Kas yra tikras herojus ar herojė? Ar tai nepaprastai fiziškai stiprus žmogus, supergaliomis ir ginklais stojantis į kovą su blogiukais? Ne viena į vasario knygų topą patekusi knyga kalba apie herojus - tikrus ir išgalvotus. Tik šie herojai visai ne tokie, kokius pratę matyti veiksmo filmuose ir animacijoje.
Didvyris - tai žmogus, herojus, kuris savo darbais ir poelgiais pabrėžia svarbias moralines vertybes, gina teisingumą ir gėrį. Dažniausiai didvyriai nesididžiuoja savo žygiais ir veiklomis, bet visuomet tampa autoritetu aplinkiniams. Kyla klausimas: ar didvyris visuomet laimi fizinę kovą? Juk įrodyti savo galią ar pranašumą įmanoma ne tik fizinėje kovoje. Moralė ir dora yra vienos svarbiausių ir aktualiausių šiandieniniame pasaulyje, verčiančios susimąstyti apie tai, jog vis yra mažiau žmonių, ginančių šiuos principus. Ir visgi, ne visi žmonės gali taip didvyriais, nes tam reikia ryžto ir drąsos.
Tikri herojai nevilki apsiaustų, nedėvi veidą slepiančių kaukių ir neturi antgamtiškų galių. Sutikęs gatvėje - jų neatpažinsi. Žmonės kaip žmonės. O vis dėlto jie tą lemiamą akimirką, kai reikia apsispręsti, į kurią pusę - gėrio ar blogio - stoti, jei ir sudvejoja, tai tik minutėlę ir, nepaisydami mirtino pavojaus, daro tai, kas teisinga.
Nėra visuomenės be didvyrių, nėra istorijos nei epo be herojų. Graikų Achilas, babiloniečių Gilgamešas, indų Ardžūna, keltų Kuchulinas ir daug kitų įžymių didvyrių iki šiol jaudina žmoniją. Didvyriai − nepaprasti žmonės, apdovanoti ir globojami dievų ar patys pusiau dievai. Štai šlovingasis Achilas - nereidės Tetidės sūnus, stiprusis Heraklis - Dzeuso sūnus, šviesusis Ardžūna - griausmavaldžio Indros sūnus, nenugalimasis Kuchulinas - dievo Lugo įsikūnijimas. Būdami tikri ar fiktyvūs, žmogiški ar dieviški, didvyriai ir pasakojimai apie juos tampa matu, leidžiančiu pasitikrinti žmogiškąsias vertybes, o didvyrių žygiai ir jų spinduliuojama šlovė nepraranda žavesio ir šiandien.
Epų didvyriai - nepaprastos galios vyrai, dievų apdovanoti narsa ir didžiule fizine jėga, skinantys pergales mūšio lauke ir laimintys asmenines dvikovas. Tai tūkstantmečius gyvuojantis archetipinis vaizdinys.
Nors Lietuvoje neturime išlikusių epinių pasakojimų, tačiau neabejotinas didvyrio mito pavyzdys yra LDK valdovas Vytautas Didysis, tapęs didvyriu dėl karinių ir politinių pergalių, leidusių išplėsti LDK nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvoje Vytautas ne vieną šimtmetį buvo valdovo idealas, o vėlesni kunigaikščiai nurodydavo esantys Vytauto įpėdiniai. Vytauto šlovė sklido ne tik bajoriškuose sluoksniuose, − jo vaizdinys išliko ir liaudies pasakojimuose, perduodamuose iš kartos į kartą daugiau kaip 500 metų (tiesa, ne lietuvių, o baltarusių ir karaimų atmintyje). Folklore Vytautas įgyja mitinių bruožų, įgyja stebuklingų galių ir netgi milžino pavidalą. Trakų karaimai iki mūsų dienų išsaugojo legendą apie tai, kaip Vytautas išgelbėjo Trakus nuo potvynio. Galvei ir Skaisčiui užliejus Trakus, Vytautas atjojo ant žirgo, o jo žirgas tol gėrė vandenį, kol ežero vanduo atslūgo. Tačiau fizinė jėga nebūtinai yra didvyrio pagrindinis bruožas. Štai folklore Vytautas gali būti vaizduojamas ir kaip šventasis išminčius. Smolensko krašte užrašyta sakmė pasakoja, kad mirus Lenkijos valdovui neliko kam valdyti šalį. Tuomet buvo paleistas karališkas žirgas, kuris tris mėnesius klaidžiojo, kol surado seną išmintingą žmogų ir jam nusilenkė - tai buvo Vytautas.
