Važiuojant nuo Plungės prieš pat Mažeikius pasitinka Tirkšlių miestelis. Tvarkingi namai, kruopščiai prižiūrėti kiemai, daugelyje jų net ankstyvą pavasarį širdį šildo pirmieji žiedai. Kaip liudija įvairūs šaltiniai, Tirkšlių vardas jau aptinkamas XIII amžiuje.
Tirkšlių Istorijos Bruožai
„Tai gana senas miestelis“, - pasiteiravus, kuo ypatingi Tirkšliai, sako seniūnas Juozas Kungys. Nuo XVI a. minimas Tirkšlių dvaras. 1569 m. dvaro ir miestelio inventoriuje minima turgavietė, alaus, midaus ir degtinės smuklės.
Miestelio neaplenkė ir inkvizicija. Iš senųjų išlikusių dokumentų išsiaiškinta, kad 1630 m. birželio 12 dieną Tirkšlių miestelyje įvyko inkvizicijos teismas ir už raganavimą ant laužo buvo sudeginta Regina Kosčiukienė. Vėliau buvo nuteistos dar dvi „raganos“ - Sudienė ir Saukienė.
XIX a. - XX a. pirmoje pusėje Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Čia vykdavo dideli turgūs ir prekymečiai. 1901 m. tirkšliškis G. Miežis įsteigė pirmąją lietuvišką krautuvę su lietuviška iškaba „Krautuvė S. Miežio.“
1905 m. miestelyje veikė valsčiaus raštinė, vaistinė, 7 alinės, krautuvė ir degtinės monopolis. Nepriklausomybės metais Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Veikė valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktas, ambulatorija, policijos nuovada, vaistinė, malūnas, kooperatyvas, elektrinė, smulkaus kredito draugija, valstybės bibliotekos šaulių skaitykla, kelios krautuvės ir amatininkų įmonės. Sovietmečiu miestelis buvo „Jaunosios gvardijos“ kolūkio gyvenvietė.
Šiandienos Tirkšliai: Paminklai ir Kultūra
Šiandien kai kuriuos miestelio istorijos epizodus primena išlikę statiniai ir paminklai. Bene seniausias iki mūsų dienų išlikęs paminklas - Penkių širdžių koplytstulpis, kaip manoma, pastatytas XVII a. pabaigoje. Beveik penkių metrų aukščio balto mūro su penkiomis raudonomis širdutėmis ir kryžiumi pasibaigiantis koplytstulpis apipintas įvairiausiais pasakojimais. Vienuose teigiama, kad koplytstulpį 1667 m. pastatė Tirkšlių dvaro savininkė Važinskienė savo sūnui, kurį švedai pakorė, atminti.
Kituose pasakojama, kad švedams puolant žemaičius, Tirkšlių dvaro savininkas ir Apuolės pilies gynėjas Važinskis buvo išvykęs į apylinkes telkti kariuomenės. Į Tirkšlius atvykę švedai pradėję ieškoti Važinskio. Juos pamačiusi Važinskienė su 4 vaikais pasislėpė viename iš trijų dvaro požeminių urvų. Švedai įsiveržę, bet nieko neradę, sugavo sargą, visaip jį klausinėjo, kur yra dvarininkas ir jo šeima, bet sargas neišdavė ir slėptuvės neparodė. Įpykę švedai nuvedė sargą į miestelio aikštę ir ten jį nužudė.
Kitais duomenimis, koplytstulpis pastatytas 1867 metais penkiems sukilėliams, žuvusiems per 1863 m. sukilimą.
Miestelio centre stovi 1939 m. pastatyta Kristaus Karaliaus bažnyčia, per gaisrą sudegus senajai. Išlikusi ir medinė žydų sinagoga. Paveldosaugininkų manymu, tai ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų. Ji medinė, nedidelė, stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu, atgręžta rytų-vakarų kryptimi. Nėra aiškios išorinės ribos tarp vyrų ir moterų pusių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Tirkšliuose įsisuko permainų vėjai. Nyko kai kurie privatizuoti pastatai. Trūko lėšų gatvėms, šaligatviams remontuoti. „Pastaruoju metu pasinaudojant ES lėšomis pavyko sutvarkyti miestelio centrą. Atnaujinome gatves, šaligatvius, susitvarkėme centre esantį skverą. Į miestelio centrą investuota apie 59,6 tūkst. eurų, - pasakoja seniūnas. - Žinoma, dabar laikas nėra palankus pamatyti visą mūsų miestelio grožį.
