Artimo žmogaus netektis, mylimo šunelio, kačiuko ar kito augintinio mirtis, tėvų skyrybos ir net išsikraustymas gyventi į kita vietą gali sudrebinti vaiko pasaulį. Šis, skaudus jausmas vadinamas liūdesiu arba sielvartu. Būdami tėvai, mes labai stengiamės apsaugoti nuo sunkių išgyvenimų savo vaikus. Kodėl? Ar tikrai tai žalojantys įvykiai? O gal mes nežinome, kaip tinkamai pranešti apie netektį? Kaip paguosti? Ką patarti?
Artimo žmogaus (tėvo ar mamos, senelio ar senelės, brolio ar sesers, pusbrolio ar draugo) praradimas vaiko gyvenime įvyksta daug dažniau nei galime įsivaizduoti. Kai susiduriama su mirtimi, vaikai, kaip ir suaugę, liūdi. Mirtis vaikui gali būti skausminga ir palikti pasekmes visam gyvenimui, jei jie reikiamu metu negaus reikiamos pagalbos, kuri padėtų jiems suprasti, priimti ir susitaikyti su netektimi. Ši pagalba turi ateiti iš tėvų arba kitų svarbių vaikui suaugusių žmonių.
Mūsų visuomenė vengia kalbėti apie sielvartą ir netektis, todėl šie reiškiniai atrodo bauginantys ir žalojantys. Neliūdėk! - „Kas buvo, pražuvo. Štai, imk sausainiuką, pasijusi geriau.“ Tikrai esame girdėję tokių „paguodos“ žodžių, tačiau jie neguodžia. Kodėl? Nes jie nuneigia mūsų jausmus. Išgirdus juos, man kyla noras pasakyti „Ir ką tu čia iš vis supranti“. Lygiai taip pat jaučiasi ir mūsų vaikai - jiems kyla pasipriešinimas, nes tokia paguoda jūs ignoruojate ir paneigiate jo išgyvenimus. Čia lygiai toks pat jausmų nuneigimas kaip „Nesijausk gerai. Nesidžiauk, reikalai tikrai pablogės“. Tačiau mes tokių „paguodos žodžių“ nesakome. Tad kodėl bijome liūdesio? Gal kad nežinome, ką su tuo daryti? Kiekvienas mėginimas išvengti vaiko skausmingų emocijų ateityje gali sukelti katastrofiškų padarinių.
Sielvartas yra normali ir natūrali reakcija į netektį. Pats savaime jis nėra nei patologinė būsena, nei asmenybės sutrikimas. Todėl reikia leisti vaikui (ir sau) paliūdėti. Negerai, kai liūdnos nuotaikos užgožia visus kitus išgyvenimus, apninka apatija, nenoras nieko veikti, vaikas užsisklendžia savyje, nepasipasakoja ir tai trunka ilgiau kaip tris savaites. Visais kitais atvejais, tai natūrali emocinė reakcija, nereikia perdėtai stengtis vaiko linksminti, pirkti naujų augintinių, jei jo netekote.
„...tu liūdėt nebijok...nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas“ - tik patyrę liūdnų išgyvenimų, mes galime pilnai išgyventi ir įvertinti laiminguosius periodus.
Vaikų supratimas apie mirtį
Vaikai nori tiesos ir jiems jos reikia. Patogioje, tylioje, ramioje aplinkoje, ramiai ir atvirai pasidalinkite su vaikais faktais. Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių). Daugumai suaugusių iš vaikystės iškyla labai painūs atsiminimai apie mirtį, todėl, kad buvo naudojami eufemizmai. Buvo sakoma, kad pavyzdžiui, „Močiutė miega“, Dėdė Tomas išvyko tolimon šalin“, „Senelis išvyko į ilgą kelionę“. Šie eufemizmai labai painūs, nes vaikas tikisi, kad močiutė „prabus“ , dėdė Tomas arba senelis greitai sugrįš po „ilgos kelionės“. Žinoma, kai tai neįvyksta, vaiką apima neviltis ir nuliūdimas.
Tokiu metu būti sąžiningais su vaikais reiškia naudoti tiesioginius, aiškius ir paprastus žodžius, kuriuos vaikas lengvai supranta. Pavyzdžiui: „Dėdė Tomas mirė, tai reiškia jis yra negyvas. Jo kūnas daugiau „nebedirba”. Būkite atidūs ir pritaikykite informaciją prie vaiko amžiaus ir subrendimo.
Amžiaus grupės ir jų supratimas:
- Vaikai iki 5 metų. Mirties supratimas labai ribotas. Tačiau tokio amžiaus vaikai jaučia aplinkinių suaugusių skausmą.
