Knygos vaikams, pasitelkiant įvairias istorijas ir personažus, gali ne tik suteikti pramogą, bet ir padėti suprasti sudėtingas suaugusiųjų problemas, ugdyti vertybes ir skatinti kritinį mąstymą. Nors vaikų literatūra dažnai laikoma atskira sfera, ji glaudžiai susijusi su suaugusiųjų pasauliu, atspindėdama jo aktualijas ir siūlydama interpretacijas.
Iliustracijų svarba ir funkcijos vaikų knygose
Veiklos, susijusios su konkrečiomis knygomis, labai dažnai paskatina didesnį susidomėjimą. Kai bibliotekoje vyksta vaikiškų knygų iliustracijų parodos, visada padidėja tų knygų paklausa, kurių iliustracijas galima apžiūrėti parodoje. Vaikai versdami knygų puslapius mėgsta jose ieškoti parodos iliustracijų. Parodos metu ištraukiame iš lentynų knygas ir labai dažnai jų nelieka. Jeigu knygos patinka, jų populiarumas nesumažėja ir po parodos.
Į klausimą, ar iliustracijos skatina skaityti, atsako Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vadovė Inga Mitunevičiūtė. „Manau, geriausias atsakymas į šį klausimą jau parašytas. Jo autorystė priklauso Luisui Keroliui ir jį galima atrasti pirmajame „Alisos stebuklų šalyje“ puslapyje: „Kuriems galams tokia knyga, - nusprendė ji, - kurioje nėra paveikslėlių nei pasikalbėjimų?“ Taigi, iliustracijos sudomina vaiką, lavina estetinį skonį, o iki tam tikro amžiaus yra būtinas knygos elementas“, - tikslina vaikų literatūros specialistė.
Pasak ekspertės I. Mitunevičiūtės, vaikams skirtų iliustruotų knygų būna įvairių - skirtingų žanrų ir skirtų įvairiai auditorijai. Pirmosios knygos kūdikiams būna labai gausiai iliustruotos ir su labai mažai teksto. Tam tikru raidos etapu vaikus labai domina interaktyvios knygos, kuriose reikia kažką surasti, nuveikti - labai daug vaizdo ir mažai teksto. Paveikslėlių knygose labai svarbu vaizdo ir teksto santykis: jie turi vienas kitą papildyti, išplėsti, bet, pageidautina, nekartoti. O atkartojimai galimi tiesiog tekstinėse knygose su iliustracijomis, kurios tam ir skirtos - pavaizduoti tai, kas papasakota tekste. Dar yra bežodės knygos, kur istorija pasakojama per vaizdus, be teksto. Taigi, matome, kad vizualinė knygos pusė gali turėti labai skirtingas funkcijas ir reikšmę.
Iliustracijos - pagalba vertėjams ir skaitytojams
Iliustracijomis pasakojama istorija ne tik traukia mažuosius skaitytojus, bet ir padeda geriau perprasti teksto subtilybes vertėjams bei redaktoriams. Iliustracijos suteikia veikėjams charakterį, leidžia labiau pajausti teksto subtilybes, nuotaiką.
„Matydama iliustracijas galiu lengviau įsivaizduoti ir skaitytoją, kokio amžiaus vaikams istorijos labiau tiktų, patiktų. Verčiant paveikslėlių knygą iliustracijos padeda lengviau formuoti visumą“, - dalijasi vertėja iš estų ir suomių kalbų Viltarė Urbaitė.
V. Urbaitei iliustracijos praverčia ir dėl kalbinių subtilybių. Verčiant iš estų ar suomių kalbų kartais būna, kad nežinai, kokios giminės - vyriškos ar moteriškos - yra veikėjas, nes šios abi kalbos neturi skirtingų giminės galūnių, tad iliustracijos labai praverčia, ypač jei veikia ne gyvi žmonės, o žaislai, gyvūnai ar panašiai. Kartais pasitaiko, kad ir originale iliustracijos šiek tiek prasilenkia su tekstu, nesutampa kokia nors detalė. Matyt, lemia tai, kiek dailininkas bendradarbiauja su teksto autoriumi. O vaikai paprastai būna labai pastabūs detalėms... Tuomet ir versdama leidžiu sau atsižvelgti į iliustracijas ir galbūt šiek tiek nukrypti nuo teksto,“ - teigia vertėja.
