Lietuvoje sovietmečiu veikė daugybė vaikų poilsio stovyklų, kurios jaunajai kartai suteikdavo ne tik poilsį, bet ir neįkainojamą patirtį. Bėgant metams, dauguma šių stovyklų atsidūrė apleistos, tačiau jų istorijos ir likučiai išlieka svarbiu praeities artefaktu. Šiandien apžvelgsime kelias tokias vietas, kurios kadaise buvo pilnos vaikų juoko, o dabar pasakoja kitokią istoriją.
Kauno marių pakrantės buvusios pionierių stovyklos
Kauno marios - unikalus vandens telkinys, kurio pakrantėje turėti savo kampelį norėtų turbūt kiekvienas. Tačiau šioje gražioje vietoje ant Kauno marių kranto yra ir apleista vieta, kur laikas tarsi sustojo. Čia sovietmečiu buvo įkurta Juliaus Janonio popieriaus fabriko pionierių stovykla.
Kauno marių pakrantės vešliai apaugusios miškais, tad įžiūrėti, kas ten įsikūrę, ne visada lengva. Nebuvo lengva surasti ir Kauno, Kaišiadorių rajonų vietinių įvardytą apleistą buvusią pionierių stovyklą. Praėję pro plyšį, esantį tvoroje prie vartų, atsiremiame į smarkiai apgriuvusį, sargo postui, atrodytų, skirtą pastatą, o dar toliau matome betoninį taką, vedantį gilyn į apleistą stovyklą. Einant taku, iš kairės pasitinka nameliai, kuriuose, panašu, anksčiau įsikurdavo stovyklautojai. Tiesa, šie pastatai yra smarkiai apgriuvę, ant stogų, pačių pastatų viduje auga krūmai ir net medžiai, viduje - šiukšlės, padangos, makulatūra, sulaužyti baldai, apipaišytos sienos. Toliau tyrinėjant teritoriją, miške išnyra dar daugiau pastatų - apleistų, įgriuvusiomis sienomis ir stogais.
Stovyklavietės teritorijoje yra keli nuo seno suformuoti pagrindiniai takai. Abiejuose vieno keliuko pusėse tebestovi kažkada pastatyti 20 vienodų medinių namų. Jie - vieno aukšto su mansardomis, prie kiekvieno namo pristatyta po nedidelę verandą. Juose gyvendavo pionieriai. Stovyklavietė dar veikė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tad čia ilsėdavosi vaikai, kurie gyvendavo „Varpelio“, „Nenuoramų“ ir kitokiais vardais pakrikštytuose vienoduose vasarnamiuose. Pasukus kitu keliu matyti pastatai, kuriuose kažkada buvo valgykla, sportui ir koncertams skirta salė su lauko scena, prausyklos, tualetai, katilinė.
Kai kurių statinių langai išdaužyti, stogai įgriuvę, durys praviros. Juose beveik nėra daiktų, bet viename palikta brošiūrų, lietuviškai ir rusiškai pasakojančių apie Juliaus Janonio popieriaus fabriką. Ranka rašytuose dienoraščiuose galima perskaityti, koks kuklus buvo čia gyvenusių žmonių racionas, pavyzdžiui, per dieną poilsiautojai gaudavo pieniškos makaronų sriubos, kotletų su bulvėmis ir agurkais, manų košės su uogiene, duonos su dešra bei arbatos ir sausainių. Palikta ir stovyklautojų dailyraščiu popieriaus lapuose išraitytų šūkių. Vienas jų skelbia „Mažiau kalbų, daugiau darbų ir bus stovykloje smagu“. Šis šūkis skamba gana ironiškai, nes pastatus baigia sunaikinti gamta, prie to prisideda ir neprašyti svečiai, paliekantys tuščių butelių bei šiukšlių.
