Vienas pagarsėjęs animacinių filmukų veikėjas yra pasakęs puikią frazę: „O kam tau zyzt, jeigu tu - ne bitė?“. Taigi iš tiesų - o kam zyzti? Ypač, jei vaikiškasis zyzimas iš proto veda suaugusiuosius, sukelia neviltį, bejėgiškumą, susierzinimą, liūdesį ir pyktį. Tuomet tie suaugusieji, kurie jau patys nebežino, ką daro, ima staugti, šaukti, rėkti, pabėga. Na, jei pasiseka zyziančiajam - ima ir patenkina jo neišpildytus norus.
Jei jau ėmiausi tokios painios ir jausmingos temos, pirmiausia turėčiau apsibrėžti, kas gi tas zyzimas. Manau, kad tai intuityviai aišku beveik kiekvienam mamai ar tėčiui, kurių vaikas jau išaugo iš kūdikiško amžiaus. Taip, kūdikiai nezyzia. Jie dar nemoka. Jie tik nuoširdžiai skundžiasi, guodžiasi, barasi, siekdami pakeisti jiems nemalonias aplinkybės, prisišaukti ką nors malonesnio. Ech, tas kūdikių nuoširdumas.
Jei naujagimiai nemoka zyzti, tai kada ir kaip mūsų mieli vaikiukai išmoksta zyzti ir tampa mažais zyziančiais monstriukais? Ir kas juos to meno išmoko? Į šį klausimą turbūt lengviausia atsakyti. Taip, mes, nuodėmingieji tėveliai ir mamytės patys išmokom vaikus zyzimo.
Ar jums yra buvę taip, kad nekreipėt dėmesio į tai, ką bando išsakyti jūsų vaikas, aiškindami, kad esat užsiėmę, neturit laiko, tuoj, tik užbaigsit darbus ir pan? Man teko. Ir tikrai ne vieną kartą. Juk vaikai užsimano ko nors pačiu netinkamiausiu laiku, netinkamiausioje vietoje. Kartais prasprūsta ir tokie žodžiai: tuoj, viską padarysiu, tik nezyzk… Sustabdom filmą. Besistebintiems teks priminti, kad vaikai paprastai negirdi tokių nesvarbių kalbos dalelių, kaip „ne“. Jos tik mums atrodo be galo svarbios. Vaikai girdi tiesioginį paliepimą „(ne)skriausk sesės“, „(ne)išlaistyk sulčių“… - ar matyti skirtumas? Taigi kelis kartus negavęs savo noro tiesioginio patenkinimo (to mes irgi patys vaikus išmokome, kad jų norus mes pasiryžę iš karto tenkinti), vaikas kartoja tai dar kartą, toliau kartoja garsiau ir garsiau. Lygiai taip, kaip matė darant suaugusiuosius. Na, nejau nė karto nesat savo vaikui liepę ką nors padaryti, kartoję tai kelis kartus, kol vaikas išgirsta, jei niekaip negirdi - pasakote garsiau, kad šį kartą tikrai išgirstų? Taigi jau atradom kelis būdus, kurie paskatina vaikus išmokti zyzimo. Dar pridėkime gebėjimą kalbėti.
Iš pradžių vaikai savo norus išreiškia pirštais - beda į ką nors savo mažą trupiniuotą pirštelį ir veido išraiška ar garsu bando įtikinti tėvus, kad šito daikto labai labai reikia ir būtent dabar, iš karto. Vėliau atsiranda ir žodžiai: „Noriu. Gal dar ne vėlu grįžti prie zyzimo apibrėžimo. Galima apibendrinti, kad zyzimu vaiko elgesį vadinsime tuomet, kai vaikas vis kartoja ir kartoja tas pačias frazes, verkia ar tik imituoja verkimą (kai nėra ašarų ir verkiama tik esant žiūrovams), sunkesniu atveju, kai spardosi, griūna, blaškosi ar pan., su tikslu kažką gauti, pasiekti.
