Amerikiečių pedagogo Herberto R. Kohlo esė rinkinys apie vaikų literatūros klasiką, pavadintas „Ar turėtume Babarą sudeginti?“, skamba nejaukiai ir net baugiai. Kas tas Babaras ir kuo jis toks pavojingas, kad turėtume jį deginti? Nors mums, gyvenantiems Lietuvoje, Babaro vardas mažai ką sako, Vakaruose šis personažas, šiemet švenčiantis 90-ąjį gimtadienį, puikiai pažįstamas ir numylėtas kelių vaikų kartų. Virš. dail. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimai apie Babarą atrodo šviesūs, juokingi ir nekalti: drambliukas iš džiunglių, netekęs motinos ir padedamas geradarės ponios, pažįsta civilizaciją ir tampa pavyzdingu dramblių karalystės valdovu.
Apie kurioziškus šio ramaus, taikaus ir geraširdžio dramblio nuotykius, keliones, šeimą ir karalystės valdymą pasakojanti prancūzų rašytojo ir iliustruotojo Jeano de Brunhoffo (1899-1937) knygų serija yra itin reikšminga paveikslėlių knygos žanro raidai. Daugybę dešimtmečių ji buvo tokia paveiki, kad Babaras tapo kultiniu vaikų literatūros personažu gimtojoje Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose kitose šalyse. Išleistos stirtos knygų apie šį solidų kostiumuotą dramblių karalių, prigamina įvairiausių žaislų ir kitokių daikčiukų su jo atvaizdu, o taip nutinka tik mylimiausiems knygų veikėjams.
Drambliuko vardu Babaras istorija prasidėjo prancūzų de Brunhoffų šeimoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Cécile de Brunhoff savo sergančiam sūnui ėmė pasakoti istoriją apie našlaitį drambliuką, panorusį pamatyti miestą. Jos vyrui J. de Brunhoffui, baigusiam tapybos studijas ir vieno dailininko studijoje dirbusiam pameistriu, kilo mintis šį pasakojimą išplėtoti ir parengti paveikslėlių knygelę. Iš pradžių galvota vien apie knygą šeimynykščiams, bet galiausiai nuspręsta ją išleisti platesniam skaitytojų ratui. 1931 m. J. de Brunhoffas sukūrė septynias knygas apie Babarą, jos pasirodė kone pamečiui (dvi išleistos jau po kūrėjo mirties). Gal knygelių būtų buvę sukurta ir daugiau, deja, ilgai kovojęs su tuberkulioze, Jeanas mirė nesulaukęs keturiasdešimties. Vis dėlto mirtis ne visada yra pabaiga - Babaro nuotykiai tebesitęsia iki šių dienų. Laurent’as de Brunhoffas (g. 1925), vyriausias J. de Brunhoffo sūnus, dvylikos likęs be tėvo, suaugęs ryžosi tęsti jo pradėtą darbą. Baigęs tapybos studijas jis ėmė kurti naujas knygas apie Babarą tėvo pradėtuoju stiliumi. Per ilgametę karjerą pasirodė per 60 knygų apie šį dramblį - ne tik grožinių, bet ir pažintinių.
Kaip minėta, Lietuvoje Babaras ilgą laiką buvo nepažįstamas, toks, sakyčiau, ir tebėra: 2019 m. Solidžiai atrodantį lietuviškąjį leidimą Dramblio Babaro nuotykiai sudaro penkios J. de Brunhoffo sukurtos dalys, originaliai išleistos atskiromis knygomis: Drambliukas Babaras (orig. Histoire de Babar, 1931); Babaro kelionės (orig. Le Voyage de Babar, 1932); Karalius Babaras (orig. Le Roi Babar, 1933); Babaras ir jo šeima (orig. Lietuviškajame leidime nėra tik dviejų J. de Brunhoffo sukurtų dalių: Babaro abėcėlė (orig. L’ABC de Babar, 1934) ir Zefyro kelionės (Les vacances de Zéphir, 1936).
Pirmoji Susitikimo su Babaru Knyga: Nuo Tragedijos Iki Miesto Žavesio
Pirmosios knygos „Drambliukas Babaras“ skaitytoją pasitinka jaukūs džiunglių vaizdai: čia Babaras gimsta apsuptas žalumos, čia motina meiliai jį sūpuoja hamake, čia mažylis žaidžia su kitais drambliukais. Deja, netrukus šioje džiaugsmo ir grožio oazėje įvyksta tragedija - „bjaurus medžiotojas“ (p. 12) nušauna mažylio mamą, o pačiam Babarui pavyksta pabėgti. Po kelių dienų klajonių drambliukas atsiduria mieste. Miesto jis dar nebuvo regėjęs, todėl viskuo labai susižavi - nuo gatvių iki žmonių.
