Odos bėrimai vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia kiekvieną mūsų, tačiau neaiškios kilmės odos bėrimas gali sukelti ir nemažai nerimo, ypač, jei pastarasis pasireiškia mūsų mažiesiems. Kyla klausimas: ar tai alergijos pasekmė, o gal itin pavojingos ligos simptomas? Bėrimas - tai sudirginta, pastebimai pakitusi (spalva ar tekstūra) odos vieta. Sudirginta oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga. Nors dažniausiai odos išbėrimas pasireiškia ir pakitusiu odos reljefu, pvz. Vaikų odos bėrimai dažnai kelia nerimą tėvams, nes jų priežastys gali būti labai įvairios - nuo visiškai nekenksmingų reakcijų iki rimtesnių ligų. Todėl svarbu mokėti atskirti situacijas, kai pakanka namų priežiūros, nuo tėvų, kai reikia laiku kreiptis į specialistą, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos.

Dažniausios vaikų odos bėrimų priežastys

Vaikų oda yra ženkliai jautresnė nei suaugusiųjų, todėl bet koks dirgiklis ar infekcija greitai pasireiškia matomais pokyčiais. Pagrindinė priežastis - nevisiškai susiformavęs odos barjeras. Oda dar geba sulaikyti mažiau drėgmės, lengviau išsausėja ir prasčiau apsaugo nuo aplinkos poveikio. Dėl to net nedidelis dirginimas gali sukelti paraudimą, niežulį ar smulkaus bėrimo atsiradimą. Kūdikių ir mažų vaikų odoje taip pat daugiau paviršinių kraujagyslių, todėl net silpnas uždegimas gali atrodyti ryškesnis. Infekcijos - virusinės ar bakterinės - vaikams pasireiškia intensyviau, o alerginės reakcijos gali vystytis greičiau dėl aktyvesnio imuninės sistemos atsako. Visa tai lemia, kad tėvams kartais sunku iš karto atskirti, ar bėrimą sukelia alergija, ar infekcija, nors gydymo principai skiriasi. Smulkūs ar išplitę bėrimai vaikams dažniausiai kyla dėl dviejų pagrindinių grupių - infekcijų ir alergijų. Abiejų tipų bėrimai gali atrodyti panašiai, tačiau jų eiga ir lydintys simptomai dažnai padeda suprasti priežastį.

Infekcinės priežastys

Infekciniai bėrimai vaikams dažniausiai pasireiškia kartu su kitais simptomais - karščiavimu, silpnumu, gerklės skausmu, galvos skausmu ar apetito sumažėjimu. Bėrimai gali būti smulkūs, stambūs, dėmėti ar pūsleliniai, priklausomai nuo infekcijos tipo. Infekciniai bėrimai paprastai progresuoja greičiau, atsiranda naujų pažeidimų arba keičiasi jų forma.

Dažniausios infekcinės kilmės priežastys:

• Rankų-pėdų-burnos liga - smulkūs raudoni taškeliai ant rankų, pėdų ir aplink burną, kartais su pūslelėmis.
• Vėjaraupiai - niežtinčios pūslelės, kurios plinta bangomis ir virsta šašais.
• Virusiniai eksantemai - išplitę smulkūs bėrimai, dažnai lydimi karščiavimo.
• Skarlatina - smulkus, šiurkštus bėrimas, atsirandantis kartu su gerklės skausmu ir karščiavimu.
• Bakterinės odos infekcijos (impetigo) - gelsvo šašo susidarymas aplink nosį, burną ar kitas sritis.

Alerginės priežastys

Alerginiai bėrimai vaikams gali atsirasti staiga - nuo kelių minučių iki kelių valandų po kontakto su alergenu. Jie dažnai būna ryškiai raudoni, niežtintys, kartais susidaro patinusios dėmėlės ar dilgėlinę primenantys iškilimai. Alerginiai bėrimai dažnai išlieka vietiniai, stipriai niežti ir gali vesti tėvus klaidinga kryptimi, jei neseniai buvo įvestas naujas maistas ar priemonė.

