Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ.

Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities.

Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.

Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius.

Socialinės emocinės kompetencijos ir jų svarba

Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu.

Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis.

Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.

Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji (t. y. visa bendruomenė) jaustųsi saugūs ir palaikomi.

Dar 2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje „Smurtas ir sveikata“ prievarta buvo nedviprasmiškai įvardinta kaip visuomenės sveikatos problema. 2008 m. ES konferencijoje „Dirbkime kartu siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“ pasirašytame pakte teigiama, kad psichikos sveikatą ir gerovę politiniais sprendimais reikia padaryti pagrindiniu prioritetu. Kaip viena svarbiausių veiklos sričių buvo išskirta jaunimo psichikos sveikata ir švietimas. 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. 2009 m. rugsėjo 29-30 d. Stokholme vykusioje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas“, daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių.

Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę. S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą.

Šeimos ir ugdymo įstaigos vaidmuo socialinių emocinių kompetencijų ugdyme

D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.

Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti.

Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai.

Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.

Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Ugdymo įstaigos gali pasirinkti emocinį intelektą bei socialines kompetencijas lavinančias programas. Vaikų darželiuose plačiau paplitusios ir labiau žinomos yra „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“ programos, kuriose per pozityvumą lavinamas vaikų emocinis intelektas. Socialinio - emocinio ugdymo užsiėmimai organizuojami kiekvienoje amžiaus grupėje. Būtina sąlyga socialiniam - emociniam ugdymui yra visus įtraukiantis ugdymas.

Veiksmingos socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo strategijos

Norint sėkmingai ugdyti vaikų socialines ir emocines kompetencijas, svarbu taikyti veiksmingas ugdymo strategijas. Emocijų įvardijimas ir supratimas: Mokyti vaikus atpažinti ir įvardinti savo ir kitų emocijas. Emocijų valdymas: Padėti vaikams išmokti valdyti savo emocijas, ypač pyktį ir liūdesį. Empatijos ugdymas: Skatinti vaikus suprasti ir atjausti kitus. Socialinių įgūdžių lavinimas: Mokyti vaikus bendrauti, spręsti konfliktus ir bendradarbiauti. Žaidimai ir kūrybinė veikla: Naudoti žaidimus, piešimą ir kitas kūrybines veiklas emocijoms išreikšti ir suprasti.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams žaidžiant žaidimus su emocijų kortelėmis, vaidmeninius žaidimus reikia mokyti įvardinti emocijas: kaltę, liūdesį, gėdą, džiaugsmą ir t.t. Pavyzdžiui, išsiaiškinti, kad pyktis yra natūrali žmogaus reakcija ir kad nėra nė vieno žmogaus žemėje, kuris nebūtų bent kartą supykęs ar nuliūdęs. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi, kaip suprasti ir valdyti pyktį kuriant įvairias istorijas, pasitelkiant vaikišką literatūrą, animacinius filmus.

Emociškai intelektualūs vaikai sėkmingai įsitraukia į grupės veiklą, geba inicijuoti pokalbį, išklausyti kitus ir atskleisti save. Emocijų supratimui ir kontrolei padeda įvairūs piešimo pratimai. Paprasčiausias - duoti vaikui piešimo priemonių ir paprašyti jo nupiešti, kaip jaučiasi. Emocijų supratimą lavina knygelių skaitymas, specialūs žaidimai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomi fantazijos žaidimais su įsivaizduojamais draugais, kuria nebūtas istorijas. Tai leidžia vaikui saugiai išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti bendravimui su kitais.

Pedagogų vaidmuo ir gero mokytojo bruožai

Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.

Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L.:

• Patinka mokyti vaikus - daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla.
• Nulemia pokyčius - leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime.
• Skleidžia pozityvią energiją - stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.
• Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius - pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus.
• Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu - dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui.
• Geba organizuotai dirbti - paskirsto darbus.
• Neturi išankstinio nusistatymo - mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai. Mokytojus nuolat vertina ir kritikuoja mokyklos direktorius, kolegos mokytojai, mokinių tėvai ir patys mokiniai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus.
• Kelia reikalavimus - pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus.
• Ieško įkvėpimo ir jį randa - nestokoja kūrybiškumo.
• Nevengia pokyčių - yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje.
• Reflektuoja - siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Nuolatos reflektuoja, apmąsto, kaip dirba, kaip patys mokosi iš klaidų, silpnybių.

Socialinio ir emocinio ugdymo programos ir jų integravimas

Šiuo metu yra sukurta nemažai programų, skirtų socialiniam ir emociniam ugdymui. Štai keletas pavyzdžių:

• „Kimochis“: Socialinio - emocinio ugdymo programa, padedanti vaikams pažinti savo jausmus, įgyti pasitikėjimo savimi ir išmokti spręsti keblias socialines - emocines situacijas.
• „Siautukai“: Socialinio - emocinio ugdymo programa, skirta 3-6 metų vaikams, kuri padeda ugdyti socialinius bei emocinius gebėjimus.
• „Zipio draugai“: 5 - 7 metų vaikams skirta programa, kurios tikslas - pagerinti emocinę vaikų savijautą ir padėti jiems įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų.
• „Peppy Pals“: Edukacinė platforma vaikams, skirta socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymui.
• „Think Equal“: Pasaulinė iniciatyva, siekianti transformuoti ikimokyklinio ir ankstyvojo ugdymo praktikas per socialinį ir emocinį ugdymą.

Šios programos padeda vaikams ugdyti savimonę, savireguliaciją, socialinius įgūdžius ir empatiją.

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu.

Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai:

1. 1 lygmuo. Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams. Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime.
2. 2 lygmuo. Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu: socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi NUOSEKLIAI, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą; veiklos reikalauja AKTYVAUS mokinių dalyvavimo; socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas KONCENTRUOTUMAS ir specialus laikas; veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra AIŠKIAI įvardijami ir aptariami.
3. 3 lygmuo. Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį. Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo pamokos ugdo specifinius vaikų ir jaunimo įgūdžius, kuriems susiformuoti reikia laiko. Ugdant ir gilinant juos svarbu sudaryti sąlygas pritaikyti ir panaudoti įvairiuose kontekstuose. Dėl to labai svarbu, kad kitų dalykų pamokose būtų atkreiptas dėmesys į šių įgūdžių ugdymą ne tik taikant mokymo metodus ar strategijas, bet ir integruojant juos į pamokų turinį. Pavyzdžiui, literatūros pamokose atkreipti dėmesį į kūrinių veikėjų išgyvenamas emocijas ir jų atpažinimą. Istorijos pamokose analizuoti ne tik asmenybių biografinius faktus, bet jų charakterio ypatybes ir konkrečius gebėjimus. Fizinio ugdymo metu mokytis įveikti stresą pasirinkus tinkamus fizinius pratimus.

tags: #apie #socialines #ir #emocines #kompetencijas #vaiko

• Baldakimas Namelis Vaikams
• Vadovas svorio metimui Norvegijoje
• Filmas „Kūdikis bosas“ ir korporatyviniai žaidimai
• „Taip gimė žvaigždė“ – meilės, muzikos ir kovos su demonais istorija
• Modulinis darželis Vilniuje