Našlaičiui ilgai būti vienam netenka: „Laimė, jį pastebėjo labai turtinga sena ponia, kuri mažutėlius matė kiaurai, todėl iškart suprato, kad labiausiai Babaras trokšta dailios eilutės“ (p. Prabangiame prekybos centre - iliustracijose matome didelį kabantį šviestuvą, liftą su liftininku (p. 19) - jis įsigyja žaliąjį kostiumą. Nors kartais dramblys aprangą keičia, visose J. de Brunhoffo pieštose knygose jis bent kartą pavaizduotas su šiuo kanoniniu kostiumu. Padedamas senosios ponios, mieste drambliukas gyvena aukštesniosios klasės gyvenimą: lankosi salonuose, važinėja automobiliu, jį moko kviestinis profesorius.
Neretai Drambliukui Babarui tiek profesionalai, tiek tėvai ir kiti skaitytojai prikiša psichologinio niuansuotumo stygių. Esą knygoje neįtikinamai ir nejautriai aprašoma mažylio Babaro tragedija. Netekęs mamos, po kelių dienų jau nelabai ją prisimena - džiaugiasi miesto gyvenimu, o senoji ponia, „kuri mažutėlius matė kiaurai“, svetimame mieste klaidžiojančiam našlaičiui siūlo ne užuojautą ar rūpestį, bet tuoj pat duoda pinigų, kad nusipirktų gražių drabužių ir civilizuotųsi. Tiesa, vėliau kartą prie motinos dar grįžtama - gyvendamas su ponia Babaras nebuvo visiškai laimingas ir prisiminęs mamą „apsipildavo ašaromis“ (p. 36).
Kelionės, Pavojai ir Kolonijiniai Stereotipai
Pirmosios knygos pabaigoje po iškilmingo karūnavimo ir vestuvių Babaras su žmona oro balionu išvyksta į povestuvinę kelionę „ieškoti naujų nuotykių“ (p. 54), o šie jau plėtojami knygoje „Babaro kelionės“. Nuotykiaujant ištinka nelaimė - patekęs į audrą balionas subliūkšta ir jaunavedžiai atsiduria saloje, kur juos užpuola „žiaurūs laukiniai žmogėdros“ (p. 60).
Dramblių poros užpuolikai vaizduojami itin rasistiškai, pasitelkiant to meto būdingiausius afrikiečių vaizdavimo stereotipus: jie laukiniai, žiaurūs, su karikatūriškai didelėmis ryškiomis lūpomis, nemoka elgtis su europietiškos civilizacijos daiktais (vienas kojinę užsimauna ant galvos, kiti du bando sulįsti į vieną kelnių klešnę iš skirtingų galų, tad iliustracijose matyti vien jų užpakaliai). Be to, baltųjų gyvenimas, kuriam knygose pirmiausia atstovauja senoji ponia, o vėliau, perėmęs iš jos, ir pats Babaras, rodomas kaip civilizacijos viršūnė, kaip gėrybių ir gerovės šaltinis: taikus, padorus, tvarkingas, tviskantis, tuo tarpu tamsiaodžių - visiškai priešingai. Taip, kai kurių tyrinėtojų nuomone, buvo įtvirtinami kolonijiniai stereotipai ir pateisinama prievartinė kolonizacija.
Laimei, sutuoktiniams pavyksta apsiginti nuo laukinių, bet jų dar laukia nemažai kitų nuotykių. Vieną kuriozinę situaciją keičia kita: sutikęs drambliams padėti, juos ant mažulytės uolos pamiršta banginis; ten porą suradusi didžiulio laivo įgula „nenorėjo patikėti, kad jie dramblių karalius ir karalienė“ (p. 78), tad jie buvo sutikti anaiptol ne karališkai, o uždaryti į arklidę ir vėliau atiduoti cirkui. Iš cirko jiems pavyksta pasprukti, atsigavę po patirtų išgyvenimų abu grįžta namo kaip tik laiku, mat dramblių karalystėje prasidėjo karas su raganosiais. Pažymėtina, kad nuo vienos dalies prie kitos pereinama labai sklandžiai. Kur baigiasi viena knyga apie Babarą, ten prasideda kita. Antrosios knygos pabaigoje Babaras taria: „Stengsiuosi būti geras karalius“ (p. 104), o trečioje knygoje „Karalius Babaras“ matome, kad jam puikiai sekasi eiti naująsias pareigas.