Pasitreniravus (teisingi tėvai tokių treniruočių, tikiu, turi nemažai) pasidaro lengva atskirti mažų vaikų verkimą-zyzimą nuo verkimo esant kitoms priežastims. Tereikia pagalvoti, ar vaikas nealkanas, nepervargęs (atsargiai, pervargę ir alkani vaikai zyzia kur kas dažniau, smarkiau ir be priežasties), ar neužsigavo, ar nenuliūdo. Jei matyti, kad šį kartą - verkimas turi svarių priežasčių, svarbu patenkinti vaiko poreikius - paguosti, papūsti, suteikti galimybę pailsėti ar pavalgyti.
Jau išsiaiškinom, kad vaikai zyzia norėdami kažko pasiekti, šiuos jų norus galima patenkinti (greičiausiai jums tai nėra per daug sudėtinga), tačiau nėra būtina (šie norai nėra poreikiai, jų nepatenkinus vaikas galės taip pat sėkmingai gyventi toliau). Taip pat išsiaiškinome, kad vaikai zyzti, deja, išmoksta iš mūsų - arba tiesiogiai stebėdami mūsų elgesį, arba remdamiesi mūsų elgesiu ir pastabomis.
Tai turbūt svarbiausias klausimas, kylantis tėvams, kurių vaikas (ar, neduokdie, keli vaikai iš karto) ima zyzti, pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis (pvz., parduotuvėje, kur atėjote maloniai praleisti laiką, o dabar aplinkiniai stebi jus ir jūsų veiksmus, kai du bambliai, įsikibę jums į rankas sriūbauja taip, kad visa parduotuvė skamba).
Žinoma, galimi keli veiklos būdai. Galima tuoj pat patenkinti vaikų norus ir taip juos bent šiam kartui užtildyti. Galima susirinkti vaikus ir išeiti iš parduotuvės nieko nepirkus, tikintis, kad taip vaikai pasimokys. Vieną kartą nupirkome vaikui norimą saldainį, kitą kartą išsinešėme iš parduotuvės, trečią pagrasinome, kad išeisime viską palikę, jei nesiliaus. Tačiau ar tai patinka mums patiems? Man ne, tikrai nepatinka toks neaiškius rezultatus nešantis mano elgesys. Teko susimąstyti, o ką daryti, kaip to zyzimo atsisakyti visiems laikams?
Psichologijos mokslininkai, atlikę nesuskaičiuojamą kiekį įvairių tyrimų, nustatė, kad apdovanojamas elgesys yra linkęs kartotis. Logiškai mąstant, jei elgesys kartojasi, vadinasi, jis gauna apdovanojimą - kažką, kas sustiprina šį elgesį, jį palaiko. Kas tai galėtų būti?
Vakaras, dirbu kompiuteriu, o mano vaikas kažko nori, kažką man sako. Mąstau, gal dar apsigalvos, gal atstos, nejau savo darbą pertrauksiu - mintį pamesiu, susinervinsiu. Dar palauksiu. Neatstoja - kažko tikrai nori, garsas kyla. Dar turiu šiek tiek laiko, gal spėsiu baigti sakinį. Oi, nespėjau, jau garsas nebeįmanomas, tampo ranką, mintis prarasta amžiams. Savo didelei gėdai mano „ko nori?“ skamba garsiai ir grėsmingai. Išsiaiškinti, dėl ko mano darbas buvo pertrauktas, darosi vis sunkiau, susierzinimas kyla, nemalonūs garsai, kylantys iš mylimo vaiko, vis stiprėja. Stop. Kas įvyko? Vaikas turėjo norą. Galbūt tai buvo paprastas noras, kad kažką pasiekčiau, paduočiau ar padaryčiau, o gal tai buvo dėmesio poreikis - kad atkreipčiau dėmesį ir pamaloninčiau vaiką. Gali būti, kad neatkreipus dėmesio į vaiko paprastą norą, šis noras peraugo į norą pasiekti mamos dėmesį ir įsitikinti, kad „mamai vis dar esu svarbus ir mylimas“. Mano griežtas užklausimas pasiekia savo - vaikas nutyla. Deja, labai trumpam. Moksliškai kalbant: vaiko zyzimas buvo pastiprintas - mama galų gale atkreipė dėmesį (ech, neištvėriau); mamos šaukimas buvo pastiprintas (gerai, kad neilgam, kitaip vis daugiau norėtųsi šaukti); dėmesio atkreipimas į vaiką - hm, net neaišku - lyg ir pastiprintas (pasijaučiau svarbi, kad reikia mano dėmesio), lyg ir ne (kiek darbo teko įdėti, kad nuraminčiau).