Apima keistas jausmas. Nemažame pušyno plote stovi apleisti mažesni ir didesni mediniai pastatai. Vaikštant po apleistą teritoriją apima keistas jausmas, tarsi laikas sustojo kelioms dešimtmečiams. Intriguoja paslaptis, kodėl senus namelius paliko vasarotojai ir kiti žmonės čia neįsikūrė?
Buvusios pionierių stovyklos Kauno marių pakrantėje istorija sudėtinga. Jos pastatų savininkas - kaunietis verslininkas Arvydas Čėsna, o žemė priklauso valstybei, kuria turi rūpintis Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Stovyklavietė buvo įsteigta 1959 metais, kai Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų taryba skyrė 8 ha valstybinės žemės J.Janonio popieriaus fabrikui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įmonė buvo pavadinta Kauno popieriaus fabriku, bet bankrutavo, kreditoriai jo turtą nusprendė parduoti. Stovykla uždaryta 1999 metais.
A. Čėsna pasakojo, kad stovyklavietės turtą drauge su viena verslo partnere 2000 metais įsigijo jau iš privačių asmenų. Žemė tada taip pat priklausė valstybei, tik pastatai - privatiems asmenims. Verslininkas pasakojo, kad nusprendęs pirkti stovyklos statinius, planavo, jog po statiniais pavyks suformuoti žemės sklypą ir jį iš valstybės išsipirkti arba nuomotis. Teritorijoje kaunietis ketino įkurti su rekreacija susijusį verslą, galbūt rekreacinės paskirties gyvenamųjų namų kompleksą arba sanatoriją su Alzheimerio liga sergančių pacientų priežiūros centru. O gal vidaus vandenų transporto turizmo centrą su viešbučiu ar poilsinių vilų kompleksu.
2004 metais verslininkai kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybę prašydami suformuoti sklypą po visais stovyklos teritorijoje esančiais 40 statinių ir kitais stovyklos infrastruktūros objektais bei aplink juos. Kaišiadorių rajono savivaldybė prašymą tenkino, suformavo rekreacinės paskirties beveik 8,7 ha žemės sklypą, kuris atitiko buvusios stovyklos ribas. 2004 metais detalųjį sklypo planą tvirtino tuometis Kaišiadorių rajono administracijos direktorius, o Kauno apskrities viršininkas sudarė žemės pardavimo sutartį, pagal kurią sklypą pardavė kauniečiui ir jo verslo partnerei. Už žemę buvo sumokėta 26,1 tūkstančio eurų.
Tačiau 2008 metais prasidėjo neplanuoti įvykiai. A. Čėsna pasakojo, kad pagal Miškų urėdijos informaciją Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą ir nustatė, jog 2004 metų Kauno apskrities viršininko įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Bylinėjimaisi baigėsi 2017 metais, kai Kauno apygardos teismas žemės pardavimo sutartį pripažino niekine. Valstybė atgavo stovyklavietės žemę, dviem jos buvusiems savininkams teismas iš valstybės priteisė 150 tūkst. eurų kompensaciją bei 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kainą. A. Čėsna įsitikinęs, kad pralaimėjo ir jis, ir valstybė, nes teritorija daug metų stovi nenaudojama.
Stovyklos teritorijoje yra ir du gyvenamieji namai, po kuriais ten gyvenantys žmonės jau seniai susiformavo žemės sklypą. Siekdami, kad visa stovyklavietė taptų vientisa valda, šį sklypą su statiniais įsigijo A. Čėsna ir jo verslo partnerė. Tačiau po teismo sprendimo jis liko valstybinėje teritorijoje.
A. Čėsna sakė, kad dabar padėtis tokia pat kaip 2003 metais - jam ir verslo partnerei nuosavybės teise priklauso tik stovyklos statiniai ir stovyklos infrastruktūra. Pasak jo, vėl reikėtų kreiptis į Kaišiadorių rajono savivaldybę ir aiškintis, ar yra galimybių pagal dabar galiojančius įstatymus suformuoti toje vietoje rekreacinės paskirties sklypą ir, pavykus tokį sklypą suformuoti, vėl prašyti valstybės tą sklypą ar jo dalį parduoti arba išnuomoti.