Švenčiant Vasario 16-ąją, kyla klausimas, ar mitinių didvyrių rikiuotėje matome Lietuvos signatarus. Ar tuos, kurie pasirašė 1918 m. Nepriklausomybės aktą, 1949 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją, 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą laikome ypatingais žmonėmis? Ar jie tapo mūsų didvyriais? Tai žmonės, kurie kaip Vytautas Didysis, siekė Lietuvos laisvės ir didybės, - tik vieni kalaviju, kiti plunksna.
Tačiau signatarai - tai kolektyvinės tarybos, o didvyris turi būti išskirtinis, vienetinis asmuo. Mitas ir čia randa išeitį - iš signatarų iškyla vienas, pats ryškiausias, svarbiausias asmuo, kuris ir tampa mitiniu herojumi. Jis įkūnija visą tarybą − jam priskiriama kolektyvinė galia, o jo žygdarbiais tampa daugelio žmonių mintys ir darbai. Iš 1918 m. signatarų didvyrio vaidmuo atiteko Jonui Basanavičiui, 1949 m. deklaracijos - Jonui Žemaičiui-Vytautui, 1990 m. kovo 11 akto - Vytautui Landsbergiui. Jonas Basanavičius tapo didvyriu dar tarpukaryje. Ypač plačiai jo mitas pasklido po to, kai Basanavičius liko saugoti Vilnių lenkų okupacijos metu. Kitų valstybingumo aktų signatarų − Jono Žemaičio ir Vytauto Landsbergio mitologizavimas dar tebevyksta, tačiau tuo keliu jau esame toli nuėję. 2009 m. Jonas Žemaitis-Vytautas Seimo buvo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas TSRS okupacijos metais. Vytautas Landsbergis laikomas simboliniu pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu (jo eitos Aukščiausios Tarybos pirmininko pareigos 1990−1992 m. prilyginamos prezidento pareigoms). Šie iškilūs asmenys reprezentuoja vertybes, už kurias tuo metu buvo kovojama, bei dvasinę galią, kuri vedė į laisvės kovas ir Sąjūdžio mitingus. Mitas, suprojektuodamas laikmetį į didvyrių asmenybes, leidžia mums per asmenis pajusti to meto narsos ir laisvės dvasią, o sykiu ir išgyventi didvyrio archetipą. Jei liautumėmės rašyti istoriją ir pradėtume kurti epą, Lietuvos šimtmečio valstybingumo istoriją apgiedotume kaip trijų didvyrių (beje, dviejų Jonų ir dviejų Vytautų) žygdarbius.
Knygos, kurios moko apie didvyriškumą
Ne viena į vasario knygų topą patekusi knyga kalba apie herojus - tikrus ir išgalvotus. Tik šie herojai visai ne tokie, kokius pratę matyti veiksmo filmuose ir animacijoje.
Mažasis Loris
Mažasis Loris toks... lėtas, kad kol išsiruošia į lauką, žiema, jau žiūrėk, ėmė ir praėjo. Kad ir kaip stengiasi, niekaip jam nepavyksta pasidžiaugti visais metų laikais, bet ar tikrai tai bėda?
"Pašėlusi" eilėraščių knyga
Apie ką jie? Ne veltui parašiau, kad ši knyga pašėlusi - eilėraščiuose daug veiksmo, fantazijos, juoko, šokio: sproginėja muilo burbulai, mažieji piratai dainuodami lekia per marias... kol nepakvimpa mamos blynais, o linksmuolė karvė visą naktį šoka tango.