Dažniausios alerginės bėrimų priežastys:

• Maisto alergija - kiaušiniai, žemės riešutai, pienas, žuvis, citrusiniai vaisiai ir kt.
• Kontaktinė alergija - servetėlės, kremai, kosmetika, skalbikliai, sintetinių medžiagų drabužiai.
• Alergija vabzdžių įkandimams - patinimas, paraudimas, aštrus niežėjimas po įkandimo.
• Aplinkos alergenai - žiedadulkės, gyvūnų pleiskanos, dulkės (rečiau sukelia veido bėrimą, bet gali sukelti aplink akių paraudimą).

Kaip atskirti infekcinį bėrimą nuo alerginio?

Iš pirmo žvilgsnio tiek infekcinis, tiek alerginis bėrimas vaikams gali atrodyti panašiai - paraudimas, taškeliai, dėmės ar smulkūs spuogeliai. Tačiau jų eiga ir lydintys simptomai dažnai skiriasi. Infekcinis bėrimas dažniausiai pasireiškia kartu su karščiavimu, vangumu ar kitais bendrais simptomais, o alerginis - ryškiai niežti ir atsiranda staiga po kontakto su alergenu. Norint geriau suprasti skirtumus, svarbu stebėti kelis dalykus: kada bėrimas atsirado, kaip greitai jis plinta, ar yra karščiavimas ir kaip vaikas jaučiasi.

Specifinės ligos ir jų požymiai

Yra daugybė ligų, kurių simptomas gali būti odos bėrimas. Kai kurios iš jų reikalauja skubios medicininės pagalbos, todėl svarbu mokėti atpažinti pavojingus požymius.

Alerginis kontaktinis dermatitas

Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda. Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu.

Alergija maistui

Neretai įtardami alerginį bėrimą pirmiausia puolame kaltinti maistą. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų (dažniausiai alergija maistui sukelia virškinamojo trakto ir/ar sistemines reakcijas) yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno. Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka. Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai. Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta.

Tai - itin kontraversiška tema alergologų ir klinikinių imunologų bendruomenėje, tačiau kol kas tokiomis vis dar laikomos IV tipo (T limfocitų sukeltos) hiperjautrumo reakcijos. Pastarosios pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia. Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais. Kaip ir greito tipo alergijų maistui atveju, taip ir lėto tipo alergijos maistui dažniausiai paveikia mūsų mažuosius. Kaip ir alerginio kontaktinio dermatito, taip ir lėto tipo alerginės reakcijos maistui diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo.

Blusų įkandimai

Blusos, dažniausiai kankinančios mūsų mylimus keturkojus, taip pat sėkmingai gali sukandžioti ir mus. Blusų įkandimai nėra bėrimas, tačiau atrodo labai panašiai, tad neretai yra palaikomi bėrimu. Kaip ir vėjaraupių bėrimai, taip ir blusų įkandimai yra nedideli, raudoni, niežtintys spuogeliai. Dėl šios priežasties tėveliai blusų įkandimus neretai sumaišo su vėjaraupiais, tačiau verta pastebėti porą svarbių skirtumų: skirtingai nei vėjaraupių atveju, blusų įkandimų „bėrimas“ dažniausiai aptinkamas ant kojų ir pėdų.

Laimo ligos bėrimas

Laimo ligos bėrimas, sukeltas erkių įkandimo metu perduodamos Borellia bakterijos. Skiriamieji bruožai - raudona dėmė, apsupta raudonos „aureolės“, kitaip vadinama „buliaus akimi“. Prilietus vieta gali pasirodyti šilta, bet nebūtinai. Negydant ši dėmė gana sparčiai plečiasi, gali pasiekti ir plaštakos dydžio dėmę.

