Nesugebėjimas pastoti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį yra labai sunkus bei skaudus emocinis išgyvenimas ne tik moteriai, bet ir visai jos šeimai. Nevaisingumas ne visada yra susijęs su fiziologinėmis problemomis. Tam gali turėti įtakos daugelis dvasinių ir psichologinių veiksnių. Tradicinė medicina ieško būdų, kaip išspręsti šią problemą, tačiau tokios paieškos ne visuomet būna sėkmingos, nes problemos šaknys neretai slypi žmogaus psichikoje.

Neįsisąmonintos ir „neperdirbtos“ mintys, nuslopinti ir neišreikšti jausmai „pakimba“ mūsų kūne ir veda prie įvairių organizmo susirgimų. Kitaip tariant, kūnas („soma“) ir psichika yra tarpusavyje susiję. Somatiniai sutrikimai turi savo psichologines „šaknis“, o psichologinės problemos duoda psichosomatinių „vaisių“. Vienintelis skirtumas yra tas - kokios psichologinio konflikto priežastys yra pirmoje vietoje - dvasinės ar fizinės. Mano profesinė patirtis rodo, kad moteris gali pastoti ir pagimdyti sveiką vaiką net tada, kai medicina yra bejėgė. Tačiau būna ir priešingai, kai visi fiziologiniai rodikliai yra normoje, o pastoti nepavyksta. Tai rodo, kad mūsų mintys, norai, tikėjimas ir dvasinis komfortas turi stiprią galią, kuri gali padovanoti stebuklą nepaisant fiziologinių sunkumų.

Į nevaisingumo problemą galima žiūrėti kaip į egzistencinę pamoką, kuri priverčia gilintis, tyrinėti ir spręsti tam tikras gyvenimo užduotis. Dažniausiai tai moteriškumo/vyriškumo, motinystės/tėvystės, seksualumo, tarpusavio santykių bei savirealizacijos neišspręstų problemų visuma, kurią reikėtų sieti su tam tikromis baimėmis, nerimu, pavydu, pykčiu, nepilnavertiškumo kompleksu, atsakomybės, kaltės jausmais, įtampa ir pan. Tai yra labai subtilus ir individualus dalykas, kuris reikalauja išsamesnio tyrimo. Apskritai, kol pasąmonė nėra pasirengusi nėštumui ir vaiko gimimui - gali būti problemų su pastojimu ir vaiko išnešiojimu. O mūsų pasąmonėje mes tikrai galime atrasti daugybę priežasčių trukdančių pastoti.

Nevaisingumo apibrėžimas ir statistika

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apibrėžia nevaisingumo sąvoką kaip seksualiai aktyvios ir nenaudojančios kontraceptinių priemonių poros negalėjimą pastoti ilgiau nei metus laiko. Jei moteris yra 35 metų ar vyresnė, šis laikotarpis sutrumpėja iki 6 mėnesių. Nevaisingumas įtrauktas į PSO tarptautinių ligų klasifikaciją. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 10 iki 20 proc. porų susiduria su vaisingumo problemomis. Besivystančiose šalyse, išskyrus Kiniją, net apie 25 proc. porų negali susilaukti vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų negali susilaukti vaikų.

Apie 80 proc. porų nevaisingumas yra medicininio/somatinio pobūdžio. Tai gali lemti moters ligos, tokios kaip ovuliacijos sutrikimai, policistinių kiaušidžių sindromas, skydliaukės veiklos sutrikimai, padidėjęs prolaktino kiekis, priešlaikinis kiaušidžių išsekimas, gretutinės ligos, kiaušintakių problemos, endometriozė. Kitą dalį lemia vyrų nevaisingumo priežastys, susijusios su spermos kokybės sutrikimais (sumažėjęs spermatozoidų kiekis, pakitęs judrumas, netaisyklinga forma).

Psichologinis poveikis ir streso reikšmė

Anksčiau nevaisingumo ir psichologinių problemų sąsajos buvo aiškinamos psichoanalitiniu požiūriu, dabar labiau siejamos su streso teorija. Patiriamas kasdienis psichologinis įtampa/stresas sukelia reakcijas smegenyse, aktyvuojasi imuninė, endokrininė ir nervų sistemos. Žinoma, kad stresas sukelia streso hormonų išsiskyrimą, kurie aktyvina simpatinės nervų sistemos veiklą. Imuninė sistema reaguoja, sukeldama priešuždegimines reakcijas, kurios gali trukdyti nėštumui.

