog beveik suaugusiam vaikui gali patikėti kūdikį ir jo priežiūrą. Bet tokiame elgesyje gali būti užprogramuota didelė bėda - visų pirma, paauglys netenka savo gyvenimo, laisvalaikio ir pomėgių, jei nuolat turi prižiūrėti mažesnį, o antra - gali netgi pradėti pykti ne tik ant tėvų, bet ir mažylio. Ir taip formuojasi nelabai pozityvūs santykiai tarp visų pusių.
Ruošimasis naujam šeimos nariui
Kai jau laukiatės, geriausia yra pradėti ruošti ir vyresnėlį naujo šeimos nario gimimui. Kai pradeda matytis nėščiosios pilvas, rodyti ir pasakoti, kas ten gyvena, pasakoti, kas bus, kai gims broliukas ar sesutė, ką veiksite drauge. Viena dažniausiai daromų klaidų nėštumo ir gimdymo metu - tėvai palieka pirmagimį pas senelius, kai mama išvyksta gimdyti, ir pasiima jį, tik kai jau naujagimis grįžęs iš gimdymo namų. Grįžusiam vėl namo vaikui gali pasirodyti, jog mažylis per tą laiką užėmė jo vietą. Kur kas geriau mamai vienai vykti į gimdymo namus, o tėčiui likti su didžiuoju vaiku ir po kelių dienų kartu vykti pasiimti naujo šeimos nario su mamyte. Tokiu būdu vaikas nėra atskiriamas nuo įvykių, jis nemanys, kad jį kažkas pakeis.
Dviem vaikams verkiant vienu metu: kurį raminti pirmą?
Anot I. Keliauskienės, visuomet reikia atsižvelgti individualiai į kiekvieną situaciją, bet kol naujagimis namie dar neseniai, o vyresnėlis dar nepripratęs prie broliuko ar sesutės - geriau daugiau dėmesio skirti jam. Kūdikėliai dažniausiai verkia dėl to, kad nori valgyti, laikas keisti sauskelnes ar panašiai, o vyresnėlis jau turi kitokių išgyvenimų - išsigando, nerimauja, nedrįsta. Tad tuo jautriu laikotarpiu geriau pirmas kelias sekundes skirti pirmagimio nuraminimui, o po to į rankas paimti ir naujagimį.
Svarbu atskirti vaikus ir vertinti kaip individus
Dažnai gimus antram vaikui, mėgstama lyginti, kaip buvo gimus pirmagimiui, o kaip yra dabar. Gerai, jei tai baigiasi greitai, ir vaikas nustojamas lyginti, bet jei tai vyks nuolat, vaikai taip pat gali pradėti konkuruoti. Vaikus geriausia vertinti atskirai kaip individus. Ir dar labai svarbus dalykas - reiktų vengti vadinti vaikus tokiais pat mažybiniais žodeliais. Tarkime, jei pirmagimį vadinate zuikeliu, tai antragimiui priskirkite kitą gražų žodį. Be to, ji pataria visuomet skirstyti dėmesį abiem vaikams, o ne būti abiem tėvams prie vieno vaiko. Dar labai svarbu turėti savo atskirą laiką su vienu vaiku. Mamos ir sūnaus, tėčio ir dukters. Svarbu pabūti ne tik visiems kartu šeimoje, bet ir atskirai po du. Turėti savo tradicijas, kurių vaikas laukia. Tai stiprina ryšį.
Darželio lankymo klausimas
Kai moteris pastoja antrąkart ir pradeda galvoje dėlioti vaizdus, kaip atrodys šeima ir jos gyvenimas po antrojo vaiko gimimo, dažna užduoda klausimą - o gal laikas pirmagimį leisti į darželį? Tai palengvins buitį ir leis daugiau dėmesio skirti mažyliui, o gal ir vyresnėliui bus įdomiau su bendraamžiais. Jei vyresnėlis pradės lankyti darželį iškart gimus mažyliui - jis gali pasijusti nuskriaustas, nereikalingas, jog jo vietą užėmė kitas. Kai kreipiasi tėveliai, kurie jau laukia antros atžalos ir nori vyresnėlį pradėti leisti į darželį, visada klausiame, kada turėtų gimti mažylis ir kada nori pradėti leisti didesnį vaiką į darželį. Visada patariame tai daryti likus keliems mėnesiams iki gimdymo. Arba po gimimo praėjus bent pusmečiui.
