Karščiavimas - viena dažniausių priežasčių, dėl kurios į šeimos gydytojus kreipiasi kūdikius ir mažus vaikus auginantys tėvai. Nerimaudami dėl prastos mažylio savijautos, tėvai kaip įmanydami ieško būdų, kaip padėti savo atžalai pasveikti. Karščiavimas nėra susirgimas, o ligos, su kuria kovoja vaiko organizmas, požymis. Visgi, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai karščiavimas pasireiškia mažam vaikui arba gretutinių ligų turinčiam asmeniui, ši būklė gali būti pavojinga.

Karščiavimas yra normali vaiko organizmo reakcija į infekciją, mat pakilus kūno temperatūrai organizme žūva ligą sukėlusios bakterijos ir virusai. Jeigu karščiavimą sukėlė virusinė infekcija, pavyzdžiui, bronchitas, viduriavimas ar ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija, karščiavimas gali tęstis 3-5 dienas, jeigu bakterinė infekcija - ausų ar plaučių uždegimas, tonzilitas - dažnai karščiuojama ilgiau nei 5 dienas. Padidėjusi kūno temperatūra nėra liga - tai fiziologinė organizmo reakcija, paprastai kylanti dėl į organizmą patekusios infekcijos. Susirgus, kūne esančios pirogeninės medžiagos per kraują veikia termoreguliacijos centrą, esantį pagumburyje, ir sukelia temperatūros didėjimą. Karščiavimas stabdo virusų ir bakterijų dauginimąsi, metu stiprėja imuninės sistemos atsakas.

Karščiavimo požymiai ir kada kreiptis į gydytoją

Karščiuojantiems kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus būdinga aukštesnė nei 38 °C kūno temperatūra, vaikams nuo 3 mėn. iki 3 m. - 38,1 °C, dar vyresniems - 38,4 °C. Svarbu nepamiršti, kad temperatūra gali pakilti valgant, po fizinės veiklos ar rūkant, todėl ji turėtų būti matuojama ramybės būsenoje, po valgio praėjus kelioms valandoms. Ar kūno temperatūros padidėjimas yra laikomas karščiavimu, priklauso ne tik nuo jos dydžio, bet ir nuo sergančiojo amžiaus bei pasirinkto jos matavimo būdo. Vertinti reikėtų šerdinę kūno temperatūrą, kuri matuojama įvedus termometrą į kūno ertmes arba matuojant gleivinių temperatūrą - tiesiojoje žarnoje bei burnoje po liežuviu. Nors temperatūros matavimas pažastyje, ausyje ar kaktos srityje yra patogesnis, tačiau jis nėra toks tikslus. Pavyzdžiui, jei vaikui pažastyje išmatuojama temperatūra yra didesnė nei 37,2 laipsniai C ir vaikas atrodo sergantis, tikslinti temperatūros dydį vertėtų matuojant šerdinę kūno temperatūrą. Įprastai kūdikiams ir vaikams iki 3 m. amžiaus karščiavimu laikomas šerdinės kūno temperatūros padidėjimas virš 37,9 laipsnių C, o vyresniems vaikams - virš 37.7 laipsnių C. Praktikoje suaugusiesiems asmenims karščiavimu dažniausiai laikomas šerdinės kūno temperatūros padidėjimas virš 38 laipsnių C. Karščiavimo intensyvumas nėra vienintelis ligos sunkumą rodantis požymis, nes pavojingą infekciją gali lydėti ir neaukšta temperatūra, o virusinė infekcija gali pasireikšti atkakliu temperatūros pakilimu, todėl ligos sunkumo vertinti tik pagal karščiavimo trukmę ir temperatūros dydį nederėtų.

