Apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl. In vitro fertilization, IVF) yra pagalbinio apvaisinimo technologija, kai sperma ir kiaušialąstė sujungiami už žmogaus kūno ribų, t. y. mėgintuvėlyje. Tai yra gana sudėtingas procesas, nes reikia surinkti moteriškas lytines ląsteles - kiaušialąstes ir laboratorijoje jas sujungti su spermatozoidais - vyriškomis lytinėmis ląstelėmis. Pradėjus kelioms dienoms po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė perkeliama į moters gimdą. IVF procedūra pirmą kartą sėkmingai atlikta 1978 m. Kartais poros renkasi IVF siekiant išvengti paveldimų genetinių ligų.
IVF yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio skirtingų etapų. Vidutiniškai vienas IVF ciklas tęsiasi nuo 4-6 savaičių.
IVF procedūros etapai
1. Tyrimai ir pasiruošimas
Prieš pradedant IVF, gydytojas ne tik paskirs visą tyrimų paketą, bet ir gali skirti vartoti kontraceptikus ir / arba estrogeną.
2. Kiaušidžių stimuliacija ir stebėjimas
Kiekvieno natūralaus ciklo metu kiekvieną mėnesį pradeda bręsti grupė kiaušialąsčių. Įprastai tik viena jų pakankamai subręsta būsimajai ovuliacijai, o kitos suyra. IVF ciklo metu suleidžiama hormoninių vaistų, padedančių subrandinti daugiau kiaušialąsčių vieno ciklo metu. Vėliau labai svarbus stebėjimas: kiaušidžių reakcija į vaistus stebima ultragarsu ir hormonų kiekio kraujyje tyrimais. Artėjant kiaušialąsčių paėmimo momentui, jos brandinamos specialia hormonų injekcija: vaistų suleidžiama likus 36 valandoms iki procedūros.
3. Spermos surinkimas
Partneris gali pateikti spermos mėginį punkcijos (kiaušialąsčių surinkimo) dieną.
4. Kiaušialąsčių paėmimas (punkcija)
Taikant bendrąją nejautrą bei kontroliuojant ultragarsu per makštį specialia adata kiaušialąstės išsiurbiamos iš folikulų. Procedūra įprastai trunka iki 15 minučių. Po to kiaušialąstės dedamos į talpą su specialiu tirpalu, o talpa - į inkubatorių.
Po kiaušinėlių paėmimo (punkcijos) gali pasireikšti nemalonūs simptomai: lengvas pilvo pūtimas, maudimas; dėl didesnio estrogenų kiekio atsiradęs krūtų jautrumas; nedidelis tepliojimas; vidurių užkietėjimas.
5. Apvaisinimas
Kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlius su specialiomis terpėmis ir į juos sulašinama sperma. Mėgintuvėlis laikomas inkubatoriuje, kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą. Įvyksta toks apvaisinimas, koks vyksta ir moters kūne, tačiau procesas vyksta mėgintuvėlyje. Neretai atliekama kiek sudėtingesnė procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kuomet spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Šis metodas pasitarnauja, jeigu partnerio spermos kokybė yra prasta, apvaisinimui tinkamų spermatozoidų yra mažai ir kt. Sėkmės atveju apvaisintos kiaušialąstės ims dalintis ir paaugusios galės būti perkeltos į moters gimdą.
6. Embrionų auginimas
Ateinančias kelias dienas embrionai auginami laboratorijoje, inkubatoriuje iki kol jie bus tinkami perkėlimui į moters gimdą. Atsižvelgus į konkrečią situaciją, į gimdą perkeliami geriausios kokybės 2-5 dienų embrionai.
