Nors tai gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau vaikų sodinimo tvarka klasėje svarbi ne tik dėl patogumo, bet ir dėl mokymosi kokybės bei socialinės adaptacijos. Ypač svarbu atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir galimybes.
Vaiko poreikių atpažinimas ir pritaikymas
Mokykloje „D&D School“ įkūrėja Inga Bajalytė-Petkuvienė, pati turinti disleksiją ir susidūrusi su šia problema auginant vaikus, pastebi, kad didžiajai daliai disleksiją turinčių vaikų būdingas nepasitikėjimas savimi. Jie nenori eiti į mokyklą, nekenčia savęs ir aplinkinių, užsidaro. Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, o tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas neklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis.
Disleksija neturi nieko bendro su intelekto sutrikimu ir šie žmonės aiškiai suvokia, kad jiems nesiseka. Jeigu tie vaikai sulauktų pagalbos dar priešmokyklinėse klasėse, tuomet jau pasiekę mokyklą jie turėtų susiformavusį mechanizmą, kaip reikia mokytis, o jei dar kas nors padėtų pradinėse klasėse, jie puikiausiai išliptų iš duobės. Nežinau, ar tai yra duobė. Iš principo tai yra tiesiog buvimas kitokiu ir gebėjimas mąstyti kitaip. Duobėje jie atsiduria dėl nepagalbos.
Gitos Mickevičiūtės sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas (disleksija). Mokykloje bėdos tuo nesibaigė - pradinių klasių mokytoja nepaisė Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Kai mokytojos paprašydavo taip nedaryti, ji pykdavo: aš jau 20 metų mokau vaikus, žinau, kaip daryti. Atrodytų, kad čia kažko ypatingo reikalauju, prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose. Ji pasakoja, kad labai daug dirbo su vaiku (jam perskaityti užduotį trunka 6 kartus ilgiau nei kitiems), dėl to buvo labai apmaudu, kai nesulaukė mokytojos palaikymo. Gitos sūnus jau 6-oje klasėje, situacija yra pasikeitusi - berniukui išsigelbėjimu tapo nuotolinis mokymas. Jis drąsiau atsakinėjo žodžiu, sustiprėjo motyvacija ir savivertė. Dabar berniukas mokosi labai gerai, tačiau kai kurių dalykų tiesiog negali padaryti. Pavyzdžiui, jam daug sunkiau suprasti užduotis, ypač jei jos parašytos smulkiu šriftu. Disleksiją turintiems vaikams labai sudėtinga raštu atsakyti į atvirus testo klausimus - net ir žinodami teisingą atsakymą jo nesugeba suformuluoti.
Pasak G. Mickevičienės, disleksiški vaikai negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Tokios nesėkmės ir supratimas, kad tu negali mokytis taip kaip bendraamžiai, vaiką gali labai neigiamai paveikti. Ir tai paskui turi liūdnas pasekmes jų gyvenimams, jų karjeroms ir taip toliau. Tai pirmiausia yra dėl to, kad jų pasitikėjimas savimi žemas. Jie tiesiog nieko nedaro, nes laiko save nevykėliais.
Disleksijos centro įkūrėja Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra pagalbos tokiems žmonėms sistemos, pradedant nuo sutrikimo reglamentavimo ir vaiko specialiųjų poreikių nustatymo. Pasak J. Pocienės, PPT išvados dažnai yra labai formalios, mokyklai jos nepadeda suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Gavę neaiškias PPT išvadas, tėvai kreipiasi į „Disleksijos centrą“, neša į mokyklą jo išvadas, kuriose nurodyta ne tik diagnozė, bet ir žingsniai, ką reikia daryti. Jeigu specialistai nori vaikui padėti, jie tomis rekomendacijomis vadovaujasi.
Anot I. Bajalytės-Petkuvienės, PPT išvadose sutrikimas aprašomas labai paviršutiniškai, buhalteriškai. Tarkim, nurodoma, kad vaikui reikia duoti daugiau laiko ir pan. Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas.
J. Pocienė mano, kad Lietuvoje nėra pagalbos disleksiškiems žmonėms sistemos. Pasak mokyklos „D&D School“ įkūrėjos, labai trūksta sisteminio požiūrio: Jei vaikas nueis vieną kartą pas logopedą, o mokytojas darys tai, ką darė iki šiol, tai tikrai nebus tie vaikai laimingi. Tie patys specialieji pedagogai turi dirbti ne už uždarų durų kažkur su kažkuo, bet būti klasėje, matyti, ką vaikas daro per pamoką, ar jam sunku susikaupti. Turi būti sukurta sistema.
