Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, yra viena iš prieštaringiausiai vertinamų asmenybių Lietuvos istorijoje. Jis išgarsėjo kaip „Daktarų“ grupuotės lyderis, o jo gyvenimas apipintas nusikaltimais, teismais ir įkalinimais. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo biografiją, gyvenimą už grotų ir ateities vizijas, pradedant nuo gimimo datos.
Gimimo data ir jaunystė
Henrikas Daktaras gimė 1957 m. gruodžio 12 d. Kaune, Vilijampolės rajone. Jo tėvai buvo paprasti darbininkai. Augo kartu su broliu Mečislovu, kuris buvo 1,5 metų jaunesnis. Vilijampolėje gyveno visa giminė - tėvo broliai ir seserys. H. Daktaras prisimena, kad vaikystėje nuolat vykdavo balių, tėvas gerdavo, ir dažnai kildavo muštynės. Augdamas tokioje aplinkoje, H. Daktaras teigia nematęs kitokio gyvenimo. Jo draugų ratas buvo vien chuliganai. Jis augo galvodamas, kad toks pasaulis ir turi būti. Tik vėliau suprato, kad yra inžinierių, inteligentų, studentų ar direktorių. H. Daktaras prisimena, kad jam sakydavo, jog "čia mes geri, o visi kiti - blogi".
H. Daktaras teigia, kad jo tėvas nebuvo nusikalstamo pasaulio atstovas, tačiau bendravo su nusikaltėliais, baliavodavo drauge, supirkinėdavo daiktus iš nusikaltėlių, prekiaudavo alkoholiu ir batais. Jo brolis Mečislovas vos 16 metų sėdo į kalėjimą ir, atlikęs 9 metų įkalinimo bausmę, po dviejų mėnesių žuvo automobilių avarijoje būdamas 25 metų.
Nuo pat mažens H. Daktarui teko pakovoti už save. Pas juos galiojo jėgos dėsnis. Jei esi stiprus, vadinasi, esi protingas. Todėl jis daugiau dėmesio skyrė sportui. H. Daktaras pasiekė tokį lygį, kad galėjo duoti visiems "malkų". H. Daktaras dvejus metus sėdėjo Pravieniškėse už muštynes šokiuose, būdamas 19 metų. Konfliktas kilo dėl merginos. Nors mušėsi visi, pasodino tik H. Daktarą. Jam "priklijavo" 18 nukentėjusiųjų ir 30 liudininkų. H. Daktaras teigia, kad jį norėjo pasodinti vien dėl pavardės. Išėjęs į laisvę, H. Daktaras galvojo, kaip sudėlioti savo ateitį. Jis susirado žmoną, susilaukė sūnaus, pastatė namą, pasodino medį ir užaugino sūnų.
Kelias į nusikalstamą pasaulį ir „Daktarų“ grupuotė
Pirmoji rimtesnė įkalinimo patirtis įvyko vėliau. Tuo laikotarpiu žmonės laikydavo lapes, vogdavo karves, arklius ir sumaldavo juos su visais kaulais ir sušerdavo lapėms. Jie tas lapes ir vogdavo. Už vagystę buvo nuteistas 8 metams ir išvežtas į Sibirą. Kauniečiui H. Daktarui, grupuotės „Daktarai“ vadeivai, Klaipėdos apygardos teismo 2013 metų birželio 14 dienos nuosprendžiu buvo skirta laisvės atėmimo bausmė už organizuotą ginkluotą susivienijimą sunkiems nusikaltimams vykdyti. Jo įkalinimo pradžia laikomi 2009 metai, tačiau į bausmę įskaičiuojamas ir pagal ankstesnius - Vilniaus apygardos teismo 1997 metų vasario ir 2006 metų gruodžio - nuosprendžius už grotų praleistas laikas. 1976 m. birželį - pirmą kartą nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimus. Vėliau - nuolatiniai nusižengimai, nusikaltimai, sulaikymai, teismai ir įkalinimai. Teistas penkis kartus. Kaltinamas dėl daugiau kaip 150 nusikaltimų: vagysčių, plėšimų, turto prievartavimo, nužudymų.
