Patyčios - tai įvairus agresyvus elgesys, kurio tikslas yra pažeminti ir įskaudinti kitą žmogų. Tikriausia sunku surasti vaiką ar paauglį, kuris nebūtų vienokiu ar kitokiu būdu susidūręs su patyčiomis, nes tai elgesys, sutinkamas bene kiekvienoje mokykloje ar didesnėje vaikų grupėje. Patyčios apima tyčinius veiksmus. Šis elgesys yra pasikartojantis. Patyčiomis vadiname tą elgesį, kuris vyksta sistemingai tam tikrą laiką. Patyčių situacijoje yra psichologinė ar fizinė jėgos persvara. Vadinasi, puolamas vaikas jaučiasi silpnesnis už skriaudėjus ir negali apsiginti nuo jų. Pavyzdžiui, vaikas yra skriaudžiamas fiziškai stipresnio vaiko, arba vienas vaikas yra puolamas kelių žmonių.
Būdama/s mokykloje, internete ar kitoje vietoje, kur yra bendraamžių, su patyčiomis gali susidurti įvairiai - tapdama/s žeminančio elgesio taikiniu, stebėdama/s patyčias ar pati / pats pažemindama/s kitą. Nepriklausomai nuo vaidmens, visi, esantys patyčių situacijoje, yra jos dalyviai.
Patyčių vaidmenys
Patyčių situacijoje galima išskirti kelis pagrindinius vaidmenis:
- Skriaudėjas: tai vaikas, kuris sumano ir pradeda tyčiotis iš kito vaiko, taip pat stengiasi įtraukti į patyčias ir kitus.
- Patyčių taikinys (nukentėjusysis): vaikas, prieš kurį elgiamasi agresyviai, kuris žeminamas ar skaudinamas.
- Stebėtojai: vaikai, paaugliai, kurie mato vykstančias patyčias. Dažniausiai jie aktyviai neprisideda prie patyčių inicijavimo, bet jų reakcijos gali prisidėti prie to, kad patyčios tęsis ir toliau. Pavyzdžiui, jei stebėtojai juokiasi iš žeminančio juokelio - skriaudėjams tai yra paskatinimas ir toliau elgtis žeminančiai.
Kartais atrodo, kad sprendžiant patyčių situacijas yra svarbu surasti ir kažkaip nubausti tą žmogų, kuris tyčiojosi ir suteikti pagalbą tam, kuris patyrė patyčias. Taip, tikrai svarbu surasti skriaudėją ir nukentėjusįjį arba patyčių taikinį. Patyčios yra grupinis elgesys ir jos dažniausia vyksta ten, kur yra grupė vaikų ar paauglių.
Kaip atpažinti patyčias?
Nėra specifinių ženklų, rodančių, kad vaikas patiria kitų bendraamžių patyčias ar priekabes. Tačiau patiriančio patyčias vaiko elgesys dažnai pasikeičia ir tėvai gali pastebėti požymius, galinčius byloti apie patiriamas patyčias. Žemiau aprašyti požymiai gali signalizuoti ne tik apie vykstančias patyčias, bet ir apie kitus dalykus.
Galimi patyčių požymiai:
- Pasikeitę vaiko įpročiai, pomėgiai, hobiai.
- Pasikeitę bendravimo su bendraamžiais įpročiai.
- Pasikeitę bendravimo su šeimos nariais įpročiai.
- Apetito, valgymo įpročių pokyčiai, valgymo sutrikimai. Pavyzdžiui, vaikas valgo nenoriai arba pasireiškia persivalgymo priepuoliai.
- Suprastėjusi fizinė sveikata, t. y. suprastėjusi miego kokybė.
- Pasireiškia autodestruktyvus (save žalojantis) elgesys.
- Galbūt atsirado nepaaiškinamų psichosomatinių simptomų - galvos, pilvo skausmų. Jie gali būti patiriamos vidinės įtampos požymiai.
- Vaikas gali patirti ir ilgalaikių nerimo ir baimės simptomų: galbūt nuolat verkia, o gal patiria panikos priepuolius.
- Gal vaikui kyla gyvenimo beprasmybės apmąstymų, savižudiškų minčių, gal pastebėjote savižalos ženklų.
Dažnai vaikai vengia pasakoti apie patyčias ne tik mokyklos darbuotojams, bet ir tėvams ar kitiems šeimos nariams. Kai vaikas tyli, labai sunku suprasti jo jausmus, patyrimus, skausmą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikui viskas gerai. Tačiau jeigu jis nieko nepasakoja apie skausmą ir liūdesį, patiriamą mokykloje, dar nereiškia, kad nepatiria patyčių arba nėra patyčių liudininkas.
