Krikštas yra bendras visų krikščionių sakramentas, užmezgantis ryšį su Jėzumi Kristumi ir padarantis pakrikštytąjį tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariu.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatsiejamo tikėjimo atsaką. Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknakį) pašventinamas epikletės malda. Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį tris kartus panardinant krikšto vandenyje. Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė neofitą (pakrikštytąjį).
Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė, vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinįjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui. Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė.
Krikšto Tėvai: Reikalavimai ir Pareigos
Krikšto tėvai atlieka itin svarbų vaidmenį vaiko dvasiniame gyvenime. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, krikštatėviais gali būti tik praktikuojantys katalikai, atitinkantys tam tikrus reikalavimus:
- Turi būti priėmę vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą.
- Jei yra vedę - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje.
- Būti nevaržomi jokių kanoninių bausmių.
- Sulaukę atitinkamo amžiaus (paprastai 16 metų).
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama. Tačiau „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“. Krikšto tėvais turėtų būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Sutvirtinimo Sakramentą, gyvenantys santuokoje arba dar nesukūrę šeimos žmonės.
Evangelikas liuteronas negali būti krikšto tėvu katalikų bažnyčioje, nes krikštatėviais katalikui gali būti tik katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas. Tačiau būtina, kad bent vienas būtų katalikas, galintis prisiimti krikštatėvio pareigas (pagal Kanonų teisės kodekso kan. 874 normas, krikštatėviais gali būti tikintieji, kuriuos pasirinko pats krikštijamasis ar jo tėvai (globėjai) ir kurie sutinka prisiimti šias pareigas. Krikštatėviai privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus, priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo, o sutuoktiniai - Santuokos sakramentus, nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių).
Jei vaikas krikštijamas katalikų bažnyčioje, abu krikštatėviai privalo būti katalikai. Krikščionis ne katalikas gali būti tik krikšto liudininkas, bet nėra laikomas krikštatėviu. Kadangi Kanonų teisė įsakmiai reikalauja bent vieno krikštatėvio, situacijos gali būti sprendžiamos įvairiai, tačiau ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos priežasties: krikštatėvio pareiga rūpintis, kad jo krikšto vaikas būtų auklėjamas katalikiškai ir tuo padėti tėvams.
Krikšto Apeigos
Krikšto apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį - atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė.
Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Praktiniai Krikšto Aspektai
Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį, bet pasitikslinkite dėl laiko bažnyčioje, kurioje planuojate atlikti ceremoniją. Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Krikštas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas. Krikštas gali būti atidėtas, jeigu abejojama, kad tėvai kūdikį auklės katalikiškai. Viena iš tokių abejonių kyla, kai tėvai gyvena be santuokos sakramento, nors kliūčių jį priimti nėra.
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas vaikeliui, nebent planuojate vėliau iš jo siūti Pirmosios Komunijos drabužius. Krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Pagal katalikiškąją tradiciją jos šviesa lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais, uždegama, atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją, o galiausiai, jei įmanoma sudega prie žmogaus karsto.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje.
Vaiko krikštui jokių kliūčių būti negali. Žinoma, kunigas tikriausiai paragins sudaryti ir bažnytinę santuoką, tačiau jokios prievartos šiuo atveju būti negali. Kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus auklėjamas katalikiškai. Tėvų statusas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau ir, žinoma, pasirūpinti auklėti krikščioniškai. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį, tačiau tokie žmonės negali būti krikšto tėvais kitam vaikui, nes Bažnyčios mokymas reikalauja, kad krikštatėviais būtų kviečiami tik dori katalikai, besilaikantys tikėjimo reikalavimų.
Jei Krikštas buvo suteiktas galiojančiai, jokių „perkrikštijimų” būti negali. Kartais būna situacijų, kai kyla pagrįstų abejonių dėl Krikšto suteikimo. Tokiais atvejais suteikiamas vadinamasis „Krikštas su sąlyga”. Bet kokie kiti motyvai yra nepriimtini.
Nei pilietybė, nei tautybė Krikštui tikrai negali trukdyti!
Krikštas yra vienas iš svarbiausių sakramentų krikščionybėje, simbolizuojantis žmogaus įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę ir atveriantis jam duris į kitus sakramentus. Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė (jei krikštijamas suaugęs - ir visos jo gyvenimo nuodėmės), vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinįjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui. Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę, įjungia žmogų į Bažnyčią bei duoda jam naująjį vardą - katalikas. Taip pat įpareigoja žmogų laikytis Bažnyčios ir Dievo mokymo. Kol vaikelis mažas, ši atsakomybė krenta ant tėvų ir krikštatėvių pečių.
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje. Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną.