Atnaujintas vaikų darželio pastatas. Jį lanko apie 100 vaikų. Atgimė ir miestelio centre esantis ir ne vieną dešimtmetį užkaltais langais stovėjęs kultūros namų pastatas. „Sovietmečiu tai buvo vieni moderniausių kultūros namai. Buvo ir koncertų salė su scena, ir šokių salė, ir dar „Seklyčia“. Vėliau kultūros namai buvo privatizuoti, bet naujajam savininkui nereikalingi. Nušiuro pastato išorė. Išdraskytas vidus. Taigi užkalė langus ir paliko, - kultūros namų istoriją pasakoja Tirkšlių kultūros centro direktorius Leonardas Žalimas. - Prieš kelerius metus Mažeikių rajono savivaldybė apsižiūrėjo, kad prie pat Mažeikių šmėkšo apleistas pastatas. Jį nupirko iš savininko ir, pasinaudojant ES paramos lėšomis, atnaujino. Buvo panaudota apie 70 tūkst. eurų. Prieš trejus metus kultūros darbuotojai įsikėlė į atnaujintą pastatą. Dabar turime kur ir susirinkti, ir renginius organizuoti. Tik viena bėda - žmonės atprato dalyvauti mėgėjiško meno kolektyvuose ar eiti į renginius. Kas nori, nuvažiuoja į Mažeikius, kur vysta labai daug ir įvairių renginių.“
„Labai malonu, kad Mažeikių rajono savivaldybės įsteigta Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija šiemet paskirta mūsų miestelio menininkei, atsidavusiai savo darbui mokytojai, poetei, tautodailininkei, Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio narei Almai Krapauskienei, - įsikalbėjus apie kultūrą pasidžiaugia seniūnas J. Kungys ir priduria, kad didžiausios tirkšliškių šventės - Petrinės ir rudenį rengiamas Kermošius. - Atvykusiųjų į šventę laukia prekybininkų ir amatininkų mugė, sporto varžybos, koncertas ir daug kitokių šventinių malonumų. Šie renginiai ne šimtus, o tūkstančius žmonių pritraukia. Suvažiuoja ir iš aplinkinių rajonų, ir iš tolimesnių vietovių. Tapo tradicija per tas šventes ir giminėms, ir seniai bebendravusiems draugams susitikti.
Vasaros estrada - tik nedidelė dalis tirkšliškių poilsio infrastruktūros jų nuo seno pamėgtame pušyne. Čia įrengtos pavėsinės, kuriose orams atšilus mielai renkasi mamos su savo mažyliais. Ne tik miestelio, bet ir Mažeikių gyventojai pušyno takais mėgsta pavaikštinėti.
„Žiemą vaikams nuo kalniuko ir slidėmis nusileisti, ir rogutėmis pasivažinėti labai patinka. Per poilsio dienas čia visada gausu lankytojų, - pastebėjimais pasidalija seniūnas. - Mažeikių savivaldybės rūpesčiu įrengta futbolo aikštė. Tiesa, ji ne visai atitinka dydžio reikalavimus, bet futbolą joje galima žaisti. Yra ir paplūdimio tinklinio, krepšinio aikštelės. Atšilus orams jose visada pilna jaunimo. Tampa tradicija rengti ir sporto šventes. Prieš metus seniūnija sudalyvavę Mažeikių rajono savivaldybės konkurse, skirtame sveikai gyvensenai populiarinti, nusipirkome ir pušyne sumontavome treniruoklių komplektą. Mėgsta žmonės ant jų pasimankštinti.
Nors miestelis didesnio vandens telkinio neturi, jį kerta Stulpo upelis, bet visiškai netoli savo vandenis plukdo Venta.
Konradas Kaveckas: Iš Tirkšlių Kilęs Maestro
2015 m. Tirkšliai didžiuojasi ir savo kraštiečiais. Čia 1905 m. lapkričio 5 d. gimė Lietuvos vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir kultūros veikėjas Konradas Kaveckas.
„Minėdami jo 110-ąsias metines, Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje surengėme VI sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“. Festivalio iškilmės prasidėjo Tirkšlių šventoriuje, šalia prieš dešimtmetį K. Kavecko 100-ųjų gimimo metinių atminimui pastatyto memorialinio akmens. Tais metais mūsų rajone ir pradėtas rengti kompozitoriui, pedagogui, chorvedžiui skirtas Sakralinės muzikos festivalis, - iškilius miestelio žmones prisimena seniūnas J. Kungys.
