Vaikų auklėjimas - tai sudėtingas ir daugialypis procesas, apimantis patirties perdavimą, vertybių formavimą ir pasiruošimą savarankiškam gyvenimui. Jis suprantamas įvairiai: kaip įvedimas į kultūrą, ruošimas ateičiai, profesijos pasirinkimas ar asmenybės potencialo atskleidimas. Šis procesas visada buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, formuojantis tam tikras tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
Tradicinis lietuvių auklėjimas, skirtingai nuo modernių, planuotų ugdymo sistemų, buvo natūralus ir organiškesnis. Jis formavosi iš kasdienės patirties ir gyvenimo reikalavimų, be griežtai suformuluotų teorinių dėsnių. Vaikai augo neatsiejamai nuo suaugusiųjų gyvenimo, natūraliai prisitaikydami prie jo ir mokydamiesi per žaidimus bei kasdienius darbus. Auklėjimo tvarka buvo perduodama iš kartos į kartą, tačiau tėvai ją pritaikydavo pagal savo supratimą ir intuiciją, siekdami išugdyti gerą žmogų, pasirengusį savarankiškam gyvenimui.
Vėlesnių amžių įtakos, tokios kaip krikščionybės paplitimas ir socialinių santykių kaita, keitė ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Krikštas pakeitė supratimą apie antgamtinį pasaulį ir gyvenimo tikslus, o socialinės nelygybės gilėjimas, ypač baudžiavos įsigalėjimas, atskyrė luomus ir sumažino kultūrinę įtaką tarp jų.
Mokyklinio mokymo atsiradimas, ypač parapinių mokyklų tinklo plėtra, turėjo didelės įtakos raštingumo didėjimui ir auklėjimo procesui. Nors mokyklų plėtrą stabdė įvairios nelaimės ir politiniai sukrėtimai, pavyzdžiui, parapinių mokyklų uždraudimas ir pakeitimas valstybinėmis rusiškomis mokyklomis, jos sugebėjo išmokyti žmones skaityti ir rašyti, padėdamos Lietuvai įžengti į raštingų tautų gretas.
Lyginant su tradiciniu lietuvių auklėjimu, Japonijos vaikų auginimo kultūra pasižymi kitokiais principais, nors ir siekia panašių tikslų - išugdyti tinkamą visuomenės narį. Japonijoje didelis dėmesys skiriamas pirmiems trejiems vaiko gyvenimo metams, tikint, kad jie nulemia visą ateitį. Šiuo laikotarpiu mamos dažnai lieka namuose, stebėdamos ir fiksuodamos vaiko raidą specialiuose vadovuose. Tėvai ir vaikai dažnai miega kartu, stiprindami ryšį.
Japonijoje darželių sistema skiriasi nuo lietuviškos: yra ugdomieji ir tik prižiūrintys darželiai. Nuo ankstyvos vaikystės skatinama pagarba tėvams, draugams ir tėvynei. Nors iki mokyklos vaikams daug kas leidžiama, mokykloje jie greitai perima discipliną ir taisykles. Išsilavinimas Japonijoje labai vertinamas, o raštingumas siekia 100%.
Žaislai Japonijoje parenkami atsižvelgiant į konkrečius vaiko gebėjimus ir amžiaus tarpsnį, skatinant vaizduotę, vaidmenų žaidimus ir kalbų mokymąsi. Populiarūs personažai, tokie kaip Pikachu, taip pat atspindi vaikų kultūrą.
Skirtingai nuo tradicinio lietuvių auklėjimo, kuris buvo labiau natūralus ir neformalus, Japonijos auklėjimo sistema yra labiau struktūrizuota ir orientuota į ankstyvąjį ugdymą bei socialinių įgūdžių formavimą. Nors abi kultūros vertina šeimą ir išsilavinimą, jų požiūriai į vaikų auklėjimą ir metodus skiriasi.
Tradicinio auklėjimo aspektai
Lietuvių tradicinis auklėjimas
Vaikų auklėjimas tradiciškai suprantamas kaip suaugusiųjų planingas poveikis vaikui, siekiant plėsti jo patirtį ir formuoti vertybes. Tai gali būti įvedimas į kultūrą, ruošimas ateičiai, profesijos pasirinkimas ar asmenybės potencialo atskleidimas. Auklėjimas suprantamas kaip gerai apgalvotas ir suplanuotas vaiko gyvenimo dirigavimas, kuriuo nustatomi jam tikslai, jo gyvenimas kreipiamas tam tikra vaga ir jis pats ugdomas tam tikros rūšies žmogumi.
