Kovo 25-oji yra labai reikšminga mūsų tradicinio kalendoriaus data. Taigi gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė - Gandrinės! Nuo seno buvo tikima, kad gandras grįždamas parneša ant savo sparnų kielę, o ši ir išspardo paskutinius ledukus. Sugrįžę gandrai tarsi išvaiko paskutinius žiemos likučius. Prasideda šiltasis metų laikas. Kovo 25-oji vadinama Gandrinėmis. Tai mūsų baltojo gandro sugrįžimo diena, nors vieni jų parskrenda anksčiau, kiti vėliau minėtos dienos. Vaikams sakoma, kad atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, gandrai parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“.
Baltasis gandras yra didelis, ilgu snapu, ilgomis kojomis, ilgu kaklu paukštis. Visas kūnas baltas, tik sparnai juodi. Snapas ir kojos raudonos. Pasmakrė neplunksnuota ir raudona. Jauniklių sparnai juodi, rusvo atspalvio. Didelis paukštis. Patinai vidutiniškai yra stambesni už pateles. Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant elektros perdavimo linijos stulpų, vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip juos taisydami, sukrauna gana didelį statinį, kuris neretai per gandrų peštynes ir stiprius vėjus nukenčia. Balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį gandralizdyje deda 1-7, vidutiniškai 4 matinius, baltus kiaušinius. Kiaušiniai 71,3-51,5 mm dydžio ir 115 g svorio. Pakaitomis peri patelė ir patinas 31-34 dienas. Išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 58-64 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido su tėvais. Aktyvūs dieną. Skrenda ištiesęs kaklą ir toli užpakalin ištiesęs kojas, pakaitomis plasnoja ir sklendžia. Mėgsta sklandyti aukštai padangėje. Traukia netvarkingu būriu. Balsas beveik negirdimas. Susijaudinę suaugę gandrai stovėdami ar tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užversdami galvą visada sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję - šnypščia. Iš prigimties šie paukščiai nėra labai draugiški savo gentainiams. Dažniausiai peri pavienės poros, gerokai rečiau peri kolonijomis.
Baltasis gandras oportunistinis „grobuonis“ - kitaip tariant, jis minta ant žemės vyraujančiais gausiausiais, beveik vien gyvūninės kilmės maisto objektais. Maisto ieško tik dieną, dažniausiai pavieniui, poromis, vienos šeimos dydžio grupėmis drėgnose pievose, balose ir ganyklose. Įprastai maitinasi netoli nuo perėjimo vietos. Kai maisto ieško abu tėvai, stengiasi, kad lizdas būtų matomas, tačiau retkarčiais maisto ieško ir už 3-5 km nuo lizdo. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvis, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius, taip pat ir gyvates, neretai kiškių jauniklius ar net žebenkštis.
Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai: starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Tai nacionalinis mūsų paukštis - Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje. Pagal paskelbtas 1994-2010 m. duomenis, Ciconia ciconia ciconia Linnaeus, 1758; nominuotas porūšis. Pirmasis oficialiai aprašė Karlas Linėjus 1758 m. Peri Europoje (išskyrus Britų salas, Islandiją, vidurio ir šiaurinę Skaninaviją, Suomija ir didžiąją Europinės Rusijos dalį), Mažojoje Azijoje, šiaurės vakarų Afrikoje. Ciconia ciconia asiatica Severtsov, 1873; šį porūšį pirmas aprašė rusų gamtininkas 1873 m., Nikolajus Severcovas. Arealo vakaruose paplitęs nuo Jutlandijos, Suomijos įlankos šiaurėje iki Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų pietuose ir iki Ukrainos, Užkaukazės rytuose. Kita populiacija paplitusi Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje labai dažna rūšis ir jų populiacija yra tikrai didelė - priskaičiuojama apie 20 tūkstančių perinčių porų (2016 m. duomenys), ir pagal tankumą bene vienintelė tokia visoje Europoje.
Žiemojo gandrai neįtikėtinai toli, Afrikoje, pasiekdami Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą. Mįslinga, kodėl jie į žiemavietes skrenda dviem keliais: dalis - per Egiptą, palei Nilą, kita - Atlanto pakrante. Baltieji gandrai žiemaviečių link pradeda keliauti jau nuo rugpjūčio vidurio, bet rugpjūčio 24-oji, Šventojo Baltramiejaus diena, Lietuvoje tradiciškai laikoma gandrų palydomis. Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25 d., todėl tą dieną senovės lietuviai vadindavo „Blovieščiais“ ir buvo švenčiama kaip Gandro sugrįžtuvių diena. Lietuvoje perintys baltieji gandrai žiemoti paprastai lekia vadinamuoju rytiniu keliu - tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad jie kelioms dienoms apsistoja pailsėti. Po to skrenda per Turkiją iki Sinajaus pusiasalio, kur dar sykį ilsisi. Afrikoje jie keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia ir lieka žiemoti, o kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2-3 mėnesius.
Tikėtina, kad Gandrinės kitados, gal akmens amžiuje, prieš keletą tūkstančių metų, laikytos ir metų pradžia. Juk prasideda šiltasis pusmetis; ne tik kad jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška iš savo irštvos išsiritusi, pradeda karaliauti miške. Visai natūralu nuo pavasario metus skaičiuoti… Taip senovėje darydavo romėnai bei kitos žemdirbių tautos. Po Lietuvos krikšto gamtos šventė buvo sutapdinta su Viešpaties apreiškimu Švč. Mergelei Marijai; archangelas Gabrielius pranešė Dangaus nutarimą pasirinkti Mariją Jėzaus Kristaus motina. Kaime sakydavo - Blovieščiai. Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji itin buvo sureikšminta.
Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Nuo seno gerbiamas žmonių, laikomas sodybos, kurioje įsikuria, globotoju, santarvės nešėju. Manoma, kad gandrai neša laimę tiems namams, šalia kurių jie ir įsikuria. Žmonės, belaukdami gandrų ir norėdami, kad būtent jų sodyboje jie apsigyventų, dažnai iškelia medžiuose ar ant pastatų ratą ar kitokią konstrukciją. Deja, šis paukštis mėgsta pasirinkti sau patinkančią vietą.
Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, - džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, - tada vangiai darbai eis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ - sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios - šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį… Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Nuo šiol ne tik senovėje, bet dar ir iki šių dienų yra išlikęs įdomus burtas: kaip gandrą pamatysi pirmą kartą (parskridusį), taip tau ir seksis. Sakoma, kad geriau, kai pamatai skrendantį, o ne tupintį ar stovintį.
Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente; sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka“. Gandrinės dieną buvo draudžiami bet kokie darbai, negalima nieko niekam skolinti, bet ką nešti iš miško. Vyrai lauko darbų nedirbdavo, net išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo neįkals. Negalima nieko skolinti iš namų - pernešus per ežią svetimą daiktą, galima gyvulius susargdinti. Moterys nešukuodavo plaukų, nešluodavo aslos, kad vištos vasarą daržų neiškapstytų. Iš tą dieną sudėtų kiaušinių neperino viščiukų - atidėdavo tuos kiaušinius pirmosios sėjos dienos pusryčiams. Ir iš miško šiukštu vežti žabus, - vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių“ bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai - kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. O įdomiausias pavadinimas - kaukorai, nes primena mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais, - kad pasėti javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užderėtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Nuo Blovieščių privalu ir pavakarius šeimai ruošti, - diena įveikė naktį, o nelengvi pavasario darbai jau čia pat.
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį - laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienapjoviui, koks bus oras - lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas - prieš lietų, jeigu baltumu šviečia - prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas - tikrai bus lietaus, o jei žabus - bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti, gandras vis dar purvinas - lis ilgai.
Rudeniop gimtinę gandrai paliks per Šv. Baltramiejų, kartu išsinešdami ir pavakarius, nes diena gerokai sutrumpės, o sunkių darbų - kaip ir nebeliks. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo svarbus sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais.
Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažintos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai pažįstamais vardais vadino. Keli vaikai tą vaikiną pasiėmė ir į savo namus parsigabeno. Namų motina, arba šeimininkė, buvo šluba ir sunkiai galėjo paeiti. Ji tą vaikiną gerai priėmė, vaišino, daugiausia keptomis varlėmis bei žalčiais. Galiausiai vaikinas paklausė, kaip geroji šeimininkė koją nulūžo. Tai ta jam atsiliepė: - Ar atsimeni, kaip tu pernai savo gandrienei koją pamušei? Žiūrėk, tai aš esu ta gandrienė. Vaikinas nežinojo, nei kaip išsiteisint, ir buvo labai sugėdintas dėl savo netikumo ir jokio ramumo neteko. Tačiau kiti laivininkai galėjo gerai linksmintis. Jų gerieji darbai, kuriuos buvo darę gandrams savo tėviškėje, buvo atlyginti. Ypač tokiems, kurie gandrus pašeria, jei kartais per anksti parkeliauja. Laivininkai visą žiemą turėjo ten praleisti. Kai artinos pavasaris, liepė jiems pasiruošti keliauti namo. Tada vienas gandras jiems kelią rodysiąs. Tą turį sekti, ir jis parvesiąs juos į tėviškę. Taip ir įvyko. Laivininkai buvo visokiu maistu aprūpinti. Vieną rytą ten nebuvo matyti nė vieno žmogaus, tik gandras sklandė apie laivą. Laivininkai jį sekė su laivu ir laimingai parkeliavo į savo tėviškę.
„Kiškučių“ grupės vaikai, sulaukę Gandro dienos, kvietė tėvelius į lopšelio-darželio salę kartu pasidžiaugti prasidedančiu pavasariu. Grupės auklėtojos supažindino vaikučius su lietuvių liaudies tradicijomis. Piemenukais tapę grupės vaikai prasimanė įvairių pramogų: žaidė liaudiškus žaidimus, dainavo, grojo piemenėlių muzikiniais instrumentais, šoko ratelius, klausėsi įvairių gamtos garsų bei pasakojimų apie paukščius. Taip smagu buvo erzinti gandrą! Kovo 25-oji vadinama Gandrinėmis. Minėdami šią šventę, žiūrėjome filmus apie gandrus ir jų gyvenimą, vaikai klausėsi bibliotekininkės skaitomos pasakos „Gandrų batai“. Čia mažieji sužinojo, kodėl šių paukščių snapas ir kojos yra raudonos spalvos? Sužinoję nemažai informacijos, ėmėmės darbo. Na, o rytmečiui baigiantis šokome nuotaikingą ratelį „Gandras, gandras gražus paukštis“, kurio viduryje sukosi vienas iš vaikų, imituodamas gandrą.
Lietuvoje ir Baltarusijoje baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu, o Hanoveryje vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo 2000“ šis paukštis buvo Lenkijos talismanu.
Nuo Blovieščių privalu ir pavakarius šeimai ruošti, - diena įveikė naktį, o nelengvi pavasario darbai jau čia pat.