Miesto Statyba ir Civilizacijos Simboliai
Šiuolaikiniu ekologiniu požiūriu miesto statybos kelia šiurpą: „Ši vieta labai graži, - kalbėjo Babaras, - kaskart nubudęs negaliu atplėšti nuo jos akių. Čia mes pastatysime miestą“ (p. 110-111). Tam pasirenkama ne kokia nors dykynė - iliustracijose regime idilišką tropikų vaizdelį: tolumoje - kalnai, džiunglės su kylinčiomis palmėmis, vidury - ežeras su gausybe įvairiausių paukščių, viskas žydi ir žaliuoja. Iškilus miestui šio kvapą gniaužiančio grožio nebelieka, regime šachmatiškai išdėstytus, į vandens telkinį atsuktus namus, tarp jų auga mažulytės, nemetančios jokio šešėlio palmės, pakrantės sutvarkytos, įrengtos maudyklos, tolumoje bendruomeninės paskirties pastatai (p. 118-119).
Beje, būtent pastačius miestą civilizuojasi ir kiti Babaro gentainiai. Iki tol apsirengusį regėdavome tik patį Babarą, Celestę, jos brolį Artūrą, iš dalies apsirengusį - visų dramblių vyriausiąjį ir Babaro patarėją generolą Kornelijų. Nuo šiol su drabužiais ir stovinčius ant dviejų kojų jau regime visus dramblius ne tik šioje, bet ir vėlesnėse J. de Brunhoffo knygose.
Apranga knygose reiškia labai daug. Iliustracijose drambliai niekada neatrodo juokingi: drabužis visada atitinka situaciją, guli kaip nulietas. Drabužis knygose yra aukštesnio statuso, civilizuotumo, stovėjimo ant aukštesnio hierarchijos laiptelio ženklas. Štai pirmojoje knygoje į miestą Babaro aplankyti atvykę gentainiai Celestė ir Artūras irgi yra civilizuojami: į džiungles grįžta apsirengę ir automobiliu. Tuo tarpu pabėgėlių ieškoti atvykusios mamos nėra civilizuojamos. Jas net regime žeminančioje scenoje - nuogas bėgančias paskui vaikų automobilį, iškėlusias aukštyn straublius, kad neprisikvėpuotų išmetamųjų dujų (p. 122).
Be to, tie, kurie su drabužiais, yra individai, jie turi vardą ir charakterį, stovi ant dviejų kojų, tuo tarpu visi kiti yra bevardė minia. Pavyzdžiui, Babaro karūnavimo ir vestuvių šventėje iš daugybės dramblių niekaip nepavyktų išskirti nuotakos mamos (p. 48). Pastačius miestą, visi bendruomenės drambliai ne tik aprengiami - pasikeičia ir jų gyvenimo būdas: užuot laisvai gyvenę džiunglėse, dabar jie yra tipiški miestiečiai: sodina sodus, vaikšto takeliais, gamina maistą, žaidžia tenisą, eina į teatrą, drambliukai mokosi senosios ponios vadovaujamoje mokykloje. Visi drambliai mieste randa sau vietą: tampa dailininkais, siuvėjais, batsiuviais, šlavėjais, klounais ir t.t.
Suaugusiesiems į akis turėtų kristi ir dramblių nuolankumas: jie neužginčija nė vieno valdovo sprendimo, jam nesipriešina, netgi su malonumu viską priima. Nuo pat pradžių drambliai vaizduojami kaip malonūs, naivūs padarai, be savo kultūros ar papročių, iš nykaus gamtiško būvio „išlaisvinti“ ir net pakylėti civilizacijos. O juk žinome, kad tikrovėje taip paprasta niekada nebuvo. Nuoskaudų nejaučia ir Babaras - civilizuotas žmogus nužudė jo motiną, bet civilizacija jį taip masina, kad nė vienoje iš knygų jam nekyla jokių kritiškų minčių.
Šeima ir Vaikystės Džiaugsmai
Ketvirtoje knygoje „Babaras ir jo šeima“ sulaukiama šeimos pagausėjimo - Babarui ir Celestei gimsta trynukai! Knygoje daug veiksmo, vaikiškų kurioziškų nuotykių: su mažyliais žaidžiama, išdykaujama, jie pakliūva į juokingas, kartu ir pavojingas situacijas. Vienas jų įstringa medyje, vos nenuskęsta.