Kūdikio poreikiai: fizinis kontaktas ir savarankiškumas
Kūdikiui labai reikia fizinio kontakto su tėvais. Kontaktas - tai ne tik nešiojimas, bet ir lietimas, glostymas, pasūpavimas, bučiniai. Visa tai aktyvina vaiko raidą. Nešiodami kūdikį ant rankų tarsi atkuriame tą saugumo jausmą, kurį vaikas jautė dar būdamas mamos įsčiose. Mažylis jaučia mamos kvapą, girdi raminantį, gerai pažįstamą širdies plakimą. Tačiau nuolatinis nešiojimas, kaip bet kokia kita per didelė stimuliacija, nėra labai naudinga. Kūdikis turi išmokti pabūti vienas, pajusti skirtumą, ką reiškia būti nešiojamam ir būti vienam. Nešioti vaiką būtina, bet su saiku. Jeigu kūdikis vienas paliktas verkia, o nurimsta tik paimtas ant rankų, reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip elgiasi. Mamos ir tėčio rankos visada mažylį ramina. Jeigu verkia, vos tėvai jį paguldo, galbūt jam ką nors skauda, gal yra alkanas. Taip pat žr. Žinoma, mažylis gali būti ir pratęs „nenulipti“ mamai nuo rankų. Labai trumpam palikti jį vieną pažaisti su mėgstamu žaislu galima leisti, kai mažylis yra sveikas, pamaitintas, sausas, saugus. Pabuvimo vienam, nors ir trumpo, reikia, kad vaikas išmoktų būti savarankiškas. Taip pamažu vaikas mokosi „atsiskirti“ nuo mamos, tai būtina jo raidai. Vaikas išmoksta suprasti, kad net tada, kai nėra mamai ant rankų, ji yra ir tikrai ateis, kai reikės. Kūdikiai „išbando“ savo mamą: verkia ir stebi, kaip greitai ji ateina. Tai irgi vienas vaiko raidos etapų.
Kūdikio verksmas: bendravimo priemonė ir jos svarba
Kūdikystėje mažylis išgyvena vadinamąjį visagalybės pojūtį, kai atrodo, kad viskas skirta tik jam, pasaulis sukasi tik apie jį. Rėksmas arba verkimas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai puikus gamtinis išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas. Pirma, pajutus bėdą, jis kyla automatiškai - negalvojant kaip tai padaryti. Pagalvokime, kas galėtų atsitikti, jeigu kūdikis nerėktų. Nerėktų išalkęs. Kai išgirstate verkiantį vaiką, jūs turite dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas užsisklęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam. „Ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių vaikai gali atrodyti paklusnūs, supratingi, „gerai išauklėti“. Reikalaudamas dėmesio, jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti „užgaidoms“? Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia isterija, agresija ir neuroze. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku, ir ryšys tarp jų trūkinėja. Vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Kai motina siekia kūdikį maitinti griežtai pagal tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į kūdikio verksmą, atsiradusį „ne laiku“. Eidama prieš gamtą, motina darosi abejinga jo primityviai „kalbai“, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeiminių santykių sritis. Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų „be reikalo“ atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuotojo pasaulio kūdikių. Artimiausių žmonių nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų. Žinokite, kaip auginsite - tą ir užauginsite. Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga. Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis pats yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.