7. Embriono perkėlimas į gimdą
Šaldytų embrionų perkėlimas - dažnesnė praktika, nes jie į gimdą gali būti perkeliami net ir po metų ar vėliau. Be to, moteris prieš tai dar turi vartoti hormoninius preparatus, paruošiančius gimdą embriono implantacijai. Įprastai 14-21 dienų skiriama geriamųjų preparatų ir dar 6 dienos leidžiamos injekcijos (nors terminai gali skirtis). Pats embriono perkėlimas - gana paprasta procedūra, atliekama be nuskausminimo ir primenanti PAP tyrimo ėmimą. Per makštį į gimdos kaklelį įvedamas plonas kateteris, o prie jo pritvirtintame švirkšte būna vienas ar keli embrionai. Embrionai per kateterį įšvirkščiami į gimdą.
8. Nėštumo užsimezgimas
Moteris pastoja, kai embrionas sėkmingai implantuojasi į gimdos gleivinę. Tai įvyksta po embriono perkėlimo praėjus maždaug 9-14 dienų.
Nevaisingumo priežastys ir gydymo būdai
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja nevaisingumą vadinti ne nevaisingumu, o sumažėjusiu vaisingumu, nes tai mažiau diskriminuoja pacientą. Kalbant apie tai, ar moterys ar vyrai, irgi siūloma šios vietos taip nestigmatizuoti, nes tai nėra tik moters ar vyro problema, tai yra šeimos nevaisingumas, šeima turi problemą. Procentaliai galima sakyti, kad apie 20 proc. sudaro vyrų nevaisingumas, apie 40 proc. - moterų nevaisingumas, dalis nevaisingumo atvejų yra dėl abiejų partnerių, o apie 15 proc. būna neaiškios kilmės nevaisingumas, kai nerandama nevaisingumo priežasties.
Moters nevaisingumo priežastys
- Genetiškai nulemti dalykai
- Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS)
- Kiaušintakių veiksnys (dažniausiai dėl uždegiminių dalykų, mažojo dubens uždegiminės ligos, buvusių operacijų dėl negimdinių nėštumų)
Vyro nevaisingumo priežastys
- Lytinių organų uždegimai
- Genetiniai, įgimti veiksniai
- Vaikystėje persirgtos ligos (pvz., kiaulytė), kurios pakenkė spermatogenezei
- Sėklidžių nepakankamumas
Kalbant apie vyrų nevaisingumą, svarbus yra spermogramos tyrimas. Jeigu spermos tyrimas yra normalus, paliekama ramybėje. Jeigu nenormalus, imamasi tyrinėti. Spermos blogumas susijęs su keliais dalykais. Viena priežasčių - lytinių organų uždegimai, jei jų yra buvę anksčiau, gali užlipti sėklinis latakas, dėl to spermatozoidai nepatenka į spermą. Tai irgi mechaninė kliūtis. Tada spermatozoidus galima paimti tiesiai iš sėklidės, kur jų gausu, ir rezultatas būna geras. Gali būti ir genetinių, įgimtų veiksnių, vaikystėje persirgtų ligų - pavyzdžiui, kiaulytė. Jei dėl šių ligų būna pakenkta pačiai spermatogenezei, spermos gamybai, tada spermatozoidų randama sėklidėje, bet jie būna blogesnės kokybės, jų būna nedaug, tad pastojimo šansas taikant pagalbinį apvaisinimą yra mažesnis. Kartais būna situacijų, kai iš sėklidės negaunama nieko, tai reiškia, kad nevyksta spermatozoidų gamyba ir tada jau turima problema. Galima siūlyti donoro spermatozoidus, bet čia jau šeima turi apsispręsti.
Žvelgiant į ateitį, mokslas sparčiai žengia į priekį, jau yra atliktų eksperimentų su kamieninėmis ląstelėmis - ir su gyvūnais, ir žmonėms jau tai taikoma, kai, pavyzdžiui, iš vyro odos galima paimti ląstelę, kuri neturi nieko bendra su lytine ląstele, ją perprogramuoti į spermatozoidą ir panaudoti jį pagalbiniam apvaisinimui. Manoma, greitai bus rezultatų ir vyrams padėsime įveikti bet kokios kilmės nevaisingumą.
