Daugelis mamų nori kuo ilgiau žindyti savo kūdikius, tačiau baimę kelia dantukų sveikata. Ar nepakenks naktinis žindymas kūdikio dantukams? Šiuo klausimu yra daug mitų. Konsultuoja vaikų gydytojas žindymo konsultantas Kazimieras Vitkauskas, knygos apie žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.
Antropologai, remdamiesi archeologų radiniais, teigia, kad labai seniai vaikai buvo žindomi po kelerius metus, tačiau ankstyvojo dantų gedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta. Šiandien ėduonis taip pat nebūdingas „laukinėms” bendruomenėms, kuriose kūdikiai miega šalia mamų ir žindomi naktimis ne tik iki antro gimtadienio, o dar ilgiau. Daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei neleisti jam vystytis.
Pasaulinė sveikatos organizacija, remdamasi šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi, rekomenduoja maitinti vaiką tol, kol bus poreikis. Taip pat žindymas yra gamtos dovana vaiko burnytei ir dantukams. Jis užtikrina ir bendrą vaiko sveikatą, ir suteikia dantims bei kaulams reikalingus mikroelementus. Pats žindimo veiksmas labai naudingas vaiko veido, gomurio ir žandikaulių taisyklingam augimui (vėliau - taisyklingam sąkandžio susiformavimui).

Kas yra dantų ėduonis?
Dantų ėduonis, arba „buteliuko kariesas”, yra užkrečiamoji liga, kurią sukelia mikroorganizmai. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandama bakterijų Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia”, tačiau labai „mėgsta” cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis. Šios, atimdamos iš jo mineralines medžiagas, ardo dantų emalį. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims skverbiantis vis giliau, dantukas vis labiau pažeidžiamas.
Maždaug per 6-12 mėnesių rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir tada matyti tamsesnė duobutė. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač ką tik išdygę, yra nevisiškai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau negu suaugusiųjų seilėse komponentų, saugančių nuo bakterijų, bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atnaujinančių dantį.
Paprastai pirmiausia pažeidžiamas viršutinių priekinių dantų viršutinis trečdalis iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.
Kodėl „buteliuko kariesas” siejamas su naktiniu maitinimu?
Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir neutralizuoja rūgštis, skatina pasišalinti mineralus iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegančio vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.
Ankstyvasis pieninių vaikų dantų ėduonis (lot. - caries) dažnai vadinamas „buteliuko kariesu”. Jis pramintas taip, nes pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš miegą ir prabudę naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis arba mišinėliais. Mišinėliai gaminami iš karvės pieno, kuriame laktozės yra pusantro karto mažiau nei mamos piene, tad dar mišinėlių gamykloje įmaišoma nemažai saldžių pakaitalų natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti.
Mamos pienas - irgi saldus, tačiau jame esanti laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas kaip pramoninis cukrus sacharozė. Motinos piene esantys imunoglobulinai IgA ir IgG stabdo bakerijų augimą, o laktoferinas veikia prieš pagrindinę ėduonį sukeliančią bakteriją, streptococcus mutans, priešbakteriškai.
Tačiau pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso”. Teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų ėduonis išsivystė ne todėl, kad jie žindomi, bet nors ir buvo žindomi. Nes priežastis - ne mamos pienas! Ėduonį sukeliančių bakterijų „namai” yra dantų apnašos. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, kūdikis pradedamas maitinti kietu maistu. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis ilgainiui susidaro dantų apnašų. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus - apnašos tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku”. Be to, cukrus padeda susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašų lipnumą ir taip padedantiems jose dar saugiau ir gausiau „įsikurti” mikrobams.

Kaip saugoti vaiko dantukus?
Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni”, t. y. kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti dantų apnašų.
Senovėje „laukiniai” žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, vadinasi, neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta - sumaltą ir suvirtą, limpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir „aukščiausios rūšies“ miltų. Dantų ėduonis ėmė kamuoti žmoniją, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…
Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus „šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo galbūt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta virusi pervirusi tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė.
Reikia elgtis taip, kaip mama, parašiusi laišką. Nors „buteliuko kariesas” vystosi pamažu, tačiau vaiko antrųjų amžiaus metų pradžioje odontologė jau tikrai pastebėtų danties gedimo požymius, jeigu jų būtų. Taigi skaitytoja ligi šiol elgėsi teisingai. Gerai, kad žindo savo dukrytę ir valo dantukus kas vakarą. Dantukus labiau reikia valyti kieto maisto ragaujantiems, nei krūtimi žindomiems vaikams.