Fizinio kontakto svarba ir jo ribos
Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės komentaras: „Kūdikiui labai reikia fizinio kontakto su tėvais. Kontaktas - tai ne tik nešiojimas, bet ir lietimas, glostymas, pasūpavimas, bučiniai. Visa tai aktyvina vaiko raidą. Nešiodami kūdikį ant rankų tarsi atkuriame tą saugumo jausmą, kurį vaikas jautė dar būdamas mamos įsčiose. Mažylis jaučia mamos kvapą, girdi raminantį, gerai pažįstamą širdies plakimą. Tačiau nuolatinis nešiojimas, kaip bet kokia kita per didelė stimuliacija, nėra labai naudinga. Galima tai palyginti su persivalgymu. Jausmas nekoks, nors maistas buvo labai naudingas ir kokybiškas. Kūdikis turi išmokti pabūti vienas, pajusti skirtumą, ką reiškia būti nešiojamam ir būti vienam. Nešioti vaiką būtina, bet su saiku.“
Kūdikių virškinimo problemos ir jų sprendimo būdai
Naujagimiui atėjus į šį pasaulį, visas jo organizmas pradeda prisitaikyti prie naujo režimo ir mitybos. Per pirmąsias gyvenimo paras naujagimiai netenka iki 10 proc. pirminio svorio, tačiau jei kūdikiui užtenka maisto, - motinos pieno arba pieno mišinio, - jis greitai atgauna pirminį svorį ir po truputį pradeda jo priaugti. Anot statistikos, mitybos ir virškinimo problemos pasitaiko maždaug 10-15 proc. kūdikių, tačiau, kaip rodo praktika, jos gali kamuoti kur kas daugiau mažylių. Kūdikiams augant virškinimo problemų mažėja: pavyzdžiui, nuo 6 mėn. Pilvo diegliai (kolika) - tai raižymas, diskomfortas, kiti nemalonūs ir skausmingi pojūčiai virškinimo sistemoje. Labai dažnai dėl pilvo dieglių naujagimiai ir kūdikiai gali verkti be perstojo net kelias valandas. Kaip atpažinti pilvo dieglius? Jei mama žindo natūraliai, patariama koreguoti mitybą (dažniausiai atsisakoma pieno produktų). Jei kūdikis maitinamas pieno mišiniu, patariama išstudijuoti jo sudėtį ir rinktis tuos, kurie pagaminti ne karvių pieno pagrindu. Kūdikiui reikėtų leisti kuo dažniau atsirūgti, taip pat patariama jį dažniau maitinti: skubant į peralkusių kūdikių skrandį patenka daugiau oro, kuris, manoma, gali sukelti ir pilvo dieglius. Diegliai gali kamuoti ir dėl per didelio nuovargio, todėl būtina subalansuoti mažylio dienotvarkę. Efektyvios priemonės kovojant su pilvo diegliais - pilvuko ir nugaros masažas, kojyčių mankšta, sūpavimas, maudynės šiltoje vonelėje.
Viduriavimas ir vidurių užkietėjimas kūdikiams
Įprastai naujagimių išmatos būna košės konsistencijos. Žindomi kūdikiai yra linkę tuštintis dažniau, nei maitinami pieno mišiniais. Tačiau išmatoms tapus neįprastai skystoms galima įtarti kūdikių viduriavimą. Viduriavimo požymiai: Jei kūdikis viduriuoja, paprastai išmatos būna gausios, vandeningos, nemalonaus kvapo, dažnai ir gleivėtos bei putotos. Viduriavimas gali užsitęsti iki 5-7 dienų. Ką daryti, jei kūdikis viduriuoja? Jeigu kūdikis viduriuoja, visais atvejais būtina kreiptis į gydytoją, nes ši būklė kelia pavojų vaikelio sveikatai. Dėl gausaus viduriavimo kūdikis netenka daug skysčių. Jų trūkumą rodo išsausėjusi oda, burnos gleivinė, iškilęs momenėlis, retas šlapinimasis (kai kūdikis per parą pasišlapina vos kelis kartus), tamsiai geltonos spalvos šlapimas. Dėl skysčių trūkumo kūdikis tampa irzlus, vangus, mieguistas. Profilaktinė priemonė žarnyno negalavimams, tarp jų - ir viduriavimui gydyti - probiotikai (gerosios bakterijos) skiriami atsižvelgiant į kūdikio amžių. Visiškai normalu, jei naujagimiai ir kūdikiai, ypač maitinami motinos pienu, tuštinasi tiek po kiekvieno maitinimo, tiek ir vos kartą per savaitę (nes motinos pienas - itin gerai pasisavinamas). Ką daryti užkietėjus viduriams? Jei viduriai užkietėjo kūdikiui iki 4 mėn., visuomet patariama kreiptis į gydytoją. Kūdikiams tarp maitinimų reikėtų duoti gerti vandens. Kūdikiams nuo 4-6 mėn. per dieną galima duoti iki 120 ml laisvinamuoju poveikiu pasižyminčių perpus su vandeniu atskiestų džiovintų slyvų, obuolių ar kriaušių sulčių.