Ekspertų rekomenduojama estų autorės Piret Raud kūryba
Vertėja V. Urbaitė turi keletą mėgstamiausių autorių, kurių tekstai jos niekad nenuvilia. Viena jų, kurios, beje, keletą knygų vaikams yra išvertusi į lietuvių kalbą, - viena žymiausių estų tekstų ir iliustracijų autorių Piret Raud. Vertėja pasakoja, kad ją žavi autorės vaizduotė, kaip netikėtai ji moka pažvelgti į paprastus ir kasdienius dalykus: „Visos istorijos baigiasi tokiu gražiu moralu, prasmingai, šviesiai. Aš taip pat mėgstu jos iliustracijas, gracingas linijas, tas dailias rožytes, neįprastų proporcijų gyvūnus. Man ji išties patinka ir džiaugiuosi, kad lietuvių skaitytojai turi progą susipažinti su šia dailininke ir autore, kai kas galbūt spėjo ją ir pamėgti.“
Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotoja Odeta Maziliauskienė sako, kad tarp penkių Piret Raud knygų bibliotekoje šiuo metu populiariausia yra „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“. Dėl vykusios „Kūrybiškos Europos“ projekto iliustracijų parodos ir mūsų vykdomų garsinių skaitymų knygelės populiarumas dar išaugo. Manau, kad į autorės knygas, ypač leistas paskutiniais metais, pirmiausia dėmesį atkreipia tėvai dėl nuostabių iliustracijų. Esu girdėjusi vienų tėvelių rekomendacijas kitiems, kad labai smagu skaityti su vaikais ir yra apie ką pasikalbėti perskaičius, giria iliustracijas. Aš, vesdama mokymus bibliotekininkams apie edukacijas bibliotekoje, skaitymo skatinimą, knygą „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“ rodau kaip pavyzdį garsiniams skaitymams, kur galima skaityti ir tekstą, ir iliustracijas.
Piret Raud knygas Lietuvos skaitytojams rekomenduoja ir vaikų literatūros apžvalgininkė Inga Mitunevičiūtė: „Piret Raud turi savitą, su niekuo nesupainiojamą stilių - labai kruopščias, išbaigtas, atrodo, nuglostytas, iliustracijas ir labai jaukų, švelniai „nonsensišką“ su puikiais humoro krisleliais rašymą. Jei reiktų ieškoti analogų lietuvių kūryboje, tai ji būtų vienoje gretoje su Kęstučiu Kasparavičiumi. Abu tobulai įvaldę pieštukus ir abiejų kūryba skaidri kaip krištolas.“
Iliustruotų knygų tendencijos ir tėvų pasirinkimai
Didelėje spalvingai iliustruotų knygų pasiūloje dažnai ne tik sunku atrasti ieškomą knygą, bet ir išsirinkti iš naujų. Bibliotekininkė O. Maziliauskienė pasakoja, kad mažieji bibliotekos lankytojai mėgsta knygeles su daug spalvingų iliustracijų, tai labiausia patraukia jų akį, jiems patinka knygutės su iškiliomis judančiomis iliustracijomis, turinčios interaktyvių elementų.
Tėveliai visada žavisi jų vaikystėje skaitytomis knygomis, labai apsidžiaugia, radę, kad ir perleistą, bet knygą iš jų vaikystės. Bibliotekininkė sako, kad didelę įtaką tėvelių pasirinkimui turi specialistų rekomenduojamos knygos vaikams, taip pat sulaukusios didelio populiarumo pasaulyje ir dabar pasirodžiusios Lietuvoje.
A. Mickevičiaus bibliotekininkė džiaugiasi, kad išleidžiama vis daugiau puikiai iliustruotų knygų: „Tai iš tikro labai lavina vaiko skonį, moko pažinti iliustraciją kaip labai svarbią knygos dalį. Apie tai mes, bibliotekininkai, kalbame su vaikais vesdami edukacijas. Išaugo knygų apie jausmus, emocijas, kaip juos pažinti, skaičius. Skaitytojų dėmesio sulaukia ir įkvepiančios istorijos apie įžymybes, garsius mokslininkus, menininkus ar kitus nepaprastus žmones, kurie siekė savo svajonių. Mūsų skaitytojams puikiai pažįstama pasaulio vaikų literatūros klasika neužleidžia savo pozicijų ir yra perleidžiama.“
Paklausta apie klasika tapusių kūrinių periliustravimą vaikų literatūros kritikė I. Mitunevičiūtė atsako: „Iliustracijos gali būti naujos, o tekstas - klasikų klasika. Ir tai kiekvieną kartą priverčia iš naujo pažvelgti į gerai žinomą kūrinį, įsivertinti „Aš tai ne taip įsivaizdavau“ arba atvirkščiai, kaip tik taip. Tai tarsi nauja kūrinio interpretacija. Kaip pavyzdį galiu pateikti Roberto Ingpeno iliustracijas. Jis pasielgė labai drąsiai ir nupiešė naujas iliustracijas beveik visiems žinomiausiems klasikos kūriniams ir jos nuostabios, bet ar nuo to mažiau nuostabios pirminės iliustracijos?