Vilkas ir skaitymo džiaugsmas
Iš anglų k. Pradėjęs lankytis bibliotekoje vilkas atranda skaitymo džiaugsmą, tampa geresnis ir išmoksta dalintis, tačiau jį be galo liūdina, kad visose istorijose jo gentainiai vaizduojami kaip blogiukai... Vilkas, leisdamasis į nuotykius bibliotekoje, būdamas malonus ir paslaugus, pelno visų pagarbą. Netgi kai prie bibliotekos pasirodo baisingas milžinas, vilkas randa netikėtą išeitį ir apsaugo visus bibliotekos lankytojus nuo beprasidedančios kovos... Argi jis ne kuo tikriausias didvyris?
Knyga paliečia ir labai svarbią įvairovės temą, nes atkreipia dėmesį į tai, kaip skaitytojams knygose svarbu ne tik pažinti kitus, bet ir atrasti į save panašius - tautybe, rase, gyvenimiškomis ar fizinėmis ypatybėmis bei kitkuo.
Kuosa Kro
Tai antra Nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno eilėraščių knyga vaikams apie Kuosą Kro. Kaip ir ankstesniame rinkinyje „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“, taip ir šiame eilėraščiai įvairaus amžiaus vaikams. Vieni žaismingesni ir paprastesni, kiti kiek lyriškesni, juose daugiau žaidimų kalba, tad jie reikalauja įsigilinimo, gausesnių žinių apie pasaulį, kalbą, jie jau ūgtelėjusiems pradinukams.
Kuosa Kro turi žvitrias akis, kuriomis stebi pasaulį ir įvairius jame vykstančius dalykus bei vertina juos - ypač jai įdomūs žmonės, ką jie daro, kaip elgiasi. Ne viską Kuosa supranta, todėl kartais eilėraščiuose pasigirsta kritiškos natos, nutaikytos į tai, ką žmonės daro su žeme, gyvūnais, miškais, kaip viską matuoja pinigais ar stengiasi pasisavinti. Kituose Kuosa neatsistebi žmonių gebėjimais, pavyzdžiui, gebėjimu kalbėti ir pasitelkus kalbą tiek daug nuveikti (eil. „Kuosa Kro ir žmonių kalba“). Šiame eilėraštyje grakščiai Kuosa parodo, kaip prisegus įvairias skirtingas priešdėlius prie žodžio „kalbėti“ gausime tiek daug skirtingų žodžių: įkalbėti, pakalbėti, užkalbėti. Kiti eilėraščiai, kuriuose nėra itin akivaizdžios didaktikos, yra humoristiniai, žaismingi, kiek absurdiški, štai, pavyzdžiui, Kuosa išgirdusi, kad mieste daug gėrybių, užsimano grybų... bet nė vieno neranda. Jei skristų į mišką - gal ir rastų, bet nenori, nes mieste šviesiau! (eil.
Akmens amžiaus pažintis
Iš anglų k. Pažintinis komiksas skaitytojus nukelia į tolimus tolimus laikus, kai nebuvo ne tik interneto ir išmaniųjų telefonų, bet nebuvo nei mašinų, nei plastiko, nei parduotuvių ar daugiaaukščių pastatų. Taip, akmens amžių! Informacija apie tų laikų gyvenimo ypatybes pateikiama pasitelkus nesudėtingą siužetą - kiek ūgtelėjusi Aurė pasakoja apie vieną savo dieną, atskleisdama, kur ir kaip gyvena, kaip jos šeima prasimano maisto, kokiais amatais užsiima, iš ko gamina įvairius kasdienius daiktus ir t. t. Iš vokiečių k.
Erichas Kästneris ir juokas
Garsiosios knygos „Dvynukės“ autorius, vokiečių vaikų literatūros klasikas Erichas Kästneris mėgo rašyti žaismingas ir juokingas, smagių nuotykių kupinas istorijas. Nors dauguma istorijų turi kokią nors potekstę, moralą, tačiau visų jų ašis yra malonus, geras, apvalantis juokas ir nuostaba - kartais pasijuokti ir prisikvatoti nė nereikia progos, visai kaip eilėraštyje „Kikeniai“, kur du vaikai nei iš šio, nei iš to ima leipti iš juoko. Rašytojas kviečia vaikus į fantazijų, netikėtų nuotykių, kurie nutinka bet kur ir bet kada, pasaulį.