Kūdikių atpylimas ir svorio augimo stebėjimas
Maždaug 50-60 proc. kūdikių iki 6 mėn. bent kartą per parą atpila pieno arba pieno mišinio. Atpylimas laikomas normaliu reiškiniu, nes valgydami kūdikiai prisitraukia ir oro, kuris, besiverždamas į išorę, kartu išstumia ir pieną. Norint sumažinti atpylimų kiekį, žindymo metu reikėtų dažniau daryti pertraukėles ir leisti kūdikiui atsirūgti. Tokiu būdu mažėja slėgis skrandyje, kūdikiai greičiau pajunta sotumo jausmą, nepersivalgo. Padeda ir mankšta, kūdikio dažnesnis guldymas ant pilvuko, taisyklingas žindymas, kūdikio nešiojimas vertikalioje padėtyje. Kūdikių atpylimas ir vėmimas aptariami drauge, tačiau atpylimas laikomas normaliu, o vėmimas gali reikšti, kad mažylis susirgo infekcine liga (pavyzdžiui, norovirusine infekcija), jis gali signalizuoti apie tam tikras medžiagų apykaitos ligas (pavyzdžiui, galaktozemiją). Tegul tik auga sveikas - tai didžiausias tėvų troškimas nuo tos akimirkos, kai kūdikis gimsta. Paprastai, po gimimo kūdikio svoris šiek tiek nukrenta, po kelių dienų padidėja ir vėliau reguliariai auga. Remiantis standartais, per tris pirmuosius gyvenimo mėnesius krūtimi maitinamas kūdikis per savaitę turėtų priaugti apie 120-210 gramų (t. y., 765-945 gramus per mėnesį). Po trečiojo mėnesio kūdikiai priauga maždaug apie 110-120 gramų per savaitę (t. y., 500-540 gramų per mėnesį). Paprastai, tarp ketvirtojo ir šeštojo kūdikio gyvenimo mėnesio jo gimimo svoris padvigubėja. Per kitus šešis gyvenimo mėnesius, kūdikio svoris auga lėčiau, iš pradžių apie 370 gramų per mėnesį, o vėliau apie 250-300 gramų iki pirmojo gimtadienio. Antraisiais gyvenimo metais mažylis per mėnesį priauga apie 225 gramų. Be reguliaraus kūdikio svorio stebėjimo, taip pat reikėtų tikrinti kūdikio svorio ir ūgio vertes pagal kūdikio lytį atitinkančias ūgio ir svorio procentilių lenteles. Ką reikėtų daryti, jeigu kūdikis svorio priauga nereguliariai ar netgi jo netenka? Privalote pasitarti su pediatru.
Žindymo ir maitinimo iš buteliuko ypatumai
Kai kuriais atvejais kūdikiai turi žindimo problemų, atsisako žįsti, jiems pasireiškia įvairios kilmės žindimo sutrikimai arba gimsta su defektu, kuris neleidžia jiems teisingai apžioti krūties. Kartais neišnešiotas naujagimis būna per silpnas žįsti krūtį, jis gali pavargti ir atsisakyti žįsti arba per anksti užmigti prie krūties. Kai kurios moterys krūtyse turi mažai pieno, todėl prie krūties pridėtas kūdikis pyksta ir nervinasi, nes jo pastangos yra bergždžios, todėl galiausiai jis gali atsisakyti žįsti. Tokiu atveju kūdikio alkiui numalšinti taikomas primaitinimo metodas. Labai svarbu stimuliuoti laktaciją kiek įmanoma dažniau glaudžiant kūdikį prie krūties, nutraukinėti pieną pientraukiu, tęsti žindymą naktimis ir motinai gerti kuo daugiau skysčių. Taurelė turėtų būti iš permatomos medžiagos, kad galėtumėte matyti pieno kiekį kūdikio burnoje. Taip pat ji turėtų būti ganėtinai minkšta, kad galima būtų ją suspausti norint kūdikiui palengvinti gėrimą. Jos kraštas turėtų būti palenktas į išorę ir užapvalintas. Turite specialų taurelės kraštelį priglausti prie kūdikio apatinės lūpos, kad prie jos liestųsi ir