Vėjaraupiai

Vėjaraupiai, sukelti Varicella zoster viruso pasireiškia nedideliais, raudonais, niežtinčiais spuogeliais, kurie įspaudimo metu nepabąla. Vėjaraupius daugelis tėvų laiko itin lengva infekcija, standartine vaikų liga, tačiau medikė teigė, kad mažai kas žino, jog ši liga itin pavojinga nėščioms moterims. Sunerimti reikėtų ir dėl vaikų, kurie serga šia liga, nes pasitaiko sunkių vėjaraupių formų - gali atsirasti pūlingos odos infekcijos arba net plaučių uždegimas. Šiai ligai būdingas bėrimas pūslelėmis. Iš pradžių atsiranda maža rausva dėmelė, vėliau mažas spuogelis, o iš jo susiformuoja pūslelė, pripildyta skaidraus skysčio. Kol skystis skaidrus, baimintis nereikia, tačiau jei jis ilgainiui tampa drumstas arba net su paraudimu aplink, tikėtina, kad atsirado antrinė infekcija. Kai laikosi itin aukšta nekrintanti temperatūra, vaikas nevartoja skysčių, nes jam skauda burnoje susidariusias opeles, būtinai reikia kreiptis į gydytoją. Tačiau jei tokių simptomų nėra, vaiko nekankina gausus bėrimas, jį gydyti galima namuose skiriant vaistus nuo temperatūros bei kruopščiai prižiūrint odą. Būtina nuolat saugoti burną, kad netruktų jose esančios pūslelės ir jų vietoje nesusidarytų opos, o patį kūnelį būtina tepti dezinfekuojančiais vandeniniais tirpalais.

Rankų, kojų ir burnos liga

Keleto skirtingų virusų sukeliama rankų, kojų ir burnos liga pasireiškia panašiu į vėjaraupių bėrimu, tik šį kartą pastarasis yra lokalizuotas išskirtinai ant paciento galūnių ir aplink burną. Smulkus bėrimas yra skausmingas, neniežtintis.

Meningokokinė infekcija

Meningokokinė infekcija - pati pavojingiausia infekcija, pasireiškianti bėrimu. Statistiškai ši liga nėra dažna. Per metus Lietuvoje užfiksuojama apie 100 jos atvejų. Pradžia primena peršalimą: karščiavimas, šaltkrėtis, sloga, kosulys. Jei vaikučio imuninė sistema stipri, viskas tuo ir pasibaigia. Bet jei bakterija patenka į kraują, vystosi sepsis, kurio požymis - specifinis bėrimas. Pirmiausiai išberia veiduką, ypač skruostus, sėdmenis, šlaunis. Bėrimas būna labai smulkus, mažais ploteliais, kartais primena žvaigždėtą dangų. Galima atlikti stiklinės mėginį: prie išbertos vietos reikia prispausti stiklinę permatomu dugnu. Jei prispaudus bėrimas pranyko, vadinasi, tai ne meningokokinė infekcija, o jei jis išlieka - būtina kuo skubiau vykti į ligoninę! Kiti būdingi požymiai: galvos skausmas, vėmimas, sprando raumenų įtampa (pabandžius galvytę smakru prilenkti prie krūtinės, jaučiama raumenų įtampa, kuri sukelia skausmą), galvytės padėtis (vaikas instinktyviai lošiasi atgal, riečia prie savęs kojytes). Medikė pastebėjo, kad po kiekvieno pranešimo spaudoje apie vaiką, susirgusį meningokokine infekcija, akivaizdžiai padaugėja tėvų, kurie į vaikų ligoninės priėmimo skyrių skuba vežti vaikus vos su vienu atsiradusiu spuogeliu manydami, kad tai - meningokoko požymis. „Vaikiškų ligų, kurių vienas iš simptomų yra bėrimas, daugybė. Tačiau svarbiausia iš tiesų yra ne tai, o pati ligos pradžia, bendra vaiko savijauta“, - sakė gydytoja ir pridūrė, kad jei meningokoko atveju atsiranda bėrimai, išgelbėti vaiko gyvybę paprastai jau būna per vėlu. Gydytoja patarė kiekvienu atveju atkreipti dėmesį į vaiko savijautą, žiūrėti kaip jis elgiasi, pamatuoti temperatūrą. „Jeigu temperatūra siekia daugiau nei 38 laipsnius Celsijaus ir laikosi net davus vaistų, vaikas nuolat verkia, atrodo irzlus arba atvirkščiai elgiasi ypač vangiai, nori prigulti, skundžiasi skaudančiomis kojytėmis, būtinai kreipkitės į gydytoją“, - patarė medikė. Ji taip pat išskyrė dar vieną bakterinių infekcijų simptomą - dažną pulsą. „Jei prie aukštos temperatūros vaiko pulsas yra padažnėjęs ir nerimsta net jai nukritus, gali būti, kad jūsų vaikui - meningokokinė arba kita rimta bakterinė infekcija dėl kurios verta kreiptis į medikus“, - sakė ji. Nuo meningokoko, pasak medikės, apsisaugoti galima ne tik vakcinomis, bet ir kasdieniniais įpročiais. Nepamirškite dažnai vėdinti patalpas, kuriose būnate, dezinfekuokite jas, atsiribokite nuo kostinčių ir sergančių žmonių, venkite kolektyvinių susiėjimų bei žmonių susibūrimo vietų - kavinių ar prekybos centrų.