K. Kaveckas gimė 1905 m. lapkričio 2 d. Tirkšliuose, jo tėvas - vargonininkas, mokytojas ir chorvedys Vladas Kaveckas taip pat buvo J. Naujalio mokinys, todėl nenuostabu, kad nuo pat mažų dienų Konradas buvo gabus muzikai, tėvas leisdavo jam atsisėsti ir prie vargonų.
Sūnui baigus pradinę mokyklą, šeima išsikraustė į Kaišiadoris, bet supratę, kad sūnui reikia mokslo, išleido mokytis į Mažeikių progimnaziją. Ten būsimasis chorvedys įsitraukė į mokyklos chorą, dramos būrelį, o muzikos ir chorinio dainavimo mokėsi pas vargonininką Karolį Pukevičių. 1922 m. baigęs keturias gimnazijos klases būsimasis kompozitorius pradėjo mokytis Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, baigė ir ją, ir muzikos mokyklą, kur mokėsi vargonauti pas J. Naujalį.
1926 m. K. Kaveckas įstojo į Lietuvos universitetą studijuoti pedagogikos, ten gavo ir vargonininko-chorvedžio vietą, 1929-1933 m. Paryžiaus muzikos mokykloje jis studijavo vargonų mokslą, dirigavimą ir kompoziciją, muzikos teorijos ir istorijos paskaitų klausėsi Sorbonos universitete, o Šv. Grigaliaus institute studijavo grigališkąjį choralą.
„Kaip pasakojo pats kompozitorius, visų šių mokslų galėjo ir nebūti. Lietuvos vyriausybė nusprendė, kad jis privalo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, nes yra tik pirmo kurso studentas. K. Kaveckas keturis kartus ėjo pas konservatorijos direktorių, prašė, kad parašytų, jog jis yra penkto kurso studentas, tačiau jo prašymų niekas nepaisė. Ir tik apsilankius bažnyčioje bei paprašius šv. Antano pagalbos, penktasis jo prašymas buvo išgirstas“, - pasakojo R. Grušas.
Atlikęs karo prievolę K. Kaveckas aktyviai įsitraukė į muzikinį gyvenimą: vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mišriam chorui, dirbo Kauno arkikatedros bazilikos vargonininku.
Vėliau jis išvyko į Vilnių, kur dirbo konservatorijos dėstytoju, vėliau - choro dirigavimo katedros vedėju, sukūrė daug dainų, instrumentinių kūrinių, parašė daug straipsnių, recenzijų. K. Kaveckas buvo 1939 m. Kaune vykusios Pavasario federacijos dainų šventės dirigentas ir rajoninių dainų švenčių dirigentas, 1946-1990 m. - respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyriausiasis dirigentas, chorų konsultantas, meno ir repertuarinių komisijų narys, chorų apžiūrų ir konkursų vertinimo komisijų pirmininkas, išugdė apie 70 choro dirigentų. Kompozitorius mirė 1996 m. lapkričio 8 d.
K. Kaveckas neužmiršo gimtinės - jis dalyvavo Mažeikių muzikos mokyklos veiklos 25-mečio ir 30-mečio šventėse, su Lietuvos radijo ir televizijos choru buvo atvežęs autorinę programą, parašė melodijas garsiajai dainai „Ten, kur Venta“ bei kitai dainai apie mūsų miestą - „Gyvuokit, Mažeikiai“.
Buvęs Mažeikių muzikos mokyklos direktorius R. Grušas prisimena: jam studijuojant muzikos akademijoje, dirigavimo egzamino metu K. Kaveckas paprašė sugroti taip pat Tirkšliuose gimusio kompozitoriaus Vytauto Klovos kūrinį „Mirštantis sveikina gyvenimą“. „Atvykęs į mūsų rajoną, kompozitorius visada prašydavo, kad jį nuvežtume į Tirkšlius. Nors senieji tirkšliškiai sakė, kad kraštiečio gimtojo namo jau nebėra, pats maestro man vis parodydavo nuo miestelio bažnyčios Kapų gatvės link stovintį pirmą dešinėje juodą namą ir sakydavo, kad štai čia jis gimęs. Jis turėjo fenomenalią atmintį - pasakodavo prisiminimus ne tik dienų, bet ir valandų tikslumu, o jo charakterį būtų galima apibūdinti keliais žodžiais: paprastas, nuoširdus, tikras žemaitis“, - prisiminė R.