taurelė, ir palaukti, kol kūdikis pradės griebti pieną viršutine lūpa. Šaukštelis turėtų būti mažas, plokščias ir, pageidautina, plastikinis. Panašiai kaip su šaukšteliu, kūdikiui esant padėtyje pusiau gulomis, galite jį maitinti pipete. Jeigu primaitinate kūdikį, tuomet kuo labiau jūs norite, kad jis pamažu sugrįžtų prie krūties žindimo, tuo svarbesnis yra žinduko pasirinkimas. Be medžiagos, iš kurios pagamintas buteliukas ir žindukas, ir kuri turi būti saugi kūdikiams, kita būtina sąlyga yra tai, kad žindukas neturėtų trukdyti natūraliam žindimo būdui ir ritmui. Svarbu, kad žinduko čiulpimo technika būtų kiek įmanoma panašesnė į krūties žindimą; žindukas turėtų pailgėti ir susitraukti kūdikio burnoje kaip krūties spenelis, ir tuo pačiu metu, jo pagrindas turėtų sudaryti stabilią atramą lūpoms (jis neturėtų būti per minkštas). Žindukai iš homogeninio silikono šios funkcijos neužtikrina, nes kieti žindukai neturi pailgėjančio galiuko, o minkštų žindukų pagrindą kūdikiai kandžioja. Todėl geriausias pasirinkimas yra dinaminis žindukas, kurį sudaro heterogeninio silikono sluoksniai, plonas, minkštas galiukas ir kietas pagrindas. Žinduko dizainas turėtų būti toks, kad kūdikio lūpos galėtų tvirtai priglusti prie žinduko ir šitaip būti visą maitinimo laiką. Krūtimi maitinamam kūdikiui, kuriam tinkamai auga svoris, primaitinimo nereikia. Kartais tėvai apie jį pagalvoja, jeigu vaikas dažniau reikalauja maisto. Akivaizdu, kad tuo metu jam reikia daugiau pieno - gali būti, kad jam pasireiškia raidos šuolis, o natūralų motinos pieną kūdikis greitai suvirškina. Kartais kūdikis verkia, priglaustas prie krūties pavalgo, o po to vėl verkia. Plauti, virinti ir sterilizuoti buteliukus ir žindukus gali pasirodyti nepatogu, tačiau visa tai yra labai svarbu kūdikio sveikatai. Svajojote apie žindymą. Tačiau nepavyko. Esate labai nusiminusi, kovojate su neigiamomis emocijomis, užduodate sau klausimus, kurie tik dar labiau skaudina. Maitinti kūdikį iš buteliuko nesudėtinga, tačiau norint, kad maitinimas būtų saugus ir veiksmingas, reikia laikytis keleto taisyklių. Po kelių kartų teisingai maitinti pavyks savaime.
Kūdikių miego ir maitinimo režimas
„Ką tik gimus kūdikiui, tėvai turi kas keturias valandas jį pažadinti ir pamaitinti. Žinoma, yra išimčių, tačiau naujagimiai pirmąsias dvi savo gyvenimo savaites neturėtų miegoti visą naktį. Kūdikiai, kurie nėra reguliariai maitinami, gali netekti daug skysčių. Be to, nepertraukiamas 8 valandų miegas gali būti geltos simptomas. „Naujagimis gali būti toks apatiškas, kad net nesugeba prabusti pavalgyti.“ „Jei dviejų savaičių kūdikis priauginėja svorio ir miega visą naktį, galite būti ramūs. Mėgaukitės tuo!“ Pasak pediatrų, kartais jauni tėvai klysta, stengdamiesi maitinti kūdikį pagal griežtą režimą. Gydytojai sako, kad jei kūdikis valgo bent kas keturias valandas, tėvai turėtų prisitaikyti prie jo režimo. „Kūdikis yra protingesnis už bet kokį suaugusįjį. Nesvarbu, ar jis maitinamas krūtimi, ar iš buteliuko, jis žino, kada yra alkanas, o kada - sotus. Kūdikiai neturi būti maitinami minučių tikslumu. Jei atsižvelgsite į vaiko poreikius, pagerės jo apetitas“.