Pirmi mafijozai į dienos šviesą išlindo M. Gorbačiovo valdymo metais. Į valdžią po truputį grįžtant kapitalizmui daugėjo ir nusikaltėlių grupuočių. Kaune jų buvo bemaž keliolika. Kelios iš jų - gerai žinomos visoje Lietuvoje: „Žaliakalnio“, „Kaulo“, „Centro“, o vėliau ir „Daktarų“ grupuotės.
Žymūs Grupuotės Nariai:
- Vladas Beleckas. Pagarsėjo vagystėmis ir plėšikavimu. Organizavo kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą. Bausmė - kalėjimas iki gyvos galvos.
- Remigijus Daškevičius (Daškė). Labiausiai žinomas, kaip didžiausios Lietuvoje cigarečių kontrabandos vadovas, Lietuvos bokso federacijos prezidentas. Snaiperio pašautas Vilniuje.
- Rimantas Ganusauskas (Mongolas). Vienas įtakingiausių Daktarų grupuotės narių. Nesėkmingai pasikėsinus į Henriko Daktaro gyvybę jis dingo be žinios.
- Andrius Vytas Jankevičius (Pšidzė). Intelektualus, sklandžiai suorganizuodavo sudėtingiausias operacijas.
- Egidijus Abarius (Goga). Laikomas dešiniąja H. Daktaro ranka. Iki šiol kritikuoja Kauno teisėsaugininkų darbą, teigdamas, jog iki tiesos jiems dar toli.
- Henrikas Daktaras (Henytė). Garsiosios nusikalstamos Daktarų grupuotės lyderis. Laikomas nusikalstamos veiklos autoritetu Lietuvoje.
Sulaikymas Bulgarijoje ir nuosprendis
2008 metų gruodį teismas buvo leidęs H. Daktarą suimti, tačiau jis pasislėpė ir tik kitų metų rudenį buvo sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto. Prie Varnos rugsėjo 4-ąją sulaikytas Henytė kaip įmanydamas siekė išvengti ekstradicijos į tėvynę: teigė esąs persekiojamas Lietuvos teisėsaugos dėl politinių motyvų, prašė Bulgarijos pilietybės. Tačiau tai jam nepadėjo. Policijos pareigūnus pas H. Daktarą „atvedė“ jo sūnus Enrikas. 2015 metų birželį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad H. Daktarą išteisina dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo, tačiau dėl kitų nusikaltimų palieka galioti Klaipėdos apygardos teismo jam skirtą bausmę - laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Henrikas Daktaras buvo sulaikytas Bulgarijoje 2009 metais ir išduotas Lietuvai. 2015 metais Lietuvos apeliacinis teismas jį išteisino dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo, tačiau paliko galioti anksčiau skirtą bausmę - įkalinimą iki gyvos galvos už kitus nusikaltimus.
2013 m. birželio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas nuteisė H. Daktarą kalėti iki gyvos galvos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosprendį paliko nepakeistą. Pasak LAT, H. Daktaras buvo nuteistas už daugybę nusikaltimų: turto prievartavimą, kūno sužalojimus, žmogžudystes. Spėjama, kad jis nužudė savo pusbrolį, kitus nepaklususius gaujos narius.
Gyvenimas kalėjime ir sąlygų švelninimas
Šiuo metu H. Daktaras laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Gruodžio mėnesį 66-ąjį gimtadienį švęsiantis H. Daktaras, kuris nuo 1978 m. vadovavo „Daktarų“ nusikalstamai grupuotei, šiuo metu kali Pravieniškių kalėjime. Įkalinimo įstaigos administracija neturi nusiskundimų nuteistuoju - jis ne tik pagarbiai bendrauja su pareigūnais, bet ir aktyviai dalyvauja įvairioje veikloje, ne kartą laikė Konstitucijos egzaminą, dirba medienos ir baldų gamynos ceche darbininku. Jau ilgiau nei dešimtmetį belangėje sėdinčio Henriko Daktaro gražus elgesys padarė įspūdį jį iki gyvos galvos įkalinusiai rūsčiajai Temidei. Vienu žinomiausių visų laikų Lietuvos nusikaltėlių laikomas kaunietis bausmės atlikimą švelnesnėmis sąlygomis tęs pataisos namuose. Penktadienį 60-metis H. Daktaras išgirdo palankią Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuri yra galutinė ir neskundžiama. Patenkinusi nuteistojo prašymą, iš trijų teisėjų sudaryta Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir leido jį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą.