Tėvams derėtų prisiminti tam tikrus atvejus, kai dėl vaikų karščiavimo svarbu kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą:

• Kai jaunesnio nei 3 mėn. kūdikio rektalinė (išmatuota tiesiojoje žarnoje) temperatūra yra 38 laipsniai C arba aukštesnė;
• 3 mėn.-3 m. amžiaus vaiko rektalinė temperatūra yra 38 laipsniai C ir nekrenta ilgiau nei 3 dienas arba mažametis atrodo sergantis - atsisako gerti, yra labai irzlus ar temperatūra pakyla virš 38,9 laipsnių C;
• Bet kokio amžiaus vaiko temperatūra pažastyje yra 39,4 laipsniai C arba aukštesnė;
• Pasikartoja temperatūros pakilimai, nors ir trunkantys keletą valandų bei nesant kitų simptomų ir tokia būklė tęsiasi 7 d. ar ilgiau;
• Karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui pasireiškė traukuliai;
• Karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui ant odos atsirado naujų bėrimų;
• Karščiuojantis vaikas serga lėtinėmis plaučių, širdies, kraujo ar kitomis ligomis;
• Temperatūra nekrinta nuo ją mažinančių vaistų;
• Kai tėvams kyla klausimų, kaip gydyti sergantį vaiką, arba vaiko būklė kelia nerimą.

Pastebėjus, jog pasikeitė - išblyško, pamėlynavo, papilkėjo - vaiko odos spalva, ji pasidarė tarsi marmurinė, mažylio neįmanoma pažadinti, jis nuolat miega, verkia, dūsta ar sunkiai kvėpuoja, taip - reikia kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Apsilankyti pas vaikų sveikatos priežiūros specialistus reikėtų ir tuomet, jeigu karščiuodamas kūdikis prastai valgo, sumažėjo šlapinimasis, išsausėjo gleivinė, iš burnos jaučiamas acetono kvapas.

Vaikui pradėjus karščiuoti ir jaučiant diskomfortą, tokia situacija verčia tėvus stipriai nerimauti. Jausdami stresą dėl savo atžalos būklės, tėvai siekia padėti, tačiau neretai imasi veiksmų, kurie gali pakenkti vaikeliui, pavyzdžiui, neužtikrina, kad vaikas vartotų pakankamą skysčių kiekį. Neretai tėvai „sutirština spalvas“ ir kreipiasi į gydytojus vos tik prasidėjo karščiavimas, o kūno temperatūra dar nėra tokia aukšta. Visiems tėvams atrodo, kad vaiko būklė yra pati prasčiausia, o profesionalios pagalbos reikia čia ir dabar. Tiesa ta, kad į gydytojus reikia kreiptis tik atidžiai stebint vaiko būklę ir elgesį.

Karščiavimo malšinimo priemonės

Klausimas, ar karščiuojant reikia būti kuo šilčiau užsiklojus, ar atidłiai, neduoda ramybės daugelio mažylių tėveliams. Vaikui karščiuojant tėveliai turi pasirūpinti, kad jų atžala jaustųsi kuo komfortiškiau. Jeigu būklė darosi sunkiai pakeliama, o kūno temperatūra viršija 38,5 °C, galima vartoti karščiavimą mažinančius ir skausmą malšinančius vaistus (antipiretikus) - paracetamolį arba ibuprofeną. Įsidėmėkite, kad šios veikliosios medžiagos įeina ir į daugelio peršalimo ligoms gydyti skirtų vaistų sudėtį, todėl jų galima perdozuoti. Praėjus bent pusvalandžiui po antipiretikų vartojimo, galima pradėti taikyti fizines karščiavimo malšinimo priemones, pavyzdžiui, vaiko odą sudrėkinti maždaug 30 laipsnių temperatūros vandeniu įmirkyta kempine ar rankšluosčiu.

Nereikėtų šiltai aprengti arba apkloti karščiuojančio vaiko, nes tuomet kūno temperatūra gali dar labiau pakilti, kūnas negalės atiduoti šilumos per odą (prakaituoti) ir neatvės. Šiltai aprengti ar apkloti vaiką reikia tik šaltkrėčio metu, nes tuo metu organizmas gamina šilumą kovai su infekciją. Vaiką reiktų rengti laisvais, plonais, gerai prakaitą sugeriančiais drabužiais, svarbu, kad jie būtų patogūs, nespaustų, apkloti taip pat plonesne antklode, tačiau per šalta būti neturi, kadangi tuo metu šiluma „užrakinama” organizmo viduje. Nurengus vaiką, reikia stebėti jo būklę. Tepti spiritu, nesvarbu kokios koncentracijos, nepatartina, kadangi alkoholis gali rezorbuotis per odą. Karščiuojančiam vaikui tinka blauzdų kompresai su drungname vandenyje išmirkytu rankšluosčiu. Jeigu temperatūra sunkiai krenta, vaiką reiktų išvystyti, nurengti, galima trinti su frotiniu rankšluosčiu, kad prasiplėstų kapiliarai ir padidėtų šilumos atidavimas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad fizinės karščiavimą mažinančios priemonės yra tik pagalbinės, jokiais būdais nepakeičia temperatūrą mažinančių vaistų. Vėsinantys kompresai, odos trynimas tinka tik tuo atveju, jeigu vaiko būklė stabili, oda šilta, nėra kraujotakos sutrikimo požymių, kaip pavyzdžiui: šaltos galūnės ar pasikeitusi odos spalva: nuo blyškios iki melsvos.

