Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse gyvena sveiki vaikai ir susiduriantys su intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimais, sukeliančiais jų veiklos ribotumą, kuris įvardijamas kaip negalia. Mokslinėje literatūroje galima rasti tokius vaikus su negalia apibūdinančius terminus - vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai. Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką. Specialiųjų poreikių nustatymas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Su tuo gali susidurti tiek ką tik gimęs kūdikis ar paaugęs vaikas, tiek suaugęs ar garbaus amžiaus sulaukęs žmogus. Tačiau labai dažnai negalia pasireiškia ir yra pastebima pirmaisiais penktaisiais vaiko gyvenimo metais. Todėl šiuo laikotarpiu būtina tiek tėvams / globėjams, tiek vaiką prižiūrintiems gydytojams stebėti mažylio raidą (fizinį, psichologinį, emocinį vystymąsi).
Vaikai su individualiais poreikiais yra daugiau priklausomi nuo kitų asmenų pagalbos, ypač šeimos narių. Todėl valstybė turi suteikti pagalbą vaikams su individualiais poreikiais ir jų šeimoms. Šeimos, auginančios vaikus su individualiais poreikiais, gali gauti pagalbą, kurią užtikrina nacionalinis teisinis reglamentavimas. Svarbu, kad valstybės teikiama pagalba turėtų užtikrinti vaiko su negalia pagrindinius poreikius ir suteikti galimybę šeimoms bei vaikams dalyvauti visuomenėje.
Valstybė turi užtikrinti, kad vaikai su individualiais poreikiais būtų kuo daugiau įtraukiami į visuomenę. Tam gali reikėti specializuotos pagalbos, pvz., švietimo programų pritakymo vaikams su individualiais poreikiais, asistento pagalbos, veiklų dienos centruose. Vaikai su sunkia negalia globos įstaigose turėtų gyventi tik išimtiniais atvejais, kai to reikia geriausiems vaiko interesams užtikrinti.
Valstybė turi suteikti pagalbą ir išmokas šeimoms, kurios augina vaiką su individualiais poreikiais, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai vystantis, saugant vaiko sveikatą bei vaikui mokantis. Kad vaikas galėtų gauti pagalbą, jam turi būti nustatyta negalia (neįgalumas). Valstybės pagalba garantuojama nepaisant negalios pobūdžio. Negalia nustatoma vadovaujantis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tam reikalingos specialios medicinos ir kitos žinios.
Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į Nacionalinį socialinės integracijos centras (NDNT), kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai. Jeigu tėvai arba mokytojai mato, kad vaikui sunkiai sekasi perprasti mokomąją medžiagą, kyla elgesio, emocijų, dėmesio sutelkimo sunkumų, jie turi kreiptis į ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisiją, kuri atlieka pirminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą ir parengia dokumentus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybai (ŠPT). Šie juos išnagrinėja ir kviečiasi vaiką mokymosi sunkumams įvertinti.
Kokiu tikslu vertinami specialieji vaiko poreikiai?
- Sudaryti optimalias ugdymo bei ugdymosi sąlygas.
- Suteikti reikiamas paslaugas (asmeninio asistento, mokytojo padėjėjo pagalba), technines (kompensacines priemones), medicininę pagalbą (asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas, kineziterapija, logopedo pagalba ir pan.), aplinkos ir būsto pritaikymą, finansinę pagalbą (nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas ir pan.).
- Socialinės reabilitacijos ir socialines paslaugas, pvz., kito asmens pagalba, atokvėpio, socialinio darbuotojo ir pan.
Mokyklos Vaiko gerovės komisijai nusprendus, kad mokiniui tikslinga vertinti specialiuosius ugdymosi poreikius tam, kad būtų galima skirti individualią ugdymo programą ar pritaikyti bendrojo ugdymo programą, tuo viskas nesibaigia. Būtina gauti raštišką tėvų sutikimą, o tada kreiptis į miesto ar rajono pedagoginės psichologinės arba švietimo pagalbos tarnybų specialistus dėl išsamesnio vaiko įvertinimo.
PPT specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą.
Remiantis LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Vaikui pritaikyta arba individualizuota ugdymo programa gali būti skiriamas laikinai arba nuolat. PPT ar mokyklos vaiko gerovės pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio įvertinimo gali būti nurodyta specialiųjų ugdymosi poreikių trukmė ir kada įvertinimą reikia pakartoti.