Ką daryti, jei vaikas patiria patyčias?
Jei paklausčiau tavęs, ar žinai, kas yra patyčios - greičiausiai atsakytumei teigiamai. Tikriausia sunku surasti vaiką ar paauglį, kuris nebūtų vienokiu ar kitokiu būdu susidūręs su patyčiomis, nes tai elgesys, sutinkamas bene kiekvienoje mokykloje ar didesnėje vaikų grupėje.
Išklausykite! Jei vaikas pasisako, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite vaikui išsipasakoti. Atkreipkite dėmesį, kad, kalbėdamas apie patyčias, vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai akcentuokite, kad pasipasakodamas jis elgiasi teisingai. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į Jus. Nekaltinkite jo dėl patyčių, nes vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojamasi. Niekas neturi teisės tyčiotis ir žeminti kito žmogaus. Nebūkite abejingi, jei vaikas pasakoja, kas vyksta, prašo Jūsų pagalbos. Vienam išspręsti patyčių problemą yra labai sunku.
Parodykite jam, kad matai, kas jam vyksta ir kad tai tau rūpi. Jei tapai patyčių taikiniu. Patirti žeminantį elgesį yra skaudi ir nemaloni patirtis. Labai svarbu, kad neliktum viena/s su tau kylančiais jausmais ir ieškotum tave palaikančių žmonių.
Ieškokite sprendimo būdų kartu. Kai Jūsų vaikas papasakoja apie patyčias, labai svarbu, kaip Jūs reaguojate ir elgiatės toliau. Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu. Taigi būtinai aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Taip pat prisiminkite, kad patyčios nesiliauja i karto. Tam reikia laiko. Venkite skubotų ir neapgalvotų savo veiksmų, pavyzdžiui, nepulkite ieškoti besityčiojančio vaiko tėvų. Gali būti, kad tokio elgesio Jūsų vaikas nepageidauja, nes baiminasi, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės; būtinai aptarkite su vaiku, ką ir kaip toliau darysite. Galite pasiūlyti vaikui užsirašyti faktus apie patyčias; labai svarbu, kad vaikui kartotumėte, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus; nesiūlykite vaikui „duoti atgal“. Agresyviai gindamasis, vaikas kitų gali būti įvertintas kaip skriaudėjas ir apkaltintas; patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Siekiant išspręsti patyčių problemą, reikalingas aktyvus mokytojų, mokyklos administracijos, tėvų ir mokinių bendradarbiavimas.
Kreipkitės į klasės auklėtoją, mokytojus ar mokyklos administraciją. Labai svarbu, kad kalbėtumėtės su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Kalbėdami su klasės auklėtoju pareikškite susirūpinimą tuo, kas vyksta Jūsų vaikui, tačiau susilaikykite nuo kaltinimų. Galima pasiteirauti, kaip vaikui sekasi bendrauti su kitais vaikais klasėje, kaip auklėtojas vertina santykius tarp klasės draugų. Svarbu, kad bendraudami su mokytojais būtumėte konkretūs ir aiškiai nupasakotumėte problemą. Pateikite jiems konkrečių Jūsų vaiko mokyklinio gyvenimo faktų, nes mokytojai gali ir nepastebėti, kad vyksta patyčios. Taip pat prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias - ne vieno žmogaus jėgoms.
Stebėkite vaiko elgesį ir bendraukite. Paraginkite viską papasakoti kuo išsamiau. Svarbu išsiaiškinti, kada ir kur vyksta patyčios, kada jos prasidėjo, kokio tai pobūdžio patyčios, kas tyčiojasi ir t.t.
Skirkite laiko bendroms veikloms. Dalinkitės pozityviomis patirtimis - atostogos, šeimos žaidimai ar tiesiog pasivaikščiojimai gamtoje.
Stiprinkite vaiko savivertę ir pozityvų mąstymą. Ugdykite emocinės reguliacijos įgūdžius. Išmokykite vaiką atpažinti ir paleisti įtampą. Tam gali padėti labai paprastos gilaus kvėpavimo, raumenų relaksacijos technikos. Galima jas atlikti su vaiku kartu, kad ir patys tėvai patikėtų, jog jos veikia. Nebauskite vaiko už jo patiriamas emocijas, veikiau pripažinkite, priimkite jas ir leiskite išreikšti.
Skatinkite savarankiškumą ir problemų sprendimą. Tarkitės su vaiku, kaip jis pats galėtų sau padėti, galbūt kreiptis į mokyklos specialistą, gal skambinti į pagalbos liniją, gal kreiptis į draugus. Nors skamba keistai, bet kartais tikrai prireikia suteikti vaikui leidimą tą padaryti pačiam. Skatinkite jį patį dalyvauti savo sunkumų sprendime: „Ką manai, ko galėtume imtis?“.
