Net ir patys geriausi tėvai kartais nori nuleisti rankas, pasijunta skęstantys kasdieniuose buities rūpesčiuose, pavargsta nuo rutinos, neatranda laiko net ir patiems mylimiausiems. Tuomet prireikia įkvėpimo, tad siūlome paskaityti šias nuostabias mintis apie tėvystę ir vėl pajusti didžiulę laimę būti mama arba tėčiu.
„Idealūs tėvai neegzistuoja. Sprendimas susilaukti vaiko tetrunka akimirką. Tu sakai: „Mano kūdikis“. Ne, tai bendras kūdikis, motinos ir tėvo, senelių ir prosenelių. Kažkieno pirmtakuose miegojęs tolimas „aš“, sutrūnijusio, seniai užmiršto karsto balsas staiga prabyla tavo kūdikyje. Tapdamas tėvu, žmogus nepasirašo sutarties, bet jo pareigos nematomu rašalu išvardytos. Yra straipsnis, kad tu turi remti savo vaiką, netgi jei daugiau niekas jo nepalaiko. Aukščiausias šeimos tikslas - meilė. Sėkmė šeimoje priklauso nuo prasmingų pokalbių su sutuoktiniais ir vaikais. Vaikas gimsta trokšdamas meilės ir šis troškimas niekada neišblėsta.“
Tėvystė - tai ne tik džiaugsmas, bet ir didžiulė atsakomybė, reikalaujanti nuolatinio mokymosi ir prisitaikymo. Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairius su tėvyste susijusius aspektus, pradedant atsakomybės ribomis ir baigiant emociniais iššūkiais.
Vaikų priežiūros atsakomybės ribos
Vaikų auklėjime svarbu suprasti skirtingų suaugusiųjų vaidmenis ir atsakomybes. Tėvai yra atsakingi už savo vaikus šimtu procentų, bent jau tol, kol vaikas pasiduoda tėvų įtakai ir auklėjimui, maždaug iki vienuolikos-dvylikos metų. Paauglystės metais tėvams jau sunkiau įtakoti savo vaikus, bet atsakomybė išlieka.
Dėdės, tetos ir seneliai yra atsakingi už vaikus, jei vieni patys juos prižiūri. Tokiu atveju suaugusiems tenka prisiimti visą atsakomybę už vaiką. Jei yra bent vienas iš tėvų, jau atsakingas yra tėtis ar mama, todėl sprendimus turi priimti tėvai, o ne seneliai, pvz., ką vaikas valgys, kada eis miegoti, ar galima vaikui saldainių ir ledų. Senelių ir tetų, dėdžių uždavinys auklėjant vaiką yra jo palepinimas, tačiau svarbu neperžengti protingos ribos ir nesusipykti su vaiko tėvais.
Jei vaikų draugų tėvai prisiima pasaugoti vaiką, jie tampa pilnai atsakingi už svetimą vaiką tą laiką, kol jį prižiūri. Jie privalo užtikrinti saugią aplinką vaikui. Visgi tiek seneliai, tiek tetos, dėdės ar vaikų draugų tėvai turi atsiklausti vaiko tėvų dėl jo dienotvarkės, mitybos ir kitų vaikui svarbių priežiūros klausimų.
Krikšto tėvų vaidmuo ir ribos
Katalikiškame krašte, kuriame kai kuriose šeimose ypatingai svarbų vaidmenį vaiko auklėjime atlieka krikšto tėvai, kartais jų nuomonė vaikui gali būti svarbesnė nei tėvų. Tai gali nutikti dėl to, kad tėvai patys nemoka susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ar neturi laiko ar kantrybės vaiką auklėti, su juo kalbėtis ir aiškinti gyvenimo tiesas. Jei krikšto tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, jie gali tapti autoritetais vaikui.
Visgi krikšto tėvai turi nepamiršti, kad vaiko tėvai auklėjime yra svarbiausi ir privalo tartis su jais bei nemėginti atstoti tikrųjų tėvų vaikui, jei nėra tokios būtinybės.
Artimi santykiai su suaugusiais
Vaiko santykiai gali būti artimi su bet kuriuo suaugusiu žmogumi, jei tas suaugęs žmogus skiria daug dėmesio vaikui, domisi juo, kalba su juo, nuolatos palaiko artimą ryšį. Aišku, santykiai tarp tėvų ir vaikų yra ypatingi, ir vaikui labai svarbi tėvų nuomonė bei palaikymas.
