Kiekvienas žmogus, ypač moteris, bent kartą gyvenime susiduria su klausimu: "Ar nori vaikų?". Šis klausimas tampa vis aktualesnis, nes visuomenėje vis daugiau porų atidėlioja tėvystę arba apskritai atsisako vaikų. Nacionalinio statistikos biuro duomenys rodo, kad vis mažiau moterų iki 30 metų susilaukia kūdikių. Apklausos atskleidžia, kad 25 % moterų dar nėra apsisprendusios, ar nori vaikų, o 13 % tvirtai žino, kad jų nenori. Yra daug priežasčių, kodėl moterys nusprendžia atidėti motinystę: darbo stabilumas, išsilavinimo ir pajamų lygis arba paprasčiausiai nežinomybė, ar nori vaikų.
Visuomenėje vaikų tema tampa vis jautresnė. Galbūt taip yra todėl, kad žmonės pradeda geriau suprasti save ir tai, ko nori iš gyvenimo. Jie supranta, kad gali gyventi taip, kaip nori: galbūt ne visai standartiškai ir įprastai kaip daugelis. Kai gimsti, eini į darželį, mokyklą, tada studijuoji, susirandi partnerį (-ę) ir pradedi galvoti apie vaikus. Kai kuriems tai yra svajonių scenarijus.
Jeigu noriu vaikų, tvirtai galiu sau pasakyti, kad noriu padėti užaugti naujam žmogui, noriu su juo dalytis tuo, ką turiu. Bet jeigu pagalvojęs apie vaikus imu svarstyti, "o ką pagalvos kiti, jeigu nenorėsiu vaikų? Kaip atrodysiu kitiems?". Bet jei svarstote, ar norite, ar ne, bet išsigąstate, būkite ramūs, kad su baimes galima įveikti. Tikrai kviečiu visus į vaikų susilaukimą pažiūrėti atsakingai. Reikia suprasti, kad noras turėti vaikų yra labai egoistiškas reikalas, nes AŠ to noriu. Kai apsisprendžiame turėti vaikų, pirmiausia tenkiname būtent savo poreikį ir norą, dėl to vaikai mums niekada nėra nieko skolingi. Jų buvimas yra dovana, tai yra mūsų noro išpildymas. Susilaukus vaiko, atsiranda įsipareigojimas, turime suprasti, kad kūdikis negali užaugti pats, mes turime jam padėti užaugti. Normalu būti pavargus, kažko negalėti ir nenorėti - visi esame žmonės. Bet svarbiausia, kad būtų vidinis pamatas - taip, aš noriu suteikti gyvenimą kitam. O jeigu yra jausmas, kad nenoriu, kad mano gyvenimas yra apie kažką kita - žinokite, tai jūsų gyvenimas ir su juo galite daryti, ką norite. Niekam nesate skolingas.
Subjektyvi patirtis: skirtingi požiūriai į motinystę
Viena moteris pasakoja apie savo 28 metus ir mylimą vyrą, kuris "itin nori vaikų". Ji pati niekada nemėgo vaikų ir nenori būti mama. "Vis galvoju, kad galbūt po metų tai norėsiu jau. Tačiau jau kelinti metai taip neatsitinka." Ji ieško priežasčių atidėti vaiko planavimą: mokslai, magistras, geras darbas, nuosavas būstas, sodybos remontas. Ji klausia, ar turi "aukoti ir perlipti save kad suteiktų kitam laimės?".
Kitos moterys dalijasi panašiomis patirtimis. Viena jų, būdama 33 metų, pradėjo planuoti vaikus su vyru, bet "tikrai neįsijungė stebuklingai kažkoks stiprus noras". Ji dabar laukiasi ir "nėra, kad jaučiuosi 'laimingiausia pasaulyje'". Jos draugių tarpe jausmai, turint vaikus, "dviprasmiški".
Kita moteris, kuriai 27 metai, o jos vyrui beveik 35, kartu beveik 10 metų. Ji pasakoja, kad jai pirmiausiai reikėjo baigti mokyklą, mokslus, laukti piršlybų, turėti nuosavą namą, pakeisti darbą, tuoktis. Vyras visus tuos metus norėjo vaikų, bet "niekuomet nespaudė". Pora pradėjo nesisaugoti po vestuvių ir ji "užkibo iškart". Nors gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ji "niekada nekeistų to, ką turi dabar".
Kai kurios moterys pastebi, kad "motinystės jausmas atėjo po 30 metų". Joms rekomenduoja "nebijoti", nes "negali savęs prievartauti". Patariama "pagyventi dėl savęs. O kai ateis laikas, pajausite. O gal neateis." Taip pat minima, kad "ne viena pora tarpusavyje susitarė vaikų neturėti".