Viena iš priežasčių, trukdančių pastoti, yra suvoktos arba nesuvoktos pasąmonėje slypinčios baimės. Išsiaiškinus ir išanalizavus tikrąsias priežastis, kodėl pasąmonė stengiasi apsaugoti organizmą nuo nėštumo, vaikelis greičiau ateina į pasaulį.

Pagrindinės psichologinės nevaisingumo priežastys

Psichologai teigia, kad žmogus panašus į medį: jeigu jis džiūsta, galima drėkinti orą, kamieną, valyti lapus, tačiau geriausia yra palaistyti šaknis. Pagrindinės psichologinės nevaisingumo priežastys - su nėštumu ir gimdymu susijusios baimės, konfliktai su tėvais, nebrandumas (infantilizmas), noras pagimdyti „idealų“ vaiką, būti „idealia“ motina, įsitikinimas, kad vaikas padės suvienyti byrančią šeimą.

Sunkus emocinis išgyvenimas

Moterims nesugebėjimas pagimdyti vaiką - vienas sunkiausių emocinių išgyvenimų. Motinystė dažnai neatsiejama nuo moteriškumo sampratos, todėl moterys, negalinčios pastoti, be medikų pagalbos dažnai jaučiasi praradusios lyties vaidmenį. Negalėjimas pastoti ar nevaisingumo diagnozė frustruoja, pribloškia ir yra labai skausmingas toms, kurios iki tol manė, kad sugebės pastoti ir turės vaiką, kai tik užsimanys. Kiekvieną mėnesį, po didelės vilties, lydi skaudus praradimo jausmas.

Dviprasmiškas požiūris į vyrų nevaisingumą

Manoma, kad vyrai mažiau liūdi dėl nevaisingumo negu moterys. Daugelis vyrų nori turėti vaikų ir šeimą, tačiau skiriasi savo pragmatišku požiūriu į tėvystę. Neturėti vaikų vyrams nėra pats blogiausias atvejis gyvenime. Jie paklusniai vykdo tai, ko iš jų reikalaujama gydymo metu ir nelinkę išreikšti savo neigiamus jausmus. Dėl to moteriai gali susidaryti įspūdis, kad partneris yra nejautrus. Visgi teigiama, kad vyrų patiriamas psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų.

Tarpasmeniniai santykiai

Nevaisingumas gali būti įtemptų vedybinių santykių priežastimi. Besivystančiose šalyse vyrai labiau linkę laikyti savo žmones atsakingas už nevaisingumą, todėl daugelis moterų dėl problemos apkaltina save. Tačiau yra tyrimų, pagrindžiančių, kad santykiai šeimoje tik sutvirtėja, kai bendra nelaimė verčia susitelkti.

Dažnai intymus gyvenimas transformuojasi į „privalomą darbą”, tampa tik pastojimo priemone. Socialinė stigma. Poros dažniausiai jaudinasi dėl pasikeitusios socialinės padėties, nes dauguma aplinkinių, draugų jau turi susilaukę vaikų. Juos skiria skirtingi interesai, gyvenimo būdas. Normų neatitikimas sukelia neigiamus pokyčius: mažėja savigarba, lydi intensyvūs neigiami jausmai ir graužatis, kaltė.

Psichologiniai nevaisingumo gydymo aspektai

Daugeliui pagalbiniai apvaisinimo būdai yra vienintelė galimybė susilaukti savo kūdikio. Ilgas gydymas reikalauja ne tik daug fizinių, emocinių, bet ir finansinių jėgų. Poras, atliekančias medicinines intervencijas, lydi emocijų kaita, o po ilgesnio gydymo - chroniškos reakcijos. Didžiausia emocinė įtampa, pacientų teigimu, lydi gydymo metu prieš pat nėštumo testo atlikimą ir esant neigiamam jo atsakymui. Po nesėkmės ciklo lydi aštri depresija, susierzinimas trunka daug savaičių, o pilnai atsigauti pavyksta po pusmečio. Emocionalūs atsakai nevaisingumui ir jo gydymui yra depresija, pyktis, kaltė, nusivylimas ir liūdesys. Abu šeimos asmenis lydi psichologinis sielvartas ir bejėgiškumas.