Kristina Žukovska, Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji specialistė, patikslino: „Minimas žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke. Todėl 2017 metų sausio 23 dienos Kauno apygardos teismo nutartimi Valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo sutartis, 2004 metais sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko ir dviejų bendraturčių pripažinta negaliojančia. Žemės sklypo bendraturčiai įpareigoti šį žemės sklypą grąžinti valstybei. Kadangi žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke bei didžiąją žemės sklypo dalį užima miško žemės plotas, t.y. 5,4785 ha iš 8,6679 ha, jis negali būti parduodamas. Sklypas gali būti išnuomotas jame esančių statinių savininkams.“
Vienoje iš apžvalgų minima, kad stovykla, kurioje vasaromis poilsiavo 6-16 metų vaikai, buvo vidutiniškai išsilaikiusi. Ji nesugriuvusi, tačiau patalpose galėjo būti ir daugiau likučių. Poilsiavietė, kurios pavadinimo nuspręsta neminėti, slepiasi miške, atokioje vietoje, netoli Kauno. Ji susideda iš kelių pastatų - vandens bokšto, bendrabučio, bei neįprastos formos, iš kelių pastatų sujungto didelio pagrindinio korpuso. Dabar bendrabutis - uždarytas aklinai, nors ten nėra kažko labai įdomaus, sprendžiant iš vaizdo pro langus. Palikus automobilį nuošaliau ir prasiėjus mišku, apėjome teritoriją iš šono. Viduje - yra tuščių, yra gerai išsilaikiusių kambarių. Kaip bebūtų gaila, 2004 m. vasara šiai stovyklai buvo paskutinė, kai ankstesnė savininkė, stambi gamybos įmonė, nusprendė parduoti žemę. Šiuo metu stovykla privatizuota ir apleista, pasak vietinių gyventojų, sklypai padalinti ir po truputį šiame atokiame pasakiškos gamtos apsuptame kampelyje pradės kurtis turtingi naujakuriai.
A. Čėsna patikslino parduodantis ir gyvenamosios paskirties sklypą, įsiterpusį į buvusios stovyklos teritoriją, ir buvusios stovyklos teritorijoje esančius pastatus. Būsimasis savininkas turėtų imtis iniciatyvos naujai formuoti sklypą ar sklypus bei sukontroliuoti, kad teritorijos planavimo procedūrų metu būtų ištaisytos anksčiau padarytos klaidos ir žemės sklypas, kaip vientisa rekreacinė teritorija, būtų sėkmingai įveiklintas.
Pasak A. Čėsnos, buvusios pionierių stovyklos teritorijoje lankytis nedraudžiama, mat, kaip primena vyras, čia yra miškas, valstybinė žemė. Tiesa, jis perspėja, kad į apgriuvusius statinius eiti negalima be jo ar kitos bendrasavininkės leidimo. „Svarbu buvusios stovyklos teritorijos lankytojams įvertinti, kad į apleistus pastatus patekti ne tik negalima be savininkų sutikimo, bet ir tiesiog nesaugu. Šie statiniai yra labai prastos būklės, gali kelti pavojų užėjusių asmenų sveikatai ar net gyvybei“, - perspėjo A. Čėsna.
Pionierių stovykla „Žuvėdra“ Klaipėdoje
Atėjo laikas aprašyti visiems klaipėdiečiams ir pajūrio svečiams puikiai žinomą vietą. Pristatau Jums prieš 58 metus Girulių miškuose pradėtą statyti vasaros pionierių stovyklą klaipėdišku pavadinimu „Žuvėdra“. Šią vaikų poilsio įstaigą sudarė du vieno buto gyvenamieji namai, kuriuose atskirai nuo vaikų miegodavo stovyklos prižiūrėtojai, du sandėliai, garažas, skalbykla, administracinis pastatas, valgykla, dvidešimt keturi poilsio nameliai ir taip pat du Antrojo pasaulinio karo metais statyti statiniai/įtvirtinimai.