Dantukus, kol jų nedaug ir jie su didokomis tarpdantėmis, galima valyti drėkintu švarios medžiagos gabalėliu, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nurytos nežalingos). Paprastai šią procedūrą bent du kartus per dieną atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite jo iniciatyvą. Svarbiausia - rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.
Trys priežastys, paskatinančios ėduonį:
- Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių. Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė ėduonimi sergantis žmogus. Ne mažiau žalingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti” savo burnoje.
- Dažniausiai kūdikiai ėduonimi užsikrečia nuo savo mamos. Jei laiku (dar prieš kūdikiui išdygstant dantimis) išsigydysite dantis, gerokai sumažės tikimybė, kad kūdikis užsikrės mutans streptococci infekcija.
- Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai būtini visai šeimai. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys jiems.
Labai dažnai vaikų dantukai valomi nepakankamai kruopščiai - kartais tam pristinga laiko ar motyvacijos, kartais vaikas dantų valytis nenori ir priešinasi. Reikėtų pasitelkti įvairas gudrybes ir stengtis dantukus valyti du kartus per dieną, apytikriai dvi minutes, naudojant dantų šepetėlį su trupučiu dantų pastos. Ėduonį taip pat sąlygoja kariesogeninė mityba - maistas ir gėrimai, bloginantys dantų būklę ir lemiantys ėduonies atsiradimą.
Cukrus, žinoma, dantukų priešas nr. Kariesogeninis maistas yra, visų pirma, saldus ir (arba) krakmolingas. Tipiniai tokių produktų pavyzdžiai - saldainiai, sausainiai, pyragaičiai, saldūs gėrimai, iš koncentratų pagamintos sultys, ledai, pieno kokteiliai ir t. t. Labai didelę žalą dantims daro ir maisto produktuose bei gėrimuose esančios rūgštys, sumažinančios burnos pH lygį ir sąlygojančios dantis saugančio emalio tirpimą.
Geriausia apsauga
Geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga - maitinimas krūtimi. Mamos pienas aprūpina augantį organizmą visomis reikiamomis medžiagomis. Iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs, kad dantys būtų tvirti. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno savybės, saugančios nuo užkrečiamųjų ligų, ir jau gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant.
Mamos pienas savaime ėduonies nesukelia, tad pasirinkus tinkamas maitinimo nurauktu pienu priemones ir dantų priežiūros priemones vaiko dantukai gali būti tokie pat sveiki, kaip ir žindant mažylį. Kai kūdikis ima gerti kitus skysčius, ne tik mamos pieną, pasiūlykite jam vandens. Įsitikinkite, kad nakties miego kūdikis eina išvalytas dantimis.
Produktai, kenkiantys dantims
- Kukurūzų spragėsiai: Nors žmonės kreipiasi dėl sulūžusių plombų, kita problema - kukurūzų odelės, dažnai įstringančios tarpdančiuose, sukeliantys diskomfortą ir netgi skausmą.
- Džiovinti vaisiai: Jų sudėtyje gausu cukraus ir jie labai lipnūs, todėl neretai įstringa krūminių dantų linkiuose ir sukelia kariesą.
- Saldinti kavos gėrimai: Ilgai geriant didelius kiekius pienu ir saldikliais gardintos kavos, seilėms sudėtinga įveikti tokį rūgščių ir cukraus kiekį.
- Saulėgrąžos: Gliaudant saulėgrąžas tenka įveikti kietą apvalkalą priekiniais dantimis, o tai gali turėti įtakos mažyčių įskilimų ir įbrėžimų atsiradimui.
- Šokoladas su razinomis: Šiame skanumyne labai daug cukraus, o lipnūs razinų gabaliukai įstringa dantų linkiuose ir sukelia kariesą.
- Ledas: Ledo graužimas labai kietas, ant dantų atsiranda įskilimų, gali baigtis nuskilusiu danties gabalėliu.
- Karštas vanduo su citrina: Citrinų rūgštis pažeidžia dantų emalį, didina gilesnio dantų sluoksnio dentino pažeidimų riziką.