K. Kavecko 100-ųjų gimimo metinių proga Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčios šventoriuje buvo atidengtas memorialinis akmuo, viena Mažeikių miesto gatvių pavadinta kraštiečio vardu, mūsų mieste kas dvejus metus vyksta tradicinis K. Kavecko sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“. Tikimasi, kad kitais metais bus surengtas devintasis festivalis.
Vytautas Klova: Kompozitorius ir Pedagogas
Minint kompozitoriaus bei pedagogo Vytauto Klovos 90-ąsias gimimo metines, Mažeikių rajono Tirkšlių miestelyje 2016 m.
Vytautas Klova gimė 1926 m. sausio 31 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių miestelyje vaistininkių Emilijos ir Julijono Klovų šeimoje. 1927 m. lapkričio 18 d. šeimoje gimė dar vienas sūnus - Boleslovas, vėliau tapęs žymiu Lietuvos dailininku monumentalistu.
Motina Emilija Navickaitė, gyvendama su tėvais Peterburge, lankė dailės studiją, skambino fortepijonu, buvo meniškos sielos ir pirmoji sūnų muzikos mokytoja. Ji buvo baigusi farmacijos mokslus ir kartu su vyru Julijonu bei tėvu Jokūbu Navicku dirbo Tirkšlių vaistinėje. Julijonas Klova mirė anksti, palikęs abu sūnus 11-12 metų.
Meilę muzikai sūnūs, matyt, paveldėjo iš senelių, o pomėgį piešti - iš motinos Emilijos. Tirkšliuose baigę pradinę mokyklą, broliai mokėsi Mažeikių gimnazijoje ir lankė 1942 m. įkurtą Čiurlionio dailės būrelį, kuriam vadovavo piešimo mokytojas akvarelistas Česlovas Kontrimas. Gimnazijoje dirbęs muzikos mokytojas Juozas Remys subūrė įvairių instrumentų orkestrėlį, kuriame fortepijonu grojo Vytautas, o smuiku Boleslovas. Jau tuo metu Vytautas Klova kūrė populiarią muziką fortepijonui bei mokinių spektakliams.
Vos pravėrus Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos duris nustebina ant sienos pritvirtintas meniškas kaltinis viekšniškio kalvio Česlovo Pečetausko darbas.
Jei reikėtų išrinkti populiariausią visų laikų lietuvišką operą, abejonių nekiltų - tai Vytauto Klovos „Pilėnai“. Šiemet minimas autoriaus 100-metis leidžia dar kartą įvertinti fenomeną kompozitoriaus, kurio muzika dešimtmečiais užpildydavo sales, o arijos tapdavo kone liaudies dainomis. Šešios operos, dešimtys instrumentinių bei vokalinių kūrinių ir neįkainojamas pedagoginis indėlis - tokį kraitį V. Klova paliko Lietuvos kultūrai.
V. Klova gimė 1926 m. sausio 31 d., Tirkšliuose, Mažeikių apskrityje, vaistininkų Emilijos ir Julijono šeimoje. „Nuo mažumės girdėjau dainas ir muziką - tėvukai ją mėgo. Ir mane fortepijonu groti pramokė, - pasakojo V. Klova laikraščio „Gimtasis kraštas“ (1976, Nr. 5) žurnalistei. - Lankydami gimnaziją, buvome susispietę į saviveiklos būrelį, kuriame kiekvienas darydavo tai, prie ko linkęs. Mudu su broliu tapydavome dekoracijas spektakliams, o aš retkarčiais akompanuodavau dainininkams, šokėjams, arba savo „kūrybą“ grodavau“.