Be abejo, svarbiausia daug gerti skysčių. Šiuo atveju puikiai tinka vanduo, liepžiedžių, čiobrelių, aviečių, juodųjų serbentų lapų arbatos arba labai skiestos sultys, šaldytų vaisių sulčių šerbetas. Skysčiai neturi būti karšti. Žindomiems vaikams reikia dažniau siūlyti krūtį. Karščiuojančiam vaikui nereikia duoti valgyti sunkiai virškinamo maisto, nevartoti aštrių, daug prieskonių turinčių produktų. Svarbu leisti vaikui pailsėti, išsimiegoti, kadangi miegas taip pat gydo, tačiau tėvai turi būti atidūs ir stebėti vaiko būklę net ir nakties metu. Tėvams reikia stengtis išlikti ramiems ir neperduoti streso vaikui.

Labai dažnai tėvai naudoja šildomuosius kompresus, kaitina kojas vaikams. Šitos priemonės tinka tik esant neaukštai temperatūrai, tačiau esant labai aukštam karščiavimui, tai gali provokuoti dar didesnį temperatūros šuolį. Neretai žmonės bijo atidarytų langų, jeigu namuose yra sergantis, tačiau iš tikrųjų reikia kiek įmanoma dažniau vėdinti ligonio patalpas, kadangi sausas ir užsistovėjęs oras yra puiki terpė infekcijai plisti. Aišku, neturi būti skersvėjų. Geriausia, jeigu kambario temperatūra būna apie 18-20oC šilumos. Vėsesnis oras taip pat padeda kovoje su padidėjusia kūno temperatūra. Vėdinti galima tik tuo metu, kai ligonis yra kitame kambaryje.

Vaistai nėra saldainiai ar vitaminai. Kiekvienas vaistas turi būti naudojamas griežtai pagal paskirtį, tik tada, kai to tikrai reikia ir tik leistinomis dozėmis. Per dažnai vartojami vaistai arba jų viršytas kiekis, gali būti komplikacijų priežastimi, pagrinde: inkstų ir kepenų pakenkimas - nuo lengvo iki labai sunkaus. Dažnai tėvai neteisingai apskaičiuoja vaistų dozes. Vaikams vaistai dozuojami ne pagal amžių, bet pagal kūno masę: paracetamolio po 10-15 miligramų kilogramui, ibuprofeno 5-10 miligramų kilogramui. Nepatartina vienu metu maišyti skirtingų vaistų. Reikia duoti tinkamą vieno vaisto doze, o kito, tik tuo atveju, jeigu išlieka atkaklus karščiavimas praėjus virš valandos nuo antipiretikų suvartojimo. Pastaruoju metu tapo labai populiaru naudoti sudėtinius vaistus, skirtus peršalimo ligoms gydyti, kadangi psichologiškai žmogui atrodo, kad geriamas tirpalas turi mažesnes vaisto dozes, geriau pasisavinamas bei tuo pat metu gaunami ir skysčiai, tačiau kaskart vartojant tokius vaistus, reikia atkreipti dėmesį į vaisto dozę bei paskaičiuoti kiek to medikamento buvo sunaudota papildomai.

Taip, tiesa. Acetilsalicilo rūgšties (aspirino) karščiavimui slopinti vaikams neskiriama, kadangi sergant virusine infekcija, gali sukelti gyvybei pavojingą Reye sindromą, kurio metu labiausiai būna žalojamos smegenys ir kepenis. Tokia būklė gali baigtis letaliai.