Dažnai seneliai, tetos ar dėdės vaikui tampa itin svarbūs, jei tėvai nėra linkę ar negali pakankamai atsakingai rūpintis vaiko poreikiais, t.y. užtikrinti ne tik vaiko fizinį saugumą (stogą virš galvos, maistą, rūbus), bet patenkinti ir vaiko meilės, pagarbos, priėmimo poreikius. Vaikui svarbu jaustis ne tik pamaitintam ir aprengtam, bet ir suprastam, mylimam ir priimtam, toks, koks jis yra.
Neretais atvejais šiuolaikiniai tėvai labai spaudžia savo vaikus, kad jie būtų tokie, kokie tėvai nori, kad jie būtų, kad įgyvendintų tėvų svajones, o seneliai ar kiti artimi suaugę žmonės gali su vaiku tiesiog būti, džiaugtis smulkmenomis, išklausyti vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra. Kuo daugiau teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių mato vaikas ir kuo daugiau teigiamų tvirtų ryšių jis turi su suaugusiais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užaugs sveika ir įvairiapusė asmenybė, įvairiose sudėtingose situacijose galės pasitarti su patikimais žmonėmis. Artimas, tvirtas kontaktas su suaugusiu žmogumi vaikui ir paaugliui yra kaip prevencinė priemonė nuo didelių psichologinių sunkumų ir netinkamų sprendimų priėmimo.
Tėvams sunerimti verta, jei ryšys su suaugusiu žmogumi vaikui yra žalingas, veikia jį neigiamai, tarkim, ilgesnį laiką pabendravęs su vaikui svarbiu suaugusiu žmogumi, jis tampa irzlus, reikalauja nerealių dalykų ir pan.
Dovanos ir meilės išraiška
Vaikas gali sakyti: „Aš žinau, kad mane myli dėl to, kad man perka brangius daiktus (dovanas)“. Dovanos vaikui yra tik viena iš galimų meilės formų. Suaugusiajam tai yra lengviausias būdas parodyti vaikui, kad jį myli.
Šiuolaikiniai vaikai dažnai yra persisotinę daiktais ir neretam septynmečiui ar penkiamečiui jau nebėra ką dovanoti, nes jis tarsi viską turi, o mažesni vaikai dažnai labiau džiaugiasi dėže, į kurią įpakuotas žaislas, o ne pačiu žaislu. Todėl prieš perkant dovaną vaikui reikia gerai pagalvoti, ar ji tikrai reikalinga ir naudinga vaikui. Smagiai praleistas laikas su vaiku yra daug vertingesnis nei nupirktas daiktas. Be to, prieš perkant dovaną vaikui, visada yra naudinga apsitarti su vaiko tėvais, nes jie žino geriausia, ko reikia vaikui, juk būna, kad vaikas per gimtadienį gauna dvi vienodas mašinas ar lėles arba tokį žaislą, kurį vaikas jau turi.
Drausminimas ir kritika
Idealiu atveju, jei suaugęs žmogus mato, kad svetimas vaikas elgiasi netinkamai, apie tai jis informuotų vaiko tėvus, o tėvai drausmintų vaiką. Tačiau pasitaiko įvairių situacijų, pvz., jei vaikas kelia pavojų sau ar kitiems vaikams, drausminti vaiką reikia nedelsiant arba jei vaiką prižiūrite savo namuose, tai privalote jį ir sudrausminti.
Mano nuomone, vaiką bausti gali tik jo tėvai, todėl suaugęs žmogus turi apie netinkamą vaiko elgesį informuoti vaiko tėvus, o jau jie sprendžia kaip toliau elgtis. Vėlgi geriau kritiką pasakyti vaiko tėvams, jei tai nėra kritinė situacija. Kritikuojant tiek savą, tiek svetimą vaiką reikia atsiminti, kad kritikuoti reikia vaiko elgesį, bet ne patį vaiką. Derėtų vadovautis nuostata, kad visi vaikai yra geri, tik kartais elgiasi netinkamai. Kritikuojant negalima žeminti ar įžeidinėti, o moralai vaikų neveikia. Taigi efektyviausia vaikui pasakyti, ką jis daro netinkamai ir kaip turėtų elgtis.