Sabiha Kasimati - žuvų tyrėja
PRIEŠ SROVĘ. Matot, vaikučiai, net negyva žuvis geba plaukti pasroviui. O žuvelė Sabiha buvo stipri ir išdidi kaip lašiša. Niekas negalėjo jos sustabdyti ir neleisti grįžti į tėvynę. Niekas negali sustabdyti Sabihos - ji nenuleidžia rankų ir siekia to, ko labiausiai trokšta. Pažintinis komiksas vaikus supažindins su stipria, įkvepiančia asmenybe - albanų mokslininke, žuvų tyrinėtoja Sabiha Kasimati. Nors gimė XX a. pradžioje, kai moterys paprastai gyvenime turėdavo mažokai pasirinkimų, ji gavo gerą išsilavinimą ir galėjo atsidėti mylimai veiklai. Tačiau jos, kaip ir daugelio žmonių įprastą gyvenimą, aptemdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, o paskui ir tėvynėje įvestas komunistinis režimas. Net ir priespaudos, kankinimų akivaizdoje, Sabiha išliko tvirta ir nė neketino taikstytis su neteisybe, absurdiškais valdžios reikalaimais, net jei tai jai galiausiai kainavo gyvybę. Ypač emociškai paveikus knygos epizodas, kai mokslininkė susitinka su diktatoriumi akis į akį ir liepiama persiimti komunistinės revoliucijos dvasia, atrėžia: „Aš esu biologė. Aš tikiu evoliucija, o ne revoliucija“ (p. Nors knyga pasakoja apie mums mažai pažįstamą šalį bei turbūt daugeliui visai negirdėtą mokslininkę, kartu knyga turėtų pasirodyti artima - tai pasakojimas ne tik apie stiprią, talentingą moterį, bet ir istorijos verpetus, kuriuos išgyvenome ir mes. Iš anglų k.
Siuzės mokslinis tyrimas
Visi skirtingai bandome susitaikyti su skaudžiomis netektimis. Dvylikametė Siuzė nuskendus geriausiai draugei Franei ir išgirdusi, kad „kartais tiesiog taip atsitinka“ (p. 16), negali susitaikyti su tokiu tuščiu paaiškinimu. Ji domisi mokslu, todėl tiki galinti rasti moksliškesnį paaiškinimą... Siuzė, išgirdusi apie medūzas, bando išsiaiškinti, ar jos galėjo būti draugės mirties priežastis. Pasakojimą įrėmina mokslinio tyrimo konstrukcija.
Holokausto liudininkai
AKIMIRKA APSISPRĘSTI. „Tikri herojai nevilki apsiaustų, nedėvi veidą slepiančių kaukių ir neturi antgamtiškų galių. Sutikęs gatvėje - jų neatpažinsi. Žmonės kaip žmonės. O vis dėlto jie tą lemiamą akimirką, kai reikia apsispręsti, į kurią pusę - gėrio ar blogio - stoti, jei ir sudvejoja, tai tik minutėlę ir, nepaisydami mirtino pavojaus, daro tai, kas teisinga“, - taip taikliai anotacijoje pristatoma istoriko dr. Tai viena tų knygų, kuri sausiems istoriniams faktams suteikia žmogišką veidą, padeda geriau suvokti Holokaustą, jo padarinius konkretiems žmonėms (tiek žydams, tiek neabejingiems kaimynams) ir visai Lietuvai. Iš Nyderlandų k.