Karščiavimas yra tik ligos simptomas, tad reikia ieškoti ligos, o ne bijoti karščiavimo. Sergančiam karščiavimas yra organizmo pagalbininkas. Tai viena iš pagrindinių organizmo apsauginių reakcijų kovoje su infekcija. Padidėjusi temperatūra visų pirma rodo, kad organizmas pats bando kovoti su infekciją, todėl ši reakcija yra būtina ir naudinga, o mažinant net menkiausią temperatūrą, vaikui padaroma meškos paslauga, kadangi organizmui nepaliekama galimybės pačiam kovoti su ligos sukėlėju. Karščiuojant greitėja medžiagų apykaita, didėja deguonies poreikis bei anglies dioksido gamyba, taip pat auga širdies ir kraujagyslių sistemos bei plaučių poreikiai, todėl asmenims, serganties širdies ar plaučių ligomis pakilusi temperatūra gali sukelti daugiau žalos organizmui, nei naudos kovojant su infekcija. Be to, tam tikrais atvejais karščiavimas 6 mėn.-5 m. amžiaus vaikams gali sukelti taip vadinamus febrilinius traukulius. Tai - gerybinė būklė, tačiau ja taip pat gali pasireikšti ir neuroinfekcija ar kitos nervų sistemos ligos, todėl visada būtina, kad traukulius patyrusį vaiką apžiūrėtų vaikų ligų gydytojas. Ištikus traukuliams, vaiką reikėtų paguldyti ant šono, stebėti jį, nebandyti sustabdyti traukulių ir kviesti greitąją medicininę pagalbą.

Gretutinėmis ligomis nesergantiems ir vyresniems nei 3 mėn. kūdikiams ir vaikams, kurių rektalinė temperatūra mažesnė nei 38,9 laipsniai C, rutiniškai mušti temperatūros vaistais nėra būtina. Aukštesnė kūno temperatūra reikalinga tam, kad imuninė sistema galėtų susidoroti su infekcija. Visgi, karščiavimas gali sekinti, mažasis pacientas gali jaustis irzlus, pavargęs, todėldėl vertėtų pasirūpinti, kad sergantysis galėtų ilsėtis tiek, kiek nori. Taip pat labai svarbu užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą - gerti reikia tiek, kad šlapimas būtų skaidrus. Tėveliams svarbu įsidėmėti, kad visi karščiuojantys kūdikiai iki 3 mėn. amžiaus turėtų būti apžiūrėti gydytojo, prieš nusprendžiant mažinti jų temperatūrą vaistais. Taip pat gydytojo apžiūra naudinga ir visiems kūdikiams iki 6 mėn. Tiek vaikai, tiek suaugę pacientai karščiuodami gali jausti kūno, raumenų skausmus, vaikai gali atsisakyti gerti - tokiais atvejais galima mažinti kūno temperatūrą vaistais siekiant pagerinti ligonio savijautą, net jeigu ji nėra labai aukšta. Paprastai vaistai temperatūrą sumažina 1-1,5 laipsnio C, todėl vartoti papildomas vaistų dozes tam, kad pavyktų ją numušti iki normalios, nėra reikalinga. Vaistai nuo temperatūros yra saugūs, jeigu jie vartojami tinkamai, laikantis gydytojo ar vaistininko suteiktų ar informaciniame lapelyje nurodytų rekomendacijų. Temperatūrai ir skausmui mažinti turėtų būti pasirenkamas paracetamolis arba ibuprofenas. Tėvams svarbu įsidėmėti, kad iki 18 m. amžiaus vaikams negalima temperatūros mažinti aspirinu, nes jis gali lemti sveikatai pavojingą Reye sindromą.

Naudinga atsiminti, kad vartojant vaistus, kai temperatūra nėra aukšta, galima užmaskuoti tikrąjį jos dydį ir simptomus, kurie gali signalizuoti apie ligos priežastis ar sunkesnę eigą, todėl svarbu atidžiai stebėti savijautą, o kylant klausimams - pasitarti su savo šeimos gydytoju.

Viduriavimas vaikams

Viduriavimas - vienas dažniausių mažo vaiko negalavimų. Ypač jis pavojingas kūdikiams. Nuo viduriavimo pasaulyje kasmet miršta apie 3 milijonus vaikų. Viduriuojantis vaikas greitai netenka skysčių ir mineralinių medžiagų, o išsivysčius dehidratacijai, jį gali tekti gelbėti ligoninėje. Dehidratacija tampa ypač pavojinga, jeigu vaikas dar ir vemia bei karščiuoja, nes organizmas pradeda naudoti skysčių ir mineralų atsargas.