Kūdikių saugumas ir aplinkos poveikis
Kai kurie tėvai nešasi kūdikius į vietas, kuriose yra daug žmonių, pavyzdžiui, prekybos centrus ar vaikų gimtadienius. Kūdikio nereikėtų neštis į vietas, kuriose daug žmonių ir bacilų, dėl dviejų priežasčių: pirma, jis gali apsikrėsti gyvybei pavojinga bakterine infekcija. Antra, jei jis pačiups virusą (kuris yra ne toks pavojingas) ir ims karščiuoti, jis bus paguldytas į ligoninę, kad gydytojai įsitikintų, jog tai nėra rimtesnė liga. „Jei jaunesnis nei 6 savaičių amžiaus kūdikis karščiuoja, jis automatiškai kelioms dienoms guldomas į ligoninę. Vaikui bus atlikta stuburo kanalo punkcija, kraujo ir šlapimo tyrimai“. Nors nėra gerai nešti kūdikį į vietas, kur renkasi daug žmonių, šešias savaites praleisti tarp keturių sienų irgi yra klaida. „Pažiūrėkite į pogimdyminės depresijos statistiką - kuriai mamai labai smagu užsidaryti namie su kūdikiu, kuris nemoka kalbėti ir nuolat verkia?“ Ji ragina mamas ir tėčius išsivežti kūdikį į lauką. Jei reikia nusipirkti maisto produktų, į parduotuvę su kūdikiu važiuokite tada, kai ten mažiau žmonių.
Pasitikėjimas savo instinktais ir svarbiausios klaidos
Dauguma jaunų tėvų neklauso savo vidinio balso. „Būtina įsiklausyti į save ir pasitikėti savo intuicija. Žinoma, tai padaryti sunku, kai jums nuolat patarinėja auklės ir draugai“. Jei nepasitikėsite savo instinktais, jūsų kūdikiui gali kilti pavojus. „Esu susidūrusi su tėvais, kurie jautė, kad kūdikis serga, tačiau aplinkiniai juos tikino, kad vaikui viskas gerai. Tad jei intuicija jums sako, kad kūdikis serga, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Nekreipkite dėmesio į aplinkinių šnekas“.
Kaip suprasti, kad jūsų kūdikis serga (10 požymių, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį)
Dažniausios tėvų daromos klaidos
Štai dar kelios klaidos, kurias, pasak ekspertų, dažnai daro naujagimių tėvai: * Guldo kūdikius ant šono ar pilvo. Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja guldyti ant nugaros - taip sumažinsite staigios kūdikių mirties rizikos tikimybę. * Neskiepija kūdikių, nors beveik visi gydytojai ragina tai daryti. * Nesikreipia į gydytoją, kai kūdikis karščiuoja. Karščiuojantį naujagimį būtinai turi apžiūrėti specialistas.
Kūdikių baimė ir jos priežastys
Garsiai ūžiantis ir trankiai važiuojantis dulkių siurblys yra dažnas kūdikių baimės objektas. Kodėl kūdikis bijo dulkių siurblio? Baimė yra natūrali raidos dalis, padedanti atsargiau vertinti aplinką ir apsisaugoti nuo pavojų. Pirmosios baimės išraiškos yra siejamos su refleksais, o sąmoningiau bijoti pradeda maždaug 6 mėn. Naujagimiai ir kūdikiai iki maždaug 6 mėn. įprastai nebijo konkrečių objektų, tačiau jiems pasireiškia Moro (išgąsčio) refleksas. Staigų, stiprų garsą išgirdęs ar staigiau padėtį pakeitęs kūdikis išsigąsta ir skėsteli rankomis bei gali pravirkti. Kūdikiui augant ima reikštis „sąmoningesnės“ baimės. Bene visiems kūdikiams būdingos ir itin aiškiai išreikštos yra svetimų žmonių baimė ir išsiskyrimo nerimas, t.y. Maždaug 9-10 mėn. kūdikiai ima aiškiau suvokti aplinką bei pradeda ją aktyviai tyrinėti, o kartu su nauja informacija pasireiškia ir įvairios „buitinės“ baimės. Naujagimis ir kūdikis iki 6 mėn. amžiaus. Labiausiai tikėtina, kad naujagimis ir mažas kūdikis bijo ne dulkių siurblio, o reaguoja į jo skleidžiamus garsus: ūžimą siurbimo metu, garsų trinktelėjimą į baldus ir pan. Išgirdus staigų, stiprų garsą (taip pat ir staigiau pakeitus padėtį) kūdikiui pasireiškia Moro (išgąsčio) refleksas. Vyresnis nei 6 mėn. amžiaus kūdikis ir vaikas. Vyresni vaikai geba aiškiau suvokti aplinką ir jiems pasireiškianti konkrečių objektų baimė yra normali raidos dalis. Šios baimės dažniausiai yra susijusios su kažkuo, kas yra neįprasta ir nepažįstama arba su jau turėta neigiama patirtimi. Dulkių siurblys yra didelis, jis tai visai tylus ir nejuda, tai staiga pradeda riaumoti ir trankytis į baldus, į save įtraukia daiktus bei „pasisavina“ tėvelių dėmesį, tėveliai nelabai leidžia jo apžiūrėti, o gal jis kada ir ant kojytės skaudžiai užvažiavo...