Finansinės problemos susijusios su gydymo procedūromis, kurios yra labai brangios, valstybės nekompensuojamos. Kaip įveikti psichologinį nevaisingumą? Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra bendra poros problema, todėl ją spręsti reiktų kartu. Statistika rodo, kad maždaug 30 proc. atvejų priežastis slypi moters organizme, 30 proc. - vyro, o dar 30 proc. - abiejų partnerių sveikatoje arba lieka nenustatyta.

Kaip įveikti psichologinį nevaisingumą?

Poros į medicinos psichologą kreipiasi pagalbos dviem atvejais: iš nuostabos, kai gydytojai neranda jokių medicininių priežasčių, neleidžiančių susilaukti vaiko, ir iš nevilties, kai jau visa kita išbandyta. Taip prasideda didieji pokyčiai. Žinoma, tai ne pats lengviausias kelias, tačiau jis išties veikmingas.

Nevaisingumo gydymo specialistė R. Dargienė kviečia poras, norinčias susilaukti vaikų, pirmiausiai atsipalaiduoti, neieškoti vaisingų dienų programėlėse, nesistengti daryti nieko ypatingo - tiesiog leisti gyvenimui natūraliai klostytis ir laukti savo mažojo stebuklo: „Neišsigąskite, jei per 6 ar 12 mėnesių nepavyko pastoti. Pasikonsultuokite su vaisingumo specialistu bei atlikite poros ištyrimą. Kartu galime sukurti stebuklą ir pakviesti vaikutį į jūsų šeimą“.

Jei nerimas nedingsta, siūlyčiau kreiptis į psichologą. Pagalbinis apvaisinimas dažniau būtų sėkmingas, jei moterims pavyktų atsikratyti neramių minčių. Kai pacientė yra įsitempusi, procedūra dažnai nueina perniek. Deja, be gero specialisto pagalbos atsikratyti šios įkyrios būsenos, nuraminti dūšią ir širdį itin sudėtinga. Suvokus ir išanalizavus savo baimes, galima išmokti jas kontroliuoti ir nuo jų išsilaisvinti.

Gyvenimas šiandien - itin sudėtingas. Vienas svarbiausių dalykų yra psichologinė apsauga. Anksčiau tai buvo vakaro malda (nusiraminti) ir rytinis pokalbis su Dievu (nusiteikti dienai). Tinkamas pasiruošimas apsaugodavo tikintį žmogų. Šiandien daugelis dieną pradeda taip: televizorius, žinios, kava… Ryte nepasiruošiame dienai, o grįžę nenusiteikiame nakčiai. Visiems patariu atsikėlus ko nors palinkėti sau ir artimiesiems. Po to įsivaizduoti, kokie norėtų būti, ir stengtis tai pajusti. Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad šiandien esu rami, užtikrinta, pasitikinti savimi. Jei tą dieną reikia daugiau drąsos, įtikinu save, kad esu truputį drąsesnė, mintyse suteikiu sau tam tikrų savybių. Lyg apsivelku specialų kostiumą ir visą dieną jaučiuosi tokia, kokia turiu būti. Grįžusi namo atlieku tam tikrą ritualą: išgeriu arbatos arba vandens, palendu po dušu, pasivaikštau.

Niekada negalima prarasti vilties, tikėjimo ir meilės. Ši problema daugybei moterų žinoma ne iš nuogirdų. Ką daryti, jei trokštate susilaukti kūdikio, tačiau nepavyksta pastoti ir išnešioti, nors ginekologinių problemų ar rimtesnių sveikatos bėdų neturite? Veikiausiai tikroji priežastis - psichologinis nevaisingumas. Norint atsikratyti šios diagnozės, dažnai tereikia išsiaiškinti ir išanalizuoti tikrąsias priežastis, kodėl pasąmonė stengiasi išvaduoti nuo nėštumo.