1944 m., baigęs Mažeikių gimnaziją, V. Klova kurį laiką mokytojavo Darbėnų pradžios mokykloje Kretingos rajone, 1945 m. Tačiau jaunuolis siekė kitų gyvenimo tikslų - jis troško žinių ir mokslo. „1945-ųjų rudenį broliai Klovos atvyko į Kauną. Susisiekimas sudėtingas. Nesvarbu. Vytautas su broliu Boleslovu atvažiavo, ant traukinio stogo apsikabinę vagono kaminėlį. Vėliau važinėdavo įvairiai. Dažnai įsiprašydavo pas garvežio kūrikus ant anglių. Toks buvo pokario metas“, - pasakoja Jūratė Klovienė, kompozitoriaus žmona knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia.“
Broliai pasirinko studijas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Boleslovas, baigęs mokslus, tapo žinomu dailininku monumentalistu. O Vytautas nusprendė paskirti gyvenimą muzikai. Po instituto pirmojo kurso įstojo į Kauno konservatoriją. Likimas jam dovanojo galimybę semtis žinių iš tikrų muzikos grandų. Konservatorijoje V. Klova tapo paskutiniosios legendinio Juozo Gruodžio (1884-1948) mokinių laidos nariu, o vėliau, 1949-1951 m. jau Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija arba LMTA), jam dėstė Antanas Račiūnas - J. Gruodžio mokinys.
„J. Gruodis įdiegė man tvirtus kompozicijos technikos pagrindus. Visiems mokiniams jis skiepijo darbštumą, reiklumą sau, sąmoningumą. Net ir sprendžiant eilinius harmonijos uždavinius, skatindavo ieškoti įdomesnių sąskambių, įvairesnės faktūros, išraiškingesnės melodikos“, - teigė V. Klova žurnale „Kultūros barai“ (1985, Nr. 7). Anot jo, kiekvieną kiek įmantresnį sąskambį ar garsą J. Gruodis skatino semtis iš liaudies meno lobių. A. Račiūnas, buvęs J. Gruodžio mokinys, taip pat tęsė šias tradicijas. „Be abejonės, tokių puikių kompozitorių ir pedagogų pastangos negalėjo neturėti įtakos mano kūrybai. Jų tikslas - perimti kompozicijos technikos pasiekimus ir panaudoti juos kuriant profesionaliąją lietuvių muziką, tapo ir mano tikslu“, - pripažino V. Klova.
Dar studijuodamas Kauno konservatorijoje, Vytautas su broliu pradėjo savarankišką gyvenimą ir ėmėsi uždarbio. Jie susirado darbą kavinėje: čia Vytautas skambino fortepijonu, o Boleslovas griežė smuiku.
Su būsima žmona Jūrate Pociūte V. Klova susipažino dar karo metais Palangoje. Jo teta, tėvo Julijono sesuo Zuzana Klovaitė-Liachavičienė, buvo artimiausia būsimos Vytauto žmonos šeimos kaimynė. Po karo Jūratė buvo apsigyvenusi Klovų namuose Tirkšliuose. Būtent Tirkšliuose jie prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Bendro gyvenimo žiedai buvo nupirkti iš kuklių Vytauto studentiško pragyvenimo lėšų - jo paties sutaupytos stipendijos.
„Susituokėme kukliai, tyliai Aukštaičių gatvėje esančioje mažytėje medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje. Buvome neturtingi - nei jaunoji, nei jaunasis neišsipuošėme. Deja, nuotaka su skolinta suknele. Kukli vakarienė su artimaisiais. Buvome neturtingi kaip bažnyčios gėlės. Gal todėl ir laimingi...“, - prisimena Jūratė Klovienė knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia.“
Kompozitoriui Vytautui ir medikei Jūratei gimė dvi dukros, kurios pasirinko muzikos kelią. 1957 m. gimė Vaiva, kurios vardu buvo pavadinta antroji V. Klovos opera „Vaiva“ (1957). „Gimėme tuo pačiu metu. Opera jau buvo statoma ir tada aš atsiradau. Nežinau, aš anksčiau atsiradau, ar įvyko premjera. Ta opera yra paremta pasaka. Antros dukros Jūratės gimimas taip pat susijęs su dar vienu Klovos sceninio kūdikio atsiradimu. 1960 metais liepos 2 d. įvyko kompozitoriaus trečiosios operos „Duktė“ premjera, o lapkričio mėnesį pasaulį išvydo mažoji Jūratė. Abi dukros baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos valstybinę konservatoriją: Vaiva smuiko specialybę pas Aleksandrą Livontą ir Jurgį Dvarioną, o Jūratė - Kęstučio Grybausko fortepijono klasę. Vėliau jos atliko tėvo sukurtus opusus: 1983 m. Vaiva griežė Koncertą Nr. 2 smuikui ir orkestrui, o 1984 m. Jūratė skambino Koncertą Nr.