Jos teigimu, kuriant pagalbos jam sistemą turi dalyvauti ir patys vaikai, pasakyti ką jie gali daryti, ko ne. J. Pocienė taip pat įsitikinusi, jog švietimo pagalbos specialistai turi dirbti su mokytojais, kad jie žinotų, kaip pritaikyti medžiagą, padėti parinkti jiems mokymosi principus ir metodus. Dievo dovana yra tos mokyklos, kurios turi specialistus, kurie stengiasi ir kuriems rūpi. Nes yra, kurie dirba labai formaliai.
Jurgita Pocienė pasakoja, kad jos kantrybė trūko tuomet, kai pamatė, jog disleksiją turinčiai dukrai skiriamos užduotys, kurių ji negali įveikti. Tada kreipėsi į mokyklos švietimo pagalbos specialistus ir sulaukė pastabos, kad jie neprivalo visko žinoti. O kas turi žinoti? Tačiau, jos teigimu, yra ir kita pusė - kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš kai pamačiau, netekau amo. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. Ir vat šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi praeiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintis. Tai užburtas yra plius toksai.
I. Bajalytė-Petkuvienė sako suprantanti ir mokytojus: Aš kai pati dirbau mokytoja, suprasdavau tokius vaikus, bet kai ateini klasę, kur sėdi 30? Tu gali būti nu labai protingas, labai gabus, bet kaip tą laiką paskirstyti ir suteikti tam vaikui reikalingą dėmesį? Visa sistema kažkur šlubuoja.
Ji įsitikinusi - didinant supratimą apie šį sutrikimą būtina įteisinti disleksijos (taip pat ir disgrafijos, diskalkulijos) terminą, kitaip situacija nesikeis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama. Šis sutrikimas, mokslininkų, specialiųjų pedagogų, logopedų sutarimu, priskirtas prie mokymosi sutrikimų, nes tokiems vaikams sunku mokytis pažinti ir įsiminti raides, jas rasti tekste, skaityti, o perskaičius suprasti tekstą ir pan. Dėl to kyla mokymosi sunkumų. Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“, kuri ir toliau yra naudojama Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje, mūsų, Lietuvos, švietimo sistemoje buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką - „skaitymo sutrikimai“.
Pasak J. Pocienės, disleksija apima daugiau negu vien tik rašymo ir skaitymo sutrikimą. Šie vaikai dažniausiai turi erdvės suvokimo problemų, dėl to jiems sunku atlikti kai kurias užduotis kūno kultūros, technologijų pamokose. Jų koordinacija yra sudėtingesnė ir tą reikia labai lavinti, bet kai mokytojas nežino, tai tiesiog gali padaryti daug bėdos. Su tuo susidūrė ir jos dukra - mergaitei pagauti kamuolį yra labai sudėtinga, tad ji nuolat gaudavo į galvą iš jo.
Ingos vaikams disleksija buvo nustatyta Austrijoje. Jie gavo 20 lapų detalių išvadų (Lietuvoje - 2 lapai). Be to, vertinime dalyvavo ir kineziterapeutas (Lietuvoje vertina psichologas, specialusis pedagogas ir logopedas). Moters teigimu, ji ir savo mokykloje dieną pradeda nuo kamuoliukų žaidimo (taip lavinama koordinacija), o vietoj kūno kultūros vyksta kineziterapija. Aš ir tėvams, kurie klausia, kaip padėti vaikui, sakau, kad pasamdytų gerą kineziterapeutą. Išlyginkime žmogų fiziškai, kad abidvi pusės turėtų balansą, o tada pradėsim skaityti.