Tymų simptomų kaita

Medikė papasakojo ir apie sparčiai Lietuvoje ir Europoje dažnėjančius tymų atvejus. Prieš šią ligą yra vakcinos, tačiau tie, kurie nesiskiepija ir neturi imuniteto šiai ligai, vis dažniau su ja susiduria. Tymai pasireiškia febriliu karščiavimu, paraudusiomis, traiškanojančiomis akimis. Jei vaikas dažnai kosti su skaidriu sekretu, jam nuolat varva nosis, ašaroja akys, reikėtų atkreipti dėmesį, kad tai gali būti tymų atvejis. Jei prie šių simptomų vaiką dar ir išbėrė, būtina kviesti gydytoją į namus. Anksčiau šiai ligai buvo būdingas gausus vietinis bėrimas slenkantis per visą kūną, tačiau keičiantis gyvenimui, kinta ir tymų simptomai, todėl į kiekvieną iš jų vertėtų atkreipti dėmesį.

Raudonukė ir enterovirusas

Raudonukė - dar viena liga, priskiriama vaikiškų ligų sąrašui, pasireiškianti bėrimu. Vaikui ji nėra pavojinga, komplikacijos - itin retos. Tačiau pavojų šį liga kelia nėščioms moterims, todėl ypač pirmajame nėštumo trimestre būtina saugotis kontakto su sergančiu vaiku. Specialistė išskyrė raudonukei būdingus bėrimus ir teigė, jog jie paprastai primena alergiją. Ant kūno atsiranda įvairaus stambumo ir gausumo švelniai rausvos spalvos dėmelės. Jos paprastai būna šiek tiek pakilusios nuo odos paviršiaus. Medikė perspėjo atkreipti dėmesį ir į enterovirusinę infekciją, kuri kaip tik šiuo metu yra ypač aktyvi. Šios infekcijos tik iš bėrimo nenustatysi. Paprastai nerimą kelia tokie požymiai kaip ryklės paraudimas, atsiradusios pūslelės burnoje. Išskirtinis šios ligos simptomas - išberti padai ir delnai. Taip pat gali skaudėti galvą, pilvą. Liga gydoma simptominėmis priemonėmis, nuskausminamaisiais preparatais.