„Kai jau buvau subrendusi, atlikdavau tėčio kūrinius smuikui. Aš profesionali atlikėja, kiekvieną kūrinį turiu atlikti kuo geriausiai, šioje vietoje visas emocijas pasidedi į šoną. Tėčio išties profesionalūs kūriniai. Dabar jau nebegroju, kitus mokinu. Muzikantui kaip ir sportininkui - reikia žinoti, kada sustoti. Žinios lieka, niekas jų nebeatims“, - Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui pasakojo V. Vytauto Klovos duktė Vaiva Klovaitė jo memorialiniame kambaryje.
V. Klova pradėjo kurti pirmuosius instrumentinius ir vokalinius kūrinius dar studijų metais. 1946-1951-ieji laikomi jo, kaip profesionalaus kompozitoriaus, formavimosi pradžia. Visuotinį pripažinimą kaip subrendęs kūrėjas jis pelnė būdamas maždaug trisdešimties, kai 1956 m. buvo pastatyta jo pirmoji opera „Pilėnai“. Šis kūrinys iškart tapo lietuvių operos klasika ir pelnė jam pirmąją Valstybinę premiją (1957 m.). Turbūt ne daug kas žino, kad legendinė opera „Pilėnai“ yra bendras studijų draugų iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto kūrinys.
Dar studijuodamas šiame institute 1945-1946 m. Vytautas susipažino su būsimuoju tapytoju Jonu Mackoniu-Mackevičiumi: „Nors aš atsisakiau tapybos ir perėjau mokytis į Konservatoriją, mūsų draugystė nenutrūko. Stebėdamas kuriamą darbą, V. Klova pagalvojo - „juk visai nebloga tema operai“. Vėliau J. Mackonis apsiėmė parašyti libretą. „Kantriai kūrė ne vieną jo variantą, o aš pradėjau rašyti muziką“, - pasakojo kompozitorius „Kultūros baruose“ (1985, Nr. 7).
Į jų kūrybinę grupę taip pat įsijungė būsimos operos režisierius-statytojas Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus.
Ir štai 1956 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre buvo pastatyta opera „Pilėnai“, kuri iškart įsitvirtino teatro repertuare, dar du kartus - 1978 ir 1986 m. - statyta bei daugybę kartų rodyta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. 1957 m. antrajame Pabaltijo teatro pavasaryje ši opera laimėjo pirmąją vietą. Tarprespublikinė komisija pažymėjo veikalo emocionalumą, prilygindama R. Wagnerio operai „Tanhoizeris“, akcentavo melodingumą, dramatizmą, puikius chorus ir ansamblius.
Tuometiniame politiniame kontekste kūrinys išsiskyrė sumanymo drąsa, sužadinusia patriotinius lietuvių jausmus. Žiūrovus jaudino muzikos nuoširdumas, natūralumas, lietuviška jos dvasia.
„Opera pasirodė vienu dramatiškiausių Lietuvos istorijos etapų, kai buvo užgniaužtos nepriklausomybės atkūrimo viltys, kurias iki tol kurstė partizaninis karas, subrendo nauja pokario karta, kuriai nuo jaunumės buvo brukama sovietinė ideologija ir suklastota krašto istorija“, - rašė muzikologė Jūratė Katinaitė tekste „Tarp patriotizmo ir sovietinės ideologijos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaizdavimas Vytauto Klovos operose „Pilėnai“ ir „Du kalavijai“ („Lietuvos muzikologija“, t. 25, 2024).
1994 m. balandžio 17 d. „Pilėnų“ premjera įvyko Čikagos lietuvių operoje. „Lūkesčiai išsipildė. Salė buvo pilnut pilnutėlė. Daug garbių asmenų. Iš Vašingtono atvyko mūsų diplomatinio korpuso atstovas A. Eidintas. Spektaklis vyko sklandžiai. Sėkmė neabejotina. Ovacijos ir plojimai netilo. Mūsiškis Viktoras [V. Klovos vaikystės draugas, emigravęs į JAV] stebėjo, kiek laiko tęsis plojimai. Tiksliai pažymėjo - 4,5 min.“, - prisimena J. Klovienė knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia.“
Po pertraukos spektaklis atgimė 2002 m. vasarą Trakuose, Trakų pilies fone. Režisavo Eligijus Domarkas, dirigavo Vytautas Viržonis. „Nelengvas uždavinys teko režisieriui E. Domarkui spektaklį statyti neįprastomis aplinkybėmis. Pavyko! Sukrečiantis finalas - iš lėto kopia pilėniečiai į liepsnojantį pilies bokštą, paskutiniai nemirtingi žodžiai: „Mes mirštame nenugalėti!“ - ir dingsta liepsnose. Pasakojama, kad, pamatę per repeticiją liepsnojantį pilies bokštą, Trakų gyventojai iškvietė gaisrininkus net iš Vilniaus - Pilis dega!“, - leidinyje pasakojo J. Klovienė.