Ji pastebi, kad apskritai dabartinėje švietimo sistemoje didelė dalis ugdymo naštos perkeliama ant tėvų. Sakome: štai, žiūrėkite, jūsų vaikui reikia pagalbos, darykite ką nors. Taip, yra tėvų, kurie gali samdyti kažkokius mokytojus, privačius specialistus, bet nepamirškim, kad yra tokių, kurie negali to daryti, kurie galbūt nesupranta, ką reikia daryti. Kita vertus, labai dažnai tokios pamokos sukelia daug streso ir baigiasi pykčiais, kai vaikas 100 kartų neperskaito žodžio. Visi vaikai nori, kad jų tėvai būtų tiesiog tėvais. Yra maloniau kepti blynus kartu, eiti kartu sportuoti. Deja, šiuo metu situacija tokia, kad tėvams dar reikia patiems kovoti. G. Mickevičienė sako, kad norėdama sulaukti pagalbos ji ir dabar mokytojams turi pateikti informaciją, kaip daryti.
I. Bajalytės-Petkuvienės manymu, tai labai sunku - tada ir mama tampa blogiete, ir vaikas nemėgstamas: Aš irgi buvau ta mama, kuri iš pradžių kovojo su tais vėjo malūnais. Tada supratau, kad man tiesiog yra paprasčiau pačiai viską padaryti. Inga sako, kad pokyčius reikia pradėti nuo požiūrio kaitos pačioje ministerijoje. Dabar kalbantis su ministerija tenka išgirsti, kad tie, kurie neskaito, sulaukia pagalbos - pavyzdžiui, turi skaitovus per egzaminą. Aš ir klausiu - tai pasakykite, kiek jie turėjo tų skaitovų nuo pirmos klasės? Ir kodėl negalima padaryti taip, kad vaikas pats galėtų perskaityti?
ŠMSM teigimu, vaikams, kurie ugdomi bendrosios paskirties mokyklose, teikiama mokymosi ir švietimo pagalba, pritaikomos bendrojo ugdymo programos, mokymosi pasiekimų vertinimas, brandos egzaminų organizavimas ir vertinimas. Pagalba yra individualizuota, atsižvelgiant į sutrikimo daromą įtaką mokymuisi, vaiko socialiniam gyvenimui, jo individualius poreikius. Kokia pagalba reikalinga, kokie konkretaus vaiko poreikiai, visa tai vertina mokyklos vaiko gerovės komisijoje ir pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dirbantys specialistai. Su skaitymo rašymo sutrikimų turinčiais mokiniais dirba logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, kurių rengimo programose yra skiriamas dėmesys ir šiems sutrikimams. Pedagoginės psichologinės tarnybos taip pat teikia rekomendacijas, kaip atliepti konkretaus vaiko poreikius ugdymo procese.
Nacionalinė švietimo agentūra 2022 m. Taip pat, jos teigimu, reikia tinkamai paruošti pedagogus, nes pakeisti žmogaus požiūrį, kuris mokykloje N metų sukasi tame pačiame rituale, labai sudėtinga. Deja, mūsų universitetai šiuo metu yra visi tokiam teoriniam lygmeny. O tu ateini į klasę ir ką daryti? Niekas nežino. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Jos teigimu, disleksija turi 5 sunkumo lygmenis. Norint padėti tiems, kurie turi sunkiausią formą, reikės įdėti daug darbo ir išmonės.
Jos teigimu, mokytojai turi suprasti, kad jeigu negali išmokyti vaiko taip, kaip pats nori, turi mokyti jį taip, kaip jisai mokosi. Kai kurie vaikai puikiai skaičiuoja atmintinai, bet jie nekenčia rašyti. Toks vaikas Lietuvoje išlaikyti egzamino negali, nes neužrašys sprendimo. Ką daryti? Žinodami šitą sistemą, mes turime susitarimą su jais, kad pamokos metu turi užrašyti 2 sprendimus. Kitas dalykas, ko mokyklos bijo - leisti rašyti kompiuteriu. Jeigu vaikas turi disleksiją, jo kitoks erdvinis mąstymas. Jis negali rašyti lygiai. Kai reikia skaičiuoti stulpeliu ir apačioje parašyti skaičių, jam nebeaišku, kuris po kurio stovi, tie skaičiai pabėga. Kaip jam gauti teisingą atsakymą? Vienintelė išeitis - kompiuteris, kai tu tiksliai rašai skaičių po skaičiaus, kai tu gali išsididinti savo darbą tiek...
Prasidėjus mokslo metams, visuomenės sveikatos specialistai ragina tėvelius ir mokytojus atkreipti dėmesį į tai, kokioje aplinkoje mokosi vaikai.