Vyrų požiūris ir baimės
Vyrų požiūris į vaikus taip pat labai skirtingas. Kai kurie "itin nori vaikų", jiems "vaikai yra viskas". Kiti, kaip viename pavyzdyje, "penktas mėnesius bando pastoti, bet nesigauna nieko". Vyras pradeda sakyti, kad "vaiko nenori, nebus kaip jį išlaikyti, ką tada darysim jei nebus pinigų". Kyla klausimas, ar tai "vyrų baimė, kad jaunystė baigias reikės įsitraukti į tą buitinį gyvenimą ir pamiršti pramogas?".
Kitas vyras "apie vaikus tiesiog net galvoti negali. Jam prasideda nervinis priepolis - verkia." Jis sako, kad "bijo vaikų, baisu, kad verks, baisu, kad nesupras ką jam daryti." Jis vaiką pripažįsta už žmogų tik nuo tada, kai galima bendrauti "normaliai" - 5-6 metų. Manoma, kad tai gali būti susiję su jo vaikystės patirtimi, kai negalėjo žiūrėti į gimusias sesutes dvynes.
Kai kurie vyrai, nors ir nori vaikų, baiminasi dėl finansinės padėties. Jie "turi labai stiprų atsakomybės jausmą - nori, kad turėtų viską kas geriausia ir to paties nori vaikučiui." Taip pat minima, kad vyrai gali "nenorėti vaikų su jumis", nes "kažkas netenkina santykiuose su būsima mama. Išsprendus šį klausimą, mintys apie vaiką vyrą ims dominti ir sukels jame norą būti šalia."
Psichologų ir specialistų patarimai
Psichologai ir specialistai pataria atvirai kalbėtis su partneriu. "Reikėtų būti atvirai su juo. 'Brangusis, šiuo metu aš nenoriu susilaukti vaiko ir, tiesą sakant, nežinau, ar kada nors norėsiu'." Jei vyras "be galo nori susilaukti vaikų, nesąžininga jam 'kabinti makaronus'".
Jei kyla sunkumų, rekomenduojama kreiptis į psichologą. Kai kuriais atvejais, kai vyras "apie vaikus tiesiog net galvoti negali", "panašu į psichologines problemas".
„Innoventure Jr.“: sprendimų priėmimas
Viena psichoterapeutė pastebi, kad "daugelis vyrų mano, kad niekada nebus iki galo pasiruošę vaiko gimimui." Ji išskiria kelis požymius, pagal kuriuos galima atpažinti vyrus, nepasiruošusius tėvystei:
- "Pats svarbiausias!" - nenoras dalintis mylimosios dėmesiu.
- "Nėra pinigų" - finansinės baimės arba psichologinis nepasiruošimas.
- "Pats dar vaikas" - asmenybės nesubrendimas.
- Nedomina vaikai - neigiamas požiūris į svetimus vaikus.
- Socialinis liūtas - socialinis gyvenimas svarbiau už viską.
- Nemoka pasirūpinti savimi - nesugebėjimas savarankiškai spręsti problemų.
- "Pagyventi dėl savęs" - nesijaučia sėkmingas vyras.
- Nenori vaikų su jumis - santykių problemos.
- Santykiai su tėvais - nepagarbus elgesys su savo tėvais.
- Vengia vaikų temos - vengimas konstruktyvaus pokalbio.
Taip pat pabrėžiama, kad "vienas iš bazinių kriterijų poros harmonijai ir laimei yra jų pasaulėžiūros ir svarbiausių gyvenimo planų sutapimas." Jei partnerių poreikiai "kategoriškai skiriasi, užtenka vien tik šitos priežasties išsiskirti ir ieškoti kito žmogaus."
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad "normalu būti pavargus, kažko negalėti ir nenorėti - visi esame žmonės." Svarbiausia, kad būtų "vidinis pamatas - taip, aš noriu suteikti gyvenimą kitam." Jei yra jausmas, kad nenorite, kad jūsų gyvenimas yra apie kažką kita - žinokite, tai jūsų gyvenimas ir su juo galite daryti, ką norite. Niekam nesate skolingas.
Galutinis sprendimas dėl vaikų yra labai asmeniškas. Svarbiausia - nuoširdžiai pasikalbėti su partneriu, suprasti jo ir savo norus, baimes bei priimti sprendimą, kuris bus geriausias abiem. Jei kyla sunkumų, verta kreiptis pagalbos į specialistus.