Man bandant išsiaiškinti, kaip padaryti, kad vaikai nustotų zyzę ir ne šiam kartui, o visiems laikams, išgirdau štai ką: puiku, kad vaikai zyzia. Geriau zyziantis negu tylintis vaikas. Kaip tai? Negi gali taip būti? Gali. Augdami galime išmokti tai padaryti tinkamai, o galime išmokti užsisklęsti ir nesidalinti su kitais savo vidiniu pasauliu. Jei tik mes padėsime, zyzimas gali būti puiki galimybė vaikams mokytis tinkamai reikšti savo norus, jausmus („esi susierzinęs, kad negauni, ko nori“, „pyksti, kad niekas tavęs neišklauso“), mintis („manai, kad kiti negerai daro, kad tavęs neklauso“). Kai savo elgesiu neslopinsime zyzimo tildydami, kai bandysime atspindėti tai, ką matome („matau, kad tau sunku“, „gal tau atrodo, kad aš tavęs negirdžiu“), ką girdime („girdžiu, kad tau tai labai svarbu - tu labai garsiai šauki“). Kai iš pradžių įvardinsime vaikų norus, jausmus, mintis, už juos, kai vėliau, jiems paaugus, prašysime pačių pasakyti, ko nori, kaip dėl to jaučiasi (jei jie bus tai girdėję, greitai perpras šio žaidimo taisykles), padėsime susieti nemalonias būsenas su jų pavadinimais. Taip elgdamiesi įgalinsime kalbėti apie nemalonias būsenas ir kažkada nebereikės zyzti, vaikas pats galės pasakyti, ko norisi, kodėl norisi zyzti, kas turėtų pasikeisti, kad pagerėtų.
Taigi, jei vaikas zyzia, jis dar tiki, kad gali būti išgirstas ir suprastas. Pabandykime šį smagų žaidimą - išgirsti, įvardinti, pasiūlyti ką nors kita. Ir gali būti, kad išugdysime vaikus, kurie gerai supras save ir žinos, ko nori. Tuomet galima bus žengti ir kitą žingsnį - suprasti kitus - kitų žmonių jausmus, mintis, norus ir poreikius.
Psichologų manymu, vaikų kolektyvuose dažnai susikoncentruoja emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos. Žinoma, elgesio pamatai yra klojami šeimoje. Būtent čia, šeimoje, gimsta elgesio modeliai: vaikas, kurio tėvas nuolat žemina motiną ar vyresnius šeimos narius, nevalingai kopijuoja tokį elgesį. Bet to, noras parodyti agresiją atsiranda ir tada, kai yra žeminama ar slopinama asmenybė.