Ekologinė distopija
Dėl neatsakingo žmonių elgesio su trapia žemės ekosistema, čia tampa vis sunkiau ir sunkiau gyventi žmonėms. Valstybės priima drakoniškas priemones riboti gyventojų skaičių ir taip mažinti padarinius gamtai - vienos tiesiog atsikratydamos žmonėmis, kitos - atimdamos iš dalies gyventojų daugelį patogumų, net teisę naudotis elektriniais prietaisais ar valgyti šiltą maistą. Šie žmonės vadinami - liekiais. Tokie yra ir broliai Akselis su Tomu. Sulaikius jų tėvus, kai šalyje pasikeičia valdžia, o kartu su ja ir požiūris į liekius, jie priversti bėgti. Prieš išvykdamas iš gimtųjų namų Akselis randa žurnalistės mamos paliktus užšifruotus dokumentus, kurie atkleidžia tiesą apie niekingą valdžios planą atsikratyti liekiais. Tai ekologinė distopija, tačiau vis dėlto joje svarbesnės ne ekologinės temos ar moralinės dilemos dėl žmonijos, bet intensyvi siužetinė linija, kurią galėtume susieti su psichologinio veiksmo trilerio žanru. Bus čia konspiracijos teorijų ir romantikos, apsimetėlių ir pavojingų nuotykių, netikėtų gerumo blyksnių ir žiaurumo.
Adelė Dirsytė - slapta vaikų draugė
„Adelė. Slapta vaikų draugė“ - tai jau antroji, tikėtina, ne paskutinė autorių s. Apie kūrybinę inspiraciją, kuri sietina su svarbiomis Lietuvoje asmenybėmis ir istorija, - pokalbis su knygos autorėmis. Paliečiate ir gilinatės į tokias temas kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, Adelės Dirsytės asmenybė.
Danguolė Gervytė: Mintis parašyti knygą apie Adelę Dirsytę kilo labai seniai, kai keliavau į Vorkutą ir su ekspedicijos grupe sustojome netoli Vorkutos, tundroje, tiksliau - Čumoje, ten 1947 m. Gal pirma mintis buvo apie knygą suaugusiesiems - apie įkvepiančią vienos moters pasaulietės, mokytojos, ateitininkės biografiją. Bet 2021 m. sulaukiau netikėto Bažnyčios kronikos fondo direktorės Dianos Adomaitienės skambučio, ji mane pakvietė sukurti ką nors vaikams apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Šį pasiūlymą gavau per nuobodžią pandemiją, todėl iškart sutikau. Paskui tą idėją išrutuliojome kartu su dailininke Jūrate.
Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė: Man Adelės Dirsytės istorija pasirodė ir asmeniškai aktuali, nes mano tėvai tuo laikotarpiu buvo šiuose lageriuose. Taip atgijo vaizdiniai, kuriuos pasakojo mama ir tėtis. Įdomu buvo žiūrėti s. Danguolės darytas šiandienos Vorkutos nuotraukas. Tačiau tuo metu pradėjome rengti knygą, skirtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai“. Taigi supratome, kad po „Kronikos“ tikrai rengsime knygą apie A. Dirsytę. Ėmiau galvoti apie leidinio stilių - yra istorinių nuotraukų, bet nenorėjau, kad knyga būtų vien piešta arba, tarkim, fotografijų albumas.
D. Gervytė: Esu dirbusi žurnalo jauniems „Lux“ redaktore, vėliau - sielovadoje, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje dėsčiau tikybą. Vaikų ir paauglių pasaulis man pažįstamas ir įdomus. Vaikams patinka herojai, jiems reikia idealų, įkvepiančių pavyzdžių, „supermenų“. Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo istorija yra pilna superherojų, o jų žygdarbiai ir nuotykiai gniaužia kvapą. Šias tikras istorijas reikia skubėti surinkti ir užrašyti, nes šie žmonės jau yra iškeliaujanti karta, bet gali tapti įkvėpimu ateinančioms kartoms. Dažnai sakau, kad šios knygos yra skirtos šeimai. Jas gali skaityti vieni vaikai, ir istorija bus suprantama, skaitant kartu su suaugusiaisiais gali gimti pokalbis apie tėvų, senelių vaikystę, pasidalinimas tarp kartų.