Baimė ir prietarai. Istorija iš gyvenimo: Jau trečias Svetlanos nėštumas baigiasi persileidimu. Nebesitikėdama, kad pagelbės gydytojai, moteris kreipėsi į psichologą. Paaiškėjo, kad giliai pasąmonėje ją kamuoja baimė - moteris bijo giminės prakeiksmo, apie kurį girdėjo pasakojant savo senelę dar būdama visai maža. Šeimos legenda byloja, kad kiekvieną kartą, kai gimsta kūdikis, kas nors iš giminės miršta. Nors Svetlana užaugusi nebeprisiminė pačios istorijos, pasąmonėje užsifiksavusi informacija niekur nedingo - tai ir trukdė normaliai nėštumo eigai. Kažkada ji jau įsiminė išvadą: nėštumas - tai didelė grėsmė jos šeimai, taigi būtina apsaugoti nuo jos artimuosius. Panašūs blokai paprastai atsiranda visai nesąmoningai - kaip reakcija į kokią nors psichologinę traumą. Mūsų smegenims visiškai nesvarbu, ar iš tikrųjų egzistuoja pavojus, ar jo nebėra - ir toliau nuo jo ginamasi, net jei įvykis prarado bet kokį reikšmingumą. Apsauginiai blokai gali susiformuoti ne tik realių įvykių pagrindu (pavyzdžiui, kas nors iš pažįstamų ar šeimos narių mirė gimdymo metu arba patyrė sunkias traumas, gimė negyvas kūdikis ir pan.), bet ir užfiksavus informaciją iš literatūros, žiniasklaidos, gandų. Pavyzdžiui, kažkada vaikystėje pažiūrėjote filmą, kurio herojė miršta gimdydama, jus tai tiek sukrėtė, kad smegenys sukūrė automatinę apsaugą nuo kritinės situacijos: gimdymas - tai pavojus, todėl negalima leisti tam įvykti. Rezultatas - nuolatiniai persileidimai. Prie tipiškų baimių taip pat galima priskirti traumas, gimdymo skausmo baimę, baimę likti be pagalbos ar materialinius rūpesčius.

Dar viena psichologinio nevaisingumo priežasčių gali tapti pernelyg stiprus troškimas susilaukti vaikų, užsiciklinimas savo svajonėse apie motinystę - ne baimė pastoti, o atvirkščiai, paniška baimė nepastoti. Socialiniai draudimai. Mūsų visuomenė gana neigiamai vertina ankstyvas santuokas ir ankstyvą motinystę. Kaip tik todėl dauguma tėvų jau nuo vaikystės stengiasi apsaugoti savo dukras nuo „lemtingos klaidos“, atkakliai gąsdina jas baisiausiomis pasekmėmis. Tačiau nutinka ir taip, kad jau seniai išaugusios iš paauglystės, „pavojingos klaidos“ išvengusios moterys vis dar netampa mamomis, nors jau ir norėtų. To priežastis - pasąmoninga baimė pastoti nelaiku, kurią įdiegė tėvai, galbūt mokytojai. Mūsų laikais taip pat pastebima moterų baimė pastoti ir iškristi iš socialinių gyvenimo, prarasti karjeros galimybes. Visuomenė įvairiais būdais formuoja sėkmingos moters įvaizdį. Moters-motinos vaidmuo pasitraukė į antrą planą, juk svarbiausia - realizuoti karjeros siekius ir užimti savo nišą sociume. Taigi ir vėl turime situaciją: viena vertus - moteris trokšta susilaukti kūdikio, bet kita vertus, baimė prarasti savo esamą padėtį šį natūralų troškimą patikimai užblokuoja.