Sodinimo tvarka klasėje ir jos svarba
Teigiama, kad pasitaiko atvejų, kai mokiniai klasėse susėda savo nuožiūra, o mokytojai neprieštarauja jų norams. Tada nukenčia mokiniai, turintys regėjimo, laikysenos sutrikimų. Ar gali silpnesnio regėjimo moksleiviai sėdėti ketvirtame ar penktame suole nuo lentos? Prašom priminti, ką turėtų žinoti pedagogai ir tėvai. Mokiniai mokymosi klasėje turi būti sodinami atsižvelgiant į jų regą, klausą bei gydytojo nurodymus. Silpnesnės regos ar blogesnės klausos mokiniai turi būti sodinami priekyje, ne toliau kaip trečiame suole nuo lentos, į jų ūgiui pritaikytą suolą. Jeigu mokinio rega pakankamai koreguota akiniais ir jis juos nuolat nešioja, vaikas gali sėdėti bet kurioje mokymosi klasės vietoje jo ūgį atitinkančiame suole.
Anot mano berniukas yra antrokas. Lanko valstybinę mokyklą. Klasėje mokosi virš 20-ies vaikų. Berniukų ir mergaičių maždaug po lygiai. Jis yra jautresnio charakterio. Antrus mokslo metus beveik kasdien skundžiasi vienu klasės berniuku, kuris jį provokuoja, erzina, šaiposi. Maniškis atsinešus į klasę galvosūkių rinkinį, gavo iš klasioko berniuko pasakymą: "Ar tau užteks protelio atlikti tokias užduotis?" Tai buvo pasakyta pasimaivant ir su šypsenėle. Ir taip beveik kasdien mano vaikas gauna vienokių ar kitokių pašaipių frazių ar piktdžiugiškų pasakymų. Kalbėjau su to vaiko, kuris erzina maniškį mama, tačiau mums susikalbėti sunkiai pavyko, nes jos vaikas pasakoja jai, kaip savo mamai, kad tai maniškis jos vaiką erzina, skriaudžia, provokuoja ir t. t. Aš bendravau su klasės mokytoja, mokyklos psichologe, socialine pedagoge. Jos kurį laiką stebėjo klasės vaikų elgesį, tačiau nieko neigiamo nepastebėjo, nes vaikai stengiasi padoriai elgtis, kai mato ir jaučia, jog yra stebimas jų elgesys ir kalba. Pasakiau savo vaikui, kad kiek įmanoma stengtųsi nepasiduoti to klasioko berniuko provokacijoms, kiek įmanoma vengtų konflikto su juo. Dar paklausiau savo vaiko, kaip jis galvoja gal visgi pavyktų su tuo berniuku susidraugauti ir kad pabandytų tai padaryti. Maniškis atsakė, kad gal visai ir pavyktų su tuo berniuku susibičiuliuoti, kad pabandys tai padaryti. Pasiūliau savo vaikui pasikviesti tą berniuką į svečius.
Yra gera praktika susidaryti mokyklai keliamų lūkesčių sąrašą ir pokalbių metu su jos vadovais juos aptarti. Žinoma, nepamirštant ir kitų svarbių dalykų - vaiko raidos ypatumų, šeimos filosofijos ir požiūrio į vaikų ugdymą. Fiziniai ir psichologiniai rodikliai Lietuvoje vaikai, palyginti su kai kuriomis kitomis Europos šalimis, mokytis mokykloje pradeda gana vėlai - nuo 6-7 metų, lankyti priešmokyklinę grupę - taip pat vėliau. Dėl ankstinamo vaikų amžiaus yra įvairių nuomonių - kad vaikams bus per sunku, kad daugumos dalykų nemokės ir dar nebus pasiruošę disciplinai, tačiau konkrečių akademinių kriterijų, ką vaikas turėtų mokėti, kad galėtų eiti į priešmokyklinę klasę, nustatyta nėra.