Neabejojama, kad pagrindinė H. Daktaro noro patekti į pataisos namus priežastis - parą trunkantys pasimatymai su žmona. Taip pat ir galimybė daugiau laiko praleisti gryname ore. Siekimas palengvinti gyvenimą už grotų H. Daktarui ne naujiena. Jis nuolat prašė susitikimų su anūkais ir ilgalaikių pasimatymų su žmona. Penktadienį teisėjų kolegija nusprendė, jog per dešimtmetį galima įvertinti nuteistojo elgesį. Per visą bausmės atlikimo laiką H. Daktaras šiurkščių režimo reikalavimų pažeidimų nepadarė, galiojančių nuobaudų neturi, šešis kartus paskatintas. Pastebimas H. Daktaro elgesio keitimasis tik teigiama linkme, jis itin aktyviai dalyvauja įvairiose socialinės reabilitacijos programose, užsiėmimuose, prisideda prie įvairių iniciatyvų. Šio asmens elgesys charakterizuojamas teigiamai, o pakartotinio smurtinio elgesio rizika vertinama, kaip vidutinė. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas teigti, jog savo elgesiu H. Daktaras įrodė, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos jam gali būti švelninamos ir jis gali būti perkeltas iš kalėjimo į pataisos namus. Tai padarius toliau bus sėkmingai užtikrinami jam skirtos bausmės tikslai.
Būdamas kalėjime, Henrikas Daktaras stengėsi laikytis režimo, dalyvavo įvairiose programose ir netgi dirbo. Teismas nusprendė, kad jo elgesys leidžia švelninti bausmės atlikimo sąlygas ir perkelti jį į pataisos namus. Tačiau vėlesni teismų sprendimai parodė, kad ne viskas taip paprasta. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl nuteistojo iki gyvos galvos S.Gaidjurgio perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui. Analogišką prašymą neseniai buvo gavęs ir žemesnės instancijos teismas, tačiau vienu žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių ir žmogžudysčių rekordininku vadinamas S.Gaidjurgis paliktas kalėjime. Gavęs apeliaciją dėl tokio verdikto, ją išnarpliojo aukštesnis teismas. Apylinkės teismas buvo nurodęs, kad nėra pagrindo manyti, jog kalėjime atliktu bausmės laiku pasiekta bent dalis bausmės tikslų. Bylą svarsčiusiai teisėjai nepasirodė, kad laisvės atėmimo bausmės režimo švelninimas šiuo metu būtų teisingas ir atitiktų nuteistojo S.Gaidjurgio asmenybę, jo elgesį nusikalstamų veikų darymo metu ir bausmės atlikimo metu, atitiktų visuomenės ir ypač nukentėjusiųjų lūkesčius, bei kad bausmės paskirtis būtų užtikrinta. Tačiau aukštesnio rango teisėjams buvęs Klaipėdos „gaidjurginių“ vadeiva nurodė, kad jau beveik 16 metų bausmę atlieka Lukiškių kalėjime. Nuteistajam pikta, kad jau penktą kartą jo prašymas nėra tenkinamas. Man jau 60 metų, jokio pavojaus kitiems nuteistiesiems aš nekeliu. Apygardos teisėjus S.Gaidjurgis užvertė argumentais: noriu būti naudingas visuomenei. Labai noriu dirbti, bet darbo man nesuteikia kalėjimas, kadangi nėra darbo vietų. Nuo to, ar aš pripažįstu kaltę, ar ne, mano elgesys neblogėja. Man yra jau 60 metų, jokio pavojaus kitiems nuteistiesiems aš nekeliu. Nuteistojo įsitikinimu, jam nepalankūs teismų sprendimai priklauso nuo žiniasklaidos suformuotos viešosios nuomonės: „Skundžiamą nutartį priėmusi teisėja bijo atsakomybės, nesivadovauja įstatymu.