Vaikystės traumos. Yra šeimų, kuriose vaikai išauga su dideliu negatyvo bagažu, kuris sukelia jiems didelių problemų savarankiškame gyvenime. Iš tėvų namų atsinešta patirtis gali sukurti daugybę pasąmonės blokų, dėl ko vaikai patys ima bijoti susilaukti vaikų. Tai gali tapti tiek priežastimi atsisakyti santuokos ir sąmoningai vengti nėštumo, tiek psichologiniu barjeru pastoti net ir labai to trokštant. Pavyzdžiui, Anos tėvai išsiskyrė kai mergaitės mama buvo nėščia. Mama išauklėjo ją pati viena, atiduodama tam visas jėgas. Nepaisant to, kad pati Ana ištekėjo sėkmingai, suaugusi ji ėmė būgštauti, jog jos vyras taip pat ją paliks besilaukiančią ir kūdikiu teks rūpintis vienai. Taigi nenuostabu, kad ne vienerius metus jai nesiseka pastoti - tai smegenys suvokia nėštumą kaip tiesioginę grėsmę jos santuokai ir stengiasi nuo to apsaugoti. Marijos tėvai nuolat jai primindavo, kad kūdikio gimimas - tai didžiulė problema. Jos tėvas nevengdavo balsu pasvajoti, esą, jei ne vaikai - kiek jis galėjo gyvenime pasiekti. Tokių neatsargių svajonių pasekmė - tai, kad jau suaugusi dukra padarė sėkmingą karjerą ir štai jau dvejus metus mina gydymo įstaigų slenksčius gydydamasi nevaisingumą. Alkoholizmas, šeimos nario mirtis, smurtas, pareiga prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris aukojant savo poreikius, nepalanki situacija šeimoje - visa tai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali išprovokuoti pasąmoningą baimę susilaukti savo vaikų, kuri savo ruožtu veda prie nevaisingumo arba negebėjimo išnešioti kūdikį.

Asmeninės problemos ir antrinė nauda. Kai kurioms moterims psichologinio nevaisingumo priežastimi tampa ir nėštumo bei gimdymo keliama grėsmė išvaizdai. Taip nutinka tada, kai jaunystės ir grožio kultas tampa gyvenimo siekiamybe ir idealu. Tokiu atveju visa, kas susiję su vaikais, gali pakenkti tokiam idealui. Apsauga - ir vėl psichologinis nevaisingumas. Šiai baimei priskiriama ir baimė prarasti vyrą: jei augindama kūdikį moteris taps ne tokia patraukli, kuriam laikui iškris iš socialinio gyvenimo, sėkmingai karjerą darantis vyras gali neatsispirti pagundai paieškoti laimės šalia šeimos. Toks nepasitikėjimas tarpusavio santykiai taip pat gali tapti psichologinio nevaisingumo priežastimi. Iš draugių pasakojimų ir filmų susidarytas įspūdis, kaip stipriai kūdikis gali pakenkti šeimyniniams gyvenimui, gali labai stipriai įsišaknyti pasąmonės gelmėse. Dar viena priežastimi gali tapti ir pačios moters infantilumas. Nepriklausomai nuo biologinio amžiaus, ji pati širdyje gali laikyti save vaiku, taigi bus nepasirengusi rūpintis savo atžalomis. Tokia moteris pasąmoningai bijos, kad vaikui ji turės skirti daugiau dėmesio nei pačiai sau. O dėmesio iš aplinkinių reikia jai pačiai. Neretai tokios moterys šio dėmesio stygių kaip tik ir kompensuoja metų metais fanatiškai besigydydamos nevaisingumą. Dar vienas įdomus faktas - tai, kad psichologinis nevaisingumas gali kamuoti abu poros narius. Tokie žmonės pasąmoningai siekia vienas kito ir sukuria vaisingumo problemų turinčią šeimą, nors tiek vienas, tiek kitas su kitais partneriais galėtų susilaukti vaikų. Partnerių tarpusavio santykiai taip pat gali kliudyti nėštumui. Pavyzdžiui, vienas jų netiki, kad šalia - kaip tik tas žmogus, su kuriuo norėtų būti kartu visą gyvenimą. Net jei pora ir stengiasi susilaukti kūdikio, jiems tai nepavyksta be jokių aiškių priežasčių. Psichologiškai nevaisingos poros gali pačios sau trukdyti susilaukti vaikų. Pavyzdžiui, pačiomis vaisingiausiomis dienomis jie staiga ima pyktis, atsiranda neatidėliotinų reikalų, komandiruočių. Beje, vyro organizmas taip pat gali gaminti savotiškus antikūnus nuosaviems spermatozoidams, mažinti jų judrumą ir apskritai spermos kokybę - jei tik vyras pasąmoningai labai stipriai nenori turėti vaikų apskritai arba nenori jų turėti būtent su šia konkrečia moterim. Įmanomas ir toks variantas, kada moteris, kurią kamuoja psichologinis nevaisingumas, instinktyviai susiranda iš tikrųjų nevaisingą partnerį. Esama porų, kurioms nevaisingumas tampa vieninteliu būdu išlaikyti santykius: du žmonės apskritai neturi nieko bendro, jausmai vienas kito atžvilgiu atšalę, bet yra didelis noras susilaukti vaikų. Jie pradeda atkakliai stengtis jų susilaukti, tai juos suartina, tampa bendru tikslu. Bet jei rezultatas būtų pasiektas - tarp jų ir vėl nebeliktų nieko bendro, todėl nuolat susiklosto taip, kad nėštumas neįsitvirtina.