Vaikas gali nemokėti skaityti, nepažinoti raidžių, gali nemokėti skaičiuoti iki dešimt ir juo labiau - sudėties ar atimties veiksmų, daug svarbiau, ar penkiametis moka savarankiškai apsirengti, pasirūpinti savo higiena, bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su bendraamžiais, bet ir su suaugusiais. Kuo anksčiau vaikas pradedamas kryptingai ugdyti, tuo geresni jo socializacijos ir akademiniai rezultatai vėliau mokantis mokykloje - tą patvirtina įvairūs moksliniai tyrimai. Tačiau, kaip žinoti, kad vaikas jau pasirengęs kitam ugdymo etapui? „Ženklų ieškojimas yra gana juokingas užsiėmimas. Pavyzdžiui, anksčiau buvo sakoma, kad vaikas turi eiti į mokyklą, kai jam iškrenta pirmas dantukas, nes, neva, jis jau yra pakankamai brandus. Kitas „ženklas“ - vaiko gebėjimas dešine ranka apglėbti savo galvą ir paliesti savo kairę ausį, nes tai turėtų rodyti vaiko fizinę ir psichologinę brandą. Kadangi abu šie fiziniai rodikliai yra labai individualūs, šiais laikais tai vertinama ne daugiau nei mitas ar pokštas. O jeigu kalbant rimtai, reikia įvertinti savo vaiko raidą, nes penkiametis Lietuvoje ir penkiametis kitoje šalyje geba padaryti daugmaž tą patį - tai vaiko amžiaus tarpsnio ypatumai.
Įvertinti savo vaiko gebėjimus pagal jo amžiaus grupę yra ypač svarbu planuojant priešmokyklinį ugdymą, o aš, kaip mokytoja, iš savo pusės taip pat vertinu, ar vaikas tuos lūkesčius atitinka. Pavyzdžiui, ar, būdamas 5-6 metų, vaikas jau moka valgyti naudodamas peilį ir šakutę, ar jis atpažįsta ar bent domisi raidėmis, ar jis moka savarankiškai apsirengti bei nusirengti (smulkios sagutės ir batraiščių užrišimas gali būti įvaldomi ir šiek tiek vėliau) ir begalė kitų kasdienių dalykų, kurie būtini ugdymo procese. Galiu užtikrinti, kad dauguma vaikų šiuos kriterijus tikrai atitinka, nors priešmokyklinėje klasėje vaikų akademiniai skirtumai gali būti milžiniški, nes nustatytos amžiaus tarpsnio ribos yra didelės, tad ir startas, nuo kurio vaikai pradeda, yra skirtingas.
Pasak jos, tai, ko bus reikalaujama iš vaiko prieš jam pradedant lankyti 0 ar 1 klasę, gali skirtis nuo konkrečios mokyklos, nes skirtingose mokyklose vadovaujamasi skirtingomis programomis. Pavyzdžiui, prieš ateinant į Karalienės Mortos priešmokyklinę klasę, vaikas gali nepažinti raidžių arba pažinti tik kelias, nes čia skaityti ir rašyti jis mokosi kartu su mokytoja. Tas pats galioja ir skaičiams. Mano visi tipinės raidos mokinukai į pirmą klasę išeina mokėdami skaityti, net tie, kurie atėjo nepažindami raidžių, išmoksta sujungti raides į skiemenis, o šiuos - į žodžius ir paprastus sakinius. Taip pat vaikai išmoksta vartoti prielinksnius - „už“, „po“, „ant“ ir pan., nebesipainioja, kur yra kairė ir dešinė, ir tt. Kalbant apie matematiką, visi vaikai mano priešmokyklinėje grupėje pažįsta skaičius iki 100, atlieka sudėties ir atimties veiksmus iki 20, jie žino nemažai strategijų, kaip atimti, sudėti ir skaičiuoti, jie žino, kaip rasti lyginius ir nelyginius skaičius, moka skaičiuoti kas du skaičius (pvz., 2, 4, 6, 8, 10), geba pildyti, analizuoti ir vertinti įvairias diagramas, rūšiuoti įvairius objektus pagal skirtingus požymius, pažįsta plokštumos ir erdvines figūras, mokosi matuoti standartiniais ir nestandartiniais vienetais - pvz., kiek pieštukų yra stalo ilgis. Šio amžiaus vaikai yra nepaprastai smalsūs ir užduoda daug klausimų, todėl jie dažnai ir vadinami „kodėlčiais“. Jeigu jūsų vaikas yra „kodėlčius“ ir užduoda begalę klausimų, jis, tikėtina, jau yra pasiruošęs eiti į mokyklą, kur mokytojai su visa profesine kantrybe ir žiniomis į šiuos klausimus jiems pateiks atsakymus.