Priežastis, kodėl vaikas tapo atstumtuoju, greičiausiai slypi jame. „Persekiojamuoju“ paprastai tampa toks vaikas, kuriam šeimoje atitenka pavaldinio vaidmuo. Dažniausiai atstumtąjį įsivaizduojame kaip užsidarusį, nedrasų ir išsigandusį vaiką. Juokdarys. Keista, bet tokie vaikai patys stato save į pajuokos objektą. Jie atsiriboja nuo viso kolektyvo, nes nenori gyventi pagal priimtas šios grupės taisykles. Juokdariai dažniausiai yra labai protingi ir pažangūs. Jų protas leidžia jiems gana taikiai išspręsti konfliktinę situaciją. Tam tikru momentu jie gali padaryti ar pasakyti kažką juokingo, taikliai ir vietoje, tuo sukeldami klasiokų juoką. „Balta varna“. Skirtingai negu „juokdariai“, tokie vaikai negali kontroliuoti susiklosčiusios situacijos, nes yra išorinių priežasčių ir veiksnių, kurie daro juos kitokiais. Antagonistas. Pats sudėtingiausias tipas. Tokie vaikai dėl auklėjimo ir susiklosčiusios aplinkos šeimoje elgiasi savanaudiškai, jie mano, kad yra geresni ir protingesni už kitus. Jie patys sukelia neigiamą bendraamžių požiūrį į save, nes nuolat pabrėžia savo pranašumą ir išskirtinumą. Šie vaikai gali žeminti ir erzinti visus iš eilės. Verta pažymėti, jog nesvarbu, kokiam tipui priklauso atstumtasis, visus juos vienija bendras bruožas - nesugebėjimas konstruktyviai mąstyti. Pirmiausiai šį klausimą turi spręsti tėvai, o tik po to mokytojai.
Labai svarbu laiku pastebėti, kad vaikas turi bendravimo problemų su bendraamžiais. Antras - reikia pakalbėti su mokytoju. Tokiu būdu tėvai galės pažvelgti į situaciją iš kitos pusės. Vaikas neturi dalyvauti šiame pokalbyje, geriausia, jeigu jis išvis apie jį nežinos. Priešingu atveju, yra rizikos, kad vaiko ir mokytojo santykiai staigiai pasikeis. Vaikas gali gėdytis, užsisklęsti savyje, nes galvos, kad mokytojas yra juo nepatenkintas. Žinoma, net negalvokite apie fizinius konflikto sprendimo būdus. Atvirkščiai, vaikas turi išmokti išspręsti problemą taikiai. Pavyzdžiui, jeigu iš vaiko šaipomasi ir juokiamasi, pasiūlykite jam pasijuokti kartu su skriaudikais. Paaiškinkite, kad toks elgesys nokautuos kenkėjus, juk jie tik ir laukia skriaudžiamojo ašarų. Svarbu suprasti, kad priežastis, kodėl vaikas tapo atstumtuoju, greičiausiai slypi jame. Vaikų kolektyvas tiesiog tapo indikatoriumi, leidusiu įžvelgti problemą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas užsisklendęs savyje ir jam labiau patinka piešti vienatvėje, galite leisti jį į kūrybinius būrelius, kur jis susiras draugų su panašiais interesais. Taip pat galite pakviesti klasės draugus į svečius, su jais susipažinti. Jaukioje namų aplinkoje vaikai jaučiasi daug ramiau, lengviau bendrauja, artimiau susipažįsta vienas su kitu.
Koks dažnas vaizdelis: šeima išėjo pasivaikščioti, po penkių minučių, nuėjęs vos šimtą metrų, mažylis lyg įbestas sustoja priešais mamą, pakelia rankutes, padaro TĄ žvilgsį ir sako „apa“. Mama giliai, net šiek tiek beviltiškai atsidūsta ir… ima vaiką ant rankų arba… pradeda kovą: „Didelis, eik pats!“
TIESIOG SMAGU?
„Yra kelios priežastys, kodėl dingsta noras eiti. Pirma - tai nuovargis, sunkumas eiti arba nuobodulys. Antra priežastis - ryšys su mama, nes vaikui yra smagu ir gera pabūti mamai ant rankų, glėbyje, prisiglaudus, tikėtina, kad nešdama vaiką mama labiau jį ir pakalbina, trumpai tariant, atsiranda galimybė pabūti arčiau brangaus žmogaus. Trečia, būti nešamam yra iš tikrųjų smagu: greičiau „eini“, daugiau ir iš aukščiau viską matai“, - sako psichologė Lauryna Rakickienė.