- 6 - 9 metų vaikai. Sulaukę šešerių, daugiau nei pusė vaikų supranta, kad mirtis yra galutinė ir ilgalaikė. Sulaukę 8 - 9 metų, visi vaikai jau suprantą mirties esmę. Šiuo metu vaikai dažniausiai jaučiasi taip, tarsi jie būtų atsakingi už mirtį.
- 9 -12 metų vaikai. Šio amžiaus grupės vaikai ne tik supranta, bet ir gali būti sukrėsti mirties realybės.
- 13-16 metų paaugliai. Į mirtį jie žvelgia panašiai kaip suaugę, bet jiems trūksta suaugusių gebėjimo pergyventi netektį. Be to, šiai amžiaus grupei sunku dalintis su tėvais savo liūdesiu, kadangi pagrindinė užduotis paauglystėje yra atsiskirti nuo tėvų.
Dauguma penkerių metų amžiaus vaikų nesuvokia, kad mirtis - negrįžtas procesas. Dauguma tyrimų rodo, kad mirties reiškinį pradeda suvokti šešerių, septynerių metų sulaukę vaikai. Iki to laiko, vaikai labai domisi mirtimi, klausia ar ir jie mirs, kada ir pan. Labai svarbu, kad vaikas suvoktų, kad mirtis yra negrįžtama, nes kitaip jis nuolatos išgyvens laukimo, troškimo jausmus, kurie neleidžia išgyventi sielvarto iki pabaigos. Todėl pranešdami apie netektį, jokiu būdu nevartokite „išvažiavo, užmigo“. Kad ir kaip skaudu ir sunku, turime pasakyti, kad artimasis mirė. Tai turi būti pirmieji jūsų žodžiai. Svarbu įvardinti reiškinius savais vardais ir dėl kitų priežasčių.
Kaip kalbėtis su vaiku apie mirtį?
Tiesą vaikui reikėtų tame lygmenyje, kuriame jis sugebės ją suprasti. Nei 5 metų vaikai, į mirtį reaguoja neypatingai rimtai. Suvokia kaip išsiskyrimą su artimu žmogumi ir tiki, kad jis gali sugrįžti. Suvokia, kad jam artimas žmogus daugiau niekada nebesugrįš. Suvokia, kad suaugęs kada nors sugrįš. Laukimas. Mirties prasmę, bijoti numirti ar prarasti tėvus, vaikai ima po 6-7 metų.
Vaikai nori tiesos ir jiems jos reikia. Patogioje, tylioje, ramioje aplinkoje, ramiai ir atvirai pasidalinkite su vaikais faktais. Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių).
Vaikai emocijas lengviausiai reiškia per netiesiogines priemones, tokias kaip piešimas, tapymas, lipdymas, žaidimas. Jeigu netekties situacija labai tragiška (vaikas matė kaip miršta, ar aplinkinių stiprūs išgyvenimai šokiravo jį) geriausiai tinka vaidybos - žaidimo priemonės. Naudojant emocijas atspindinčias lėlės, vaikas gali lengvai įsijausti į buvusią situaciją, jeigu užduosite šiuos klausimus „Kaip tu jautiesi? Kas tave nuliūdino\ išgąsdino šioje situacijoje? Kaip jautėsi kiti žmonės?“. Tai suteikia galimybę vaikui viską pakartoti, detaliau suvokti situaciją, įsisąmoninti savo jausmus bei įvertinti kitų žmonių pozicijas.
Kaip palaikyti vaiką netekties metu?
Svarbu, kad vaikas jaustų meilę ir palaikymą. Svarbu leisti vaikui išreikšti savo sunkius jausmus. Mes blogai. Aš kartais galiu liūdėti ir verkti. Tai nėra susijusi su tavimi. Tu - mano globoje. Mes kartu.
Skaudu matyti savo atžalą liūdinčią ir sielvartaujančią dėl netekties. Netekties sunkumas - tai niekad nebeišsipildysiančios viltys, svajonės ir lūkesčiai, susiję su nutrūkusiais santykiais. Santykių peržvalga - natūralus sielvarto mažinimo būdas, kurį tėvai gali atlikti su vaiku. Santykių peržvalgą darykite kartu su vaiku, padėkite jam. Tai tik keletas aspektų, kuriuos būtinai aptarkite su savo vaiku.
Jei miręs mylimas žmogus keletui akimirkų atgytų, ką jam pasakytumėte? Dauguma, jei turėtų tokią galimybę, atsiprašytų. Kyla klausimas: kam labiausiai reikia atsiprašymo? Atsiprašymo faktas nereiškia, kad vaikas nustojo liūdėti. Toks poelgis išlaisvina nuo kaltės, gėdos jausmo. Užbaigtis pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam gyvam žmogui. Vaikus turime mokinti atsiprašyti už padarytą žalą, to turi mokyti tėvai ne tik reikalaudami to, bet ir rodydami pavyzdį.