Elektroninės patyčios
Gyvename laikais, kai patyčios tarpsta ne tik realiame, bet ir skaitmeniniame pasaulyje - elektroninė erdvė, suteikdama žmogui daugybę pranašumų, kartu atidarė ir savotišką Pandoros skrynią. Didėjant prieigai ir įsitraukimui į kibernetinį gyvenimą, vis daugiau paauglių patiria ar inicijuoja elektronines patyčias. Elektroninės patyčios - tai patyčios skaitmeninėje erdvėje. Jos apima platų žalingo elgesio spektrą, įskaitant socialiniuose tinkluose, susirašinėjimo programėlėse ir vaizdo žaidimuose. Dėl savo pobūdžio elektroninės patyčios gali būti labai žalingos, nes yra nedaug galimybių pačiam išeiti iš tokios situacijos.
Patyčios nutinka socialinių tinklų, žaidimų, susirašinėjimo platformose. Tyčiojamasi įvairiai - siunčiamos įžeidžiančios, šmeižiančios žinutės, žmogus išmetamas iš susirašinėjimo grupių, įsilaužiama į jo paskyrą ir apsimetant juo publikuojamos netinkamo turinio nuotraukos ar tekstai, vaikas gali būti nufilmuojamas ir vaizdas išplatinamas internete. Elektroninių patyčių auka išgyvena didelį stresą, kartais žinutės būna siunčiamos anonimiškai ir sudėtinga nustatyti skriaudėją. Be to, patyčios nepasibaigia net ir išėjus iš ten, kur yra skriaudėjas.
Kartais elektroninės patyčios nebūna itin žiaurios, tačiau joms tęsiantis ilgesnį laiką ir vykstant reguliariai, tai tampa rimta problema.
Ką daryti, jei vaikas patiria elektronines patyčias?
- Išklausykite! Jei vaikas pasakoja, kad patiria elektronines patyčias, pirmiausia išklausykite jį nekaltindami, nedrausmindami (juolab negrasindami, kad atimsite telefoną ar užblokuosite jo socialinius tinklus), neduodami patarimų, o padėkodami už pasitikėjimą.
- Tarkitės su vaiku dėl veiksmų plano - svarbu saugoti jo autonomiją ir nenuvertinti jo asmeninių pastangų kovoti su patiriama skriauda.
- Kaupkite įrodymus (iškart fiksuokite visas žinutes, komentarus, nuotraukas ar pokalbius, darykite ekrano nuotraukas su išsaugotais laikais, datomis).
- Tarkitės su vaiku dėl konkrečių veiksmų (pvz., galbūt verta užblokuoti agresyvų, besityčiojantį draugą), neslėpkite ir savo planų - galbūt ruošiatės apie tai pranešti mokyklai ar kreiptis dėl atvejo ištyrimo į policiją, socialinį tinklą (daugelis svetainių turi funkciją, įgalinančią pranešti apie piktnaudžiavimą).
- Neuždrauskite vaikui naudotis technologijomis. Tai gali paskatinti vaiką nesidalinti su jumis apie galimai patiriamas patyčias.
- Pasikalbėkite apie elektronines patyčias su vaiku. Kaip jis supranta, kas tai yra? Kuo elektroninės patyčios skiriasi nuo fizinių patyčių akis į akį? Jauni žmonės gali neskirti pajuokavimo nuo patyčių ir nenori apie tai kalbėtis, kad nebūtų laikomi nesuprantančiais juokų. Paklauskite vaiko, kaip jis reaguotų, jeigu kažkas pasityčiotų iš jo arba iš jo draugo.
- Padrąsinkite vaiką išsaugoti bet kokį patyčių įrodymą. Galima tiesiog nufotografuoti ekraną (screenshot) ar išsaugoti gaunamas žinutes. Didžiosios dalies išmaniųjų telefonų ir planšečių galimybė nufotografuoti ekraną veikia vienu metu paspaudžiant porą mygtukų (pvz.: pagrindinį mygtuką ir įjungimo mygtuką).
- Neatsakinėkite. Daugeliu atvejų erzinantys ir pravardžiuojantys skriaudėjai nori sulaukti reakcijos. Pasakykite vaikui, kad neatsakytų, nes priešingu atveju suteiktų jiems ko jie nori. Vietoje to, apie tai, ką patyrė, vaikas turėtų pasakyti suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Patikinkite vaiką, kad būtinai kreiptųsi į jus ar kitą patikimą suaugusįjį, net jeigu ir pats vaikas jaučiasi kaltas.