Fiziniai kontaktai ir vaiko erdvė
Manau, kad savus vaikus priglaudžiantys, pamyluojantys tėvai ar seneliai niekam didelės nuostabos nesukelia, o svetimų vaikų, manau, nereikia glausti, nes ne visi vaikai taktiliniai, ne visiems vaikams patinka, kai juos liečia svetimi žmonės. Būna, kad pats vaikas pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, tada atstumti vaiko nederėtų, bet gerbti vaiko erdvę reikia.
Tėvų įsikišimas į vaiko bendravimą
Tėvai yra tie asmenys, kurie visapusiškai atsako už savo vaiko gerovę, todėl matydami, kad kitas suaugęs žmogus vaiką veikia neigiamai, bendravimą turėtų apriboti arba įsikišti, paaiškinti tam tikras ribas ir taisykles.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino, ką daro - vaikui ramu. Taip pat suaugusiam žmogui priklauso atsakomybė už tai, kokias ribas jis nubrėžia su vaikais. Net jeigu ir labai norisi būti „geriausia drauge“ savo dukrai ar sūnui, taip neturi būti, nes tokiu būdu mes pažeisime savo vaikų asmenines ribas. Tai žalinga abiem pusėms. Netgi tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip suaugęs-suaugęs, mes vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visuomet liksime tėvais savo vaikams, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Ir juo labiau neturime teisės perkelti savo vaikams atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalintis. Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kiek mūsų vaikams metų bebūtų.
Kaip suprasti ir palaikyti paauglį
Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę, kaip jai skaudėjo vaikštant, nors ji pati to norėjo. Taip ir paauglystėje - viskas (ir gera, ir bloga) yra stipriai ryškiau ir skausmingiau. Taigi, mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, suaugę. Stipriau.
Būkime savo vaikams tam tikra prasme „partneriai“: juk jie jau tokiame amžiuje, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti pilnos atsakomybės - taigi, mokykime jų to. Savo pavyzdžiu. Jeigu jūsų prašo pagalbos - padėkime.
Priminkime sau, kad tai mūsų mylimi žmonės - netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes - suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume, kai patys buvome įsimylėję - tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas, ką jis bedarytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams - abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės.
Pasakokime savo vaikams apie save. Netgi jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Na, bent jau keletą sakinių kasdien: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta klausinėti paauglio apie jo dieną, nes dažniausiai jis jau bus papasakojęs apie tai tam, kam norėjo. Tačiau, jausdamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas.
Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jeigu iki 12 metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums belieka stebėti, kokį jam patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir galbūt pamėginti su juo tą sritį atrasti sau. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia.
Auklėjimo kraštutinumai: nuo žiaurumo iki nuolaidžiavimo
Istorija pasakoja apie kraštutinius auklėjimo pavyzdžius. Vienas tėvas, nepaprastai žiauriai elgęsis su savo vaikais, kasdien mušdavo juos diržu. Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Klasikinis per didelio nuolaidžiavimo vaikams pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomą, reto grožio vaiką, nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji tėvai.
Štai du kraštutinumų auklėjant savo atžalas pavyzdžiai - žiauraus griežtos drausmės šalininko ir lepinančio savo vaikus, per daug nuolaidaus tėvo atvejai. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja begalinės kombinacijos. Vienos atneša gerų rezultatų, kitos tragiškai žlunga.
Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje, kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė.
Tėvų autoritetas ir atsakomybė
Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis. Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienos knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto.
Daugelis vyrų ir moterų skuba sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie daro augindami vaikus, palieka jiems nepataisomą žalą - žalą, kuri gali tęstis per kartų kartas. Pasiklauskite bet kurio šiandieninio psichiatro, ir jis jums papasakos daugybę pavyzdžių apie asmenis, kuriems prireikė jo pagalbos dėl kvailų klaidų, įvykusių jų formavimosi metuose dėl jų tėvų kaltės. Aplankykite bet kuriuos pataisos namus, ir ten pamatysite kenksmingo tėvų elgesio rezultatus.
Tėvai, kurie atstumia savo vaikus, gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra neapykanta savo vaikams. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas.
Disciplinos ir bausmės skirtumai
Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų skirti discipliną ir bausmę. Tai ne vienas ir tas pats, jų tikslai taip pat skirtingi. Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia visai ką kita. Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas.
Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami. Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis - jūs reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra.
Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas.
Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną! Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti.
Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.
Pagyrimo galia ir supratingumas
Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo.