Atopinis dermatitas (egzema)

Atopinis dermatitas (egzema): viena dažniausių lėtinių vaikų odos ligų, pasireiškianti sausomis, raudonomis, niežtinčiomis odos sritimis, dažniausiai ant skruostų, kaklo ir galūnių sąnarinių paviršių. Nors liga nekelia pavojaus gyvybei, ji labai paveikia gyvenimo kokybę dėl nuolatinio niežėjimo ir sutrikdyto miego. Tėvams dažnai sunku atskirti įprastą sausą odą, kurią sukelia, pavyzdžiui, šildymo sezonas, nuo pirmųjų atopinio dermatito požymių. Egzema, atopinis dermatitas Odos uždegimas, kurį gali sukelti ar provokuoti įvairūs dirgikliai: odos priežiūros ir skalbimo priemonės, vaistai, vilna, sintetika, tam tikri maisto produktai (pienas, kiaušinis, kviečiai ir t.t.), namų dulkės, žiedadulkės, pelėsis ir t. t. Nustatyta, kad dermatitas gali būti paveldimas. Didesnė rizika susirgti žmonėms, kurių oda labai išsausėjusi, susilpnėjusios jos apsauginės savybės. Vaikučių oda plonesnė ir jautresnė, todėl dermatitas juos vargina gana dažnai. Požymiai: oda parausta, atsiranda papulės, pūslelės, šašeliai, pleiskanojimas. Pažeistą vietą smarkiai niežti, todėl vaikai juos nukaso. Tokia vieta šlapiuoja, atsiranda didelis infekcijos pavojus. Egzema gali komplikuotis infekciniu dermatitu, pūliniu, rože, limfmazgių uždegimu. Kūdikiams ir vaikams iki 2 metų amžiaus dažniausiai beria veidą (skruostus, apyburnio sritį, kaktą, ausų kaušelius), galvos plaukuotąją dalį, liemenį, rankas ir kojas. Vaikams iki 10 metų - kaklą, alkūnių, riešų linkius, pakinklius, būdingas paraudimas aplink akis. Pusei vaikų bėrimai nunyksta iki 2, apie 90 % - iki 6 metų amžiaus. Gydant svarbiausia išsiaiškinti ir pašalinti arba vengti alergeno, dirginančių medžiagų poveikio, naudoti gydytojo dermatologo paskirtus tepalus.

Dilgėlinė (urtikarija)

Dilgėlinei būdingi staigūs, intensyviai niežtintys bėrimai. Jie yra rausvos spalvos, tankūs ir iškilę, panašūs į dilgėlių įgėlimus. Jie gali atsirasti ir išnykti per kelias valandas, keisdami savo vietą. Nors alerginė dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, ji dažnai išnyksta savaime arba pasikonsultavus su šeimos gydytoju.

Impetigas

Impetigas: Labai užkrečiama bakterinė infekcija, kuria dažniausiai serga vaikai. Paprastai ji prasideda kaip raudona dėmė arba pūslė, kuri greitai plyšta, palikdama gelsvą, medaus pavidalo plutelę. Impetigas dažniausiai atsiranda aplink nosį ir burną. Siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir išvengti komplikacijų, būtinas antiseptinis odos gydymas, vietinio poveikio antibiotikų vartojimas ir maudynių/plaukiojimo ribojimas.

Užkrečiamasis moliuskas

Užkrečiamasis moliuskas: Dažna virusinė infekcija, sukelianti mažus, kietus, perlamutrinius arba kūno spalvos iškilimus su būdingu įdubimu centre. Nors molluscum contagiosum paprastai yra nekenksmingas ir kartais laikui bėgant išnyksta savaime, jis yra užkrečiamas ir gali plisti. Ši ir kitos odos infekcijos yra ypač pavojingos vaikams, sergantiems lėtiniu odos sausumu ir vietiniu dermatitu. Užkrečiamasis moliuskas Virusinis susirgimas, plintantis kontakto būdu. Dažniausiai serga vaikai nuo 1 iki 5 metų. Pasireiškia rausvomis papulėmis įdubusiais centrais, paspaudus išteka balta, į varške panaši masė. Gydoma sausinančiais, dezinfekuojančiais skysčiais, naudinga skysto azoto aplikacija.