Jeigu tiksliau - „Memel-Nord“ art. baterijos jėgainės ir šaudmenų sandėliavimo bunkeriai. Link bunkerių vedė senas vokiečių betoninis kelias. Vasaros stovyklos poilsio nameliai buvo pradėti statyti 1958-aisiais, vėliau vėl statyti - 1965-aisiais ir 1975-79 metais. Teritorijoje buvo lauko tualetai, prausyklos, uždari dušai su šiltu vandeniu. 1984 metais čia veikė vietinės pramonės ir komunalinių įmonių susivienijimo profsąjungos pionierių stovykla. Po 14-os metų teritorijoje esantys statiniai Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymu buvo perduoti juridiniams asmenims.
Kas buvo paskui? Pastatai seni, vaikų mažėjo ir stovykla užsidarė. Tiesa, niekuomet oficialiai ji taip ir neužsidarė. Teritorija visuomet buvo saugoma, bet pastatai be stogų nebebuvo tinkami vaikų poilsiui. Paklaustas sargas, lyg sovietmetyje užstrigęs vaiduoklis, vis atsakydavo: „Ne, stovykla veikia. Čia vaikščioti negalima“. Tiesa buvo visai kitokia. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų gyvavusi stovykla yra virtusi pačia tikriausia apleista zona.
Atgimstanti Kunigiškių vaikų poilsio stovykla Palangoje
Palangos meras Šarūnas Vaitkus socialiniuose tinkluose pasidžiaugė, kad kurorte bus išsaugotas dar vienas unikalus objektas: naujam gyvenimui prisikels Kunigiškių vaikų poilsio stovykla. Rekonstruojama stovykla priklauso Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir pagal panaudos sutartį valdoma M.K.Čiurlionio meno mokyklos.
Poilsio pastatų kompleksas yra ant jūros kranto, 4,7 hektaro teritorijoje. „Dar 2011-aisiais Palangoje vykusio Vyriausybės išvažiuojamojo posėdžio metu Palangos miesto savivaldybė iškėlė šios apleistos stovyklos likimo klausimą - siekėme, kad ji būtų ne privatizuota, o panaudota vaikų poilsiui. Juo labiau, kad dauguma vaikų poilsio stovyklų šalyje yra sunaikintos, ir didelė dalis mažųjų mūsų piliečių vasarą prie jūros ilsėtis nebeturi galimybių“, - teigė kurorto meras. Jis pasidžiaugė, kad pušimis apaugusi teritorija bus išsaugota ir čia atsiras ne privačios vilos, o restauruojami stovyklos pastatai.
Kaip pranešama, ketinama rekonstruoti devynis stovyklos pastatus: namukai bus atnaujinti nekeičiant nei jų aukščio, nei užstatymo ploto. Š.Vaitkus pasidžiaugė, kad rekonstrukcijos metu bus išsaugoti visi teritorijoje augantys medžiai. Dabar skaičiuojama, kad iš viso čia bus galima įrengti porą šimtų apgyvendinimo vietų, kurių 180 būtų vaikams, 12 pedagogams, 8 - personalo nariams.
Stovykla - Lietuvos talentams
Kaip 15min pasakojo Romualdas Kondrotas, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos vadovas, pajūryje projektuojamas Edukacijos centras ypatingų gabumų vaikams. „Čia bus laukiami talentai ne tik meno srityje, bet ir humanitarinių, tiksliųjų ar gamtos mokslų srityse. Ištisus metus čia jie galės ruoštis olimpiadoms, konkursams. Žiemą čia galėtų apsistoti iki šimto vaikų, vasarą per įvairias edukacines stovyklas, tarptautinių projektų metu - ir iki 200“, - pasakojo R.Kondrotas.