Paskutinėje knygoje „Babaras ir Kalėdų Senelis“ Babaro vaikai užsimano, kad juos, kaip ir žmonių vaikus, aplankytų Kalėdų Senelis. Babaras leidžiasi į kelionę, kad savo brangiausiesiems surastų Kalėdų Senelį ir pakviestų jį į Celestėnus.
Daugumoje knygų Babaras yra suaugęs, atsakingas ir įvairių rūpesčių turintis veikėjas, bet jam nuolat nutinka kurioziškų situacijų, o tai, kad dramblį skaitytojas pažįsta nuo mažumės, daro jį savą ir artimą. Šeima, ypač paties Babaro, - svarbi kūrinio vertybė. Dėl žmonos Celestės ir vaikų saugumo jis pasiryžęs padaryti viską, ne mažiau jam svarbios ir jų užgaidos, tegul ir nuvarančios jį nuo kojų. Babaras apibendrina: „Auginti vaikus nelengva, <…> bet tokie jie, tie vaikai, meilučiai. Be jų negalėčiau gyventi“ (p. 104).
Apibendrindamas J. de Brunhoffo sukurtas knygas apie Babarą (ypač „Babaras ir jo šeima“, „Karalius Babaras“ ir „Babaras ir Kalėdų Senelis“) vaikų literatūros specialistas Harry C. Payne’as teigia, kad jos yra tiek apie suaugusiųjų atsakomybę, tiek apie vaikišką pasimėgavimą (angl. playfulness). Svarbu atkreipti dėmesį, kad tėvu Babaras tampa dukart. Pirmą kartą - simboliškai, kai prisiima atsakomybę už savo karalystę. Juk jis yra absoliutus monarchas, sprendžiantis savo tautos likimą. O antrą kartą - kai jam gimsta vaikai. Abi pareigas jis prisiima su malonumu ir stengiasi, kad jo vaikai (tiek simboliniai, tiek tikrieji) gyventų kuo gražiau ir geriau.
Pamokos ir Gyvenimo Realijos
Dramblio Babaro nuotykiai pateikia daug svarbių, ir šiandien aktualių pamokų - jos kūrinyje pridengtos nuotykių, juokingų aplinkybių apdaru. Visų pirma, Babaro pavyzdys teigia mokymosi, apsiskaitymo svarbą. Senosios ponios dėka gavęs gerą išsilavinimą, Babaras tampa karaliumi ir sumanumu bei gerumu sukuria klestinčią šalį. Proto naudą rodo ir tai, kaip Babaras nugali raganosius. Antrojoje knygoje jam išvykus į povestuvinę kelionę neprotingas drambliuko Artūro poelgis (vienam raganosiui jis pritaiso prie uodegos petardą…) sukelia dramblių ir raganosių karą.
Knygos teigia gyvenimo džiaugsmą, kviečia mėgautis kiekviena akimirka, bet nenutyli, kad visa pasiekiama sunkiu darbu ir pasiaukojimu. Dramblio Babaro nuotykiai trykšta gyvenimo džiaugsmu, siekiu sukurti pasaulį, kuris būtų geras tiek vaikams, tiek visiems gentainiams. Vis dėlto kone kiekvienoje knygoje J. de Brunhoffas kalba ir apie tamsiąją gyvenimo pusę - apie karą, ligas, nelaimingus atsitikimus ir pavojus. Tai aiški programinė autoriaus nuostata: net mažiausiesiems, kuriems ir skirtos jo knygos, būtina atskleisti įvairiopą gyvenimą, nevalia nieko nutylėti. Juk kartais gyvenime nutinka blogų dalykų, todėl reikia gebėti su tuo susitaikyti, kaip ir jam pačiam teko susitaikyti su liga. Vaikams apie blogybes ir skaudulius kūrėjas rašė jautriai, siekdamas ne įbauginti, bet įspėti - visos bėdos knygose baigiasi laimingai. Sunkumai turi ne gąsdinti, ne kelti neramias mintis, o kaip tik įkvėpti nenuleist rankų. Senoji ponia kalba: „Gyvenime niekada negalima prarasti vilties. Bjauri gyvatė man kirto, bet likau gyva. Kornelijus irgi pasveiko. Tad kibkim į darbą ir visada būsim laimingi“ (p. 28).