Šitą smagumą vaikai atranda šiek tiek vėliau. Kol tik treniruoja savarankiško vaikščiojimo įgūdžius, mokosi būti mobilesni, jiems labai daug džiaugsmo teikia dar nepatirti gebėjimai, įvaldyta technika, atrastos naujos galimybės. Antraisiais vaiko gyvenimo metais mamos kaip tik dažniau guodžiasi, kad mažųjų neįmanoma paimti ant rankų ir saugiai panešti net pavojingomis aplinkybėmis, tarkim, einant per gatvę. Kai atsidžiaugia savo gebėjimais ir „aš pats“ galia, mažylis staiga supranta, kad gan smagu, kai tave neša.
KOKS TIKSLAS
Antra vertus, vaikai iš tikrųjų yra maži, jų kojytės trumpos, eidami tą patį atstumą padaro turbūt trigubai daugiau žingsnių nei mes, suaugusieji. Pasak psichologės, mes ne visada įvertiname, kad vaikas dar toks mažas, atstumus ir ar įdomus kelias, esame linkę vertinti pagal save.
„Viena dažnesnių zyzimo priežasčių yra ta, kad vaikas nelabai supranta, koks tikslas eiti, tas kelias ir ėjimas jam atrodo tarsi be pabaigos. Mes, suaugusieji, mintyse paprastai turime pabaigą, tačiau vaikai dar negeba jos vizualizuoti. Be to, mes mėgaujamės eidami, nes žinome, kad tai sveika, dega kalorijos, o vaikas juk nevaikšto dėl sveikatos. Ėjimas jam atrodo lyg ėjimas tik dėl ėjimo: „Kas iš to?“ Todėl nuobodu, ypač jeigu dar ir skubiname, neleidžiame pritūpti, kažką apžiūrėti, pačiupinėti ir pan. Tikėtina, kad dvimetukas eitų kur kas noriau ir įveiktų numatytus atstumus, jeigu būtų leidžiama apžiūrėti kiekvieną jo dėmesį patraukusį dalykėlį, augalėlį, ant kažkokio kalniuko užbėgti, nuo jo nubėgti ir pan. Taip tikslą pasiektumėte gerokai lėčiau, tačiau jeigu jau einate pasivaikščioti su vaiku dėl vaiko, tai jam ir leiskite būti pasivaikščiojimo vedliu, paisykite jo tempo ir norų. Jeigu skubinate ir nieko neleidžiate, vaikui jokio džiaugsmo, jis galvoja: „Man neaišku, kodėl einu, tai gal panešk mane, jeigu jau tau taip reikia eiti!“
ŽINGSNIS ATGAL
Kai namuose yra jaunesnis broliukas ar sesutė, kurį tėvai dažnai nešioja, vyresnėlis tarsi regresuoja, irgi nori ant rankų. Pasak psichologės, tai vienas tų atvejų, kai mažylis nori būti nešamas, kad pasitikrintų, susigrąžintų, pastiprintų ryšį su mama. „Sunku nešti du vienu metu, todėl mamai reikėtų pagalvoti apie tai, kaip vyresnėlis galėtų gauti daugiau glėbio kitomis aplinkybėmis: gal dažniau paimti jį ant kelių, paglamonėti, paglostyti, - pataria psichologė. - Kai pasiprašo ant rankų lauke, nebūtina iškart imti ir nešti, pirmiausia reikia atliepti ryšio su mama norą, t. y. pasilenkti prie jo, apsikabinti, tiesiog pritūpti, pasikalbėti“.
KĄ REIŠKIA „SKAUDA“?
„Man skauda kojytę“, - sako vaikas. „Tu manimi nemanipuliuosi, tinginiuk, - pagalvoja mama ir griežtai taria: - Pakentėk, tikrai nenešiu“.
„Jeigu mažylis sako, kad pavargo, jam skauda kojas, bet įvertinusi aplinkybes mama nusprendžia, kad tik apsimeta bandydamas patekti ant rankų, nes ir kelio nedaug teneina, ir nešlubčioja, ir nėra kitų skausmo požymių, kokią žinią gauna pagalbos prašantis vaikas?“ - klausiu psichologės.