Viduriavimas - ne atskira liga, tai gali būti daugelio virškinamojo trakto ligų, kurias nustatys tik gydytojas, požymis. Vaikai dažnai viduriuoja dėl netinkamos mitybos. Šį negalavimą gali patirti ir mažieji, ir suaugusieji aštrių patiekalų, gazuoto vandens mėgėjai. Viduriavimo priežastis gali būti saldikliai, kurių dedama į gaiviuosius gėrimus, saldainius ir kramtomąją gumą. Kūdikis gali viduriuoti permaitintas dirbtiniu maistu, taip pat susirgęs virusine liga, pavyzdžiui, bronchitu ar gripu. Jis gali vemti ir viduriuoti paragavęs naujo mišinuko arba pamaitintas riebiu karvės pienu pagardinta koše. Alergija maisto produktams - dar viena viduriavimo priežastis. Jei vaiko neišberia, atpažinti ją sunku. Alergiją gali sukelti adaptuoti mišiniai, karvės pienas, šokoladas, citrusiniai vaisiai, žuvis. Žindomam kūdikiui alergiją sukelia mamos suvalgytas maisto produktas.

Viduriavimas ir vėmimas - natūrali organizmo gynybos reakcija. Vaikas pradeda viduriuoti, jei suvalgo mikrobais, pavyzdžiui, salmonelėmis užkrėsto maisto ir suserga salmonelioze, kai apsinuodija sugedusiu maistu. Įsibėgėjus rudeniui, padažnėja infekcinių viduriavimų, kuriuos sukelia virusai: rotavirusai, noravirusai, adenovirusai ir kiti. Vaikams infekcinį viduriavimą dažniausiai sukelia rotavirusai. Ši liga dar vadinama žarnyno gripu. Rotavirusu vaikas užsikrečia nuo kitų vaikų mokykloje ir darželyje, o grįžęs namo parneša ligą kitiems šeimos nariams. Užsikrėsti rotavirusu galima nebūtinai bendraujant su sergančiu žmogumi. Pakanka paprasčiausiai pavalgyti neplautomis rankomis. Mažą vaiką kontroliuoti kiekvieną minutę - neįvykdoma užduotis tėvams. Todėl nežinia, kada mažylis griebs į burnytę ant grindų nukritusį čiulptuką, apseilės žaisliuką arba paglostęs gyvūną staiga nugvelbs sausainį. Pavojingi ir jau pasveikę draugai arba namiškiai, kurių žarnyne dar gyvena ligos sukėlėjai. Sunkiausiai šia liga serga kūdikiai ir vaikai iki 3 metų, ypač - susirgę pirmą kartą. Vėliau, kartojantis ligai, jos forma lengvesnė. Ne tokia baisi ši liga ir suaugusiesiems. Kiti rotavirusinio viduriavimo simptomai - vėmimas, karščiavimas ir pilvo skausmas.

Gydyti viduriavimą reikia pradėti nedelsiant, kol neištiko dehidratacija. Namų vaistinėlėje pravartu turėti vaistų nuo viduriavimo, kad vaikui iš karto galėtumėte padėti. Viduriavimą mažinantis preparatas neutralizuos kenksmingas medžiagas, padės greičiau pašalinti toksinus ir atsistatyti uždegimo pažeistai gleivinei. Taip pat iš karto turite pradėti atstatyti prarastus skysčius. Girdykite vaiką silpnomis arbatėlėmis (tinka kmynai, džiovintos mėlynės), negazuotu mineraliniu vandeniu. Skysčių vaikui duokite nedideliais kiekiais. Jeigu viduriuojantis vyresnis vaikas atsisako valgyti, neverskite jo. Neduokite jam riebių, rūkytų, keptų patiekalų, saldaus pieno, mažiau siūlykite pieno produktų. Būtinai kreipkitės į gydytoją, jeigu kūdikis viduriuoja ilgiau nei 6 valandas, o mokyklinio amžiaus vaikas - ilgiau nei 18 valandų.