Tradicinis lietuvių auklėjimas buvo natūralus, kaip ir pati jų gyvenimo dalis. Jis buvo natūralus tuo, kad nebuvo planingo auklėtojų paruošimo ar profesionalių mokytojų. Vaikai nebuvo atitraukiami nuo jiems natūralaus žaidimų gyvenimo, nebuvo paneigiami jiems natūralūs interesai, ir jie augo, natūraliai su savo vaikišku veikimu prisiderindami prie suaugusiųjų gyvenimo ir jų reikalų.
Svarbiausias senovės lietuvių auklėjimo tikslas, atrodo, turėjo būti išauginti vaiką taip, kad jis, būdamas geras žmogus, pasiruoštų savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui. Didesnių įtakų nepaliesta, natūralaus auklėjimo fazė Lietuvoje vyravo iki lietuvių vienos valstybės sudarymo ir apsikrikštijimo. Iki to meto vaikai augo be jokių organizuotų mokyklų, tik tėvų ir aplinkos auklėjami ir mokomi.
Nuo 13-ojo amžiaus, susijungus lietuviams į vieną valstybę ir vis daugiau susiduriant su kaimyninėmis tautomis, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuo to meto gyvenimas gerokai pakito, drauge keisdamas ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Pirmas didelis sukrėtimas tradiciniam lietuvių auklėjimui buvo Lietuvos krikštas. Tikybos keitimas neišvengiamai atsiliepė visam žmonių gyvenimui.
Antras reiškinys, stipriai paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Nuo seno Lietuvoje buvo keletas luomų, kurių tarpe nebuvo to antagonizmo, kuris išsivystė vėliau. Baudžiavos santykiai išsivystė Vakarų Europoje iš feodalinės santvarkos, kuri per Lenkiją vėliau pasiekė ir Lietuvą.
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje rišama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu šiame krašte. Mokykla, pratęsdama ir papildydama šeimos auklėjimą, visada prisideda prie pedagoginių pažiūrų formavimo ir skleidimo. Suprantama, ji turėjo didelės įtakos ir lietuvių tradiciniam auklėjimui.
Pirmosios pradžios mokyklos Lietuvoje įsikūrė apie penkioliktojo amžiaus pradžią. Pirmoji mokykla buvusi įkurta prie Vilniaus katedros Vytauto laikais. Vėliau jų ėmė rastis ir prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų. Apskritai parapinių mokyklų tinklas plėtėsi labai lėtai.
Vyskupas M. Valančius bandė pradžios mokyklą padaryti visiems vaikams prieinamą. Tuo tikslu jis atskirais raštais įsakinėjo visiems savo vyskupijos parapijų klebonams įkurti ir išlaikyti parapines mokyklas. Patan-kėjus mokyklų tinklui, jos buvo prieinamos daugumui kaimo vaikų. Atrodo, kad nuo Valančiaus laikų mokyklinis mokymas turėjo tapti reguliaria kiekvieno vaiko auklėjimo dalimi.
Parapinė mokykla atliko labai svarbų uždavinį lietuvių tautos istorijoje - ji išmokė žmones skaityti. Vysk. M. Valančiaus pravesta statistika rodo, kad jau jo laikais buvo Žemaičiuose parapijų, kur beveik visi suaugę žmonės buvo jau raštingi. Taigi, per parapinę mokyklą Lietuva pakilo į raštingųjų tautų tarpą.
Aukštesniosios mokyklos atsirado, prasidėjus religinėms kovoms tarp katalikų ir protestantų ir Lietuvoje įsikūrus jėzuitams. Jų pedagoginis veikimas sudaro ištisą dviejų šimtų metų epochą ne tik Lietuvos, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje.
Aukštesnysis mokslas buvo skirtas daugiausia bajorų vaikams. Juo naudojosi ir miestiečiai. Kartais jose mokslą išeidavo ir laisvųjų ūkininkų vaikai. Tačiau aukštesnysis mokslas buvo beveik iš viso neprieinamas ponų baudžiauninkų vaikams.
Japonijos vaikų auginimo tradicijos
Japonijoje vaikų auginimo kultūra formavosi šimtus metų, ir kai kurie principai šalyje stiprūs iki šiol. Vienas jų - tikėjimas, kad pirmi treji vaiko auginimo metai nulemia visą jo ateitį. Todėl daugelis japonių mamų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus lieka su juo namuose.
Iki 3 metų auga vaiko širdis, iki 6 metų formuojasi vaiko kūnas, iki 9 metų vaikai išmoksta naudotis kalba ir reikšti mintis, iki 12 metų vaikai turėtų išmokti rašyti rašinėlius, o iki 15 metų vaikas turi suprasti, kaip tapti geru ir tinkamu visuomenės nariu.