Planuojama pastatyti ir sceną, kur pasirodytų talentingi vaikai. Pasirodymais galėtų džiaugtis ir vietos gyventojai bei svečiai. „Talentingų vaikų Lietuvoje yra labai daug. Taip gaila, kad jie kartais lieka nepastebėti. Tokie centrai - puiki galimybė talentams augti. Susitikti stipriems muzikams su matematikais, šokėjams su dainininkais, pasidalinti savo patirtimi, pabendrauti“, - pasakojo M.K.Čiurlionio menų mokyklos vadovas.
Teritorijoje jau prasidėjo statybų darbai, kurie, kaip įpareigoja sutartys su finansuotojais, truks 18 mėnesių. Ir nors įvardijama, kad atliekama rekonstrukcija, R.Kondrotas teigė, kad apleisti pastatai buvo griaunami iki pamatų. Planuojama, kad Edukacijos centro kūrimas atsieis per 2 mln. eurų. Didžiąją dalį finansavimo skiria Europos Sąjungos fondai bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Sporto stovyklos Linkmenų seniūnijoje
Mykolas Krivcovas su žmona šį 4 hektarų sklypą Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijoje Krivasalio kaime nusižiūrėjo ir įsigijo prieš ketverius metus. Šiandien didžiulė teritorija prie ežero nė iš tolo neprimena apleistos žemės. Ant kalno Krivcovų šeima pasistatė namus sau, o kiek tolėliau - dviaukštį pastatą stovyklaujantiems vaikams. Pats Mykolas programos jiems nedėlioja, tik atveria savo valdų duris. Čia važiuoja sportuojantys vaikai iš visos Lietuvos, kartu su savo treneriais ir mokytojais. Stovykla jų sodyboje ir patiems Krivcovams dar naujiena, kadangi vaikai priimami tik nuo šių metų birželio pradžios.
„Norėjome su žmona sodybos, žvejoti mėgome labai, prie ežero nuvažiuoti, tai galvojome - pasistatysime kada nors sodybą. Atvažiavome čia, sklypas visas apaugęs, gervės vaikšto. Mes tokios patirties neturėjome, nusipirkome ir tada prasidėjo visos problemos. Bet įsikūrėme pakankamai greitai. Anksčiau tai žvejoti nueidavom, o dabar jau du metus nebuvau. Nėra kada, kiekvieną rytą atsikeli ir kažką darai“, - šypsojosi Mykolas.
Per tris savaites čia stovyklavo po 50 vaikų kiekvienoje pamainoje. Anot Mykolo, kitąmet norima turėti jau šimtą vietų, nes Lietuvoje yra organizacijų, galinčių vienu metu atvežti tiek vaikų. Vienoje pamainoje paprastai yra tik vienos sporto mokyklos ar kitos organizacijos vaikai, nors stovyklos pastate abu aukštai yra izoliuoti ir juose galėtų gyventi skirtingų įstaigų atvežti vaikai.
Mykolas prisipažįsta, kad šiemet žaidė Ignalinos krepšinio komandoje Regionų krepšinio lygoje. Todėl ir vaikų stovyklos jam atrodo natūrali veiklos tąsa. Teko apriboti išlaidas, suplanuotos pavėsinės atsiras tik kitąmet, kadangi dar gegužės paskutinę savaitę nebuvo aišku, ar vaikai galės važiuoti į stovyklas.
Mykolas pradėjo organizuoti stovyklas kiek anksčiau, nei įsikūrė dabartinėje sodyboje. „Mano draugo bičiulis pasiūlė vežti kinų vaikus į Lietuvą, organizuoti stovyklas. Mano buvusi darbovietė - „Vilniaus viešojo transporto“ profesinė sąjunga - turi už 10 km nuo čia poilsio bazę savo darbuotojams, kažkaip pasikalbėjome, kad jie turi nenaudojamų pastatų, išsinuomojom juos, pritaikiau ir paleidome vasarą tai. Bet su kinais pradėję bendrauti sužinojome, jog jiems reikėtų, kad tai būtų Madrido „Real“, Miuncheno „Bayern“ stovyklos - tada jie galėtų ir po tūkstantį vaikų per savaitę vežti. Tokie jų reikalavimai. Tada aš pasidalijau kvietimu su sporto treneriais ir jie tą vasarą tuo užsiėmė.