Vaikų literatūra ir suaugusiųjų problemos
Vaikų literatūra toli gražu nėra skirta tik vaikams, todėl net ir suaugus reikėtų nepamiršti atkreipti dėmesio į vaikų skyrius knygynuose ir bibliotekose. Nors gali pasirodyti, kad vaikų literatūra ir yra skirta tik vaikams, tačiau kokybiška literatūra, nesvarbu, kokio amžiaus grupėms skirta, pasižymi daugiasluoksniškumu ir pasakojimo gyliu. Vienas reikšmes skaitydami „atrakina“ vaikai, visai kitas, dar gilesnes - gali įžvelgti suaugusieji. Po spalvingomis iliustracijomis ir išgalvotais herojais dažnai slepiasi egzistenciniai klausimai apie pasaulį ir žmogų, į kuriuos bandoma ieškoti atsakymų, svarstomos gyvenimo, mirties, pamatinių žmogiškųjų vertybių temos, todėl ir suaugę žmonės tokiose knygose gali atrasti įdomių ir prasmingų dalykų.
Lietuvių rašytojos Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“, kurią turbūt daugelis yra skaitę vaikystėje, pasakoja apie naujųjų metų naktį išmestus ir likimo valiai prie konteinerio paliktus žaisliukus, kurie visi kartu iškeliauja į žaislų planetą Tandadriką. Veikėjai, nors ir žaislai, itin žmogiški, ryškūs, kovojantys su savo silpnybėmis ir tamsiosiomis pusėmis, o kartais - didvyriškai drąsūs ir pasiryžę aukotis dėl kitų.
Sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį apie literatūros klasiką, danų rašytoją Hansą Kristianą Anderseną ir jo pasakas. Lygiai taip pat sunku išrinkti vieną pasaką, kurią reikėtų paskaityti ir suaugusiems, nes tokių - daugybė. Prisiminkite garsiausias jo pasakas, pavyzdžiui, „Sniego karalienė“, „Mergaitė su degtukais“, „Bjaurusis ančiukas“ ir kitas. „Bjauriajame ančiuke“ svarstoma diskriminacijos ir patyčių problema, iškeliama autentiškos tapatybės konstravimo ir „Kito“ priėmimo idėja. „Mergaitėje su degtukais“ iš esmės vaizduojamas žmogaus, gimusio nepalankiose socioekonominėse sąlygose, gyvenimas.
Nobelio premijos laureatės, lenkų rašytojos Olgos Tocarczuk bibliografijoje puikuojasi ne tik kokybiška literatūra suaugusiems, bet ir istorijos vaikams, vertos ne ką menkesnio dėmesio. Knygoje „Pamesta siela“ autorė pasakoja apie žmogų, su kuriuo galėtų tapatintis daugelis suaugusiųjų. Tai žmogus, per nuolatinį skubėjimą pametęs savo sielą ir tik po kurio laiko supratęs, kas nutiko. Šis kūrinys kviečia pasižvalgyti po savo vidinį pasaulį, stabtelėti ir reflektuoti tai, kas su mumis vyksta dabartyje. Knygoje atsiskleidžia garsaus psichoanalitiko C. G. Jungo teorijoje aprašyta „pamestos sielos“ idėja.
Dar viena knyga, o tiksliau, knygos, kurias verta paskaityti ir suaugusiems, anglų rašytojo Alano Alexander Milne „Mikės Pūkuotuko“ knygų serija. Tai visame pasaulyje žinomos knygos apie Mikę Pūkuotuką ir jo draugų nuotykius Šimtamylėje girioje. Nors knygų veikėjai - kalbantys gyvūnai, jų lūpomis autorius perteikia paprastą gyvenimo išmintį. Ne veltui yra išleista atskira knyga, pavadinimu „Pūkuotuko išmintis“, kurioje surinktos visos svarbiausios pagrindinio herojaus citatos. Be išmintingų Pūkuotuko paradoksų, šios knygos ypatingos ir tuo, kad padeda geriau suprasti skirtingus psichikos sutrikimus. Kiekvienas Šimtamylės girios gyventojas susiduria su tam tikrais sunkumais ir problemomis, mokosi juos spręsti vienas ar su draugų pagalba. Mikė Pūkuotukas turi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD), artimiausias jo draugas Paršelis susiduria su nerimu, nuolat liūdnas ir prislėgtas Asiliukas kenčia nuo sunkios depresijos ir t.t.