Viduriavimas ir vėmimas - tai simptomai, kuriuos gali sukelti daugybė įvairių priežasčių. Dažniausios virusinės žarnyno infekcijos yra rotavirusų, noravirusų, adenovirusų sukeltos infekcijos, kurioms būdingas viduriavimas. Rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį vaikams labai padidėja rizika sirgti ūminėmis infekcinėmis ligomis. Vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia uždarose patalpose, dideliuose kolektyvuose. Esant šaltesniems orams, padažnėja sergamumas virusinėmis virškinimo trakto ligomis, ypač rotavirusinėmis infekcijomis. Nors dažniausiai ūminio gastroenterito eiga yra lengva, ši liga išlieka pagrindine vaikų sergamumo ir mirtingumo pasaulyje priežastimi jaunesniems kaip 5 metų vaikams.

Virusinis viduriavimas (gastroenteritas)

Virusinis viduriavimas (arba kitaip - virusinis gastroenteritas) - tai infekcinė liga, dažniausiai pasireiškianti vaikams staiga prasidėjusiu dažnu ir vandeningu tuštinimusi, vėmimu, pilvo skausmais ir karščiavimu. Nors daugeliu atvejų liga praeina savaime, vaikams ji yra pavojinga dėl greito skysčių netekimo. Virusinis gastroenteritas yra viena dažniausių ūminių vaikų ligų. JAV duomenimis, prieš pradedant skiepyti nuo rotaviruso, beveik visi vaikai iki penkerių metų bent kartą sirgo šia infekcija. Lietuvoje taip pat registruojami rotavirusinio enterito atvejai. Virusinis viduriavimas gali pasireikšti ištisus metus, tačiau tam tikri virusai turi sezoniškumą. Jų organizmas greitai netenka skysčių, todėl jie pažeidžiamiausi komplikacijoms. Būtent šiai grupei dažniausiai prireikia hospitalizacijos ir skysčių atstatymo ligoninėje. Virusinio gastroenterito inkubacinis periodas paprastai trunka 1-3 dienas. Po to staiga pasireiškia vėmimas ir viduriavimas, kurie gali tęstis 2-7 dienas. Rotaviruso infekcija dažnai prasideda gausiu vėmimu, po kurio seka intensyvus viduriavimas. Diagnozė dažniausiai nustatoma pagal klinikinius simptomus. Sunkių ar užsitęsusių atvejų metu gali būti atliekami tyrimai - rotaviruso antigeno testas ar PGR.

Ūminis viduriavimas apibrėžiamas kaip staigus tuštinimasis daugiau kaip 3 kartus per dieną ir ne ilgiau kaip 14 dienų. Lėtinis arba išliekantis viduriavimas yra epizodas, trunkantis ilgiau kaip 14 dienų. Šis skirtumas turi įtakos ne tik ligos klasifikacijai ir epidemiologiniams tyrimams, bet ir praktiniam supratimui.

Viduriavimą sukelia daugybė etiologinių veiksnių, įskaitant virusus, bakterijas ir parazitus plonajame ir / ar storajame žarnyne. Bakterinis enteritas labai dažnas šalyse, kuriose žmonės gauna mažas arba vidutines pajamas. Neseniai atliktu moksliniu tyrimu įrodyta, kad dažniausia viduriavimo priežastis iki vakcinacijos nuo rotaviruso įdiegimą Afrikos ir Azijos šalyse buvo rotavirusai, Cryptosporiudium, Shigella. Tačiau yra daugybė kitų sutrikimų, galinčių sukelti viduriavimą, įskaitant įvairias enteropatijas, malabsorbcijos sindromą. Siekiant nustatyti viduriavimo priežastis ir patologijos žarnyne lokalizaciją, svarbu įvertinti išmatų konsistenciją, tuštinimosi dažnį, tūrį, kraujo priemaišą.