Grybelinės odos infekcijos (dermatofitozės)

Jie dažnai atrodo kaip raudonos, apvalios dėmės su pakilusiu, žvynuotu kraštu ir šviesesniu centru. Šie bėrimai dažnai painiojami su egzema, tačiau gydymas yra visiškai kitoks.

Niežai

Niežai: vis dar plačiai paplitusi, labai užkrečiama liga, kurią sukelia maža odos erkė, gyvenanti odos raginiame sluoksnyje ir kurios negalima nuplauti kruopščia bei reguliaria higiena. Pagrindinis niežų simptomas yra itin stiprus, varginantis niežėjimas, kuris ypač sustiprėja vakarais, naktį ir po šilto dušo ar vonios. Bėrimas dažniausiai pasireiškia kaip maži, rausvi guzeliai ar pūslelės, dažniausiai tarp pirštų, ant riešų ir ant pilvo. Skirtingai nei suaugusiems, niežai vaikui gali pažeisti visą kūno odą: kojų padus, delnus, plaukuotą galvos dalį ir veidą. Jaunesnio amžiaus vaikams dažniausiai pasireiškia antrinė infekcija. Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiama galvos plaukuotoji dalis, padai, delnai, rankų pirštai ir tarpupirščiai. Jiems erkių randama net po nagų plokštelėmis. Jei niežais suserga vaikai, stebima ryškesnė uždegiminė reakcija nei suaugusiems.

Naujagimių trumpalaikiai bėrimai

Per pirmas dvi savaites nuo gimimo ant naujagimio odelės galima pastebėti keletą rūšių bėrimų. Daugelis yra gerybines eigos, greitai nunyksta be jokio gydymo. Dažniausiai antrą gyvenimo dieną atsirandančios gelsvai rausvos spalvos, 1-2 mm dydžio papulės arba pustulės apsuptos raudonu vainikėliu - tai toksinė eritema. Delnai ir padai nepažeidžiami. Neretai pasitaiko ir baltieji spuogai (milija). Tai balsvos kietokos papulės (kaip perlai), dažniausiai atsirandančios ant šnervių, kaktos ir skruostų. Praeina be gydymo. Dėl motinos hormonų poveikio gali atsirasti ir naujagimių spuogų (naujagimių acne), kuriems prireikia gydymo (dezinfekuojančios, antibakterinės priemonės).

Sauskelnių dermatitas

Dėl sauskelnių atsiradęs bėrimas kiekvienam vaikučiui gali atrodyti vis kitaip. Vieniems ant užpakaliuko pasirodo keletas spuogelių, kitiems stipriai parausta ne tik užpakaliukas, bet ir kirkšnių, papilvės, lytinių organu oda. Šio bėrimo išvengti padeda tinkama higiena (švarus ir sausas užpakaliukas), oro vonios, kūdikių odos priežiūrai skirti kremai. Jei dermatitas vis tiek vargina, galima išbandyti kitos firmos sauskelnes arba iš viso jų atsisakyti.

Prakaitinė

Atsiranda dėl netinkamos odos priežiūros ar perkaitimo. Bėrimas gali būti įvairus - nuo rausvų dėmelių, smulkių rausvų ar balkšvų spuogelių iki vandeningų pūslelių. Dažniausiai beria raukšlių sritis: kaklą, pažastis, alkūnių, kelių linkius, gali išplisti į nugarą, krūtinę. Šias vietas gali niežėti. Nuprausus bėrimus galima patepti kūdikių odos priežiūrai skirtais kremais. Svarbiausia, kad vaikutis būtų švarus, ne per daug prirengtas, neperkaistų ir nenusikasytų. Per kelias dienas spuogeliai išnyksta. Jei bėrimas stiprėja, plečiasi, būtina kreiptis į gydytoją.

Seborėjinis dermatitas

Lėtinė uždegiminė liga, kuri dažniausiai atsiranda kūdikiams nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių amžiaus (trunka apie 10-12 savaičių) arba paaugliams. Iš pradžių pastebima rausvų, pasidengusių riebiomis pleiskanomis dėmių ar židinių. Dažniausiai apima plaukuotąją galvos dalį, veidą, didžiąsias raukšles. Dėl gydymo geriausia kreiptis į specialistą.