Pasauline vaikų literatūros klasika laikomas anglų rašytojo Luiso Kerolio romanas „Alisa Stebuklų šalyje“ jau seniai literatūros kritikų pripažįstamas kaip daugiasluoksnė, intelektuali knyga, tinkanti ir suaugusiems. Autorius, rašydamas iš pirmo žvilgsnio vaikišką kūrinį, aprėpia įvairius matematinius konceptus (beje, jis ir pats buvo matematikas), lingvistinius paradoksus, tekste yra daug socialinių ir politinių nuorodų, simbolikos. Pavyzdžiui, jūros vėplio ir dailidės personažai vaizduoja kovą tarp darbininkų ir aukštesniosios klasės, šių visuomenės sluoksnių nelygybę. Autorius kritikuoja Viktorijos laikų kapitalizmą ir rasizmą.
ĮKVEPIANČIOS KNYGOS VAIKAMS
Skaitymo nauda ir problemų sprendimo ugdymas
Tyrimai rodo, kad skaitančių žmonių Lietuvoje mažėja. Statistika dar labiau šiurpina, jei pažvelgiame į tai, kiek tėvų skaito savo vaikams. Pasak Vaikų literatūros centro vyriausiosios bibliotekininkės Eglės Baliutavičiūtės, Tarptautinių skaitymo gebėjimų tyrime 2001 metais Lietuvos ketvirtokai atrodė aukšto lygio, tačiau 2011 metais paskelbtas ir kol kas naujausias tokios apimties tyrimas verčia ieškoti problemos sprendimų.
Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad pradinėse klasėse skaitantys vaikai arba vaikai, kuriems skaitė tėvai, savo kalboje gali vartoti iki 17 tūkst. žodžių. Tuo tarpu neskaitantys vaikai - apie 7 tūkt. Knygos vaikus daro stipresnius ir padeda jiems lavinti savo gebėjimus.
Kaip diskusijoje kalbėjo psichiatras L.Slušnys, tokių vaikų fantazija didėja, nes jie neretai patys įsivaizduoja esantys knygų personažai. Anot L.Slušnio, JAV yra atliktas tyrimas, kurio metu analizuotos vaikų sąsajos su knygomis.
„Nesvarbu, ar vaikai skaitė namuose esančias knygas, ar jų neskaitė. Pats L.Slušnys yra tyręs visuomenėje gerai žinomų verslininkų, politikų ir kitų garsių žmonių sėkmės istorijas. „Beveik visi jie vaikystėje turėjo knygą, kurią šiuo metu vadina kelrode žvaigžde. Nereikia tikėtis, kad vaikai patys ims skaityti knygas. „Vaikai tiki tuo, ką mes siūlome. Jie kaip kopijavimo aparatai. Vėliau ateina paauglystė ir prasideda maištavimas, tačiau pajutus, kad yra žinių spragos, paaugliai jas pradeda kamšyti.“
Kalbant apie vaikų sudominimą literatūra, L.Slušnys atkreipė dėmesį į praėjusią savaitę mirusi garsų Italijos rašytoją Umberto Eco. „Jis parašė popso istoriją. Jam iš dalies pritarė rašytojas Andrius Jakučiūnas. Pasak jo, knygų problema yra susijusi su jų pateikimu viešojoje erdvėje. „Pažiūrėkite į internetą. Ten rasite daug nuotraukų, kuriose knygos tapatinamos su židiniu, laiminga santuoka, kačiukais, poilsiu.“
„Tačiau ši interjero detalė net ir stovėdama padeda vaikams tobulėti. Dar viena problema, su kuria susiduriama kalbant apie vaikų skaitymą, yra vietos, kurioje jie galėtų aptarti perskaitytas knygas, nebuvimas. Jai antrino ir L.Slušnys, kuris meta stambų akmenį į mokytojų daržą. „Esu matęs mokytojų mokyklose rengiamus knygų aptarimus. Labai daug kalbama apie tai, kad vyresnio amžiaus moksleivius, studentus ir netgi suaugusius žmones reikia mokyti problemų sprendimo būdų. Tai yra aktualu, nes žinant sprendimo būdus, galima jaustis saugiau ištikus tam tikrai problemai. Deja, mažai kalbama apie tai, kaip problemų sprendimo mokyti mažuosius, pavyzdžiui, 4-6 metų amžiaus vaikus.“
Anot psichologo T. Lagūnavičiaus, yra daugybė metodų, padedančių vaikus išmokyti problemų sprendimo. Tai apima problemos įvardijimą, priežasčių analizę, herojų įvardijimą, alternatyvių sprendimo būdų paiešką ir pasirinkimą. „Herojų“ metodika naudinga tuo, kad mažiems vaikams įsivaizduoti herojus kur kas lengviau nei patiems, neturint jokių pavyzdžių, sukurti problemų sprendimo būdus. Vaikui, artimai pažįstančiam tam tikrus herojus, lengviau galvoti jų mintimis. Taip pat svarbu įtikinti vaiką, kad nereikia prisirišti prie vieno mėgstamo herojaus, nes pasirinktas herojus nebūtinai bus teigiamas. Šiuo atveju tėvų indėlis yra ypatingai didelis ir svarbus. Parodydami šį problemų sprendimo metodą mažiems vaikams tėvai padaro didelę paslaugą jiems ateities perspektyvoje. Žinodami, jog problemas galima konvertuoti į išsprendžiamus klausimus, vaikai tampa užtikrinti, kad gyvena saugioje aplinkoje. Kaip teigia psichologas T. Lagūnavičius, nepilnavertiškumo kompleksai ir nepasitikėjimas savimi formuojasi tada, kai vaikas nemato problemų sprendimo variantų.