“ Vis dėlto teisėjų kolegija, kurią sudarė Arūnas Kisielius, Gintaras Dzedulionis ir Laureta Ulbienė, Henytės pėdomis S.Gaidjurgio neišleido. Luko Balandžio / 15min nuotr./Henrikas Daktaras „Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes bei jų pagrindu priėmė teisingą ir motyvuotą sprendimą“, - pažymėjo Apygardos teisėjai. Nors skundo nagrinėjimo metu nuteistasis neturi galiojančių drausminių nuobaudų, tačiau bausmės atlikimo metu jis buvo baustas 3 kartus, buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą: „Pabrėžtina, kad kiekvienas kalėjimo režimo pažeidimas rodo, kad nuteistasis nėra linkęs paklusti privalomoms taisyklėms, rodo jo polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką ir neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis toliau galėtų atlikti bausmę švelnesnio režimo pataisos įstaigoje.“ Nuteistasis charakterizuojamas iš esmės teigiamai, tačiau bausmės atlikimo metu, 2015 metais, jis įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą. Teismas įvertino, kad savąją Klaipėdą ir visą Lietuvą šiurpindavęs S.Gaidjurgis atitinka nustatytą formalųjį pagrindą dėl perkėlimo į pataisos namus, tačiau, tuo pačiu pagrįstai pažymėjo, kad formalių kriterijų atitikimas savaime neturi prioriteto prieš nuteistojo asmenybę bei jo padarytų nusikaltimų sunkumą, skaičių, sukeltas nepataisomas pasekmes, taip pat kitų nuteistųjų ir visos visuomenės saugumą. Nuo paskutiniojo teikimo nuteistojo charakteristika nepasikeitė, ir nors jau kurį laiką S.Gaidjurgio elgesys vertinamas gerai, tačiau bausmės atlikimo metu (2015 m.) įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą. Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Sigitas Gaidjurgis Skundą nagrinėjęs teismas atsižvelgė ir teigiamai vertino tai, kad nuteistasis S.Gaidjurgis su artimaisiais ir kitais asmenimis palaiko socialinius ryšius, dalyvauja įvairiose programose, kad kelis kartus buvo paskatintas. Vis tik dar nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis iš tikrųjų pakeitė požiūrį į savo neteisėtus veiksmus ir yra tikslinga sušvelninti atliekamos bausmės režimo sąlygas. Šios išvados nepaneigia ir skunde nurodyti argumentai apie jo amžių, norą dirbti. Aukštesnės instancijos teismo manymu, tik atliekant tolimesnį šio nuteistojo elgesio stebėjimą ir jo pastangų vertinimą, bus galima spręsti, ar nuteistojo elgesio pokyčiai yra nuoširdūs, ilgalaikiai, paremti kritišku savo veikų vertinimu ir leidžiantys daryti neabejotinas išvadas, kad nuteistasis tikrai yra vertas būti perkeltas iš kalėjimo į pataisos namus tolimesniam bausmės atlikimui.
Tačiau, nepaisant teigiamo elgesio kalėjime, Henrikui Daktarui ne kartą buvo atmestas prašymas perkelti į pataisos namus. Teismai argumentavo, kad formalūs kriterijai neatspindi nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikaltimų sunkumo. Visuomenės saugumas ir nukentėjusiųjų lūkesčiai taip pat buvo svarbūs argumentai, atmetant prašymą.
GYVENIMAS KALĖJIME!
Bandymas nunuodyti kalėjime ir ryšiai su nusikalstamu pasauliu
Henrikas Daktaras savo knygoje „Išlikt žmogumi“ aprašo incidentą, kai kalėjime buvo apnuodytas. Jis teigia, kad 2001 metais vienas kalinys jam davė maisto, į kurį buvo įpilta nuodų. Pavalgęs vištų šlaunelių, Henrikas pasijuto blogai ir vos liko gyvas. Jis svarstė, kad galbūt nuodai buvo įleisti į šlauneles, o išgyveno tik todėl, kad šlaunelės buvo virtos net 2 valandas. Po šio incidento į Henriko Daktaro kamerą buvo įkeltas jaunuolis iš Klaipėdos, kuris, jo įsitikinimu, buvo atsiųstas specialiai tam, kad jį nunuodytų. Kiti nuteistieji sumušė klaipėdietį, o vėliau tualete buvo rastas peilis, kuris, spėjama, buvo panaudotas užpuolimui.