Dramblio Babaro nuotykiai buvo kritikuoti ne tik dėl kolonialistinės dvasios, rasistinių stereotipų, bet ir dėl lyčių nelygybės. Ypač nelygybė atsiskleidžia, kai drambliai apsirengia ir imasi įvairių profesijų. Iki tol jie buvo vientisa minia, todėl sunku pasakyti, ar, pavyzdžiui, dramblės kovėsi su raganosiais, bet jų tikra neregime tarp darbininkų, inžinierių, karininkų, jų vieta tik šalia vaikų (auklės, mokytojos), vyrų ar virtuvėje (p. 134). Vienintelė šiokią tokią galią turinti moteris - senoji ponia.
Kaip jau rašiau, „Dramblio Babaro nuotykių“ neprisijaukinau: nemaloniai nuteikė ne tik rasistinės ir kolonialistinės nuostatos, nepatrauklus pasirodė ir pats literatūrinis audinys: psichologinių niuansų stoka, padrikas stilius, nelogiškumas. Besigilindama supratau, kad dalį šių knygų žavesio ir sudaro tas nepertraukiamas nuotykių srautas be perėjimų, reikšmingesnių pastabų ar apibendrinimų, kas labai patinka mažiesiems. Juk tokių istorijų labai lengva ...
Kaip skaityti knygas - Vaikai pataria - Mokykla HEROJUS
Raidė „J“: Mokymasis ir Jos Svarba Lietuvių Kalboje
ABC Vaikams siūlo interaktyvų ir efektyvų būdą, kaip vaikai gali išmokti raidę „J“. Paspauskite ant raidės „J“: Mūsų svetainėje vaikai gali spausti ant raidės „J“, kad matytų, kaip ji atrodo, ir išgirstų jos tarimą. Mokymasis žingsnis po žingsnio: Svetainė leidžia vaikams mokytis raidės „J“ žingsnis po žingsnio. Vaikai gali pradėti nuo raidės „J“ ir pereiti prie kitos raidės tik tada, kai jaučiasi pasitikintys dėl raidės „J“ formos ir tarimo. Didžioji raidė „J“: Naudojama sakiniuose ir pavadinimuose. Mažoji raidė „j“: Dažniausiai naudojama tekstuose ir sakiniuose. Rankraštinė raidė „j“: Rašant ranka, ši raidė gali atrodyti šiek tiek kitaip, tačiau jos tarimas išlieka tas pats. Spalvotos raidės: Mokymo programos dažnai naudoja spalvotas raidės „J“ versijas, kad pritrauktų vaikų dėmesį ir palengvintų mokymosi procesą.
Raidė „J“ yra svarbi lietuviškoje abėcėlėje, todėl svarbu ją gerai įsisavinti. Raidė „J“ turi ilgą istoriją ir yra kilusi iš lotynų abėcėlės. Raidė „J“ yra svarbi lietuviškos abėcėlės dalis, kuri dažnai naudojama įvairiuose žodžiuose. ABC Vaikams siūlo efektyvų ir smagų būdą mokytis lietuviškos abėcėlės internetu.
Vaiko Skaitymo Raidos Stebėjimas ir Pagalba
Skaitymas - vienas svarbiausių įgūdžių, formuojančių vaiko mokymosi sėkmę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas vaikas mokosi skaityti savaip: vieni perpranta raidžių pasaulį greitai, kitiems tai reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Tačiau kaip žinoti, kada vaiko skaitymo raida yra normali, o kada reikalinga pagalba?
Kaip vystosi vaiko skaitymo gebėjimai pagal amžių?
- 4-5 metų: Vaikas pradeda domėtis raidėmis, knygomis, mėgsta klausytis skaitomų istorijų. Atpažįsta kai kurias raides, ypač savo vardo raideles. Bando „skaityti“ pasitelkdamas paveikslėlius - supranta teksto kryptį.
- 6-7 metų (1 klasė): Išmoksta sujungti raides į skiemenis ir skaito garsiai. Pradeda suvokti, ką skaito, tačiau skaitymas vis dar lėtas ir trapus. Gali supainioti vizualiai panašias raides: b/d/p/q, m/n, u/n.
- 8-9 metų (2-3 klasės): Skaitymo tempas gerėja, atsiranda sklandumas. Vaikas pradeda skaityti savarankiškai, labiau gilinasi į turinį. Išmoksta naudoti skaitymą mokymuisi - supranta instrukcijas, atsako į klausimus iš teksto.
- Po 9 metų: Skaitymas tampa įprastu mokymosi įrankiu. Vaikas turėtų gebėti skaityti tyliai, suprasti ir interpretuoti tekstą.
Kada reikėtų sunerimti?