Kaip skatinti vaikų skaitymo malonumą?
Vasaros atostogos daugeliui moksleivių neįsivaizduojamos be privalomų perskaityti knygų sąrašo, nors tikrai ne visus juos knyga džiugina, dažnam tai yra tik nemaloni pareiga. Tad atostogos - metas skaitymui ar poilsiui nuo skaitymo? Ką daryti, kad vaikas norėtų skaityti? Apie vaiko santykį su knyga kalbamės su Dovile Čiškauskaite, programos „Renkuosi mokyti!“ alumne. Aš manau, kad vaikas ir knyga visais metų laikais turėtų būti kartu. Tikrai svarbūs aspektai - malonumas ir pareiga. Reikia kelti sau klausimą, ką padaryti mums, mokytojams ir tėvams, kad tas skaitymas būtų ne pareiga, o malonumas. Žinoma, atsakymas bus labai skirtingas kiekvienam vaikui. Bet labai svarbu suprasti, kad vaikas turi pajausti skaitymo malonumą. Pabandykime skaitymą paversti žaidimu ir taip padėti vaikui atrasti jam tinkamą skaitymo būdą, jam tinkamą knygą. Galima padaryti tokį skaitymo bingo - pavyzdžiui, paskaityk po stalu, perskaityk knygą, kurios pavadinime yra skaičius, paskaityk įsilipęs į medį, paskaityk prie žvakių šviesos ir pan. Ir tuomet vaikas pats renkasi, jaučiasi laisvas ir atsakingas, bet tai daro su tokiu žaismingumu, su azartu. Dažnai mokytojos duoda vaikams vasaros knygų sąrašus, o aš esu labai prieš tuos sąrašus, nes jie labai apriboja ir neleidžia rinktis.
Jei norime, kad vaikas skaitytų su malonumu, būtina su juo kalbėtis apie skaitomą knygą. To reikia, kad vaikas knygą suprastų, matytų jos aktualumą, kad keltų klausimus ir gebėtų diskutuoti. Kai su vaikais nuo mažens kalbi apie skaitytus tekstus, užduodi jiems klausimus, tai jie natūraliai išmoksta paskui ir patys tuos klausimus kelti, ir tai yra labai naudinga. Jie tada supranta, kad nėra atskirai knyga, atskirai gyvenimas, o kad knyga ir yra gyvenimas ir kad jie gali susieti knygos tekstą su tuo, kas vyksta pas juos.
Man pačiai atostogos būtinai asocijuojasi su knyga. Neįsivaizduoju gerų atostogų be knygos. Man dar tas knygos skaitymas per atostogas yra toks bendrystės išgyvenimas, nes dažniausiai atostogauji ne vienas, tai tie žmonės irgi skaito knygas. Tada visi kartu vienu metu susėdame ir skaitome kiekvienas savo knygas. Jei atrandame kokią įdomią mintį ar gražų sakinį, pasidaliname, pasidžiaugiame kartu. Tai tas yra labai geras jausmas. Manau, reikia knygą daryti tokiu bendrystės įrankiu. Ir nors atrodo, kad skaitymas yra toks labai individualus dalykas, bet iš tiesų tai yra labai socialus dalykas.
O kaip mokykloje vyksta ta bendrystė per knygą? Pirmiausia, aišku, svarbi ta patirtis, kada visi vienu metu skaito. Tada būna labai gera atmosfera, gilios bendrystės išgyvenimas. Kai pas mus yra skaitymo pamoka, per ją tik skaitome, nieko nekalbame, bet galima per ją judėti, išeiti į tualetą, grįžti, bet esmė ta, kad mes turime taip išeiti, kad niekas negirdėtų, taip pakeisti savo sėdėjimo vietą ar pozą, kad kitam netrukdytume.
Kaip knyga gali artinti šeimos narius, galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Vieno mano mokinio šeima tokį įdomų projektą darė. Jie turėjo ne tik tą pradinuką, bet ir vyresnį sūnų, kuris neskaitė. Ir jie tada nusprendė, kad visa šeima kiekvieną dieną susėda viename kambaryje ir visi kartu 40 minučių skaito. Skaito kiekvienas savo knygą. Tai labai džiaugėsi ir vaikai, ir tėvai, nes tai tapo ir šeimos ryšio stiprinimo priemone. Kur atrodo, kad jie gi nieko nekalba, nieko kartu neveikia, tik skaito, bet čia svarbu tas bendras išgyvenimas.