Šioje finansinių machinacijų byloje buvo įtariama, kad Kauno nusikaltėlių pasaulio vadeivos Henriko Daktaro artimas bičiulis, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas 65 metų Julius Kvedaras, pravarde Lialka, neteisėtai praturtėjo, įgydamas nekilnojamą turtą, prabangias transporto priemones. Mafijozą aplankė kalėjime. Jis artimas Henytės bičiulis, dar 1993 metais sulaikytas kartu su juo Utenoje, kur Daktarai terorizavo vietos verslininkus. Lialka, 1994 metais tapęs futbolo klubo „Inkaras“ strategu, į treniruotes priimdavo ir H. Daktarą su jo parankiniais. 2000 metais J. Kvedaras buvo paskirtas Lietuvos futbolo federacijos generaliniu sekretoriumi, to reikalaujant H. Daktarui ir kitiems didelę užkulisinę įtaką LFF turintiems „daktarų“ gaujos lyderiams. 2004 metais Kauno policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba oficialiai uždraudė H. Daktarui bendrauti su Lialka. 2009 metais buvo pradėtas operatyvinis tyrimas - įtarta, kad J. Kvedaras ir Daktarų grupuotė krovėsi turtus iš nelegalių lažybų, vykusių pagal iš anksto parengtus Lietuvos rinktinės pralaimėjimo scenarijus.
Henrikas Daktaras buvo siejamas su įvairiais korupciniais skandalais ir ryšiais su nusikalstamo pasaulio atstovais. Jo artimas bičiulis Julius Kvedaras, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, buvo įtariamas neteisėtu praturtėjimu. Taip pat buvo pradėtas tyrimas dėl galimo Kvedaro ir Daktarų grupuotės dalyvavimo nelegaliose lažybose.
Gimtadienis už grotų ir sveikata
Per pokalbį su tv3.lt žurnalistu buvo atskleista, kaip H. Daktaras paminės gimtadienį už grotų. Henytė teigė, kad didžiausia dovana jam būtų laisvė, kur galėtų pasidžiaugti ant mielių augančiais anūkais. H. Daktaras taip pat prabilo apie santykius su pačiais artimiausiais žmonės. Didžiausią duoklę Henytė atidavė žmonai Ramutei, kuri, anot jo, yra jo akys ir ausys laisvėje. Taip pat Henrikas papasakojo apie tai, kodėl sūnus Enrikas vengia bendrauti su tėvu.
Kaip švęsite savo 66-ąjį gimtadienį? Kuo toliau, tuo esu arčiau Dievo. Bent išleistų į laisvę, kad galėčiau pasidžiaugti anūkais. O čia zonoje gimtadienis yra labai paprastai švenčiamas. Iškepsiu kokį pyragą. Mūsų grupėje yra 18 žmonių. Nupirksiu kavos, arbatos, sausainių, saldainių. Simboliškai. Čia „šnapso“, alkoholio, nėra. Visi stengiasi elgtis gražiai. Jei man duotų terminuotą bausmę, kad ir nustatytų 10 metų laikotarpį, tai būtų geriausia dovana. Jau po metų turėčiau galimybę 3 paroms išvykti namo. Kam jau taip pasisekė, grįžę pasakoja, koks rojus laisvėje. Todėl visi stengiasi nepadaryti nuobaudų, kad neprarastų tokios privilegijos. O per gimtadienį mane turėtų aplankyti žmona. Dovanų negali nieko atnešti, tokia tvarka. Jau 66 metai. Laikas tik veltui bėga. Pusę gyvenimo jau sėdžiu.
Kokia šiuo metu yra jūsų sveikata? Anksčiau mane buvo ištikęs mikroinsultas. Senėjimo procesas prasidėjo. Iki 60 metų galvojau, kad esu nemirtingas, sveikas buvau, sportavau, krosą bėgiojau. Po 60 metų prasidėjo traumos. Čiurnos operaciją padarė. Visi kaulai barška, tarška. Iš ryto atsikeliu, sunkiai iki tualeto nueinu. Į ligoninę daugiau važiuoti neteko. Prisižiūriu, stengiuosi sveikai maitintis. Niekada gyvenime nerūkiau. Man asmeniškai „zapadlo“ yra rūkyti ir kaifuoti. Prieš kitus dėl to nieko neturiu, kiekvienam savo. Aš pats prieš rūkymą ir narkotikus. Man 66 metai, o kiti jau sulaukę 40 metų vos paeina. Ypač tie „kosmonautai“ narkomanai - 40 metų, o vos gyvi. O aš sportuoju. Anksčiau po 3 treniruotes darydavau per dieną, kai buvau sveikas, bet dabar tik po vieną. Pajudu. Nevadinčiau to treniruote, labiau lengva erotika. Stengiuosi gyventi, džiaugiuosi gyvenimu, kad esu gyvas. Kiek aš draugų turėjau, nieko neliko. Vieni nuo „kaifo“ numirė, kiti nuo „šnapso“.