„Mūsų patys geriausi pagalbininkai disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo jausmai, atidumo ir paslaugumo dvasia, pasirengimas atsiduoti ir pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų jokios žalos. Baudžiant vaikus labai svarbus protingas sprendimas. Tėvai, uždarę vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti nepataisomą žalą.
Neišmintingi tėvai gali pridaryti daugybę kenksmingų klaidų, jei jie šeimoje nesistengia išstudijuoti ir suprasti kiekvieno vaiko individualaus charakterio. Protingi tėvai supras (ar pasistengs sužinoti), kad vienas vaikas gali būti intravertas, tuo tarpu jo sesuo ar brolis gali būti ekstravertai. Elgtis su intravertu taip, kaip mes elgtumėmės su ekstravertu, būtų didžiausia kvailystė.
Suprasti ir priimti vaiko individualumą
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams.
Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas.
Tėvystė, neabejotinai, yra viena sunkiausių ir daugiausia laiko reikalaujančių „profesijų“. Vaikus auginantiems tėvams ruduo dažnai tampa iššūkių metu - tenka sugrįžti su vaikais į įprastą mokyklos rėžimą, padrąsinti atžalas, kurie pradeda eiti į pirmą klasę arba keičia mokyklas, suderinti vaikų rutiną su savo darbine veikla.
Šiuolaikiniame pasaulyje kritiškas mąstymas yra viena reikalingiausių savybių. Knygoje „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“ garsi amerikiečių edukatorė Julie Bogart remiasi daugiau nei dvidešimtmetį trunkančia vaikų ugdymo namuose ir mokymų programų rengimo patirtimi. Autorė siūlo praktinius patarimus, kaip skatinti vaiko gebėjimą tyrinėti pasaulį kiekviename jo raidos etape, atskleidžia, kaip atžalų potraukiai ir išankstiniai nusistatymai veikia jo įsitikinimus, kokią įtaką patirtis mokykloje ir naršymas internete daro jų mąstymui. Ji moko tėvus, kaip skatinti vaikus kurti naujas įžvalgas, o ne tiesiog „suvartoti“ tai, ko buvo išmokytas bei pateikia strategijų, kaip susigrąžinti sąmoningo skaitymo įgūdžius.
Visi tėvai nori vaikus auklėti teisingai, tačiau, ką tai iš tiesų reiškia? Knygoje „Jei su vaiku sunku“ psichologė dalijasi savo patirtimi, kaip reikėtų sukurti ir išsaugoti harmoningus santykius tarp artimųjų.
Knygoje „Kaip užauginti sūnų“ psichologas Michael C. Metas pažvelgti į vaikų auklėjimą dar detaliau, atkreipiant dėmesį į berniukų ugdymą. Kaip užauginti berniukus į stiprius ir atjaučiančius vyrus? Knygos autorius iš auklėjimo bando išguiti senovinį požiūrį, kad berniukai savo emocijas turi užgniaužti, visuomet būti tvirti ir lengvai pakelti visus gyvenimo atnešamus sunkumus. Anot jo, toks auklėjimas gali baigtis išprovokuota agresija, destrukcija ir skatina berniukus užsidaryti savyje.
Tai knyga, skirta tėvams, kurių šeimoje auga paauglės mergaitės. Autorė supažindina su septyniomis pakopomis, kuriomis žengdama mergaitė virsta jauna moterimi: nuo atsisveikinimo su gražia vaikyste iki pasipriešinimo suaugusiems.
Net 15-20 procentų vaikų visame pasaulyje gimsta itin jautrūs. Tokie vaikai dažniau nerimauja, pasiduoda abejonėms, nepasitiki savimi, jautriai reaguoja į pašalinius trikdžius.
Per ilgus savo, kaip klinikinės psichologės, darbo metus Dr. Monai Delahooke teko konsultuoti daugybę tėvų, susirūpinusių dėl savo neklusnių vaikų elgesio. Nežinodami, kaip elgtis su vaikų emocijų protrūkiais, pykčio priepuoliais ir kitokiu „nevaldomu“ elgesiu, jie ieškodavo būdų, kaip sukontroliuoti vaikus, tačiau paaiškėjo, kad geriausias ir teisingiausias būdas - pradėti nuo savęs ir pakeisti savo požiūrį. M. Delahooke yra įsitikinusi, jog net ir itin problemišką vaiko elgesį derėtų pirmiausia laikyti ne problema, o simptomu, bylojančiu apie unikalios vaiko fiziologinės struktūros nulemtus vyksmus.