Mokiniai mokymosi klasėje turi būti sodinami atsižvelgiant į jų regą, klausą bei gydytojo nurodymus. Silpnesnės regos ar blogesnės klausos mokiniai turi būti sodinami priekyje, ne toliau kaip trečiame suole nuo lentos, į jų ūgiui pritaikytą suolą. Jeigu mokinio rega pakankamai koreguota akiniais ir jis juos nuolat nešioja, vaikas gali sėdėti bet kurioje mokymosi klasės vietoje jo ūgį atitinkančiame suole.
Ar privalo vyresniųjų klasių moksleiviai valyti kabinetų langus ir atlikti kitus tvarkymosi darbus? Pagal Lietuvos higienos normą HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, kontroliniams darbams rekomenduojama skirti darbingiausias dienas ir savaitės laiką - antrą ir trečią pamokas antradieniais ir trečiadieniais. Nerekomenduojama - pirmadieniais ir penktadieniais.
Sveikatos ir saugos reikalavimai
Pastaruoju metu itin nerimaujama, kad pamokų krūviai dideli, moksleiviai nuolat patiria didžiulį stresą. Kiek kontrolinių darbų galima skirti per dieną? Ar higienos normoje yra eilutė, kurioje pažymėta, kad mokiniai turi teisę nerašyti 3 kontrolinių per dieną? Pagal Lietuvos higienos normą HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, kontroliniams darbams rekomenduojama skirti darbingiausias dienas ir savaitės laiką - antrą ir trečią pamokas antradieniais ir trečiadieniais. Nerekomenduojama - pirmadieniais ir penktadieniais.
Mokymosi klasėse ir mokymosi kabinetuose turi būti naudojami tik mokykliniai baldai. Suolai, mokyklinės kėdės ir stalai turi būti paženklinti atitinkama spalva ar funkcinio dydžio skaitmenine išraiška. Primename, kad mokiniai mokymosi klasėse turi sėdėti savo ūgį atitinkančiuose suoluose.
Jeigu dėl mokyklos renovacijos vaikai laikinai mokysis antroje pamainoje, kada turėtų prasidėti ir baigtis pamokos? Kokia turi būti pertraukų trukmė? Pamokas antroje pamainoje galima pradėti atsižvelgiant į mokyklos galimybes, bet baigti jas būtina pradinių klasių mokiniams ne vėliau kaip 17 val., o aukštesniųjų klasių - 18.30 val. Mokyklai dirbant dviem pamainomis, pirmų, antrų ir baigiamųjų klasių mokiniai turi mokytis pirmoje pamainoje.
Taisyklinga kūno padėtis yra tiesiogiai susijusi su fizine žmogaus sveikata. Ji labai svarbi žmogaus išvaizdai ir gerai savijautai. Standartiniai taisyklingos laikysenos reikalavimai - tiesus kaklas, ne per daug iškelta galva, šiek tiek į priekį atstatyta krūtinė, atpalaiduoti pečiai, klubai vienodame aukštyje, tiesios kojos ir pėdos, stuburas, natūraliai sudarantis „S“ formą. Esant taisyklingai laikysenai vidaus organai yra taisyklingos padėties: širdis, plaučiai, kepenys, skrandis ir žarnynas veikia normaliai. Taisyklinga laikysena nebūna įgimta, ji pradeda formuotis vaikystėje ir nusistovi vaikui suaugus. Mes dažnai žavimės taisyklingos laikysenos žmonėmis. Deja, patys išsitiesiame tik sulaukę pastabos. Ši problema ypač dažna mokinių tarpe. Netaisyklinga kūno laikysena - vienas labiausiai paplitusių vaikų kaulų ir raumenų sistemos sutrikimų. 19,23% klasės mokinių yra diagnozuota ydinga laikysena. Daugiausia laiko vaikai praleidžia sėdėdami mokykloje, ruošdami pamokas, žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuteriu, tai yra mažai judėdami. Dažnai vaikai sėdi netaisyklingai. Todėl vaiko raumenys yra silpni ir greitai pavargsta. Didžiausia rizika laikysenos sutrikimams pastebima 9 - 11 m amžiaus mergaitėms ir 10-12 m amžiaus berniukams. Staiga padidėjus vaiko ūgiui raumenys nespėja augti kartu su kaulais. Taisyklinga laikysena keičiasi nuo gimimo iki fizinės brandos.