„Nuovargis ar skausmas kaip ir kiti vidiniai potyriai yra subjektyvūs, todėl neįmanoma jų įvertinti objektyviai. Yra garsus tyrimas apie meilės jausmą, jį atliekant tyrėjai susidūrė su problema, kaip meilę apibrėžti, kad būtų įmanoma pamatuoti. Tyrėjai diskutavo ir galiausiai nusprendė tiesiog klausti žmogaus: „Ar tu myli?“ Jeigu atsako, kad myli, buvo manoma, kad iš tiesų ir myli. Nes toks ir yra to žmogaus patyrimas. Tas pats ir su nuovargiu, ir kojyčių skausmu.
Aišku, nežinia, ką vaikas norėjo pasakyti tardamas, kad jam skauda kojas, galbūt mes to, ką jis jaučia, nevadintume skausmu, tačiau svarbu jo žodžius priimti rimtai. Pamenu, maniškis, kai buvo mažas ir tėtis jį panešdavo ant pečių, nukeltas sakydavo: „Negaliu eiti, man kojytėse tokie brūkšniukai.“ Ilgai aiškinomės, kol supratome, kad jo kojytės nutirpo. Mūsų, tėvų, vienas svarbiausių uždavinių, yra validuoti vaiko pojūčius, mokyti jį, kad jo potyriai yra jo ir jis pats yra jų valdovas, - sako L.Rakickienė. - Jeigu nuolat sakome: „Neišsigalvok, nieko tau neskauda, eik pats!“, tai ir keliauja per gyvenimą su jausmu, kad kiti geriau žino, ką jis jaučia. Toks požiūris stumteli į labai neautentišką būtį“.
MANIPULIUOS?
Mamos bijo, kad jeigu paneš neva pavargusį, tai visada ir turės nešti vos tik pasakys, kad pavargo. Jos bijo, kad vaikas manipuliuos. „Žodį „manipuliavimas“ siūlau keisti žodžiu „noras“ arba „išmokimas“. Vaikas išties gali pastebėti, kad žodis „pavargau“ veikia stebuklingai: kai pasako, kad nenori eiti, mama nekreipia dėmesio, kai sako „pavargau“ - ima ant rankų. Tai pastebėjęs jis išties gali išmokti visada sakyti „pavargau“. Kad taip nebūtų, svarbu vaikui parodyti kitokių būdų tvarkytis su šia situacija.
Juk kai vaikas sako, kad pyksta, jau išmokome jam leisti pykti, nesakome: „Nėra čia ko, būk patenkintas“, sakome: „Matau, labai supykai, ką dabar darysime?“ Taip pat turėtume reaguoti, kai guodžiasi, kad pavargo ar skauda. Tai nerodo, kad iškart griebiame vaiką nešti, bet atliepiame jo jausmą: „Hm, pavargai, tikrai nemažai nuėjome… O jeigu dar paeitume iki štai to kelio ženklo ir tada pažiūrėtume, kaip jausiesi?“ Galima pasiūlyti stabtelėti ir pailsėti prisėdus ant žolės ar suoliuko.
BE PYKČIO
Taip pat žr
Vaikas „stop“ ir stovi iškėlęs rankas. Mama gali rinktis - nepaisyti tokių norų, nes „turi kojas, moki eiti, esi didelis, visi vaikai patys eina ir tu gali“, bet greičiausiai mažąjį pakeleivį ištiks pykčio priepuolis, jis gal puls ant žemės ir rėks ir pasivaikščiojimas baigsis. Arba… apsišarvuoti kantrybe ir imti ant rankų. Ką daryti, kad visiems būtų gerai?