Lietuvoje, kas turi kaimo turizmo sodybas, dažniausiai jas nuomoja vestuvėms ar šiaip žmonėms savaitgaliams, nėra jos pritaikytos priimti daug vaikų. Žiemą stovykla užsidaro, kadangi patys pastatai pritaikyti tik vasaros sezonui.
Vaikų poilsio stovyklų nykimas Lietuvoje
Dar 2008 metais „Laikas” rašė, kad per nepriklausomybės metus Lietuvoje iš 300 liko tik 38 stovyklos, o per nepriklausomybės metus nebuvo pastatyta nė vienos naujos vaikų poilsio stovyklos (2004 m. duomenys).
Kaip bebūtų gaila, 2004 m. vasara vienai stovyklai buvo paskutinė, kai ankstesnė savininkė, stambi gamybos įmonė, nusprendė parduoti žemę. Šiuo metu stovykla privatizuota ir apleista, pasak vietinių gyventojų, sklypai padalinti ir po truputį šiame atokiame pasakiškos gamtos apsuptame kampelyje pradės kurtis turtingi naujakuriai.
Šviesiu metu po parką galima pasivaikščioti su mažesniais vaikais. Ypač sumanu atvykti tokiu laiku, kai parką spėji matatyti ir šviesoje, ir tamsoje - įspūdžiai labai skirtingi“, - neabejoja G. Ramutytė. Tai, kad „DeadTown“ nuotykių parkas yra skirtas ir šeimoms, patikino vienas iš jo kūrėjų Donatas Antonovas. Vaikai iki šešerių į parką, anot jo, įleidžiami nemokamai, bet kraupiausiose jo vietose, kur laukia daug netikėtumų, jiems lankytis nerekomenduojama. „Bet mūsų teritorija didelė, todėl joje kiekvienas randa sau patrauklią ir priimtiną erdvę“, - neabejoja pašnekovas. Buvusios mokinių stovyklos teritorijoje.
Nors įvardijama, kad atliekama rekonstrukcija, R.Kondrotas teigė, kad apleisti pastatai buvo griaunami iki pamatų. Planuojama, kad Edukacijos centro kūrimas atsieis per 2 mln. eurų. Didžiąją dalį finansavimo skiria Europos sąjungos fondai bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Mediniai nameliai, kuriuose apart lovos ir spintelės daugiau nieko nebūdavo, bendra didžiulė valgykla, prausyklos po atviru dangumi. Visos stovyklos atrodė daugiau ar mažiau vienodai, bet buvo Lietuvoje viena įpatinga. Pastatyta gerųjų dėdžių pačiose kopose, pro kurios langus iš tikro galima buvo matyti paplūdimį. Nameliai šioje stovykloje buvo šiek tiek kitokie, nei visur kitur. Teritorijoje išliko visi senieji statiniai. Vienoje iš nuotraukų jau matėt, jog prie įėjimo buvo du nedideli bokšteliai. Galima tik spėti kas čia buvo. Greičiausiai pirmame aukšte gyveno stovyklos vadovai, o virš jų buvo įrengti žaidimų kambariai mažesniems vaikams. Lenta su lanku ir visu stulpu iškeliavo pas kažką į kaimą, bet šioje vietoje seniau buvo krepšinio aikštelė. Paprastos medinės konstrukcijos statiniai reikalauja papildomos priežiūros. Bėgant metams didžioji dalis tokių stovyklų buvusio bloko šalyse tapo avarinės būklės ir tai būdavo pagrindinė priežastis dėl ko jos užsidarydavo. Išties unikalūs objektai apleistų vietų tyrinėtojams. Tokių miškuose liko ir daugiau, bet reikia gerai paieškoti.