Neatsiejama ir labai reikšminga V. Klovos gyvenimo ir veiklos dalis - pedagoginis darbas. Dar gyvendamas ir studijuodamas Kaune, pradėjo mokytojauti Kauno antrojoje mergaičių vidurinėje mokykloje (1948-1950 m.). 1949 m. mokykla buvo sujungta su Vilniaus konservatorija ir perkelta į Vilnių, jaunam kompozitoriui teko „blaškytis“ tarp dviejų miestų. „Kad suspėtų į paskaitas, tekdavo išvažiuoti į Vilnių naktį. Į geležinkelio stotį išeidavo trečią valandą nakties. Būdavo neramu“, - prisimena J. Klovienė. 1951-1952 m. V. Klova dirbo Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, 1950-1954 m.
1954 m. Klovų šeima nutarė persikelti į Vilnių, savo butą Kaune palikę kompozitoriaus broliui Boleslovui ir motinai. Pagyvenus keliuose skirtinguose Vilniaus rajonuose, kilo mintis statytis namą „arčiau gamtos“. „Gavome Antakalnyje sklypus - niekas nerizikuodavo juose kurtis, nes buvo ant aukšto kalno, įvažiavimo beveik nėra. Bet gražu. Matai Vilniaus bokštus, aplink pušys, - prisimena J. Klovienė. - Tai kas, kad nėra vandens, kad įvažiavimui gatvelę reikėjo grįsti lentomis - antraip mašinos klimps į smėlį. Pradedame statybą. Kuo greičiau. Su dideliu užsidegimu, rizikuodami ėmėme iš tėvelio kaimynės paskolą su dideliais procentais. Tėvelis už mus garantavo. Šiandien taip neišdrįstumėme. Bet tada - jūros marios iki kelių. 1959 m. rudenį jau įsikėlėme į vieną kambarį. Kituose dar nebuvo grindų, sienos ką tik ištinkuotos baisiomis dėmėmis“.
Ir šiandien į stačiame kalne esantį Klovų namą lipame pėsčiomis - ne visos mašinos pajėgios įveikti šlaitą. Šiame name ir yra saugomas memorialinis V. Klovos kambarys.
1954 m. V. Klova tapo SSRS Kompozitorių sąjungos nariu ir pradėjo dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), kur iki 1994 m. dėstė polifoniją. Čia ne tik ugdė muzikantus, bet ir atliko milžinišką tiriamąjį darbą, kurio rezultatas tapo istoriniu lūžiu mūsų šalies muzikologijoje. V. Klova parengė ir išleido pirmuosius originalius polifonijos vadovėlius „Polifonija“ (1966, 1985) lietuvių kalba. Iki tol muzikos studentai buvo priversti naudotis svetimkalbe literatūra, tad šie leidiniai tapo esminiu žingsniu įtvirtinant lietuvišką muzikos terminiją ir polifonijos metodiką. Taip pat parengė kitų polifonijos mokymo priemonių, kurios nebuvo išleistos. 1982 m. V. Klovai buvo suteiktas profesoriaus vardas.
V. Klova labiausiai žinomas kaip lietuvių kompozitorius, sukūręs daugiausia operų. Po „Pilėnų“ „gimė“ dar 5 sceniniai veikalai: „Vaiva“ (1958), „Duktė“ (1960), „Du kalavijai“ (1965), „Amerikoniškoji tragedija“ (1968), „Ave, Vita!“ (1974). Kompozitorius sukūrė nemažai simfoninės muzikos - koncertų, simfoninių poemų, siuitų, fantazijų, uvertiūrų, pjesių simfoniniam orkestrui. Taip pat yra išlikę daug harmonizuotų ir išplėtotų liaudies dainų ir originalių vokalinių bei instrumentinių kūrinių. Svarus V. Klovos indėlis į ansamblio „Lietuva“ repertuarą. Taip pat rašė muziką dramos spektakliams.