- Energiniai gėrimai: Didelis rūgštingumas ir cukraus kiekis.
- Sportininkams skirti gėrimai: Didelis cukraus kiekis, saldžių skysčių patenka net ir į pačias atokiausias vietas tarp dantų - sukeliamas kariesas.
- Konservuoti vaisiai: Dažniausiai panardinami į cukraus sirupą.
- Gazuotas vanduo: Kenkia dantų emaliui.
- Guminukai: Labai lipnūs, ant dantų paviršiaus lieka ilgam, cukrus ima jį žaloti.
- Sumuštiniai su riešutų sviestu ir džemu: Daug pridėtinio cukraus, lipni tekstūra - idealūs karieso sukėlėjai.
- Grilio padažai: Gausu cukraus, kuris karamelizuojasi ir gali stipriai nubraižyti dantų emalį.
- Skrudintų dribsnių batonėliai: Gausu cukraus, neišvengiamai vedančio karieso link.

Kada pradėti valyti dantukus?
Mitas: kūdikio „dantukus“ reikėtų pradėti valyti dar tuomet, kai kūdikis jų neturi: taip pamažu ši procedūra taps kasdieniu įpročiu. Tiesa: vadinamasis buteliuko kariesas iš tiesų yra siejamas, visų pirma, su saldžiais gėrimais ir itin dažnai pasireiškia vaikams, kurie iš buteliuko geria saldintą arbatą, sultis ar kitus gėrimus.
Tiesa: dantukų valymui nuo pat pirmojo dantuko išdygimo rekomenduojama naudoti kūdikiams skirtą dantų pastą su nedideliu fluoro kiekiu. Siekiant išsaugoti dantukus sveikus - svarbu kruopšti ir taisyklinga jų priežiūra, naudojant tinkamas priemones. Dantukų valymas gali būti iššūkis tiek vaikams, tiek tėveliams, tad norėdami šį procesą palengvinti, pirmiausia pasiruoškime tinkamas priemones. Svarbu, jog dantų valymui naudojamas šepetėlis būtų patogaus dydžio ir tilptų vaiko burnytėje, o šepetėlio šereliai minkšti ir nežalojantys burnos audinių. Dantų pastą turėtume rinktis atkreipdami dėmesį į jos sudedamąsias dalis. Nuo pirmojo vaikučio dantuko tinkamiausia dantų pasta su 1000 fluoridų koncentracija (1000 ppm F-), o kiekio užtenka labai mažo - vos suvilgyti šepetėlio šerelius, tad net vaikučiui nurijus dantų pastos, žalos nepatirsime.
Iki 7-8 metų vaiko dantis turėtų valyti tėveliai - 2 kartus per dieną apie 2 minutes arba kol visi dantys kruopščiai nuvalomi. Būkite kūrybiški - dantų valymo metu dainuokite vaikams daineles, sekite paskas, kurkite istorijas, kaip kutenate dantukus, kad jie būtų švarūs, sveiki ir t. t. Patiems mažiausiems galima duoti į rankytę barškutį ar kramtuką, tėveliai gali užsidėti nuotaikingus akinius ar kitą aksesuarą. Raskite patogų ir vaikučiui tinkamą laiką - nebijokite paieškoti tokio dienos laiko, kai valymas vaikučiui malonesnis. Galbūt dantukus galime išsivalyti kartu žaisdami vonioje. Dantukų valymo kalendorius - tai gali būti puikus metodas, padedantis ugdyti pastovumą ir pareigingumą valantis dantukus. Būkite kantrūs - dantų valymas vaikams tikrai gali užtrukti, taigi kantrybės tikrai reikės. Todėl suskirstykite šj procesą j kelis etapus. Leiskite vaikui tyrinėti pačiam - nors iki 7-8 metų dantukus vaikams turėtų kruopščiai išvalyti tėveliai, leiskite mažyliui priprasti prie dantų šepetėlio ir dantų valymo. Leiskite vaikui pažaisti su šepetėliu, jj pakramtyti, pajausti burnytėje. Vaikutis gali turėti šepetėlj, kuriuo dantukus valo savo žaisliukams. Svarbiausia - būkite kantrūs ir švelnūs vaikučiui ir sau. Dantų valymas kelia iššūkių, taip pat gali kelti įvairias emocijas ir vaikams, tėveliams.