J. Tamošiūnaitė-Karašauskienė: Vaikai ir jaunimas - mūsų ateitis. Didvyrių - užmirštų ar menamų, yra ne vienas, tačiau įdomus jūsų pasirinkimas - kodėl būtent ji - iš Šėtos apylinkių kilusi mergaitė? D. Gervytė: Pirmą kartą į Šėtą apžiūrėti vietovių nuvažiavau 2018 m., susiradau A. Dirsytės gimtinę Aukštuosiuose Kapliuose, apžiūrėjau Šėtos bažnyčią. Bet į tikrą ekspediciją kartu su Jūrate ir Konstantinu leidomės tik 2022-ųjų vasarą, kai jau kryptingai rinkome medžiagą knygai. Mane ji žavi kaip atsidavusi mokytoja, laišką dukterėčiai ji pasirašydavo „vaikų draugė“. J. Tamošiūnaitė-Karašauskienė: Man Adelė labai jautri ir kartu tvirta asmenybė. Atrodo, visai paprasta kaimo mergaitė, siekianti žinių, mokslo, kokių Lietuvoje pilna. Svajojanti apie keliones, pamatyti pasaulį. Taip ji pamatė pasaulį, tik ne savo noru, o per prievartą ir kančią. Jos pasaulis tikrai ne malonumų kupimas, jis pilnas kančios, prievartos. Žiūrint į žemėlapį, kuris pateiktas ir knygelėje, matyti, kaip toli ji buvo prievarta išvežta.
D. Gervytė: Šiandieniniame karo Ukrainoje kontekste ne tik jaunimą, bet visus mus ji gali įkvėpti savo be kompromiso laikysena tremtyje, giliu tikėjimu ir atsidavimu Dievui. Sunkiomis sąlygomis ji rūpinosi kitais. Adelė nėra mums tolima, mes turime jos nuotraukų, laiškų. Prieš kelerius metus man dar teko susitikti ir kartu su ja kalėjusiomis gimnazistėmis. J. Tamošiūnaitė-Karašauskienė: Išties šiandienos karo fone Adelė yra itin aktuali asmenybė. Stiprybė ir meilė jai padėjo nepasiduoti iki galo, neišduoti savęs, savo įsitikinimų. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir jaunimo globėja. Tokia išliko iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Ji - pavyzdys jauniems mokytojams, įkvepianti būti ne tik savo dalyko mokytojais, bet ir jaunimo globėjais.
Šiluvoje balandžio 13 d. susitinkame knygos apie Adelę Dirsyte pristatyme. O kas toliau? D. Gervytė: Sakyčiau, kad jau pagavome pagreitį. Šiuo metu dirbame nebe prie atskirų knygelių, bet prie serijos „Perskaitęs duok kitam“, ir trečioji knyga bus apie Šiluvą. Tai dviejų dalių knyga: apie senąją Šiluvos istoriją, Mergelės Marijos Apsireiškimą, paslėptą skrynią, bažnyčių statymus. O paskui - apie Eucharistijos bičiulių organizuotas piligrimines keliones į Šiluvą sovietmečiu. Labai tikimės šią knygelę išleisti 2023 m. Knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ pristatymas - balandžio 13 d. 14 val.
Vaikų literatūra | Labai trumpų įžangų podcast'as | 17 epizodas
Pagalvojusi, kad prieš visą klasę reikės pasakyti, kad Jėzus Kristus yra jos didvyris, Elė vėl ėmė kramtyti nagus. O jeigu Džeremis juoksis iš jos? Taip, ji žinojo, kad Jėzus yra jos didvyris. Ponia Fits sustojo prie Elės suolo ir nusišypsojo. Ponia Fits maloniai šypsojosi. Vos tik ji nuėjo Elė atsiduso su palengvėjimu. Ačiū Dievui - pavyko. Kai Elė lėtai atsigręžė, jos akys išsiplėtė. Visai netoli jos eilėje sėdėjo smulkus berniukas sutaršytais plaukais. Jis buvo liesas ir drovus ir visada sėdėjo klasės gale. Elė net nežinojo jo vardo. Keli mokiniai atsigręžę spoksojo į berniuką, bet jis nekreipė į juos dėmesio. Ponia Fits džiugiai nusišypsojo ir ėjo tarp suolų toliau. Bet Elė nustebusi žiūrėjo į tą berniuką. Ji pabijojo visiems pasakyti, kas jos didvyris, o jis nepabijojo. O juk jis net nelanko jos Bažnyčios! Elė nusišypsojo tam berniukui. Nuo šiol ji nebebijos pasakyti, kas yra jos didvyris.
