Levas Nikolajevičius Tolstojus (1828-1910) - vienas garsiausių pasaulio rašytojų, realiosios prozos meistras, kurio gyvenimas ir kūryba iki šiol kelia diskusijas ir domina skaitytojus. Jo santykiai su vaikais, ypač su dukra Marija, atskleidžia ne tik asmenybės bruožus, bet ir to meto visuomenės normas bei vertybes. Pavelo Basinskio knyga „Levas Levo šešėlyje“ nagrinėja rašytojo santykius su šeima, atkreipdama dėmesį į jo ryšius su sūnumi Levu. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius L. Tolstojaus gyvenimo etapus, jo santykius su vaikais ir filosofinius ieškojimus.
Vaikystė ir jaunystė: Formuojantis asmenybei
Levas Tolstojus gimė 1828 m. rugsėjo 9 d. Jasnaja Polianos dvare, Tulos gubernijoje, grafo Nikolajaus Iljičiaus ir grafienės Marijos Volkonskos šeimoje. Būdamas ketvirtasis vaikas, jis augo apsuptas tarnų ir rūpestingos globėjos T. A. Jergolskajos po ankstyvos tėvų mirties. Šviesūs vaikystės prisiminimai, praleisti dvare, vėliau atsispindėjo autobiografinėje apysakoje „Vaikystė“.
1844 m. L. Tolstojus įstojo į Kazanės universitetą, kur studijavo Rytų kalbas, vėliau perėjo į Teisės fakultetą. Studijų metai buvo kupini linksmybių, bet ir savęs tobulinimo siekių, kuriuos jis kruopščiai fiksavo dienoraštyje. Baigęs universitetą, 1847 m. jis grįžo į Jasnaja Polianą, kur siekė modernizuoti žemės ūkį ir atidarė mokyklą valstiečių vaikams, tačiau netrukus pajuto žinių stoką ir išsikėlė į Maskvą, vėliau į Sankt Peterburgą.
1851 m. brolio Nikolajaus kvietimu L. Tolstojus išvyko į Kaukazą, kur tarnavo kariuomenėje. Ši patirtis padėjo jam parašyti apysakas „Kazokai“, „Antpuolis“, „Miško kirtimas“ ir „Hadži Muratas“. Grįžęs į Rusiją, jis parašė savo pirmąjį didesnį kūrinį - apysaką „Vaikystė“, kuri susilaukė didelio pasisekimo. Vėliau sekė „Paauglio metai“ ir „Jaunystė“, sudariusios autobiografinę trilogiją.
Santuoka ir šeimos gyvenimas: Meilė, aistra ir konfliktai
1862 m. L. Tolstojus vedė aštuoniolikmetę Sofiją Bers. Nors santuoka buvo audringa, kupina meilės, aistros ir barnių, Sofija tapo nepakeičiama rašytojo pagalbininke literatūriniais ir praktiniais klausimais, kelis kartus perrašydama jo juodraščius. Šiuo laikotarpiu L. Tolstojus sukūrė savo žymiausius kūrinius - romaną epopėją „Karas ir taika“ (1863-1869 m.) ir romaną „Ana Karenina“ (1873-1876 m.).
Santuokoje gimė 13 vaikų, tačiau daugelis jų mirė vaikystėje. Vienas ryškiausių santykių su vaikais pavyzdžių - dukra Marija (Maša). Jos gimdymas vos nekainavo gyvybės Sofijai ir sukėlė pirmą rimtą konfliktą tarp sutuoktinių. L. Tolstojus savo laiške tetai Aleksandrai Andrejevnai apibūdino Mašą kaip „silpną, ligotą vaiką“, „labai protingą ir negražią“, kuri „kentės, ieškos ir nieko neras, visada sieks to, kas sunkiausiai pasiekiama“. Marija nuo pat vaikystės sekiojo paskui tėvą, perimdama jo sumanymus, tapo vegetare, užrašinėdavo jo tekstus ir tvarkydavo korespondenciją. Ji buvo vienintelis vaikas, su kuriuo L. Tolstojus galėjo būti jausmingas.
Marijos gyvenimas nebuvo lengvas. Jos santuoka su princu Nikolajumi Obolenskiu buvo aptemdyta pasikartojančių persileidimų ir mirusių kūdikių. Nepaisant tėvo rūpesčio ir bandymų ją paguosti, jos likimas buvo tragiškas. 1906 m. Marija mirė nuo plaučių uždegimo būdama 35 metų.
Filosofiniai ieškojimai ir dvasinis lūžis
Devintojo dešimtmečio pradžioje L. Tolstojus patyrė dvasinį lūžį. Jis išsižadėjo savo luomo, neigė ankstesnę kūrybą, kritikavo Rusijos visuomeninį ir religinį gyvenimą, propagavo nekonfesinį tikėjimą ir siūlė supaprastinti gyvenimo būdą, dalį pajamų skirti vargšams. Šie jo siekiai sukėlė rimtų konfliktų su žmona Sofija, kuri nerimavo dėl vaikų ateities.
Rašytojas siekė asmeninio dorinio tobulėjimo, propagavo „nesipriešinimo blogiui smurtu“ idėją. Savo filosofines pažiūras jis išdėstė veikaluose „Išpažintis“, „Kuo aš tikiu?“, „Tad ką gi mums daryti?“.
1910 m. spalio 28 d. naktį, norėdamas nugyventi paskutinius metus pagal savo įsitikinimus, L. Tolstojus slapta paliko Jasnaja Polianą. Kelionės metu jis susirgo plaučių uždegimu ir 1910 m. lapkričio 20 d. mirė Astapovo stotyje.
Svarbiausi L. Tolstojaus kūriniai:
- Autobiografinių apysakų trilogija: „Vaikystė“, „Paauglio metai“, „Jaunystė“
- Romanas epopėja „Karas ir taika“
- Romansas „Ana Karenina“
- „Kazokai“
- „Sevastopolio apysakos“
- „Kreicerio sonata“
- „Išpažintis“
- „Kuo aš tikiu?“
L. Tolstojaus gyvenimas ir kūryba yra neatsiejama nuo jo santykių su vaikais, nuo jo nuolatinių dvasinių ir filosofinių ieškojimų. Jo palikimas tebėra aktuali ir įkvepianti, skatinanti skaitytojus mąstyti apie gyvenimo prasmę, vertybes ir savo vietą pasaulyje.