Kiekvienas vaikas unikalus, tačiau tam tikri ženklai rodo, kad gali reikėti pagalbos:
- Vaikas baigiant 1 klasę vis dar sunkiai pažįsta raides.
- Skaito labai lėtai, sunkiai jungia skiemenis ar painioja raides.
- Vengia skaitymo, sako „nepatinka“, „nuobodu“, „sunku“.
- Bijosi skaityti garsiai ar skaito tyliai, beveik be garso.
- Skaitomas tekstas lieka nesuprastas - vaikas negali papasakoti, ką perskaitė.
- Skaito gerokai prasčiau nei bendraamžiai arba turi žemą pasitikėjimą savimi.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Jeigu pastebite aukščiau paminėtus ženklus, svarbu ne laukti, o kreiptis pagalbos kuo anksčiau. Kuo greičiau suteikiama pagalba, tuo lengviau vaikui grįžti į natūralų mokymosi ritmą. Privačios skaitymo pamokos gali padėti:
- Išsiaiškinti skaitymo sunkumų priežastis.
- Pradėti mokytis pagal individualų planą.
- Lavinti skaitymo supratimą, tempą ir pasitikėjimą savimi.
- Sumažinti stresą ir baimę skaityti.
📍 Skaitymo pagalba Vilniuje: Mūsų privačios pamokos Vilniuje padeda vaikams nuo pirmųjų žingsnių iki pažangių įgūdžių.
Priebalsio „J“ Rašymo Taisyklės Lietuvių Kalboje
- Lietuviškuose žodžiuose priebalsis j dažniausiai rašoma pagal taisyklingą tarimą.
- Kai kuriuos lietuviškus žodžius, kuriuose priebalsis j tariamas, bet raidė nerašoma.
- Senesniuose skoliniuose priebalsis j tariamas ir rašomas (dažniausiai prieš ilgai tariamą o), o naujesniuose tarptautiniuose žodžiuose tariamas, bet nerašomas.
- Kai kuriuose sudurtinius nelietuviškos kilmės žodžius, kuriuose j tariamas ir rašomas.
- Kai kuriuose nelietuviškos kilmės žodžiuose j tarp balsių tariamas ir rašomas.
- Tarptautiniuose žodžiuose prieš lietuviškas galūnes ir priesagas priebalsis j tariamas irrašomas, o prieš nelietuviškas priesagas - tariamas, bet nerašomas.
Raudonos Vėliavėlės ir Logopedo Pagalba
Jei ant kūdikio odos pamatome bėrimų - tuoj skambiname pediatrui. Jei vaikas vemia, viduriuoja - taip pat iškart skambiname gydytojui. Ir tai labai natūralu, juk tėvai, net ir prisiskaitę įvairios literatūros, straipsnių ar informacijos interneto forumuose, vis vien, dažniausiai, nerizikuoja sprendimo priimti patys ir gydytis savarankiškai. Kliaujamės specialisto, t.y. gydytojo, patarimais. O kaip atsitinka, jei trejų sulaukęs mažylis dar nekalba? Kalba nerišliai? Jei dvejų metukų vaikas neatsiliepia į vardą arba kalba tik kai nori, o prašomas pakartoti - užsirakina po devyniomis spynomis? Ar tada jau kreipiamės į logopedą? Ar dar bandome palaukti ir žiūrėti, kaip bus toliau? Tam, kad nepraleistumėte svarbių momentų vaiko kalbos raidoje - pateikiu “raudonas vėliavėles”, jei situacija Jums artima ar net labai gerai pažįstama - nebelaukite ir kreipkitės pagalbos.
Pusantrų metų…
- vaikas neatsiliepia į vardą: Jeigu mažylis neatsiliepia į vardą, kitus aplinkos garsus, garsius trinktelėjimus - galime įtarti klausos problemas, raidos sutrikimus. Kuo anksčiau atpažįstama problema - tuo lengviau galime ją spręsti, mažinti ar visai ištaisyti pasėkmės.
- nenori kartoti garsų, nemėgdžioja gyvūnų garsų: Jeigu Jūsų mažylis nelinkęs atkartoti, daugiau mėgsta tylėti, klausytis, tai nebūtinai rodo kalbos sutrikimą. Gal sulėtėjusią kalbos raidą. Vis dėlto, kiek yra skirtingų vaikų, tiek ir skirtingų atvejų. Norėdami plėtoti kalbos raidą - turėtume padėti vaikui suaktyvinti atkartojimo įgūdžius arba rasti priežastį, dėl ko vaikas kartoti nelinkęs. Plačiau apie tai pakomentuoti galės būtent logopedas.