Vienintelis dalykas, kuris jums trukdo ramiai gyventi - kalėjimo grotos? Taip, aš daugiau viską turiu. Turiu 4 vaikus, jau net 7 anūkus. Džiaugčiausi dabar su anūkais, su vaikais. Koks malonumas būtų, o dabar sėdėk čia vienas. Stengiuosi apie tai daug negalvoti, neišeiti mintimis į tą laisvę, nes tada stogas pradeda važiuoti. Stengiuosi įtikinėti save, kad dabar čia (Pravieniškių 2-ajame kalėjime - aut. past.) gyvenu, čia yra mano namai. Save įtikinėju, kad viskas esą gerai. Atsikeliu, įkvepiu gryno oro, pasportuoju, einu dirbti. Toks mano likimas, mano karma. Džiaugiuosi, kad turiu žmoną, vaikų, anūkų. Gyvenu žmonos gyvenimą. Ji yra mano akys, mano ausys. Kur ji važiuoja, ką daro, aš viską žinau. Ateidama į pasimatymą ji atneša nuotraukų.
Kaip dažnai susitinkate su žmona? Per mėnesį mums priklauso 2 pasimatymai po parą laiko. Esu lengvoje grupėje, tai į 3 valandų pasimatymą žmona gali atvažiuoti nors ir kiekvieną dieną. Tai bendraujame, žmona viską papasakoja, kaip anūkai, vaikai gyvena. Viena dukra Karolina gyvena Ispanijoje kartu su profesionaliu boksininku. Turi du vaikus. Vienas 6 metų, o kitas metukų. Vaikai gražūs. Dukros vyras toks tamsus, o ji blondinė. Tai vaikiukai tokie „maišyti“, bet šviesaus veido. Labai gražūs. Tas vyresnis anūkas kartu su tėvais jau buvo atvažiavęs dukart manęs aplankyti Pravieniškėse. Mano Karolina atvažiuoja ir prieš šiuos Naujus metus su vaikais. Atvyks ir pas mane į pasimatymą. Labai laukiu.
O kaip jūsų santykiai su Enriku? Jis turi sūnų 17 metų ir 12 metų dukrą. Taip pat turi kitą žmoną, su kuria susilaukė dukros, jai dabar 6 metai. Jis gyvena Lietuvoje, Užliedžiuose. Jis užsiima statybomis, tai su manim mažiau bendrauja. Aš šioje pusėje, jis kitoje. Jo draugai verslininkai, sūnus gerai gyvena, visko turi. Jis labiau palaiko ryšį su mama, močiute. Su manimi retai. Jis verslininkas, aš banditas. Nenori verslui pakenkti. Ką ten važiuos į kalėjimą su tėvu bendrauti, kai visi draugai verslininkai. Kaip tėvą jis gerbia, žino, bet stengiasi atsiriboti.
Tai dažniausia lankytoja kalėjime - žmona Ramutė? Taip. Ji mano rūpintojėlė, mano geriausias draugas. Iki tol galvojau, kad draugai yra draugai. Bet visi jie pardavė, išdavė, apkalbėjo. O žmona visą gyvenimą liko žmona. Aš sėdžiu jau 33 metus, tai paskaičiau, kiek žmona per metus atvažiuoja į pasimatymus pas mane. Ji per tuos 33 metus, gal 2-3 metus „sėdi“ kalėjime kartu su manimi. Pagalvokit? Ir neša tokią kančią. O visi draugai nusisuko? Draugą pažinsi nelaimėje. Atrodė, tokie geri draugai, kartu užaugom, smėlio dėžėje kartu žaidėm. O užaugus kiekvienas savo pradėjo žiūrėti. Departamentas sakė jiems, kad atims turtą, namą, viską arba duok parodymus prieš Daktarą. Kol buvo jaunesni, neturėjo ko prarasti, viskas buvo kitaip. Toks Rimvydas Žilinskas primelavo ir tiesiai šviesiai man pasakė, kad taip padarė, nes nenorėjo sėdėti. Tai gavo gal 3 metus ir jau mėgaujasi laisve. Parašė nuoširdų prisipažinimą ir jam buvo paskirta švelnesnė bausmė. O ant manęs „pavarė“ ir viskas.