Kaip atsikratyti psichologinio nevaisingumo? 1. Sąžiningai įvardykite sau, kodėl jums reikia kūdikio. Jei jo susilaukusi tikitės įgyvendinti kokius nors pašalinius tikslus ar tiesiog išvengti nuobodulio ir gyvenimo tuštumos - pagalvokite, ar to neįmanoma pasiekti kitais būdais? Niekada nenaudokite kūdikio idėjos kokioms nors problemoms spręsti. Vaiko turėtumėte trokšti dėl jo paties. Išsprendus savo problemas sąžiningai ir savarankiškai veikiausiai padaugės ir šansų pastoti. 2. Atlikite visus reikiamus tyrimus kad išsiaiškintumėte, ar tikrai nėra kitų, fiziologinių nevaisingumo problemų. Tą patį turėtų padaryti ir jūsų partneris. 3. Užsirašykite visas baimes, kurios jums kyla pagalvojus apie nėštumą, gimdymą, vaikus. Paklauskite savo partnerio, ko būgštauja jis, ir taip pat viską užrašykite. 4. Išanalizuokite galimas savo psichologinio nevaisingumo priežastis. Ko jūs trokštate ir ko iš tikrųjų bijote, kur glūdi šios baimės šaknys? 5. Minusą pakeiskite pliusu. Pažvelkite savo baimėms į akis ir priešpastatykite joms teigiamų pavyzdžių. Savo esme baimė - galinga apsauginė organizmo reakcija, nukreipta į gyvybės išsaugojimą situacijose, kurių pats žmogus kontroliuoti negali. Susivokus savose baimėse, jas išanalizavus, bus galima išmokti jas valdyti, kontroliuoti ir elgtis adekvačiai situacijose, kurios iš anksto atrodo bauginančios. Kai baimė išsisklaidys, o psichologinis nėštumo draudimas pradings - pagaliau bus galima tikėtis pastoti. Psichika bus pasirengusi kūdikio išnešiojimui ir gimimui, nes liausis nėštumą suvokusi kaip galimą grėsmę organizmui.

