Kai kurie vaikai, atėję į naują aplinką, pavyzdžiui, svečius, gydymo ar ugdymo įstaigą, iš pradžių gali jausti nedrąsą ir būti nekalbūs. Tai natūrali reakcija, ir svarbu leisti vaikui apsiprasti. Tačiau jei vaikas niekada nekalba jokioje socialinėje situacijoje už savo namų ribų, tai tampa ženklu, kurį ilgai prisimename, nes kiekvienas taip reaguojantis vaikas yra labai savitas ir įdomus.
Šiame straipsnyje aprašomas įdomus vaikų sutrikimas - elektyvusis mutizmas (lot. mutus - nebylys, electivus - pasirinktas). Kartais šis sutrikimas dar vadinamas selektyviuoju mutizmu; abu terminai apibrėžia tą patį sutrikimą ir galimi vartoti. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gana paprastas, atvejai labai įsimintini, tačiau sutrikimo gydymas sudėtingas.
Kas yra elektyvusis mutizmas?
Elektyvusis mutizmas - tai vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai.
Istorija ir terminologija
Elektyvusis mutizmas pirmą kartą buvo įvardytas XIX amžiuje, kai vokiečių gydytojas Adolfas Kusmaulis (Adolf Kussmaul, 1822-1902) 1877 metais aprašė atvejus, kai žmonės tam tikromis situacijomis tyčia nekalba, ir pavadino šį sutrikimą aphasia voluntaria (valingu nekalbėjimu). XX a. iki šiol daug diskutuojama, bet vis dar išlieka neaiškumų, kuriai diagnostinei grupei reiktų priskirti šį sutrikimą, su kokiais kitais psichikos ir elgesio sutrikimais selektyvusis mutizmas reiškiasi dažniausiai ir pan.
1994 m. išleistame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadove“ (ketvirtas leidimas) sutrikimas buvo priskirtas vaikystėje ir paauglystėje atsirandančių sutrikimų grupei, o terminas elektyvusis pakeistas į selektyvusis, pabrėžiant, kad vaikas negali kalbėti tik tam tikrose, aplinkos nulemtose situacijose, t. y. priešingai, nei anksčiau teigta, kad vaikas nekalba tyčia. Paskutiniame, penktame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime selektyvusis mutizmas priskiriamas nerimo sukeltų sutrikimų grupei.
Paplitimas ir amžius
Elektyvusis mutizmas dažniausiai prasideda 3-6 metų amžiuje, o daugiausiai diagnozuojamas 5-8 metų vaikams. Sutrikimas dažniausiai atpažįstamas ir nustatomas vaikams, jau pradėjusiems lankyti mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mergaitėms šis sutrikimas šiek tiek dažnesnis negu berniukams, bet ne visi autoriai teigia esant skirtumą tarp lyčių ar rasių.
Nustatyta, kad dauguma šį sutrikimą turinčių vaikų jį tiesiog „išauga“ dėl nežinomų priežasčių. Vis dėlto jie dažnai ir vyresnio amžiaus būdami išlieka mažakalbiai, be to, yra didesnė tikimybė, kad ateityje jiems pasireikš socialinė fobija ar kiti nerimo sutrikimai. Kai kuriems vaikams šis sutrikimas gali tęstis mėnesiais ar net metais, o vaikams, vyresniems negu 10 metų, jis itin sunkiai išgydomas.
Simptomai ir elgesys
Kalbėjimo ir nekalbėjimo, bendravimo ar nebendravimo socialinėse situacijose padalijimas dažnai būna tiesiogiai susijęs su tam tikrais besiformuojančios vaiko asmenybės požymiais, socialiniu nerimu, atsiribojimu, jautrumu, pasipriešinimu ir išryškėja pirmaisiais priešmokyklinės grupės ar mokyklos lankymo metais.
Kai kurie vaikai gali bendrauti neverbaline kalba (aplinkiniams reikėtų ramiai palaikyti ir skatinti tokį bendravimą su vaiku, nespaudžiant ir primygtinai nelaukiant tariamų žodžių, šnekėjimo). Kai kurie iš jų gali laisvai šnekėti telefonu. Smagu ir įdomu stebėti, kaip atsipalaidavę, užsižaidę tokie vaikai „prašneka“ situacijose, kuriose anksčiau nekalbėdavo, ir kartais patys tą pastebėję juokingai vėl mėgina nutilti. Tai pirmieji džiugūs ženklai, kad vaikas socialinėse situacijose kalbės vis daugiau ir aktyviau.