Graikų dievai - senovės graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, veikti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas užmuša Medūzą, Belerofontas - Chimerą, Melagras - Kalidono šerną ir t. t. Ne tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo, įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra globoja žemdirbystę ir t. t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują pavidalą. Peitė (Peitija) - įtikinimo ir sugundymo personifikacija.
Kas yra didvyris? 1 dìdvyris sm. (1) aukšto ūgio vyras: Jis dìdvyris Snt.2 dìdvyris, -ė smob. (1), didvýris (1) Š 1. pasižymėjęs savo darbais, žygiais, šaunumu žmogus, karžygys, herojus: Didvyriai mirę teisybę pasauliui neša gyvųjų darbais V.Mont. Pasirodė man jis toks pat didvyris kaip ir anie Žem. Jie tikrai yra didvyriai ir moka didvyriškai pasielgti Š. Verkia Lietuva didvyrių, nes juos užkasė tėvynė Mair. Už narsumą ir drąsą kautynių laukuose Didžiojo Tėvynės karo metais 11 tūkstančių tarybinių karių buvo suteiktas garbingas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (sov.) sp. Dienos dìdvyris (asmuo, kreipiantis visų dėmesį) DŽ. Motina dìdvyrė (garbės vardas, teiktas buvusioje Tarybų Sąjungoje motinoms, užauginusioms ne mažiau kaip dešimt vaikų) (sov.) rš. Socialistinio darbo dìdvyris (garbės vardas, teiktas buvusioje Tarybų Sąjungoje už ypatingus laimėjimus liaudies ūkio ir kultūros srityse) (sov.) DŽ. 2. Giminės medžio įrašuose savo giminaičius galime įvardinti giminingumo prierašais. Pavyzdžiui: Petro sesuo Ona jo žmonai yra moša, Onos sūnus Jonas jos broliui Petrui - seserėnas. Kaip mes trumpai galime apibūdinti antros eilės giminaitį? Kas mums vieno iš tėvų pusbrolio ar pusseserės duktė; senelio ar senelės brolio ar sesers anūkė? Bandome įsivaizduoti tokį giminystės saitu susijusį asmenį ir rasti jam trumpą apibūdinimą. Giminystės laipsniu atskiriame nutolimo lygį, t. y. Šiandiena mažai kas prisimena visus giminystės ryšius nusakančius žodelius, gal tik artimiausių šeimos narių: brolių, brolienių, uošvių, dėdžių. Dėdė - dažniausias žodis, kurio žinome daug versijų; nuo mažybinių diedelio, dieduko, diedulio, dziedulio iki iškeliavusio anapilin dėdbuvio. Pasak R. Ava - motinos brolio (avyno) žmona; teta, dėdienė. Tetėnas, tetulėnas - tėvo arba motinos sesers (tetos) vyras. Kita žodžiotetulėnas reikšmė - tetos sūnus, t.y. Tetinas, tetutinas, tetulis, tetulius - tetos vyras (š. Nepuotis (dar- nepotis, neptis)- vaiko vaikas, vaiko sūnus. Vaikaitis, vaikvaikis - vaiko sūnus. namus. Mūsų tautos giminystės žodynas labai turtingas, visose kitose šalyse šeimos nariai apibrėžiami keliais žodžiais pusbroliai ir tetos, dėdės. Kaip ir veiksmažodžiai kuriais apibūdiname tai, ką dedame ant savęs. Mes lietuviai segame, auname, mauname, rišame, apsisiaučiame, apsivelkame ir t. t. Parengta pagal: R. Tai tik svetimžodiai prie lietuviškų giminystės terminų: “udava”, “udaučius” t.y. wdowa, wdowiec. Taip pat labai abejotina ar “jentė” yra pirminis žodis nuo “gentė”. Greičiausiai - atvirkščiai. Tik pirmasis - vokiškai perskaityta “gentė”. Kas aš esu sesers anūkei? Kas man yra puseserės duktė / sūnus? Galiu samprotauti - pagal lietuviškas tradicijas tetos (t. y.