Atleisti reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleisti reiškia atsisakyti apmaudo, kurį vaikas jaučia kokiam nors žmogui. Pasakyti, kad tave įskaudino miręs ar prarastas asmuo, mūsų visuomenėje laikoma negražiu gestu. Tačiau juk gyvenant ir būnant kartu visko pasitaiko. Slepiamos nuoskaudos ar pyktis tikrai neišlaisvins jūsų vaiko nuo sielvarto išgyvenimo. Negana to, paskatins kaltės jausmą. Visai natūralu, kad mes net pykstame ant velionio, kodėl jis mus paliko, kodėl susirgo. Pykčio stadija - tai antroji pakopa pergyvenant netekties skausmą. Nebijokite kalbėti apie vaiko nuoskaudas, atleidimą, nes visada pykčio išliejimo pabaigoje nuskamba esminiai žodžiai „bet vis tiek aš tave labai myliu ir tu visada būsi mylimiausias...aš tavęs be galo pasiilgau“. Tai ir yra emociškai svarbūs teiginiai, kurie nei atleidžia, nei atsiprašo, o tik įvardina svarbiausius, unikaliausius santykių aspektus.
Mes niekada neužmiršime savo artimųjų, kurių nėra šalia. Jie visada gyvena mūsų prisiminimuose. Tik prisiminimų skirtumas vienas - ar jie mus liūdina, ar džiugina. Jei mūsų sielvartas bus tinkamai išgedėtas, tuomet skausmą pakeis šviesūs prisiminimai. Atsiprašymas ir atleidimas mus išlaisvina nuo neigiamų išgyvenimų. Telieka branginti visus malonius prisiminimus. Šviesūs prisiminimai gali būti susiję su dėkingumu, žavėjimusi. Kartais vaikams sunku įvardinti ar prisiminti smagias akimirkas, padėkite jiems.
Kas yra vaikų emocijų koreguliacija? 🫣
Ar vestis vaiką į laidotuves?
Tai svarbus klausimas, kurį svarsto tėvai susiduriantys su netektimi asmens, kuris buvo labai artimas vaikui. Norėdami apsaugoti nuo gilių sukrėtimų, dažnai nesivedame vaikų, pasiteisindami, kad jie dar maži. Tačiau kada jie suauga šiam įvykiui? Devyniolikto ir dvidešimto amžiaus pradžioje mirusiojo parengimas buvo namiškių pareiga. Niekas nesibodėdavo šio darbo, nes tai buvo dalis atsisveikinimo ritualo. Knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autoriai laidotuvių procesą lygina su vestuvėmis - tėvai sau turi atsakyti: ar vaikas galės gražiai elgtis vestuvių ceremonijos metu? Tik pirmiausia vaiką reikia supažindinti su šios ceremonijos ritualais ir taisyklėmis. Svarbu vaikui paaiškinti, kas per laidotuves vyksta. Pašnekėti apie tai, kokius drabužius reikia dėvėti, kur eiti, kokius veiksmus atlikti. Paaiškinti, kad verkti per laidotuves yra normalu, kad taip išliejamas liūdesys netekus artimo žmogaus. Svarbiausia paminėti, kad ceremonijos metu reikia ramiai ir pagarbiai elgtis.
Daugumai atvejų, priklauso nuo vaiko artumo laipsnio su mirusiuoju. Jei tai buvo šeimos narys, su kuriuo buvo dažni kontaktai, tai labai rekomenduotina. Vaikas dalyvauja laidotuvių procese, kad galėtų suprasti ir atsisveikinti su mirusiuoju. Tai padeda jam įveikti sielvartą ir užbaigti emocinius procesus. Laidotuvės gali padėti vaikui suprasti mirties neišvengiamybę ir pradėti gijimo procesą. Tai taip pat suteikia vaikui galimybę jausti bendrumą su šeima ir draugais, kurie taip pat išgyvena netektį.
Pirmiausia privalote išgirsti ir atpažinti vaiko emocijas, tik po to aiškintis istorijos faktus. Vaikai emocijas lengviausiai reiškia per netiesiogines priemones, tokias kaip piešimas, tapymas, lipdymas, žaidimas.
Mirtis - faktas, kuris nepalieka abejingų. Jos prisilietimas priverčia visus stabtelti ir susimąstyti bent minutėlei. Dažnai ji ateina netikėtai ir lydima sunkių jausmų - sielvarto, liūdesio. Mūsų mažiesiems tokie išgyvenimai - tai tikras išbandymas.