- nesupranta prašymų (niam niam, ateik, išsižiok ir pan): Šis momentas išduoda, kad gali strigti mažylio kalbos suvokimas. Tik pasitarę su specialistu žinosite, ar dėl to reikėtų nerimauti, ar, vis dėlto, pakaks atlikti nurodytų užduočių namuose ir taip savarankiškai ugdyti mažylio įgūdžius, plėsti žodyną, ugdyti suvokimą.
- nemėdoja gestų (pvz. ate ate, duok penkis), neatkartoja veiksmo (ploti, belsti ir pan.): Vaikas nenori kartoti žodžių. Ar jis nori atkartoti veiksmą? Tai kelias, kurį turi praeiti Jūsų tuoj dvimetukas, jei nori mokytis kalbėti ilgesniais, nei vieno žodelio sakiniais. Gal stringa smulki motorika? Vėlgi, tik specialistas Jums pakomentuos vaiko elgesį ir atsakys, ar toks veiksmų nekartojimas kelia problemų, ar, dar galite laukti ir skatinti atkartojimus namuose. Specialistas tikrai parodys, kokie žaidimai tiks būtent Jūsų atveju.
- nesidomi žaislais: Apskritai, vaikų smalsumas yra genetiškai užkoduotas, įprastai jo nereikia skatinti ar kitaip versti vaiką išsiaiškinti, kad slepiasi dėžutėse, stalčiuose ar lentynose. Tad jei pastebite, kad vaikas pasyvesnis, nesidomi žaislais arba domisi tik specifiniais (specifinis gali būti ir žaidimas, pvz. rikiavimas), vertėtų pasikonsultuoti su specialistu.
- nereaguoja į garsus, neatsisuka į garso pusę: Kaip ir su vardu, taip ir su garsais, refleksiškai atsisukame į tą pusę, iš kurios sklinda garsas. Kur garsiai sudužo lėkštė ar kas paskambino į duris? Ten pasukame ausį. Jeigu matote, kad vaikutis nesidomi garsais ir į garso pusę neatsisuka, galime įtarti klausos ar raidos sutrikimą. Būtinai pasitarkite su specialistais.
Dvejų metų vaikas…
- nesako dviejų žodžių junginių: Kad būtų paprasčiau suprasti, ar vaiko kalba vystosi tinkamai, savikontrolei vertinkite taip: vieneri metai - vienas žodis, dveji metai - du žodžiai, treji metai - trys ir t.t. Vadinasi, jei vaikutis, sulaukęs dvejų dar nesako tokių junginių: “mama duok”, “noriu apapa”, “duok gerti” ir panašių frazių, tai gali būti raudona vėliavėlė dėl kalbos raidos sulėtėjimo. Dar kartelį pasikartosiu, kiekvienas vaikas individualus ir kalbos raida taip pat, tad geriausia yra tartis su specialistais ir gauti rekomendacijų tolesniam darbui, arba, jei yra būtinybė, dirbti kartu su logopedu.
- nerodo prašomų daiktų (paveikslėlių, kūno dalių): „Parodyk, kur katė. O kur šuo? O kur namas? Va, namas! Puiku!” - taip ir panašiai mokome kalbos ir suvokimo mažylius. Nebūtinai knygutėse, juk ir aplinkoje, kieme galime žaisti tą patį žaidimą. O jeigu dvejų sulaukęs vaikutis neklauso ir nerodo prašomų paveikslėlių ar daiktų? Tada reikėtų sunerimti. Gali būti, kad mažylio pasyvus žodynas dar nėra pakankamas, kad jis galėtų Jums parodyti tinkamą paveikslėlį, gal jam sunkiau su kalbos suvokimu, gal jis prasčiau girdi? Atvejų yra įvairių. Geriausiai Jums į tai atsakys ir situaciją pakomentuos specialistas.
- nerodo pirštuku: Įprasta, kad nemokėdamas kalbėti vaikutis imasi piršto, ir visur veda tėvus ir tuo pirštu rodo, ko jam reikia, ir ką jam paduoti. O jei nerodo pirštu ir niekaip nesugalvoja, kokios komunikacijos priemonės imtis? Pasitarę su specialistais tikrai rasite atsakymus, kodėl ir kaip vaikui galite padėti.