Ugdymo įstaigoje selektyvųjį mutizmą turintys vaikai po kurio laiko pradeda pamažu kalbėti su bendraamžiais, o dar po kelių mėnesių - ir su suaugusiaisiais.
Priežastys ir teorijos
Elektyviojo mutizmo priežastys iki šiol nėra aiškios, manoma, kad sutrikimui atsirasti įtakos turi tiek genetiniai, tiek psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Pastaraisiais dešimtmečiais daugėja tyrimų, pagrindžiančių selektyvųjį mutizmą kaip nerimo sutrikimą vaikystėje.
Psichologinio pobūdžio etiologiniai veiksniai ilgą laiką buvo bandomi paaiškinti labai įvairiomis ir skirtingomis teorijomis. Iš pradžių selektyviojo mutizmo simptomai buvo aiškinami kaip atsakas į „šeimos neurozę“, dažniausiai kylančią dėl pernelyg rūpestingos ir valdingos motinos ir griežto arba atitolusio tėvo sąjungos. Psichodinaminiu požiūriu šis sutrikimas buvo vertinamas kaip neišspręsto vidinio konflikto išraiška; dar kiti autoriai vaiko selektyvųjį mutizmą vertino kaip atsaką į psichologinę traumą (pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą, grubią fizinę agresiją ar gydymą ligoninėje ankstyvame amžiuje). Buvo manoma, kad simptomų atsiradimui turi įtakos ir artimųjų mirtis arba dažnas gyvenamosios vietos keitimas. Arba simptomai buvo aiškinami ir mėginami pateikti kaip socialinio bendravimo, arba socialinio funkcionavimo sutrikimai. Buvo atkreiptas dėmesys į vaikų selektyviojo mutizmo panašumus su suaugusių socialine fobija ir kitais nerimo sutrikimais.
Žodžiu, paaiškinimai labai įvairūs. Kiekvienas selektyvųjį mutizmą turintis vaikas labai savitas ir skiriasi nuo kito šį sutrikimą turinčio vaiko. Pastebėta, kad dalis mutizmą turinčių vaikų kartu atrodo ir nekalbantys, ir labai pikti, jie lyg užsidarę nekalbėjimu ir pyksta ant visų aplinkinių. Neretai paaiškėja, kad tokie vaikai kartu su mutizmo simptomais stokoja ir intuityvaus socialinio bendravimo pajautimo. O kiti mutizmą turintys vaikai labiau panašūs į nekalbančius ir nedrąsius, baikščius, liūdnokus, socialinio bendravimo vengiančius vaikus.
Gydymas ir pagalba
Kadangi selektyviojo mutizmo priežasčių supratimas ilgainiui smarkiai keitėsi, atsirasdavo naujų požiūrių, todėl ir gydymo metodų, ir principų būta labai įvairių. Tai individuali psichoterapija (psichoanalizė, psichoanalitiškai orientuota meno terapija ir žaidimo terapija, taip pat elgesio ir kognityvinė elgesio psichoterapija), grupinė terapija (vaikams ir tėvams), šeimos konsultavimas ir terapija, farmakoterapija (dažniausiai nerimą mažinančiais antidepresantų grupės vaistais) ir individualus ugdymo planas.
Mokytojų, ugdytojų bendradarbiavimas ir individualaus plano sudarymas yra vienas iš sudedamųjų šio sutrikimo gydymo komponentų, nes problema dažniausiai ir yra didžiausia būtent darželyje ar mokykloje. JAV kalbos ir klausos asociacija rekomenduoja mokyklose taikyti darbą komandose, sudarytose iš psichologo, klasės mokytojo ir logopedo. Klasės mokytojo užduotis, be akademinių gebėjimų ugdymo, yra ir skatinti vaiką integruotis į kolektyvą, mažinti socialinę atskirtį, dalyvauti klasės veikloje ir ugdymo procese. Klasės draugų reakcija į pasirinktinai nebylų bendraklasį taip pat gali būti skirtinga: nuo spaudimo, provokavimo prabilti iki atvirkštinio prisitaikymo ir tapimo „nebyliais“, šitaip net ir paskatinant vaiko nekalbėjimą.