Svarbu ne tik perskaityti knygą, bet ir po to atlikti įvairias užduotis, susijusias su ta knyga, knygos veikėjais, aprašytomis situacijomis, diskutuoti, vertinti. Pavyzdžiui, vieną kartą skaitėme Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, tai po to ėjome ir į spektaklį, pastatytą pagal tą knygą, ir mokykloje kalbėjome, kaip triušis Edvardas pasikeitė per visą knygą, lyginome, koks buvo pradžioje, koks pabaigoje. Vaikams labai svarbu, kad skaitymą su kasdienybe susietum, kad tai, ką skaitai, yra aktualu čia ir dabar. Antroje klasėje skaitėme Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Kai skaitėme skyrių apie baobabus, kalbėjomės, ką reiškia tie baobabai, kokie yra kiekvieno mūsų „baobabai“. Taigi, visada siūlau knygas priartinti prie kasdienės situacijos, atkreipti vaiko dėmesį, kad štai čia juk labai panašu į tai, ką tame kūrinyje skaitėme.
Tėvų ir vaikų dialogas apie skaitymą
O kai vaikai skaito namie, dažniausiai juk skaito individualiai ir ne visada tėvai yra susipažinę su vaiko skaitomos knygos turiniu. Kaip patartumei kalbėti tėvams su vaiku apie perskaitytą ar dar tik skaitomą knygą? Man atrodo, kad svarbiausia, jog tėvai su vaiku kalbėtusi, kad vyktų diskusija su vaiku apie tai, ką jis perskaitė. Labai dažnai tėvai klausia, ką skaitei, kad patikrintų, ar tikrai vaikas skaitė. Labai svarbu ta intencija, kad jie klaustų ne su tikslu patikrinti, ar vaikas tikrai skaitė, ar tik vaidino, kad skaitė. Bet gali juk būti ir kita intencija, kai man tikrai įdomu, ką mano vaikas perskaitė. Gali būti tie patys klausimai užduoti, bet su skirtinga intencija. Ir vaikas tai jaučia, jis labai empatiškas. Tai, man atrodo, pirma taisyklė turėtų būti, kad reikia kalbėti ne dėl to, kad patikrintume, ar perskaitė, ne dėl to, kad įvertintume jo skaitymo gebėjimus, bet dėl to, kad man tikrai įdomu. Aišku, reikia pradėti nuo pagrindinių dalykų: apie ką knyga, kokie veikėjai, kur ir kada vyksta veiksmas, kokia čia yra problema. O po to jau turi būti užduodami klausimai, kaip aš galiu tai savo gyvenime pritaikyti, ar aš arba mano draugai kažkokią panašią situaciją turėjome, kaip aš elgčiausi toje situacijoje. O tada jau kiti klausimai kyla iš to, ką vaikai pasakoja. Taip knyga tampa savęs ir kito pažinimo įrankiu.
Kuo naudingas skaitymas? Be tos minėtos naudos, kad tai puikus savęs ir kito pažinimo įrankis. Aišku, pirmiausia, žodynas turtingesnis, vaikams lengviau atpažinti emocijas, išreikšti žodžiais savo mintis ir jausmus. Taip pat savivertės klausimas kyla, kai vaikas gali diskutuoti, kartu kalbėti. Platesnis išsilavinimas, empatija - taip pat neišvengiama skaitymo nauda. Skaitymas yra ir terapinis dalykas. Vienas mano mokinys skaitė knygą apie berniuką, kurio tėtis milijonierius ir dėmesį rodo tik pinigais, bet neturi emocinio ryšio su tuo vaiku. Tai tam mano mokiniui ši knyga labai patiko ir jis ją perskaitęs iškart skaitė ir antrą kartą. Ir ji jam patiko ne šiaip sau, jis susitapatino su tuo berniuku, save atpažino. Tai aš paskui su mama kalbėjau, kad čia yra žinutė, paraginau ir ją perskaityti tą knygą, kad ji suprastų, kaip sūnus jaučiasi, o gal ir tėčiui pasiūlytų paskaityti. Tai mama ir perskaitė, ir kalbėjo su tėčiu, ir tikrai po to vaikas pasikeitė, jo būsena ir elgesys mokykloje keitėsi į gera, nes tėtis per knygą suprato savo vaiko savijautą ir skyrė jam daugiau laiko. Taigi, knyga gali padėti įvardinti problemą. Vaikas dažnai nesugeba pats įvardyti savo problemų, bet per personažą, kuris jam atrodo artimas, su kuriuo jis susitapatina, mes galime suprasti, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, ko nepasako.