Kada kreiptis į gydytoją?

Dauguma vaikų bėrimų yra nepavojingi ir praeina savaime, tačiau yra situacijų, kai reikalinga gydytojo apžiūra. Tėvams svarbu stebėti ne tik patį bėrimą, bet ir bendrą vaiko būklę: ar jis tampa vangus, ar kyla temperatūra, ar bėrimas plinta. Jei bėrimas ilgalaikis, periodiškai kartojasi tose pačiose veido vietose, pavyzdžiui, ant alkūnių ar kelių, arba keičia odos paviršių, todėl ji tampa storesnė, sausesnė ir pleiskanojanti, tai gali rodyti lėtinę ligą. Net jei bėrimas nėra pavojingas, jis gali sukelti didelį diskomfortą ir paveikti kasdienį vaiko gyvenimą. Nuolatinis, stiprus niežulys, trukdantis miegoti ir susikaupti, arba vizualiai matomas bėrimas ant veido ir rankų, sukeliantis emocinį diskomfortą ir norą vengti socialinės veiklos, yra pakankamai rimta priežastis kreiptis į gydytoją. Neįprasta bėrimo išvaizda ir tai, ar jis sukelia vaikui skausmą, yra labai svarbūs požymiai, rodantys, kad reikia kreiptis į dermatologą. Tam tikri požymiai gali tiesiogiai rodyti rimtas virusines ar bakterines infekcijas, parazitų invazijas ar kitus rimtus audinių pažeidimus, todėl pastebėję įtartinų pokyčių, nedelsdami kreipkitės į specialistą. Odos būklės niekada nereikėtų vertinti atskirai nuo bendros vaiko sveikatos. Vėliau, kai ūminė situacija stabilizuosis, gali prireikti dermatologo, kad būtų galima toliau spręsti konkrečias odos problemas.

Norint nustatyti tikslią diagnozę, pirmiausia surenkama išsami ligos istorija (anamnezė) - tėvų klausiama apie nusiskundimų atsiradimą, pokyčius, vaiko mitybą, vartojamus vaistus ir kitus veiksnius. Po to atliekamas išsamus odos tyrimas. Prireikus taip pat skiriami papildomi tyrimai. Kad konsultacija būtų kuo veiksmingesnė, tėvams patariama iš anksto surinkti svarbiausią informaciją apie savo vaiko sveikatą. Kuo tikslesni atsakymai, tuo lengviau gydytojui bus nustatyti galimas bėrimo priežastis.

Odos pokyčių „laiko juosta“

• Kada ir kur ant kūno pirmą kartą atsirado bėrimas?
• Kaip jis keitėsi ar išplito laikui bėgant?

Dažnai vien vizualinio patikrinimo nepakanka tiksliai diagnozei nustatyti. Dermatologo kompetencija apima ne tik ūminių bėrimų gydymą, bet ir reguliarų odos darinių bei apgamų stebėjimą, kad būtų laiku pastebėti įtartini pokyčiai. Įtarus alerginę reakciją, sisteminę ligą ar specifinę infekciją, gali būti paskirti papildomi tyrimai ir analizės. Tai gali būti kraujo tyrimai uždegimui ar specifinių antikūnų kiekiui nustatyti, odos išgrandų mikroskopinis tyrimas grybeliams ar parazitams nustatyti arba net odos biopsija, jei įtariama retesnė ar sunkesnė liga.

tags: #ar #daug #vaiku #beria

• Nėštumo stebuklas ir kūdikio lyties nustatymas
• Kaip prižiūrėti vežimėlį
• Dviračių kėdutės vaikams: saugumas ir patogumas
• Mediniai gimimo metrikai: dovanų idėjos
• Priežastys, kodėl sumažėja apetitas nėštumo metu