„Svarbu nuoseklumas, - sako L.Rakickienė. - Yra mamų, kurios laukiasi ar turi stuburo bėdų - jos tikrai niekada neneša vaikų. Vaikas tai žino. Ir paprastai tokie vaikai nesiraito ant žemės rėkdami, kad neštų, nes aiškiai žino, kad mama tiesiog negali: neneš, ir taškas. Nei šiandien, nei rytoj. Net jeigu labai verksiu. O kartais, tiesą sakant, mes net neatsiklausę vaikų griebiame juos ir nešame, tarkime, per gatvę ar kai turime labai skubėti. Kaip jaučiasi vaikas, kuris ką tik ėjo šalia, kai nežinia, kodėl, visiškai neįspėjusi, mama griebė jį į glėbį ir ėmė lėkti? Vaikui irgi nebeaišku: „Jei mane bet kada gali štai taip paimti, tai gal ir aš galiu bet kada štai taip prašytis?“
„TU TOKS SUNKUS…“
Kartais tenka nugirsti, kaip nešdamos pyplius ant rankų mamos jiems „skaito“ moralus, tarsi beldžiasi į jų sąžinę: „Tu toks sunkus, man taip skauda rankas, aš tuoj parpulsiu - taip pavargau…“
„Tai panašu į manipuliavimą, žaidimą vaiko kaltės jausmu. Tai labai blogas pavyzdys ir elgesio modelis. Taip sakydamos rodome vaikui, kad privalome daryti dalykus, kurių nenorime daryti, ir dėl to būti nelaimingi; kad nemokame pasakyti „ne“, dėl to kažką turime daryti kentėdami. Jei tokia situacija vaiko gyvenime nuolat kartojasi („Privertei, aš darysiu tai dantis sukandusi“), jam gali imti atrodyti, kad kaip tik taip ir reikia elgtis.
Jeigu mama tikisi, kad moralizuodama paauklės vaiką ir kitą kartą jis nesiprašys ant rankų, nes žinos, kad jai sunku, tai toks auklėjimo būdas yra mažų mažiausiai neefektyvus. Jeigu iš tikrųjų sunku nešti ir nepavyksta susiturėti nepasiskundus, reikia tiesiog nenešti, bandyti ieškoti kitų būdų, kaip tą problemą įveikti.“
KODĖL NETINKA TĖTIS ?
„Kai einame pasivaikščioti visa šeima ir sūnus pasiprašo ant rankų, sakau jam: „Tėtis tave paneš, jis stipresnis.“ Bet tėtis netinka, reikia, kad būtinai neščiau aš! Kodėl?“
L.Rakickienė: „Grįžkime prie priežasčių, kodėl vaikas prašosi panešamas. Jeigu norėtų patirti tik tą smagumą, kai esi nešamas, tėtis tikrai tiktų, nes kaip tik tėčiai moka nešti smagiau nei mamos: drąsiau, greičiau, ant pečių! Jeigu būtinai reikia mamos, labiau tikėtina, kad priežastis būti ant rankų labiau susijusi su staiga išaugusiu saugumo poreikiu. Maži vaikai turi tam tikrą prieraišumo ryšių hierarchiją. Jei pirminis globėjas, t. y. tas, su kuriuo vaikas praleidžia daugiausia laiko, yra mama, tai pajutęs saugumo poreikį ir turėdamas galimybę rinktis visada rinksis ją - numerį vieną toje hierarchijoje. Prieraišumo sistema aktyvuojama situacijomis, kai išoriniai ar vidiniai dirgikliai išveda vaiką iš malonios, patogios būsenos. Tai gali būti ir nuovargis, išgąstis, hiperstimuliacija ir kt. Tada reikia ant rankų ir jeigu tik įmanoma, tai geriausia - mamos.