Kaip padėti vaikui įveikti baimę dulkių siurbliui?
Parodykite kūdikiui dulkių siurblio paveikslėlį. Papasakokite kūdikiui apie dulkių siurblį. Leiskite kūdikiui apžiūrėti išjungtą dulkių siurblį. „Tylintis“ dulkių siurblys kūdikiui gali pasirodyti labai įdomus! Leiskite kūdikiui įjungti/išjungti dulkių siurblį. Pamokykite kūdikį siurbti. Siurbimo metu kūdikį įsidėkite į nešioklę ar laikykite ant rankų. Siurbimo metu būkite su kūdikiu ant grindų. Įsigykite žaislinį dulkių siurblį ir siurbkite kartu. Jeigu neturite žaislinio dulkių siurblio, galite pasiūlyti kūdikiui prie namų tvarkymo prisidėti kitu būdu.
Užspringimo pavojus ir pirmosios pagalbos teikimas
Kuo dažniausiai užspringsta kūdikiai ir vaikai? Kauno klinikų vaikų ligų gydytojas Tomas Kondratas teigia, kad yra susidūręs su pačiais įvairiausiais atvejais, kurių dalis gali net pasirodyti sunkiai įsivaizduojama. „Vaikas springsta, nes svetimkūnis patenka į kvėpavimo takus. Dažniausiai pas mus patenka tie, kurie dar tik pradeda šliaužioti ir tyrinėti pasaulį. Jie viską į burną deda, nes taip vyksta jų susipažinimas su aplinka. Viską, ką šliaužiodami randa ant žemės, jie deda į burną: pradedant baterijomis, monetomis, sąvaržėlėmis, net apelsino koteliais - ta maža žvaigždute“, - vardija T. Kondratas. Anot vaikų ligų gydytojo, kartais bėdos gali pridaryti rūpestingos mamos, norinčios vaikams duoti kuo daugiau vitaminų. „Rūpestingos mamos pradeda riešutais maitinti vienerių metų vaiką, vos tik jam atsiranda pirmieji dantukai. Jos nori, kad vaikai valgytų riešutukus, saulėgrąžas. Iš maisto produktų, būtent šie dažniausiai pas mus atveda - springimas riešutu ar sėklomis yra dažnas. Pagrindinis kontingentas yra vaikai nuo vienerių iki šešerių“, - aiškina T. Kondratas. Užspringus vaikui, norime jam padėti, tačiau gydytojas pastebi ne vieną atvejį, kai tai daroma neteisingai. „Dažniausia klaida yra vaiko purtymas. Tėvai galvoja, kad žemyn galva purtomas vaikas išspjaus svetimkūnį. Dar klaidingas yra aklas piršto kišimas į burną - taip dažnai elgiasi aplinkiniai. Šie būdai nėra veiksmingi, o tai, kas veiksminga, parodo mokslo studijos, laboratoriniai tyrimai. Taip nustatyta, kad springstant efektyviausia atlikti Heimlicho manevrą“, - aiškina jis.