Rekomenduojamos knygos
Mano numeris vienas dabar yra Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Aš ją dovanoju visiems, kam tik galiu - ir suaugusiems, ir vaikams. Ji man ir estetiniu požiūriu labai vertinga, padaryta tikrai gerbiant žmogų. Man labai patinka Janosch knyga „Panama labai graži“. Ji tokia labai naivi, bet ir man, kaip suaugusiai, labai gera ją paskaityti. „Mažasis Princas“ taip pat būtinai būtų mano penketuke. Ketvirta knyga būtų Piret Raud „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“. Mano draugės Dovilės Zavedskaitės knyga „Lietus ir skafandras“ man labai patinka. Tokia ir su humoru, bet ir labai į gylį einanti, verčianti daug mąstyti. Tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Gabrielle Vincent knyga „Ernestas ir Selestina“ man labai patinka. Aš ją skaičiau ir norėjosi kuo lėčiau skaityti, kad galėčiau dar ilgiau joje pabūti. Labai gražiai aprašyta ir lengva, ir estetiškai patraukli, ir tema labai prasminga. Įdomu, kad šią knygą susiradau pirmiausia pažiūrėjusi filmą. Tas filmas labai patiko ir nusprendžiau pasidomėti, gal yra ir knyga tokia. Ir radau net dvi knygas - viena parašyta kaip romanas, o kita su tomis iškylančiomis iliustracijomis.
Vaikų literatūros padėtis ir ateities perspektyvos
Vaikų literatūra po truputį augina savo sparnus ir bando pakilti iš suaugusiųjų literatūros šešėlio. Šių metų Vilniaus knygų mugė parodė, kad daugėja vaikų literatūros autorių, jų knygų pristatymų, renginių. Šeimos noriai užsuka į vaikų literatūros skyrius bibliotekose, knygynuose. O čia vaikų laukia šimtai knygų skirtingais viršeliais. Kurią pasirinkti? Ar vaikas noriau skaitys savo paties išsirinktą knygą, ar tą, kurią jam įduos tėvai ar mokytojai? Ar tikrai suaugę visada išrinks geriausią knygą vaikui?
Kaip Jums atrodo, kokių knygų vaikams šiuo metu trūksta, o kokių per daug? Turint omenyje mūsų rinkos dydį ir galimybes, manau, kad mūsų situacija visai nebloga. Kalbant apie verstines knygas, suprantama, kad didžiąją dalį sudaro populiarioji (tai nereiškia, kad bloga) literatūra, tačiau pasirodo ir įdomių eksperimentinių, taip pat ir sudėtingesnių, keliančių nepatogias ar filosofines temas knygų, išeina ir užsienyje gerai įvertintų, reikšmingiausius vaikų literatūros apdovanojimus, pavyzdžiui, H. Ch. Anderseno medalį, A. Lindgren premiją, Kernegio bei Niuberio medalius ir kt. pelniusių knygų. Ko trūksta? Vertimų iš įvairesnių kalbų. Dabar didžiąją dalį per metus išeinančių verstinių knygų vaikams sudaro vertimai iš anglų kalbos. Iš skirtingų kultūrų ateinanti literatūra daugiau ar mažiau skiriasi, atneša naujų patirčių, idėjų. Tačiau ir iš tos pačios anglų kalbos verčiama selektyviai, žiūrima, kas galėtų įtikti dabartiniam skaitytojui, kad būtų populiaru, gerai vertinama, taip nepamatome tos teminės, stilistinės ir kt.
Šiek tiek liūdna dėl mūsų vaikų literatūros klasikos. Norėtųsi daugiau atnaujintų leidimų su šiuolaikiškomis išmoningomis iliustracijomis. Man susidarė įspūdis, kad vaikų literatūrai ir knygoms tiek žiniasklaidoje, tiek Knygų mugėje skiriamas palyginti mažas dėmesys. Galbūt klystu? Vaikų literatūra visada buvo suaugusiųjų literatūros šešėlyje. Kad didesnis dėmesys skiriamas suaugusiųjų literatūrai, manau, natūralu, nesuprantama man tik vaikų literatūrą paniekinanti, nužeminanti pozicija. Kalbant konkrečiai apie Knygų mugę… organizatoriai laukia renginių pasiūlymų, ne patys juos visus sugalvoja, tad jei vaikų literatūra propaguojančios leidyklos, organizacijos ir pan. O juk poreikis tikrai yra. Į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizuojamus renginius, skirtus suaugusiesiems, besidomintiems vaikų literatūra ar dirbantiems su vaikais, susirenka pilnos salės, nemažai dar ir stebi renginius „Youtube“. Antra, nudžiugino ir pasisekęs pirmasis vaikų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“, kur mačiau tikrai nemažai tėvų su vaikais, jiems buvo pasiūlyta įvairių literatūrinių renginių, galimybė įsigyti knygų, pabendrauti su autoriais. O festivalį lydėjusi „Vaikų knygos konferencija“, kurioje kalbėta daugiau apie vaikų rašytojams, iliustratoriams bei kitiems, besukantiems šioje sferoje, įdomias temas, bet būta ir bendresnių temų apie vaikų literatūrą, irgi pritraukė nemažai susidomėjusių suaugusiųjų.