Išoriniai veiksniai, turintys įtakos vaisingumui
Sveika gyvensena, rūkymas - jis ne tik mažina pastojimo šansą, bet ir artina menopauzę, alkoholio, net kavos vartojimas, antsvoris - viskas turi įtakos vaisingumui, bet tai nėra lemiantys veiksniai. Yra apskaičiuotos tam tikros tikimybės. Sakykime, jei moteris yra stipriai nutukusi, šansas pastoti taikant pagalbinį apvaisinimą mažėja perpus. Pavyzdžiui, Amerikoje jaunoms antsvorio turinčioms moterims vaisingumo centrai gydymą atideda, pirmiausia siūlo numesti svorio. Jungtinės Karalystės vaisingumo asociacija, jeigu moters kūno masės indeksas (KMI) yra didesnis kaip 30 ir moteris gali laukti, t. y. jai dar nėra 40-ies, kol ji nenumeta svorio tiek, kad KMI būtų mažesnis nei 30, tol nieko nedaro ir jų sveikatos sistema to nekompensuoja.
Kontraceptinių tablečių įtaka vaisingumui
Daugelis moterų mano, kad kontraceptinių tablečių vartojimas mažina jų šansus ateityje pastoti. Iš tiesų, sakoma, yra priešingai. Moterims, kurios vartoja kontraceptines tabletes, šansas susirgti mažojo dubens uždegimine liga yra labai mažas, artimas nuliui. Toms, kurios nevartoja, toks šansas yra gerokai didesnis. Jei moteris perserga mažojo dubens uždegimine liga, labai didelė tikimybė, kad jos kiaušintakiai užlips ir tada ji bus nevaisinga dėl kiaušintakių veiksnio. Moterims, kurios vartoja kontraceptines tabletes, yra slopinama ovuliacija, o kai jas nutraukia, įvyksta rebound fenomenas - slopinimas baigiasi, įvyksta ovuliacija ir daug moterų pastoja net per pirmą ciklą.
Nevaisingumo gydymo būdai
Jei moteriai nevyksta ovuliacija arba yra neaiškios kilmės nevaisingumas, kuris yra nedidelės trukmės - sakykime, metų, pora yra jauna ir turi neblogų šansų pastoti, pradedama nuo paprasčiausio gydymo metodo - vaistais sukeliama ovuliacija. Daroma tai, net jei ji ir vyksta, kad tikrai žinotume, jog šį mėnesį ji tikrai bus. Tada rekomenduojama porai, kada turėti lytinius santykius, ir pora bando pastoti pati. Jeigu nepasiseka arba yra kokių nors kitokių indikacijų, porai gali būti skiriama vadinamoji intrauterinė inseminacija, arba apvaisinimas moters kūne. Taip pat yra sukeliama ovuliacija, tik tiek, kad ne pati pora turi lytinius santykius, o sperma yra specialiai paruošiama ir suleidžiama tiesiai į gimdą per ovuliaciją, kad būtų padidinti pastojimo šansai.
Jeigu ir tai nepadeda, taikomi sudėtingesni gydymo metodai - pagalbinis apvaisinimas, arba apvaisinimas mėgintuvėlyje, kurio taip pat galima išskirti dvi formas. IVF - in vitro fertilizacija - paprasta procedūra, kai paruošiamos lytinės ląstelės ir sudedamos į inkubatorių, ir apvaisinimas vyksta savaime. Arba taikoma sudėtingesnė procedūra - jei spermatozoidų yra per mažai, jų toks kiekis nesugebėtų pats apvaisinti kiaušialąstės, tada po vieną spermatozoidą yra įdedama į kiaušialąstę. Tai yra ICSI, arba intracitoplazminė spermatozoido injekcija.