Ūminis viduriavimas paprastai trunka neilgai, tačiau gali ir užsitęsti. Netinkama mityba yra svarbus viduriavimo rizikos veiksnys, o pasikartojantys viduriavimai sulėtina vaiko vystymąsi ir gerokai padidina mirtingumą. Vaikų mirtingumas, susijęs su viduriavimu, per pastaruosius dešimtmečius nuolat mažėjo, kaip manoma, dėl naudojamų geriamųjų rehidrataciją atkuriančių tirpalų. Viena dažiausių viduriavimo priežasčių yra rotavirusai. Tikimasi, kad pradėjus vaikus skiepyti per artimiausius metus bendras viduriavimo epizodų dažnis sumažės. Besivystančiose šalyse registruojami vidutiniškai 3 viduriavimo epizodai per metus jaunesniems nei 5 metų vaikams, tačiau kai kuriose vietovėse pasitaiko iki 6-8 epizodų per metus. Vaikams, sergantiems rotavirusine infekcija, būdingi simptomai ir požymiai yra vėmimas, viduriavimas be kraujo priemaišos, karščiavimas. Sunkiais atvejais gali išsivystyti dehidratacija, traukuliai, pacientas gali net mirti. Dehidratacijos laipsnis vertinamas pagal tuštinimosi dažnį, širdies susitraukimų dažnį, kapiliarų prisipildymo laiką, odos turgorą, akių įdubimą, momenėlį, vaiko aktyvumą arba svorio pokytį, skaičiuojant nuo ankstesnio svorio. Daugumai vaikų troškulys, sausas liežuvis ir burna (vidinė skruosto pusė), hemodinamikos požymiai (dažnas siūlinis pulsas, sulėtėjęs kapiliarų prisipildymo laikas, hipotenzija) yra patikimiausi dehidratacijos įrodymo žymenys. Neurologinės komplikacijos nustatomos iki 3 proc. vaikų, sergančių rotavirusine infekcija. Traukuliai yra dažniausi neurologinių komplikacijų simptomai, taip pat galima ūminė encefalopatija arba encefalitas. Atlikus tyrimą vienoje Japonijos ligoninių, registruotas 41 atvejis encefalito / encefalopatijos, kuriuos sukėlė rotavirusinės infekcijos.

Ūminis viduriavimas gali būti susijęs ir su sisteminėmis ligomis. Šios amžiaus grupės pacientų viduriavimui būdingi sepsio, bendros intoksikacijos klinikiniai požymiai, tačiau ne visada. Tokius vaikus būtina stebėti, ypač esant sudėtingai diferencinei diagnostikai. Dažniausios ligos, kurioms būdingi pavieniai viduriavimai, yra vidurinės ausies uždegimas, bakterinės kilmės faringitas, šlapimo takų infekcija, pneumonija, meningitas, bakterijų sukeltas sepsis. Vėmimo ir viduriavimo epizodai galimi sergant apendicitu, daliniu žarnų nepraeinamumu, cikliniu vėmimo sindromu, funkcinės kilmės viduriavimu.

Diagnostika ir gydymas

Daugumai ūmiai viduriuojančių vaikų atlikti laboratorinių tyrimų nereikia, išskyrus sunkius, kompleksinius atvejus. Vaikams, kuriems išsivystė traukuliai, sąmonės pablogėjimas, turėtų būti tiriami dėl gliukozės koncentracijos kraujyje, elektrolitų disbalanso. Įtariant pneumoniją, sepsį, meningitą, šlapimo takų infekciją arba ŽIV, turėtų būti atliekami atitinkami tyrimai. Išmatų koprograma ir išmatų pasėlis gali būti naudingi išsivysčius viduriavimui su krauju arba grįžus iš ekonomiškai skurdesnių šalių. Vyresniems nei 12 mėnesių ir vartojusiems antibiotikus vaikams reikia tirti išmatas dėl C. difficile toksino. Rentgenologiniai tyrimai būtini pacientams, kuriems išsivystė ūminis pilvo skausmas. Mikroskopinis tyrimas dažniausiai atliekamas tada, kai gastroenteritą sukėlė cholerair Entamoeba trophozoites. Mikrobiologinis išmatų, kraujo tyrimas reikalingas pacientams, kuriems nėra teigiamo atsako į paskirtus empirinius antibiotikus. Užsitęsus vandeningam viduriavimui ilgiau kaip 14 dienų arba keliavus į endemines zonas, reikėtų tirti dėl parazitų ir kiaušinėlių.

Dauguma vaikų, kuriems nėra dehidratacijos arba yra tik lengvo laipsnio dehidratacija, gali būti gydomi namie ambulatoriškai. Esant sunkaus laipsnio dehidratacijai, mitybos nepakankamumui, intoksikacijai, jauniems pacientams, gali reikėti trumpalaikio stebėjimo arba hospitalizacijos.