Ugdymo(si) aplinka ir įtraukusis ugdymas
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinio švietimo prioritetų yra įtraukusis ugdymas, kuriuo siekiama suteikti visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ar poreikių, kokybišką ir visavertį ugdymą. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi skirtingus ugdymosi poreikius. Siekiant užtikrinti ugdymo prieinamumą ir veiksmingumą specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir pagerinti jų ugdymosi sąlygas, būtina ugdant šiuos vaikus naudoti jiems skirtas, pritaikytas mokymo priemones. Mokykla turi aprūpinti specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus (vaikus, turinčius elgesio ir emocijų, autizmo spektro sutrikimų, vaikus, turinčius judesio ir (ar) padėties, intelekto ir kt.
Jau dabar Lietuvoje yra ne vienas puikus pavyzdys, kai bendrojo lavinimo mokykloje sėkmingai mokosi specialiuosius ugdymo poreikius turintys mokiniai. Nuo 2024 m. rugsėjo, kai įsigalios Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pakeitimai, kiekvienam vaikui turi būti sudarytos sąlygos ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje (darželyje, mokykloje) kartu su savo bendraamžiais. Artėjant šiai datai, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga parengė rekomendacijas mokykloms ir darželiams, susiduriantiems su įtraukties sunkumais ir iššūkiais, kai mokyklos aplinka tik dalinai pritaikyta skirtingus ugdymosi poreikius turintiems mokiniams.
Pasak Kišonienės, Dudzinskienės (2007), ugdymo aplinka apima ir fizinę aplinką, ir socialinius mokymosi aspektus. Fizinė aplinka - tai ta, kurioje vyksta mokymas, naudojamos informacinės kompiuterinės, kompensacinės ir kitos priemonės. Ugdomoji aplinka turi būti tinkama įvairių poreikių turintiems vaikams. Ugdymo tikslų, metodų, priemonių ir ugdomosios aplinkos parinkimo dermė gali užtikrinti sėkmingą ugdymąsi.
Siekiant skatinti vaikų bendruomeniškumą, grupėse įrengtos erdvės, kuriose yra patogių minkštų baldų: kilimų, pufų, sėdmaišių, suolelių - stalelių, minkštų apskritimo ir cilindro formų pagalvių, palapinių, ir pan. Smėlio ir vandens erdvė grupėje ir lauke tinka vaikų bendravimo įgūdžiams gerinti, moko spręsti problemas, lavina smulkiąją motoriką, padeda susipažinti su daiktų savybėmis. Atsipalaiduoti, nusiraminti ir pažinti aplinkai, grupėje pasitelkiamos gamtinės medžiagos.
Sensorinis kambarys - unikali aplinka, pritaikyta įvairių pojūčių sužadinimui ir stimuliavimui. Visi pojūčiai - rega, klausa, uoslė ir jutimas - yra mankštinami vienu metu. Sensorinis kambarys kupinas įvairių ugdomųjų priemonių, pritaikytų vaikų poreikiams. Net ir pats hiperaktyviausias vaikas atsipalaidavimo zonoje greitai nusiramina, o švelnus siūbavimas sūpynėse, burbulų sienelė, prislopintas apšvietimas ir raminanti melodija padeda numalšinti stresą ir atsipalaiduoti, sumažinti emocinę įtampą, praturtinti juslinį pasaulį ir plėsti vaikų gyvenimo patirtį. Vaikui yra suteikiama erdvė.
Sensorinis kambarys atitinka inkliuzinio ugdymo pagrindus. Kol kas savivaldybėje sensorinis kambarys įrengtas tik darželyje „Žiogelis“. O darželiuose „Pasaka“ ir „Drugelis“ šių kabinetų įrengimas taip pat įsibėgėja. Kol vyksta įrengimo darbai, kitų darželių vaikai paslaugas gauna „Žiogelyje“.
Su vaikais dirba ne tik darželio specialistai, bet ir judesio korekcijos specialistas. Vaikų saugumas mokykloje: ką daryti, jei specialiųjų poreikių turintis vaikas skriaudžia bendraklasius? Pastaraisiais metais į bendrojo ugdymo mokyklas vis aktyviau integruojami vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis.
Tokiose situacijose nukentėti gali visi - tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek tėvai. Dažnas bendruomenės narys, susidūręs su panašiais atvejais, ima manyti, kad tai „normali“ kasdienybė, kurią reikia tiesiog toleruoti. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkė Raimonda Joskaudienė, tokia nuostata yra klaidinga.