Nevaisingumo priežastys - ne tik fiziologinės. Kartais kaltas gali būti net... noras turėti vaikų. Vargu ar žmonės kada išdrįs teigti, kad apie naujos gyvybės užgimimą moters įsčiose žino viską - galima tik stengtis suprasti. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad nevaisingumą lemia ir psichologiniai veiksniai. Būtent todėl dideli centrai poras, negalinčias susilaukti vaikų, siunčia pas psichologą. Hormonų pokyčius moters organizme lemia tai, kad ji išgyvena baimę, spaudimą, stresą, pasimeta informacijos sraute ir dėl to nerimauja. Svarbu visa tai laiku suvokti ir imtis priemonių. Neretai moteris geria brangius kokybiškus vaistus, tačiau nemano, kad reikia pasirūpinti ir savo psichologine sveikata. Poros į medicinos psichologą kreipiasi pagalbos dviem atvejais: iš nuostabos, kai gydytojai neranda jokių medicininių priežasčių, neleidžiančių susilaukti vaiko, ir iš nevilties, kai jau visa kita išbandyta. Taip prasideda didieji pokyčiai. Žinoma, tai ne pats lengviausias kelias, tačiau jis išties veikmingas. Žmogus yra savų ligų „bendraautoris“. Daugelio negalavimų priežastis gali glūdėti vaikystėje, santykiuose su tėvais, arba nesąmoningoje baimėje nebebūti tokiems patraukliems, prarasti įgytą laisvę. Psichologai sako, kad žmogus panašus į medį. Jeigu šis džiūsta, galima drėkinti aplink jį orą, kamieną, valyti lapus, tačiau geriausia yra palaistyti. Pagrindinės psichologinės nevaisingumo priežastys - su nėštumu ir gimdymu susijusios baimės, konfliktai su tėvais, nebrandumas (infantilizmas), noras pagimdyti „idealų“ vaiką, būti „idealia“ motina, įsitikinimas, kad vaikas padės suvienyti byrančią šeimą. Jos neigiamai veikia atitinkamus organus, sutrikdo hormonų pusiausvyrą... Bandymas apeiti psichologines problemas baigiasi tuo, kad net ir gimęs mažylis gali atnešti ne vien džiaugsmą. Vargu ar jis gerbs tėvus, jei matys, kad negerbiate savųjų, nuolat su jais konfliktuojate. Jeigu moteris neturi anksčiau minėtų baimių, gali būti, kad kaltas jos noras bet kokia kaina pagimdyti kūdikį, ir dar tokį, kuris būtų toks, kokį jį įsivaizduoja, apdovanotas tam tikromis ypatybėmis ar talentais. Egzistuoja toks dėsnis: per stipri motyvacija sunaikina patį siekį. Šis faktas gerai žinomas mokslininkams: jie pastebėjo, kad jeigu ilgai nuo nevaisingumo gydyta pora įsivaikina arba tiesiog atsisako minties susilaukti vaiko, po poros mėnesių paaiškėja, kad moteris jau nėščia. Daugelis sveikatos problemų prasideda dėl žmogaus dvasinės būklės, vidinio gyvenimo aspektų: pavyzdžiui, jis nenori atsisakyti savo aistrų. Tai priveda prie neįsisąmoninamų vidinių konfliktų, kurie greitai ima kenkti iš vidaus. Tokiam žmogui padėti nelengva, ypač tada, jei ši problema jį ėdė daugybę metų. Tai negailestingas gydytojų verdiktas šeimoms, kurios pagaliau susilaukia atžalos, tačiau negali jai „nupirkti broliuko arba sesutės“. Šiuos atvejus paprastai galima paaiškinti. Bėgant laikui požiūris keičiasi: žmogus, kuris atrodė kone idealus, moters akyse tampa žemiškesnis, ir šis paveikslas skiriasi nuo to, kurį ji sau įsivaizdavo ir pamilo. Susilaukti vaiko nuo tokio vyro nori jau ne kiekviena, tik šis nenoras gali būti vis dar neįsisąmonintas. Tokiais atvejais dažnai pakanka, kad antroji pusė pasikeistų bent mėnesiui, arba moteris lankytų psichologinės paramos grupes - kitų problemos gali pasirodyti daug rimtesnės.

Integralinės psichoanalizės kūrėjas Norberto Keppe išskyrė du pagrindinius jausmus, kurie neatsiejami nuo sveikatos ir ligos. Kelią į meilę, sveikatą ir laimę žmogui atveria dėkingumas tėvams, artimiesiems, gyvenimui - už tai, ką jis turi čia ir dabar. Priešingas jausmas yra pavydas. Jis kyla, kai žmogus nepatenkintas savimi (jam atrodo, kad gerai ten, kur jo nėra). Vis dėlto nereikia manyti, kad nevaisingumo problemą jums gali padėti išspręsti tik psichologas. Universalių sprendimų, deja, nebūna. Viena iš maloniausių ir gana efektyvių priemonių - eteriniai aliejai. Jie tiesiogiai veikia pagumburį, reguliuojantį viso organizmo veiklą, ir iš dalies hipofizę - ji atsakinga už hormonų terpės palaikymą. Tai nėra vaistas nuo visų ligų. Aromaterapiją reikėtų derinti su profesionalaus ir patyrusio psichologo konsultacijomis. Esmė ta, kad net ir suprantančiam tikrąsias ligų ir baimių priežastis žmogui sunku priimti realybę.

tags: #apie #psichologini #nevaisinguma

• Naujas požiūris į vaikų globą Kėdainiuose
• Apie Darių Raubą
• Apie kiaušinius, svogūnus ir aliejų
• Žaidimų aikštelės Palangoje
• Šlapimo spalvos pokyčiai nėštumo metu