Patempta lūpa, ašarų kupinos akys ir nesiliaujantis zyzimas gali iš kantrybės išvesti net pačius ramiausius tėvelius, tačiau mokykimės nepykti! Vaikai zyzia dėl skirtingų priežasčių, tačiau jas visas galima sutalpinti į du „skyrelius“. Išvenkite zyzimo. Vaikų, ypač nekalbančių ar prastai kalbančių mažylių, zyzimas dažniausiai yra paguodos ir pagalbos prašymas. Pasistenkite išvengti zyzimo sustyguodami vaiko dienotvarkę ir užtikrindami jo komfortą. Skatinkite kalbėti. Vaikui pradėjus zyzti labai ramiai jam paaiškinkite, kad jūs jo nesuprantate, paskatinkite nurimti ir aiškiai išsakyti savo poreikius, gražiai paprašyti to, ko norisi. Pagirkite gražų elgesį. Vaikui pradėjus zyzti jį subarame ar mimikomis, kūno kalba parodome nusivylimą, tačiau ar tikrai visuomet pagiriame bei skatiname tinkamą vaiko elgesį? Jeigu vaikas, užuot zyzęs, gražiai paprašo, išsako savo poreikius arba, pradėjęs zyzti, įsiklauso, liaunasi ir stengiasi kalbėti, būtinai jį pagirkite ir pasistenkite padėti. Ignoruokite zyzimą. Kartais vaikų zyzimas tampa priemone, padedančia manipuliuoti tėvais. Pavyzdžiui, norėdami nutildyti zyziantį vaiką tėvai ima jam pataikauti ir siūlo saldainius, leidžia ilgiau žaisti kompiuteriu, pasiduoda ir nedraudžia nusiimti kepurės... Neleiskite vaikui susidaryti netinkamų asociacijų ir neskatinkite zyzimo nusileisdami ar skirdami prizus. Vaikui pradėjus zyzti paaiškinkite, kad tai netinkamas elgesys, kuriuo jis nieko nepasieks, patenkinkite pagrindinius vaiko poreikius (pamaitinkite, pažaiskite, įsitikinkite, kad jis gerai jaučiasi, pasiūlykite numigti), draugiškai paprašykite kalbėti. Mažyliui tikrai nusibos, jis pavargs ir galiausiai, nustojęs zyzti, parodys ar prabils apie savo problemą, poreikius. Vaiko zyzimas - tikras iššūkis kantrybei, tačiau tik tinkama tėvelių reakcija padės sumažinti šią problemą bei įveikti ją dar ankstyvame amžiuje.
Pirmieji kūdikio gyvenimo metai - ypatingas laikas, kai formuojasi svarbiausi įgūdžiai ir gebėjimai. Tinkamai parinktos lavinamosios priemonės padeda mažyliui augti, tyrinėti aplinką ir ugdyti motoriką. Sensoriniai žaislai, tokie kaip įvairių tekstūrų kamuoliukai, lavina pojūčius, gerina rankų ir akių koordinaciją bei skatina smalsumą. Veiklos kubai su skirtingomis užduotimis lavina smulkiąją motoriką, o kramtukai padeda ne tik dantukų dygimo laikotarpiu, bet ir stiprina burnos raumenis.
Lavinamieji žaislai yra tik viena kūdikio vystymosi dalis - ne mažiau svarbu ir tinkama fizinė veikla. Profesionalus kineziterapeutas gali padėti įvertinti vaiko raidą, pasiūlyti tinkamus pratimus ir padėti tėvams suprasti, kaip skatinti mažylio motorinį vystymąsi. Reguliari mankšta padeda stiprinti raumenis, gerinti laikyseną ir suteikia kūdikiui daugiau pasitikėjimo savimi judant.
Mankšta ir masažas kūdikiams
Fizinė veikla svarbi nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių. Kūdikio mankšta - tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir būdas stiprinti jo raumenis, gerinti pusiausvyrą bei koordinaciją. Atliekant specialius pratimus, mažylis mokosi naujų judesių, kurie padeda pasiruošti ropojimo, atsisėdimo ar vaikščiojimo etapams. Be to, tinkama mankšta gali padėti išvengti raidos sutrikimų ir pagerinti bendrą fizinę būklę.
Kūdikio masažas - dar viena svarbi terapinė priemonė, kuri ne tik atpalaiduoja, bet ir padeda gerinti kraujotaką, stiprinti raumenis bei skatinti sveiką vystymąsi. Jis taip pat gali būti naudingas esant įtampai ar miego sutrikimams, nes švelnūs prisilietimai ramina ir suteikia saugumo jausmą.
Mūsų studijoje siūlome individualias konsultacijas, kūdikių mankštas ir masažus, kuriuos galima atlikti tiek mūsų erdvėje, tiek jūsų namuose.