Mokymo klasėse ir mokymo kabinetuose stalai ir kėdės turi atitikti mokinių ūgį. Stalai mokymo klasėje ir mokymo kabinete statomi atsižvelgiant į pamokos organizavimo formą. Atstumai tarp stalų turi būti tokie, kad mokiniai galėtų laisvai ir saugiai judėti tarp jų (pasiekti jiems skirtas mokymosi vietas, palikti jas, turėtų pakankamai erdvės kūno padėčiai keisti). Sėdint ant kėdės mokinio kojos per klubo ir kelio sąnarius turi būti sulenktos 90 kampu. Visa pėda turi remtis į grindis. Mokinys turėtų giliai sėdėti ant sėdimosios kėdės dalies, juosmens ir kryžkaulio sritimi remdamasis į atkaltę, tiesiai laikyti liemenį ir galvą. Po stalu turėtų būti pakankamai vietos kojoms. Tarp liemens ir stalo krašto turėtų likti 3-4 cm tarpas. Kėdės atlošas turi būti pakankamai aukštas, kad teiktų atramą nugarai. Kėdės atlošo plotis neturi riboti alkūnių judesio atgal. Patalpų paviršiai turi būti matiniai, šviesūs.
Į mokyklą daiktus neštis tik mokyklinėje kuprinėje. Mokyklinės kuprinės turi formą išlaikančią nugarėlę ir pakietintą korpusą. Mokyklinės kuprinės turi būti su diržais ir rankenėlėmis. Kuprinė turi turėti reguliuojamo ilgio diržus (ne trumpesnius kaip 70 cm). Renkantis kuprinę būtina ją pasimatuoti. Užsidėjus kuprinę, jos apačia neturėtų būti žemiau juosmens. Kuprinė nešama ant abiejų pečių. Diržai turi būti nei per daug suveržti, nei per daug laisvi. Optimalus pilnos kuprinės svoris turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10 proc.
Mokyklos pasirinkimas ir adaptacija
Kaip teigia mokytoja, turbūt, didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai, mokyklą pasirinkti impulsyviai - neatlikę namų darbų, nesusirašę jos pliusų ir minusų bei neįvertinę vaiko norų bei galimybių. Iš patirties žinau, kad lengviausia apsispręsti, kai mokyklų privalumai ir trūkumai surašomi viename lape - tie dalykai, kurie jums svarbūs ir tie dalykai, kurių nebuvimas jus erzins. Pavyzdžiui, jeigu pasirinksite mokyklą, kurios visi aspektai jums atrodo tinkami, tačiau vaikai maitinami atvežtu, vietoje tik pašildomu maistu arba mokykla neturi savo stadiono, ilgainiui tokios detalės jus gali pradėti erzinti. Arba, jeigu vaiką užrašėte į mokyklą, kurioje klasė kelis kartus per dieną vedama į lauką bet kokiu oru, jūsų prašymo, kad lyjant lietui jūsų vaikas liktų viduje, gali būti nepaisoma ir jūs nusivilsite, nors mokykla šią taisyklę turi jau seniai ir ji vienodai taikoma visiems vaikams. Kitas svarbus niuansas - mokyklos filosofija: jeigu joje labai svarbus vaidmuo tenka tėvams, nes jie yra kviečiami savanoriauti mokyklos veikloje ir kitaip aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme, o jūs tam neturite nei noro, nei laiko, galbūt, verta pagalvoti apie kitą ugdymo įstaigą, kurioje šio įsipareigojimo nėra? Arba, jeigu jums labai svarbu, kad vaikas nuo mažens būtų mokomas anglų kalbos, o jūsų pasirinktoje mokykloje ši disciplina yra tik vyresnėse klasėse, galbūt verta pagalvoti apie kitą mokyklą, kad nekiltų nepasitenkinimas, jog jūsų lūkesčiai yra neatliepti.
Kaip pataria ikimokyklinukų mokytoja, ne mažesnis pasirengimas turėtų būti skirtas ir pratinant vaiką prie minties apie mokyklą. Geriausia - vaikui dažnai apie ją pozityviai kalbėti bei nuolat džiaugtis vaiko rezultatais priduriant, kad mokykloje jam tikrai puikiai seksis. Taip pat vaikui laukimą skatina daiktų, reikalingų mokyklai, pirkimas: kartu reikėtų rinktis kuprinę, pieštukus, muzikos instrumentus, sportinius batelius ir kitus dalykus, kurie vaikui asocijuojasi su įdomiais naujais dalykais, kad jis mokyklos lauktų.