„Kaip sportininkas turi treniruotis, taip ir kompozitorius negali nerašyti muzikos, nes „praras“ formą. Jeigu nerašau sceninės muzikos, tai kuriu kitokią, tarkim - instrumentinę ar vokalinę“, - pasakojo V. Klova „Kultūros baruose“ (1985, Nr. 7). Anot jo, žanro pakeitimas atskirais kūrybos laikotarpiais taip pat turi teigiamą poveikį: „Nauji atlikėjai ir neeksploatuotos atlikėjų sudėtys apsaugo nuo pavojaus pradėti kartotis. Be to, atsiranda ir naujų kūrybinių sunkumų, kuriuos reikia įveikti.
V. Klova po sunkios ligos mirė 2009 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo atminimas išlieka gyvas ne tik kūriniuose, bet ir gimtajame krašte. Iš Tirkšlių kilusio kompozitoriaus vardas įamžintas Mažeikių rajone - nuo 2011 m. sausio 1 d. jo vardu pavadinta Mažeikių muzikos mokykla. Be to, 2016 m., minint V. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2026-ieji oficialiai paskelbti Vytauto Klovos metais, taip iškilmingai pažymint šio iškilaus kompozitoriaus jubiliejų. Neseniai buvo išleista Pauliaus Andriuškevičiaus knyga „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom. Vytautas Klova“ (2025), taip pat skirta kompozitoriaus 100-mečiui. Visa tai patvirtina neįkainojamą V. Klovos indėlį į nacionalinės operos raidą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus daug dėmesio skiria lietuvių kompozitorių rinkiniams formuoti, siekdamas užtikrinti šalies muzikinio paveldo išsaugojimą ir autentiškos kūrybinės atminties tęstinumą“, - teigia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) direktorė Nideta Jarockienė. Vertingą V. Klovos rinkinio muziejuje dalį sudaro ikonografinė medžiaga - nuotraukos ir negatyvai, operų programos, taip pat muzikos kūrinių rankraščiai bei istorinę vertę turinčios publikacijos. Kviečiame susipažinti su V. Kelionę po Klovos biografiją papildo jo paties ir žmonos citatos iš spaudos bei Vytauto dukros Vaivos atsiminimai, muziejui papasakoti autentiškame Klovos darbo kambaryje. Kambarys pagal kompozitoriaus testamentą išsaugotas toks, koks buvo. Čia stovi paties meistrauti mėgusio Vytauto pagamintos spintos, kaba įrėmintos nuotraukos iš premjerų ir paties ranka rašytas credo: „Visas mano gyvenimas praėjo dirbant kūrybinį ir pedagoginį darbą. Žemaitišas užsispyrimas padėjo man maksimaliai panaudoti visas laisvas paros valandas kūrybai.
Muzikinės Tradicijos Lietuvos Dvaruose
Nuo seno Europos, o kartu ir Lietuvos didikų dvaruose didelis dėmesys būdavo skiriamas muzikiniam išsilavinimui. Nepaisant to, kūrybinis darbas didikų nebuvo laikomas prestižiniu, tad muzikavimas, dainavimas, kompozicijų kūrimas jiems dažniausiai būdavo tik pramoga, viena iš laisvalaikio praleidimo formų, taigi, - ne profesija. XVIII a. pab. nuo anksčiau dažnai vykusių didikų viešų koncertų palaipsniui buvo pereinama prie kamerinių pamuzikavimų namuose, diduomenės suėjimuose. Įsigaliojo supratimas, kad muziko profesiją gali rinktis vidutiniosios klasės atstovai, o ne aristokratai.
Oginskių Įtaka Rietavo Dvarui
Su Rietavo dvaru susijęs kompozitorius, valstybės ir politikos veikėjas, diplomatas, kelių knygų autorius, buvęs Rietvo dvaro savininkas Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Savo atsiminimuose M. K. Oginskis yra nurodęs, jog jis tėvų namuose nuo vaikystės buvo ruošiamas valstybės tarnybai. Tačiau… Dar mažam būnant išryškėjo jo muzikinis talentas, tad muzika tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Net ir paskutiniais savo gyvenimo metais, nusilpus regėjimui, jis ieškojo būdų, kaip geriau išmokti griežti smuiku, ir šiuos įgūdžius dažnai tobulindavo grodamas kartu su žymiais ano meto muzikais ar paklausęs jų patarimo.
Šiandien specialistams, tyrinėjantiems Mykolo Kleopo Oginskio muzikinį palikimą, gan...
tags: #muzikai #gime #tirksliuose