Elektyvusis mutizmas - retas, tačiau turintis didelę neigiamą reikšmę tiek pačiam vaikui, tiek jo šeimai, sutrikimas, galintis pakenkti vaiko adaptacijai bendraamžių kolektyve, socialinių įgūdžių formavimuisi, mokymosi rezultatams ir kt. Todėl būtina, kad vaiką laiku nuodugniai ištirtų su juo dirbantys ugdymo specialistai bei medikai ir suteiktų sistemingą kompleksinę pagalbą.
Meninės interpretacijos ir supratimas
Spektaklis „Pasaulis be subtitrų“ nagrinėja autizmo temą, panardindamas žiūrovą į autistiško berniuko pasaulį. Aktorius Matas Sigliukas, vaidindamas autistišką vaiką, sugeba ne tik išoriškai ir jausmiškai apčiuopiamai kurti vaidmenį, bet ir perduoti būseną, kuri užpildo erdvę ir laiko ją įtemptą. Šiame spektaklyje kalba, nors ir preciziškai sustyguota, skamba kaip perteklius, kaip netiksli našta. Tai atspindi mintį, kad kalba gali būti netiksli komunikacijos priemonė, o tyla ir nekalbėjimas gali turėti gilesnę prasmę.
Spektaklis, remiantis Naoki Higashidos knyga „Kodėl taip mėgstu šokinėti“, parodo, kad mes patys suskirstome pasaulį į „normalius“ ir „kitokius“, o kartais tai, kas mums atrodo sutrikimas, kitam gali būti visiškai normali būsena. „Pasaulis be subtitrų“ iš kitų spektaklių apie autizmo spektrą išsiskiria siekiu ne tiek papasakoti apie autizmo pasaulį, kiek į jį panardinti. Žodžiai čia gali mažiau nei tyla; turinys ir veiksmas - mažiau nei tuštuma, mažiau nei niekas.
Kiti spektakliai, tokie kaip Justo Tertelio „Spektras. Nematomos istorijos“, Agniaus Jankevičiaus „Tą keistą nutikimą šuniui naktį“, Jūratės Trimakaitės „Galaktikas“, Elmārso Seņkovso „Mane vadina Kalendorium“, taip pat nagrinėja autizmo temą, tačiau kiekvienas savaip atskleidžia skirtingus spektro veidus, judesius ir pavidalus. Šių spektaklių tikslas - plėsti supratimą apie neuroįvairovės plotį ir mastą, skatinti tarpusavio toleranciją.
„Garsažodžių sekos“: logopedinė priemonė
„Garsažodžių sekos“ - tai logopedinė priemonė, skirta mažyliams nuo 10 mėnesių arba kalbos raidos sutrikimą turintiems vaikams. Tai garsažodžių žaidimas, padedantis formuojant ir aktyvinant vaiko kalbą. Svarbu paskatinti vaiką bet kokiam bandymui imituoti kalbą. Paprastų garsų kartojimas yra svarbi pirmųjų žodžių atsiradimo sąlyga. Pakartotinis garsų, skiemenų kartojimas suaktyvina tiek kalbos aparato, tiek už kalbą atsakingų smegenų sričių darbą.
Reguliariai su vaiku žaidžiant „Garsažodžių sekas“, suaugusieji formuoja vaiko dėmesį ir koncentraciją, gebėjimą klausytis garsų junginius ir juos atskirti bei aktyvina ekspresyvią kalbą. „Garsažodžių sekos“ sudarytos sunkėjančia tvarka:
- Garsažodžiai sudaryti tik iš dviejų garsų, paveikslėliai vienodi (pvz. py - mašina, tū - traukinys).
- Garsažodžiai tie patys, tačiau juos imituojantys paveikslėliai skirtingi.
- Keturi skirtingi garsažodžiai ir paveikslėliai.
- Garsažodžiai sudaryti iš uždaro skiemens (bach, niam).
- Paslėpti paveikslėliai (nekalbančius vaikus dažnai lydi regimojo suvokimo sutrikimas).
Tokios priemonės ir meninės interpretacijos padeda geriau suprasti ir priimti vaikus, turinčius kalbos ar socialinio bendravimo sutrikimų, skatina empatiją ir toleranciją.
tags: #apie #nagalincius #kalbeti #vaikus #lankstinukai