Ir labai svarbu šio laukimo džiaugsmo nesugadinti, gąsdinant mokykla ir ten dirbančiais mokytojais, nes vėliau pastariesiems tenka labai sunki užduotis tą išgąsdinta vaiką prisijaukinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nepavyksta valgyti naudojantis įrankiais, negalima jam sakyti, kad pirmoje klasėje kiti iš jo juoksis, nes nemoka naudotis peiliu arba sakyti, kad mokytoja ant vaiko pyks, jeigu jos neklausys. Labai sveika, jau išsirinkus mokyklą, su vaiku jos ateiti apžiūrėti anksčiau ir su mokytojais parodyti, kur kas bus: mes parodome vaikui, kur bus jo spintelė, kur jis eis sportuoti, per kur jis eis į dailės ir muzikos pamokas ir pan. Suprasdami, kad vaikui gali pirmą mokslų dieną būti nedrąsu, mes jį taip pamažu paruošiame, be to, visa tai matydami, nusiramina ir tėvai, nes jiems taip pat rūpi, kad vaikas mokykloje jaustųsi gerai.
Žinoma, gali nutikti ir taip, kad po kurio laiko tėvai supranta, jog mokykla jų vaikui netinka - galbūt, vaikas tapo uždaresnis, jautresnis, o, galbūt, tėvus ėmė erzinti mokyklos vieta ar ugdymo programa. Pirmiausia, žinoma, apie tai reikėtų pasikalbėti su vaiko mokytoju ar mokyklos vadovų komanda, galbūt, kažkas dėl to gali būti padaryta, tačiau, jeigu matote, kad ir po pokalbio situacija negerėja, vaikas netobulėja ar skundžiasi kitų vaikų elgesiu bei savo emocine savijauta, derėtų paieškoti tinkamesnės mokyklos. Juk į mokyklą vaikui teks eiti kasdien net 12 metų, o nei vienas iš mūsų nenorėtume tiek savo gyvenimo laiko praleisti nemėgstamoje ir emociškai žalingoje aplinkoje. Tai didelis pokytis vaiko gyvenime, tad mokyklą parinkite tik gerai apgalvoję ir įsivertinę visus pliusus bei minusus.
Viena iš dažnai girdimų tėvų abejonių - ar neatimsiu iš savo vaiko vaikystės? Tačiau svarbu suvokti, nors mokykla tikrai yra sistema, bet tai tikrai nereiškia, jog priešmokyklinėje klasėje turi baigtis jūsų vaiko vaikystė. Daug svarbių dalykų glūdi ugdymo pobūdyje, todėl labai svarbu atidžiai pasirinkti mokyklą. Ne mokytoją, nes gali nutikti, kad mokytojas pasikeis, bet mokyklą su stipriomis vertybės, nuostatomis ir ugdymo kryptimi. Vaikystė yra žaidimai, tai vaikams tinka ir patinka, todėl Šiaurės licėjaus mokykloje priešmokyklinukų mokymasis vyksta per žaidimus, patyrimus ir išvykas. Taip besimokydami vaikai nejučia įsisavina naujas žinias, mokymasis jiems būna įdomus.
Besirinkdami ugdymo įstaigą būtinai atkreipkite dėmesį į edukacines mokyklos erdves: kokiame aukštyje yra knygos, ar vaikai jas gali lengvai pasiekti, ar yra minkštas kampelis klasėje poilsiui bei skaitiniams? Kokia motyvacinė sistema taikoma, koks mokyklos požiūris į individualią vaiko pažangą? Pasidomėkite, kaip organizuojamas ugdymosi procesas - kaip dažnai vaikai vyksta į išvykas, turi įvairių praktinių veiklų bei svečių užsiėmimuose. Visa tai atspindi ugdymosi įvairovę.
Aš manau, kad priešmokyklinis ugdymas - metai žaidžiant subręsti mokyklai. Jei žaidimai prasidės toje aplinkoje, kur vėliau vyks ir pradinis ugdymas - mokykloje, vėliau nereikės išgyventi naujos aplinkos baimės, lengviau bus prieiti prie sistemingo ugdymosi pradinėse klasėse.
202. Kaip išsirinkti geriausią mokyklą savo vaikui!