Nė vienas vaikas neturi teisės skriausti kito. Kaip rašė „Vakarų ekspresas“, ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai vienodai prisitaiko prie triukšmingų, perpildytų klasių, todėl kartais konfliktų išvengti nepavyksta. Pasak jos, tokį elgesį gali lemti įvairios priežastys - sunkumai valdant emocijas, nesupratimas socialinėse situacijose, komunikacijos barjerai ar sensorinė perkrova. Tačiau priežastys nepanaikina atsakomybės: saugią aplinką visiems turi užtikrinti ir tėvai, ir ugdymo įstaiga, ir valstybė.
Mokykla ar darželis privalo užtikrinti saugią aplinką, parengti individualų ugdymo planą, suteikti psichologo ar asistento pagalbą. R. Joskaudienė taip pat pabrėžia, kad teisinė atsakomybė vaikui atsiranda tik nuo 14 metų (baudžiamoji) ir nuo 16 metų (administracinė) - iki tol už jo veiksmus visapusiškai atsako tėvai.
Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos direktorius Nikolajus Petunovas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad jų mokykloje mokosi 30 vaikų su specialiaisiais poreikiais, tačiau rimtų incidentų pavyksta išvengti. Pasak jo, tai lemia tinkamai sukomplektuota pagalbos sistema - mokykloje dirba padėjėjai, socialiniai pedagogai, o komanda geba operatyviai reaguoti.
Ką daryti nukentėjusiųjų tėvams?
Teisininkė R. Joskaudienė pateikia aiškią rekomendacijų seką.
- Pirmiausia - fiksuoti įvykį: pranešti pedagogams, kreiptis į gydytoją, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, ir paprašyti ugdymo įstaigos parengti protokolą.
- Antra - informuoti agresyvaus vaiko tėvus. Jei žodinis kontaktas neveikia, reikalauti oficialaus pranešimo raštu.
- Trečia - reikalauti ugdymo įstaigos veiksmų: papildomos priežiūros, asistento, ugdymo plano korekcijų.
- Ketvirta - kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei nei tėvai, nei įstaiga nesiima veiksmų.
- Galiausiai, prireikus - pasitelkti teisinius instrumentus. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
Lietuvos psichologų sąjungos atstovė Alina Martinkutė-Vorobej pabrėžia, kad Lietuva nebuvo iki galo pasiruošusi įtraukiamajam ugdymui - mokykloms trūksta specialistų, patalpų ir aiškumo. „Kiekvienas vaikas turi teisę į saugią aplinką, tačiau kartu kiekvienas vaikas - ir su specialiais poreikiais - turi teisę į pagalbą, o ne atstūmimą“, - pabrėžia R. Pasak jos, problemų ignoravimas veda prie dar didesnių konfliktų, todėl bendruomenė, tėvai, mokytojai ir institucijos turi veikti išvien. Tik bendros pastangos gali užtikrinti, kad integracija vyktų sėkmingai, o visų vaikų saugumas būtų užtikrintas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savo komentare primena, kad įtraukusis ugdymas yra švietimo sistemos principas, o ne tik atskiras metodas. Mokyklos privalo priimti visus vaikus, tačiau tuo pačiu turi taikyti individualius ugdymo planus, pasitelkti specialistus ir prireikus koreguoti ugdymo formą.
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Agentūra) direktorės Eglės Čaplikienės teigimu, šie pokyčiai padrąsino daugelį šeimų nebijoti ir leisti savo vaikus, kurie turi ir matomą, ir nematomą negalią, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą, į arčiausiai gyvenamosios vietos esančias mokyklas. „Žinoma, iššūkių dar yra daug, bet džiugina tendencija, kad daugėja mokinių, turinčių didelių ir labai didelių individualiųjų ugdymosi poreikių, lankančių bendrojo ugdymo įstaigas. Tarp jų - ir vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą. Iki permainų bendrojo ugdymo įstaigas dažniausiai lankė vaikai, turintys nedidelių ir vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių. Dabar situacija keičiasi, mokyklose daugėja vaikų, kurių situacija yra sudėtingesnė, bet jie įtraukiami į bendruomenę ir mokosi kartu su kitais“, - sako E. Čaplikienė.