Papasakokite šiek tiek apie jūsų namus Užliedžiuose. Gal jau atsirado pirkėjas? Parduodame dar. Prašome 1,2 mln. eurų. Vienas šveicarų milijonierius skambino, pasiūlė 600 tūkst. eurų. Mažai. Ten 1,5 tūkst. kvadratų. Jei tik po 1 tūkst. už kvadratą prašytum, jau 1,5 mln. eurų būtų. Tas namas vertas apie 3 mln. eurų. Tai jis 600 tūkst. sumokėtų, 100 tūkst. eurų investuotų ir parduotų už 3 mln. eurų. Namas apšerkšnijęs. Reikia sienas dažyti, stogą ir langus keisti. Name dabar gyvena Ramutė ir jauniausia dukra Henrieta su vyru. Mano žmona žemaitė, ji mėgsta vienumą. Mano mama jau paseno, tai kavinę į savo rankas perėmė Ramutė. Tačiau mama toliau juda, „maladiec“ motina. Ji dar praėjusiais metais buvo užsukusi, bet sunku jai čia atvykti, galva sukasi, kraujo spaudimas aukštas.
Prieš keletą metų minėjote, kad rašote antrą knygą. Kaip sekasi dirbti ties šiuo projektu? Aš ją jau esu parašęs. Reikia tik atspausdinti ir išplatinti. Knygoje toliau aprašinėjau savo odisėją. Kaip išvažiavau iš Lietuvos. Kaip iš Vilniaus zonos išėjau. Sutiko žmona, sūnus, atvažiavau į Užliedžių kaimą, kur laukė žurnalistai. Viską papasakojau. Kaip gyvenau, kaip departamentas mane vėl uždarė. Kaip vienkiemyje gyvenau, kaip išvažiavau į Bulgariją. Kaip su lėktuvu mane parskraidino. Paskui kaip atsidūriau Lukiškėse. Tik žmona sako, kad gal neleisk. Gal pakenks dėl terminuotos bausmės paskyrimo. Pikta. Kaip šįkart mane pasodino - nei lavono, nei ginklo, nei vietos. Nieko nėra. Čia teisėtvarkos gėda taip mane pasodinti. Naglai mane pasodino. Nors įrodytų kažką. Iš nuteistųjų iki gyvos galvos, vienas sėdžiu be palaikų. Kaip taip galėjo atsitikti? Turiu gal 20 liudininkų, kad tas Mongolas yra gyvas. Po metų-dviejų du 6-ojo skyriaus komisarai teismui sakė, kad Mongolą matė gyvą, nors Daktaras esą 1993-iais jį nužudė. Bet jo nepagavo. Teisėjas klausė, kodėl nepagavo, o jie paaiškino, kad Mongolas su geresne mašina buvo. Bet teismas nekreipė dėmesio. O prokuroras pareiškė, kad tie komisarai yra su šešėline praeitimi, todėl jų parodymai nepatikimi. Jie esą nori padėti Daktarui. Net Mongolo sūnus Mongoliukas teisme sakė, kad tėvą matė ties Lietuvos-Baltarusijos siena 1996-siais. Bet niekas nekreipė dėmesio. Teismas nė vienu nepatikėjo. Tai man prisipažinti, kad Mongolą nužudžiau, reikštų, jog visi 20 liudininkų meluoja. Prokuroras teigė, kad du gaujos nariai mušėsi, todėl jį nužudžiau, nes norėjau būti gaujos vadu. Kažkokia nesąmonė. Mongolas grįžo iš Marijampolės zonos, koks jis gaujos narys buvo? Narkomanų narkomanas. Jis norėjo Vilijoje mus užversti ir vadovauti. Būtų visus užvertęs ir ragas. O mes buvome kitame kambaryje ir mūsų nenušovė. Pasisekė. Dievas nenorėjo, kad numirčiau, pagailėjo. Tik Dievas žino mano kelią.