Pirmosios pagalbos svarba ir mokymai
Vaikų ligų gydytojas įsitikinęs, kad springimas - ne medicininė, o visuomenės problema. Apie tai, kaip teisingai reaguoti į springimą, turėtų žinoti kiekvienas. „Visuomenė turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą, nes greitoji iš paskos nevaikščioja ir čia pat pagalbos tikrai nesuteiks - yra laikas, privažiavimas, o to laiko laukimui tikrai nėra. Čia tas pats, kas nerti po vandeniu ir pabandyti išbūti, kol atvažiuos greitoji. Kai užspringsti, turi tiek laiko, kiek gali išbūti nekvėpavęs“, - sako T. Kondratas. Anot jo, vien perskaityti ar išgirsti apie tai, kaip suteikti pirmąją pagalbą, nepakanka. Jo manymu, į pirmosios pagalbos mokymus turėtų būti žiūrima kur kas rimčiau, nei dabar. „Pirmosios pagalbos turėtų būti mokoma ne tik kažkokiuose tai kursuose. Tai turi būti privaloma visiems, net ir mokyklose. Kalbant apie gaivinimą, skandinavai čia yra pasiekę daugiausiai: jie įdiegė tai, kad gaivinimo pas juos mokoma mokyklose. Vyresnių klasių mokiniai tam skiria per metus dvi valandas. Pas juos labai sąmoninga visuomenė, kuri teikia pagalbą. O kas nutiktų, jei pas mus nukristų žmogus? Labai mažai kas pribėgtų. Aišku, pultų skambinti, bet niekas nesuteiktų tikros pagalbos“, - teigia gydytojas. T. Kondratas pastebi, kad beveik visi suaugusieji yra vairuojantys ir išklausę privalomuosius pirmosios pagalbos klausimus, tačiau gydytojas kelia klausimą: o kuri dalis šių vairuotojų išties mokėtų suteikti pirmąją pagalbą? „Greičiausiai tai būtų juokingi rezultatai. Juk neiname vairuoti tik pažiūrėję filmuką apie vairavimą - mes darome tai praktiškai. Kalbant apie pirmąją pagalbą, reikėtų irgi tą patį daryti“, - teigia jis. Mažai tikėtina, kad svetimkūnį vaikas iškosės pats.
Kūdikių užspringimo ir pirmoji pagalba
Northway medicinos centro šeimos gydytoja Regina Balčiūnienė pastebi, kad vaikai dažniausiai užspringsta, kai valgant dedami į burną per dideli maisto gabalėliai ar prisikišama daug maisto į burną, taip pat dažna vaikų užspringimo priežastis yra į burną įdėti smulkūs žaislai ar kiti daiktai. Kūdikiai užspringsta, kai paguldyti atpila valgytą maistą. „Užspringus mažam vaikui mažai tikėtina, kad jis iškosės svetimkūnį. Nei kūdikiui, nei vaikui negalima aklai šalinti svetimkūnio iš kvėpavimo takų, nes yra tikimybė jį nustumti giliau į kvėpavimo takus. Vaiką reikia pasodinti ant kelių, palenkti galvą žemiau krūtinės ir suduoti delno pagrindu 5 kartus tarp menčių - svetimkūnis turėtų pasišalinti“, - aiškina R. Balčiūnienė. Vis dėlto, jeigu svetimkūnis po šių veiksmų nepasišalina, o būklė blogėja, reikia atlikti paspaudimus, tačiau rankas reikia dėti ne ant pilvo, bet ant krūtinės. Apkabinkite krūtinę iš nugaros pusės, uždėkite delnus, sugniaužtus į kumštį, ant vidurinės krūtinkaulio dalies spenelių aukštyje, atlikite paspaudimus, kol svetimkūnis pasišalins. Jei užspringo kūdikis: 1. Paguldykite jį ant rankos kniūbsčią, veidu žemyn ir penkis kartus stuktelkite delnu tarp menčių. Galvytę pirštais prilaikykite už apatinio žandikaulio, kad kvėpavimo takai būtų atviri; 2. Apverskite kūdikį, palikite ant rankos veiduku aukštyn ir patikrinkite burnytę. Jei svetimkūnis matosi, atsargiai išimkite jį; 3. Jei svetimkūnis neiškrito, ant savo rankos paguldykite kūdikį veiduku aukštyn ir penkis kartus pirštais staigiai spustelkite krūtinę krūtinkaulio viduriniame trečdalyje dviem pirštais. Vėl patikrinkite, ar burnoje nėra svetimkūnio. 4. Jei nesiseka pašalinti svetimkūnio, kartokite šiuos veiksmus kol kūdikis pradės kvėpuoti, kosėti, verkti. „Atlikdami minėtus veiksmus ir nepaleisdami kūdikio iš rankų, skubėkite kviesti greitąją medicinos pagalbą. Kartokite veiksmus tol, kol svetimkūnis pasišalins arba kol atvyks medicinos pagalba“, - aiškina R. Balčiūnienė.