Pasak Agentūros direktorės, mokyklos turi būti tinkamai pritaikiusios ne tik savo aplinką, bet ir ugdymo procesus, norėdamos kuo geriau atliepti mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimą, poreikius. Tai ne tik ramybės kampeliai, sensoriniai kambariai ar kitos pritaikytos erdvės mokyklose, bet ir mokymo medžiagos pritaikymas, pavyzdžiui, informacijos lengvai suprantama kalba, struktūruotos mokymo medžiagos parengimas. „Siekiant kuo sėkmingiau įtraukti mokinį, turintį autizmo spektro sutrikimą, į ugdymo procesą, būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokyklos. Kai kuriais atvejais reikia, kad mokiniui būtų priskirtas mokytojo padėjėjas, kuris jį lydėtų ugdymo proceso metu, padėtų lengviau įsitraukti, priprasti prie aplinkos bei jaustis saugiai. Tam pasitarnauti gali ir vaiko iš namų atsinešti mėgstami daiktai, pavyzdžiui, įvairios sensorinės priemonės, alternatyviosios kalbos paveikslėliai su žodžiais, kurių įsigijimą kompensuoja valstybė. Tam, kad vaikas, turintis negalią, jaustųsi saugiai, svarbu taikyti ir labai aiškią ugdymo struktūrą, vieningas taisykles, bendradarbiauti su tėvais, konsultuotis su negalios ir švietimo specialistais“, - sako E. Čaplikienė.
Pasak jos, Agentūra nuolat įgyvendina įvairias priemones, kurios sudaro sąlygas vaikams turėti lygias galimybes mokytis, žaisti, bendrauti ir džiaugtis. Pavyzdžiui, Agentūra rūpinasi techninės pagalbos priemonėmis - vaikams suteikiamos judėjimo, regos, klausos, komunikacijos ir sensorinės priemonės, padedančios jiems savarankiškiau dalyvauti kasdienėje veikloje, susikaupti pamokų metu, lengviau ruošti namų darbus. Kai kurios priemonės, prireikus, gali pasitarnauti ir mokyklose. Agentūra taip pat užtikrina ir asmeninę pagalbą, kai specialistas padeda vaikui atlikti veiklas, kurių jis negali atlikti savarankiškai. „Matome, kad kasmet auga poreikis, jog kiekvienas vaikas, turintis negalią ar individualiųjų poreikių, turėtų tokias pat galimybes mokytis, augti ir džiaugtis kasdienybe kaip ir jo bendraamžiai. Siekiame, kad pagalbos priemonės padėtų ne tik vaikams, bet ir jų šeimoms - suteiktų daugiau pasitikėjimo, užtikrinimo ir galimybę lengviau įveikti kasdienius iššūkius. Norime, kad visapusė pagalba nuolat plėstųsi, stiprėtų ir užtikrintų, jog įtraukusis ugdymas Lietuvoje taptų realybe, o ne tik deklaracija“, - sako Agentūros vadovė Eglė Čaplikienė.
Iššūkius turėtų keisti galimybės
Europos autistiškų asmenų tarybos (EUCAP) atstovės Kosjenkos Petek manymu, nors situacija daugumoje šalių po truputį gerėja, vaikai, kurie turi autizmo spektro sutrikimą ar kitas negalias vis dar dažnai susiduria su diskriminacija. „Mes, kaip visuomenė, nusprendėme dirbti su įtrauktimi, priėmėme daug įstatymų ir taisyklių, tačiau jie dažnai lieka teorijoje arba įgyvendinami tik pavienių mokytojų klasėse. Sisteminiai pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Vis dar turime dirbti su individualiu supratimu apie mūsų skirtumus, jų priėmimą ir įtrauktį“, - pabrėžia ji.
Pasak K. Petek, kad įtrauktis mokyklose taptų tikrove, visuomenė turėtų daugiau mokytis iš bendruomenių, kurios atstovauja žmonėms, turintiems negalią. Jų patirtis gali daug išmokyti apie tai, kiek žmonės yra svarbūs vieni kitiems ir kiek yra svarbi kiekvieno iš mūsų laiku teikiama kokybiška pagalba. „Gerosios praktikos pavyzdžiai, į kuriuos verta atsižvelgti, yra įsitraukimas, kai į švietimo politikos kūrimą, planavimą ir įgyvendinimą įtraukiami ir žmonės, atstovaujantys vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų bei kitų negalių, ir mokyklos. Jie gali daug papasakoti apie tai, ką reikėtų padaryti, kad būtų patenkinti šių mokinių poreikiai“, - sako K. Petek.
Siekiant daugiau, reikia noro mokytis bei keistis, įsitikinusi asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė K. Košel-Patil. „Džiugu, kad mokyklos kreipiasi į mus bei į nacionalinius ir regioninius centrus dėl konsultacijų, kaip racionaliai ir teisingai pritaikyti esamas erdves bei sukurti naujas. Visgi tobulėti reiškia ne tik gauti rekomendacijas, bet ir turėti kompetencijų, išteklių, aiškų planą bei norą keistis. Tik tuomet galėsime pasiekti, kad visos ugdymo įstaigos būtų draugiškos vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų ir individualiųjų poreikių“, - sako K. Košel-Patil.