Pagalbinės reprodukcinės technologijos
Galimos komplikacijos ir rizikos
Vien tik pati IVF procedūra mokant iš savo lėšų vidutiniškai kainuoja ~2 500 eurų. Apskritai nėštumas po IVF nėra laikomas rizikingesniu, lyginant su įprastu.
Komplikacijos kiaušialąsčių paėmimo metu gali apimti: kraujavimą, infekciją, šlapimo pūslės, žarnyno ar reprodukcinių organų pažeidimą. Taip pat galimas kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas.
Lemiamas faktorius - poros, ypač moters, amžius, sveikatos būklė. Tikimybė pastoti yra didesnė, jei moteris - jaunesnė nei 35 m., o jei vyresnė nei 40 m. IVF gali būti nesėkmingas dėl daugelio priežasčių bet kuriame etape. Tarp IVF ciklų medikai rekomenduoja padaryti bent 1 mėnesio pertrauką.
Moteris dažnai mano, kad, jei bus stimuliuojamos kiaušidės, jai greičiau ateis menopauzė, išseks kiaušidžių rezervas. Šis mitas niekuo nepagrįstas, nes kiekvieną ciklą yra folikulų, kurie turi galimybę augti. Jeigu mes kiaušidės nestimuliuojame, iš jų visų užauga vienas, kiti numiršta. Jeigu stimuliuojame, galima juos visus užauginti, bet daugiau, nei tą mėnesį davė kiaušidė, negalime. Tos folikulų bangos kiekvieną ciklą yra niekaip nereguliuojamos ir pasitelkiant vaistus galima užauginti visus arba vieną. Taigi nuo stimuliacijų kiaušidės rezervas greičiau neišsenka ir mitas, kad dėl to greičiau ateis menopauzė. Be šios, moterys bijo ir kitų grėsmių: kiaušidžių, krūties vėžio rizikos. Stiprių mokslinių įrodymų, kad nevaisingumo gydymas sukeltų kiaušidžių, gimdos, krūties vėžį, nėra. Tačiau yra kitas pastebėjimas - nevaisingų moterų populiacijoje šių organų vėžio rizika yra didesnė.
Biologinio amžiaus įtaka vaisingumui
Iš tiesų čia didelė dalis tiesos yra. Turiu labai daug nevaisingų pacienčių. Visos jos mano, kad, kol vyksta menstruacijų ciklas, maždaug iki 51 metų, pastojimo šansas yra toks pat, kaip ir būnant 25-erių. Toli gražu. Iš tikrųjų tas biologinis laikrodis tiksi ir ne tik mažėja folikulų, kiaušialąsčių, kiaušidėje, bet dar svarbiau tai, kad su amžiumi moters kiaušidės sensta. Tai reiškia, kad tų folikulų, kuriuos subrandina kiaušidė, skaičius skiriasi. Imkime 25 metų moterį. Sakykime, užauginome 10 folikulų, gavome 10 kiaušialąsčių. Iš jų 7 bus genetiškai normalios, 3 - genetiškai blogos. Jeigu imsime moterį, kuriai užauginome tas 10 kiaušialąsčių ir jai yra 45 metai, iš tų 10-ies 3 bus genetiškai normalios ir 7 bus genetiškai blogos. Su amžiumi blogėja kiaušialąsčių kokybė. Dėl to mažėja šansų moteriai pastoti pačiai ir mažėja sveiko vaiko šansas. Bet, jeigu įsodinome į gimdą ir embrionas yra genetiškai pakenktas, tada jis dažniausiai nustoja vystytis. Dėl to tokiame amžiuje turime labai daug nesivystančių nėštumų. Taigi biologinis laikrodis iš tiesų tiksi ir aš labai raginu pacientes, kad neatidėliotų savo vaisingumo, nes vėlesniame amžiuje mažėja šansų, kad padės ir pagalbinis apvaisinimas.
tags: #apvaisinimas #per #sueiti