Yra tekę pastebėti situacijų, kai vaikai nori vienos knygos, bet tėvai jam išrenka ir nuperka kitą (pvz., nepatinka pavadinimas, iliustracijos). Knygyne niekados nedirbau, tačiau ir bibliotekoje būna panašių atvejų. Viena vertus, vertingu labai teigiamai tai, kad tėvai domisi, ką skaito jų vaikai, siekia, kad į mažųjų rankas patektų kokybiška, vertinga, meniška, ugdanti, šeimos vertybes atitinkanti literatūra. Kita vertus, liūdna, jei knyga atmetama dėl labai paviršutiniškų dalykų, niekaip nesusijusių su kokybe, - autoriaus pavardės, pavadinimo. Kita vertus, net jei knygoje steigiamos vertybės, idėjos ir pan. tėvams nepatinka, galbūt verta paskaityti su vaiku tą jų norimą knygą ir apie visa tai pasišnekėti? Išsakyti savo nuomonę, padėti vaikui susidaryti savąją? Ar gali būti, kad jeigu pats vaikas sau išsirenka knygą, jis mieliau ją ir skaitys? Tačiau yra antra medalio pusė - galbūt tėvai jam išrinktų kokybiškesnę knygą. Manau, kad tokioje situacijoje geriausias sprendimas - derybos, pokalbis. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, paprastai nemėgsta, kai jiems primygtinai, nediplomatiškai aiškinama, ką skaityti, privalomosios literatūros ir taip pakankamai gauna mokykloje. Man priimtiniausias kelias atrodo nuoširdus pokalbis, kai vaikas nelaikomas žemesniu vien todėl, kad yra jaunesnis ir mažiau patyręs. Pavyzdžiui, kodėl neargumentavus, kodėl norite, kad vaikas skaitytų vieną ar kitą knygą? Gal ir jūs ją skaitėte, ji jums labai patiko ir norėtumėte apie ją pasišnekėti su vaiku? O galbūt galima susitarti - vaikas išsirenka dvi, ir jūs jam išrenkate dvi? Aišku, reikia suprasti ir tai, kad vaikai ne veltui nori skaityti tai, ką nori skaityti. Pasirinkimą lemia nebūtinai vien skaitinio trumpumas, lengvumas, iliustracijų gausa. Galbūt vaiką tiesiog labai domina tam tikra tema, tikisi knygoje rasti kažkokius atsakymus, be to, svarbūs ir tokie dalykai kaip mada, knygos populiarumas, ką skaito bendraamžiai, draugai.
Kaip atrodo, nuo kurio amžiaus reikėtų ugdyti vaikų literatūrinį išprusimą? Na, skaityti vaikams reikėtų nuo pat gimimo (galima ir iki to), aišku, šiuo laikotarpiu svarbiausias pats bendravimas, kalbinių įgūdžių lavinimas, pratinimas prie knygos kaip objekto. O nepasiklysti labai sunku, ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Todėl tėvai, ieškantys geros, vertingos, ugdančios vaikų literatūros turėtų bendrauti su bibliotekininkais, mokytojais, paieškoti internete specialistų sudarytų rekomenduojamų skaitinių sąrašų. Ką daryti vaikams? Panirti į bibliotekos ar knygyno lentynas, vartyti, skaityti, ieškoti, kas jiems įdomu. Pasiklysti tarp knygų ir pačiam rasti išėjimą.
Ar skaitymas vien dėl skaitymo gali būti naudingas? Vis prisimenu vienos mamos prašymą: „Duokite tokią knygą vaikui, kad perskaitytų ir pamirštų. Galbūt ir gali būti naudingas kaip priebėga nuo to, kas slegia, atsipalaidavimas, žaidimas. Be to, skaitymas bet kokiu atveju ugdo kalbinius įgūdžius, gramatiką. Knygų skaitymas - nepaprastai svarbi vaikų lavinimo dalis. Nuo pat pirmųjų vaikystės metų svarbu mažuosius skaitytojus pažindinti su literatūra ir sukurti su skaitymu teigiamą, streso nekeliantį santykį. Skaitymas pirmiausia padeda plėsti jų žodyną, lavina mąstymo ir interpretavimo gebėjimus, skatina vaizduotę.