Indikacijos stebėti pacientą:

• stabilios būklės viduriuojantys naujagimiai ir kūdikiai be intoksikacijos ir dehidratacijos požymių;
• esant vidutinio sunkumo dehidratacijai pacientui, galinčiam gerti skysčius;
• nevisavertė mityba ir lengvo laipsnio dehidratacija;
• viduriuojantys pacientai be dehidratacijos požymių, negalintys kompensuoti prarastų skysčių išgeriamais skysčiais.

Indikacijos stacionariniam gydymui:

• sunki dehidratacija, reikalinga intraveninė infuzija;
• naujagimiai ir kūdikiai iki 3 mėnesių, sergantys dehidratacija;
• nevisavertė mityba ir vaikui diagnozuota dehidratacija;
• intoksikacija, kintanti psichinė būklė (GKS <11 balų) arba traukuliai;
• >38,5 °C temperatūra vyresniems nei 3 mėnesių kūdikiams arba >39 °C temperatūra 6-36 mėnesių vaikams;
• įtariama chirurginė priežastis: patologijos lokalizacijai patikslinti ir enterokolito diagnostikai reikalinga chirurgo konsultacija;
• dažnas viduriavimas (>10 kartų didelio tūrio išmatomis per dieną);
• nuolatinis vėmimas, sumažėjęs išgeriamo vandens kiekis;
• dalinis arba nėra atsako į geriamuosius rehidrataciją atkuriančius tirpalus arba tolesnis būklės pablogėjimas;
• anamnezėje - priešlaikinis gimdymas, lėtinės ligos, gretutinės ligos.

Oraliniai rehidratacijos tirpalai (ORS) - pirmo pasirinkimo priemonė. Mityba - nerekomenduojama badauti. Vaistai - viduriavimą stabdantys vaistai turi vartojimo apribojimų priklausomai nuo vaiko amžiaus, todėl būtina konsultuotis su gydytoju ar vaistininku, perskaityti paciento informacinį lapelį. Dažniausia komplikacija yra dehidratacija, kuri gali tapti pavojinga gyvybei.

Prevencija

Vaikams, kuriems įtariamas virusinis gastroenteritas, rekomenduojama riboti buvimą kolektyve visą ligos trukmę. Vakcina nuo rotavirusų yra veiksmingiausias būdas išvengti rotavirusinio gastroenterito. Vakcinos nuo noravirusinės infekcijos vis dar yra tiriamos klinikiniuose tyrimuose. Bendrosios higienos priemonės (pvz., dažnas rankų plovimas muilu pakeitus sauskelnes arba po kontakto su vemiančiu vaiku, sauskelnių keitimas toliau nuo maisto ruošimo vietos, vandens valymas ir kt.) gali padėti sumažinti virusų, sukeliančių gastroenteritą, plitimą.

Amerikos pediatrijos akademijos infekcinių ligų komitetas pateikia rekomendacijas, kada viduriuojantys vaikai gali lankyti darželį, mokyklą:

• kūdikiai privalo tuštintis į sauskelnes;
• vaikas, mokantis naudotis tualetu;
• tuštinimosi dažnis ne dažnesnis kaip 2 kartus, palyginti su sveiko vaiko tuštinimosi dažniu.

Viduriuojantys vaikai turėtų vengti plaukimo ir kitos su vandeniu susijusios veiklos. Nacionalinis sveikatos ir priežiūros kokybės institutas rekomenduoja, kad vaikai neturėtų plaukioti baseinuose ateinančias 2 savaites nuo paskutinio viduriavimo epizodo. Vaikai ligoninėse turėtų būti sugrupuoti pagal galimus ūminių gastroenteritų sukėlėjus arba klinikinius sindromus; taip galima sumažinti antrinį virusinių gastroenterito sukėlėjų perdavimą.

tags: #ar #gali #vaikas #viduriuoti #nuo #karscio

• Kūdikio priežiūra ir mamos sveikimas
• Kaip vengti grybelio žarnyne
• Jono Vaitkaus Palikimas
• Visapusiška priežiūra kūdikiams ir vaikams
• Kaip išsaugoti santykius