Japonės mamos jaučia gana didelį visuomenės spaudimą prižiūrėti vaikus bent iki 3 m. Jos tampa tikromis supermamytėmis, kurios, rodos, visada viskam pasiruošusios. Net ir nedidelėje rankinėje jos visada ras viską, ko tik gali prireikti netikėčiausiose vaikams nutinkančiose situacijose. Beje, beveik visi japonų vaikai auga nešynėse, nes namuose vežimėliui tiesiog nėra vietos.
Japonijoje iki šių dienų tėvai miega kartu su savo mažyliais iki jiems sueina 3-4 m. Tai suprantama kaip meilės išraiška, padedanti kurti stiprų tėvų ir vaikų ryšį. Galbūt todėl mažieji japonai retai verkia.
Maždaug nuo 3 m. daugelis japonų pradeda leisti savo atžalas į darželį. Japonijoje yra dviejų tipų darželiai: pusę dienos veikiantis, kuriame vaikai yra ugdomi, arba visą dieną veikiantis, kuriame vaikai tiesiog prižiūrimi. Pastarasis darželis labiau panašus į žaidimų kambarį, jame ugdymo nevyksta.
Nuo ankstyvos vaikystės vaikai skatinami gerbti tėvus, draugus ir mylėti tėvynę. Kadangi tikima, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki 6 m., vaikams daug kas leidžiama ir atleidžiama. Tačiau, pradėję lankyti mokyklą, vaikai labai greitai išmoksta disciplinos ir yra supažindinami su griežtomis taisyklėmis.
Japonijoje labai vertinamas išsilavinimas ir stengiamasi vaikams jį suteikti. Raštingumas šioje šalyje siekia 100 proc. Taip pat visi vaikai mokosi privalomoje vidurinėje mokykloje.
Žaislai ir žaidimai japoniškoje vaikų auklėjimo tradicijoje užima svarbią vietą. Bent iki trejų metų pildomas vaiko sveikatos dienoraštis leidžia įvertinti ir vaiko raidą bei atskirų gebėjimų vystymąsi. Taip mamos gali parinkti konkrečiam amžiaus tarpsniui ir vaiko gebėjimams tinkamiausius žaislus.
Kūdikiams skirti žaislai Japonijoje labai aiškiai nukreipti į konkrečiam amžiaus tarpsniui būdingų gebėjimų ugdymą. Pavyzdžiui, keturių mėnesių mažylis pradeda griebti rankutėmis, stengiasi ką nors suimti, todėl jam sukurtas specialus, maloniai čežantis kūdikio laikraštis.
Nuo 3 iki 5 m. vaikams daugiausiai duodami vaizduotės ir vaidmenų žaidimai ir žaislai. Taip pat šiame amžiuje mažieji japonai pradeda žaisti anglų kalbos mokančiais žaislais. Nuo 5 iki 9 m. pereinama prie įvairių konstruktorių ir edukacinių žaislų.
Tarp japonų vaikų, net ir paauglių, labai populiarūs įvairūs personažai, tokie kaip Pikachu, Totoro, Hello Kitty, Gudetama, Doraemon, Anpanman ir pan. Vaikai ypatingai mėgsta mylimus personažus vaizduojančius žaislus ar aksesuarus.
Japonų taisyklė paklusniems vaikams
Lyginamoji analizė ir išvados
Nors tradicinis lietuvių auklėjimas ir Japonijos vaikų auginimo tradicijos skiriasi savo metodais ir akcentais, abi kultūros siekia išugdyti gerus, savarankiškus ir visuomenei naudingus žmones. Lietuvių tradicijos labiau orientavosi į natūralų augimą ir įsiliejimą į suaugusiųjų pasaulį, o Japonijos - į ankstyvąjį ugdymą, socialinių įgūdžių formavimą ir griežtesnę discipliną.
Istoriniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai turėjo didelės įtakos abiejų tautų auklėjimo tradicijų raidai. Lietuvoje tai buvo krikščionybės paplitimas, socialinių santykių kaita ir mokyklinio mokymo plėtra. Japonijoje - nuoseklus tikėjimas ankstyvojo amžiaus svarba, išsilavinimo vertinimas ir specifinė darželių sistema.
Abi kultūros demonstruoja, kad vaikų auklėjimas yra nuolat besikeičiantis procesas, prisitaikantis prie visuomenės poreikių ir iššūkių, tačiau išlaikantis esmines vertybes, perduodamas iš kartos į kartą.
tags: #namibijos #vaiku #auklejimas