- nemėdoja aplinkoje matomų veiksmų: Mama verda valgyti? Mažylis irgi bando kažką maišyti puode. Mama tvarkosi? Žiūrėkit, tuoj ir mažylis žaidime imituoja siurbimą, šlavimą ar dulkių valymą. Šiuo mėgdžiojimo periodu labai patogu vaiką mokyti įvairių žodelių, garsų mėgdžiojimo, eilėraštukų ar pirštelių žaidinimų. Jeigu vaiko žaidime tokio kartojimo užuomazgų nematote, taip pat galite tartis su logopedu. Po konsultacijos gausite ne tik patarimų, bet ir platesnį kalbos vertinimą.
Nuo dvejų iki trejų metų vaikas netaria „K, G, V, F, T, D, P, B“ garsų
Šie, lengvos artikuliacijos garsai, įprastai atsiranda ir atsipainioja iki trejų metų, mažyliui tyrinėjant savo kalbos padargus, žaidžiant garsais ir imituojant aplinką. Tai normaliai įvyksta iki trejų metų. Jei dar girdite “Tatė”, vietoje “Katė” arba “Dal” vietoje “Gal” - logopedo pagalba tikrai pravers. Žaidžiant įvairius artikuliacinius žaidimus, garselius nesunkiai gražinsite į vietas.
Trejų metų vaikas…
- kalba sava kalba: Kaip matote, iki trejų metukų, mažylis jau susikrauna nemenką kalbos bagažą: žodyną, motoriką, garsus, suvokimą. Tad jei mažylis vis dar neaiškiai šnekasi su šeimos nariais, bendrauja tik jam (arba dar mamai) suprantama kalba, reikėtų pasitarti su logopedu ir padėti vaikui aiškiai ir rišliai komunikuoti ir su kitais žmonėmis (vaikais darželyje, seneliais, draugais). Trejų metų vaikučiai tikrai turi daug ką papasakoti, paaiškinti ir išsiaiškinti, o sulėtėjusi kalbos raida užrakina labai daug durų.
- painioja skiemenis vietomis: Ne “Kamuolys”, o “Makalys”, ne “Kiškis”, o “Šiškis” ir kiti mažųjų kalbos perliukai tikrai galiprajuokinti ir didžiausią surūgėlį. Kad ir kaip mielai tai skambėtų, nereikėtų skatinti tokio netaisyklingo žodžių tarimo atkartojant “Makaliukas”. Priešingai, reikėtų kartoti taisyklingą variantą. Jei mažyliui vis tiek sunkiai sekasi atkartoti žodį taisyklingai, kaip ką tik išgirdo tėvelius sakant, pasikonsultuokite su logopedu dėl girdimojo vaiko suvokimo lavinimo ir ugdymo.
- kalba negramatiškais sakiniais: Daugelis gramatinių netaisyklingumų yra labai tikėtini būtent iki vaikui sulaukus trejų, trejų su puse. Jau vėliau, derinti daiktavardį su būdvardžiu ar skaitvardžiu (graži katė, didelis pilvas, dvi vazos, du šunys ir pan.) tikrai turėtų be vargo. Jeigu vaikui sekasi sunkiau - nedelskite ir pasikonsultuokite su logopedu.
- kalbėdamas liežuvį laiko tarp dantų: Manote, kad tai išaugama? Anaiptol. Tai ne tik neišaugama, bet dar ir stipriai gadina taisyklingą vaiko sukandimą. Tarpdantinė liežuvio pozicija išduoda apie silpnus liežuvio ar artikuliacinius raumenis, galimai silpną smulkią motoriką. Šis sutrikimas ne išaugamas, o taisomas koreguojant liežuvio padėtį ir stiprinant raumenis. Ir tik kartu su logopedu.
Link ketverių dar negirdite garsų „Š, Ž, Č, L, S, Z“
Šie garsai jau sunkesnės artikuliacijos, tačiau, jei vaikas sulaukė ketverių metų, o minėti garseliai išėję iš rikiuotės - padėti gali aktyvios artikuliacinės mankštos, siekiant išmokyti taisyklingos liežuvio ir lūpų padėties, foneminės klausos lavinimas bei logopedo, tėvų ir vaiko bendradarbiavimas, sustatant viską į vietas.
Vaikas kalbėdamas užstringa, tęsia garsus, girdite pasikartojančius skiemenis, ar ilgas tylos pauzes
Arba kitaip - jei girdite vaiką mikčiojant. Jaunesniame amžiuje pradėjus korekcinį darbą, galima stirpiai sumažinti užsikirtimus, išmokyti vaiką kontroliuoti kvėpavimą, tarimą ir kitų korekcijos paslapčių.