- Internete elkitės pagarbiai ir maloniai - taip, kaip elgtumėtės ir realiame gyvenime.
- Patyrinėkite kartu su vaiku jo mėgiamus žaidimus ir programėles ir suraskite mygtukus, skirtus pranešti apie netinkamą turinį.
- Naudokite tėvų kontrolės funkciją įrenginiuose, kuriais naudojasi jūsų vaikas.
- Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką reiškia internete turėtų draugų ir sekėjų. Ar jie tikri draugai? Žinokite, kad vaikas gali imti puoselėti romantiškus santykius internete.
- Žinokite, kad visos patyčių formos gali liūdinti, sukelti baimę ar vienišumo jausmą.
- Ieškokite pagalbos. Pasikalbėkite su vaiko mokykla, o jei jaučiate, kad vaikui grasinama - ir su policija.
- Priminkite, kur vaikas gali kreiptis pagalbos. „Vaikų linija“ - 116 111, kasdien 11-23 val.
Matydami, kad patiriamos patyčios veikia ir vaiko psichinę savijautą, atsiranda depresijos požymių, kreipkitės pagalbos ir į atitinkamus specialistus. Svarbu reaguoti ir pasinaudoti visomis pagalbos galimybėmis, taip užkertant kelią ilgalaikiam patyčių poveikiui vaiko psichikai.
Patyčios ir patyčios – psichologas aptaria būdus, kaip su jomis susidoroti.
Ką gali padaryti stebėtojas?
Galbūt pats nepatiri patyčių, bet pažįsti skriaudžiamą vaiką ir svarstai, ar galėtumei ką nors pakeisti. Tikrai taip! Tai vienas iš paprastų būdų prisidėti prie to, kad patyčių tavo aplinkoje būtų mažiau.
- Nepritarimą galima garsiai įvardyti: „Jūs dabar tyčiojatės, tai visai nejuokinga“.
- Pasitraukimas iš situacijos irgi rodo nepritarimą skriaudėjo veiksmams.
- Parodyk jam, kad matai, kas jam vyksta ir kad tai tau rūpi.
- Palaikyk auką (pabūti drauge, pralinksminti, padėti pranešti apie tai, kas nutiko, duoti patarimų, pvz.: kaip naudotis privatumo nustatymais ar blokavimo galimybe).
Yra tokių situacijų, kai bandymas apginti skriaudžiamą vaiką gali kelti grėsmę pačiam gynėjui. Tokiu atveju būtina įvertinti situaciją ir suprasti, ko gali sulaukti, jeigu bandysi priešintis ir stabdyti patyčias.
Ką daryti, jei pats tyčiojaisi?
Jei taip nutiko ir tu skaitai šį tekstą - vadinasi, ir pats jautiesi nesmagiai dėl savo žeminančio elgesio, ieškai atsakymų, ką gali daryti kitaip. Tikriausia nerasime nei vieno žmogaus, kuris per savo gyvenimą nebūtų pasakęs pikto ar įžeidaus žodžio kitam žmogui.
Mes nuolat esame apsupti jausmų - kartais juos įsisąmoninam, kartais - ne. Tačiau jausmai veikia mūsų elgesį. Kartais žeminantis elgesys yra naudojamas kaip sunkių emocijų „nuleidimo“, „išveikimo“ būdas - patys jaučiamės susierzinę, pikti ir įžeidžiame kitą žmogų, norėdami pasijusti geriau. Svarbu atminti: visi jausmai yra natūralūs ir turime teisę juos jausti. Tačiau mes patys pasirenkame, kaip tuos jausmus išreikšti - svarbu juos išreikšti taip, kad nesužeistume kito žmogaus. Jei jaučiamės pikti, susierzinę - svarbu tai įsisąmoninti ir atrasti būdų, kaip su šiais jausmais išbūti neįskaudinant kito. Galime būti labai pikti - bet tai nereiškia, kad turime pyktį išreikšti smurtu.
Neretai žeminantis elgesys yra naudojamas kaip būdas pasijausti galingu/a, gauti bendraamžių dėmesio ar tiesiog pritapti prie grupės. Apgalvok kritiškai, ar tikrai kito žmogaus žeminimas ir įžeidinėjimas yra vienintelis būdas jaustis galingu/a ar pritapti prie bendraamžių? Jei kyla impulsas padaryti kažką nemalonaus kitam, labai padeda trumpas atsitraukimas nuo situacijos ir pagalvojimas - ko aš siekiu? Kas man iš to, kad paerzinsiu kitą? Kaip jausčiausi pats / pati, jei mane erzintų dėl tokių priežasčių?
