Tėvams, susidūrusiems su netektimi, dažnai kyla skausmingi, bet neišvengiami klausimai: Kaip paaiškinti vaikui apie artimojo mirtį?; Ar vaikui dalyvauti laidotuvėse?; Kaip padėti vaikui išgyventi gedulą? ir pan. Nors norisi apsaugoti vaiką nuo liūdesio, svarbu suprasti, kad atviras ir nuoširdus pokalbis padeda mažajam suprasti, kas vyksta, ir ramiau priimti netektį. Pasiruošę suaugusieji gali padėti vaikui mirtį suvokti ne kaip bauginančią paslaptį, o kaip natūralią gyvenimo dalį. Tokiose situacijose verta remtis specialistų patarimais.
Profesionalios laidojimo paslaugos apima ne tik praktinius organizavimo aspektus, bet ir jautrią pagalbą šeimoms, susidūrusioms su netektimi. Tinkamai parinkti žodžiai bei pagarbus požiūris į vaiko jausmus gali padėti jam išgyventi netektį saugioje, suprantamoje ir emociškai palaikančioje aplinkoje.
Kaip kalbėtis su vaiku apie mirtį, atsižvelgiant į jo amžių
Vaikų suvokimas apie mirtį skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir smegenų raidos. Ikimokyklinio amžiaus vaikams (3-6 metai) mirtis dar nėra galutinis gyvenimo taškas. Jie gali klausti, kada miręs žmogus sugrįš arba ar jį galima aplankyti. Suaugusieji turėtų kalbėti aiškiai, vengdami dviprasmybių, tokių kaip „užmigo“ ar „išėjo“. Tikslingiau sakyti: „Senelis mirė. Jo kūnas nebefunkcionuoja/nebeveikia - jis nebekalba, nevalgo, nekvėpuoja.“ Susiejus mirtį su miegu, kyla rizika vaikui sukelti baimę eiti miegoti, nes jis gali įžvelgti pavojų numirti.
7-10 metų vaikams mirtis jau yra negrįžtama. Jie gali kelti sudėtingesnius klausimus apie tai, kas nutiko kūnui, kodėl taip atsitiko, ar tai gali nutikti jiems ar artimiesiems. Svarbu kantriai atsakyti į visus klausimus, nenuvertinti jausmų ir parodyti, kad liūdesys, pyktis ar sumišimas yra visiškai natūralūs išgyvenimai. Šio amžiaus vaikams dar sunku mirtį priimti asmeniškai - jie galvoja, kad patys mirti negali.
Maždaug nuo 11 metų vaikai mirties prasmę supranta panašiai kaip suaugusieji. Jie gali ieškoti gilesnių atsakymų apie gyvenimą, neteisybę, kartais užsisklęsti ar, priešingai, norėti aktyviai dalyvauti atsisveikinime. Vyresni nei 8-9 metų vaikai ima realiai suprasti, kad mirtį sukelia ir vidinės priežastys, ne tik išorinės. Tokiu atveju verta pasikalbėti, ar jie norėtų sakyti kalbą, parašyti laišką ar kitaip simboliškai prisidėti prie atsisveikinimo ceremonijos.
Ar vaikui dalyvauti laidotuvėse?
Vieno teisingo atsakymo nėra - tai labai priklauso nuo vaiko amžiaus, brandos, emocinės ir psichologinės būklės bei paties vaiko noro. Svarbiausia - gerbti vaiko jausmus ir sprendimą. Kai kurie vaikai nori dalyvauti atsisveikinimo ceremonijoje, jiems tai padeda suprasti, kad žmogaus jau nebėra, leidžia išgyventi atsisveikinimo procesą. Kiti gali jaustis per daug sutrikę ar išsigandę.
Svarbu su vaiku kalbėtis atvirai, paaiškinti, kaip atrodys laidotuvės, kas jose vyksta, kokių jausmų gali kilti. Jei vaikas nenori eiti - neverta versti. Recenzijos rodo, kad 72 proc. porų liko kartu po vaiko netekties ir tik 12 proc. išsiskyrė. Kartais galima pasiūlyti kitų būdų atsisveikinti - uždegti žvakutę, nupiešti piešinį ar parašyti laišką, tyliai pabūti kartu su šeima.
Ikimokyklinukams rekomenduojama geriau nedalyvauti pašarvojime, kur mirusiojo kūnas guli atvirame karste arba kur galima tikėtis daug ir dramatiškų emocijų, nes tai gali labai išgąsdinti mažą vaiką. Tokius pačius rizikos veiksnius reikėtų įvertinti ir mokyklinio amžiaus vaikams, bet tuo pačiu jau galite atsiklausti jų nuomonės, ar jie sutinka dalyvauti laidotuvėse. Jokiu būdu nereikia vaiko versti, jeigu jis nenori ar bijo. Tačiau jeigu vaikas išreiškia norą, svarbu jam detaliai paaiškinti, ko jis gali tikėtis atsisveikinimo ceremonijose. Taip pat svarbu apmąstyti, kas galėtų pabūti su jūsų atžala, jeigu jis išsigąstų ir norėtų pabūti nuošalioje vietelėje bei nusiraminti. Nepamirškite, kad ir nedalyvaudamas laidotuvėse vaikas gali prisidėti prie atsiveikinimo su mirusiuoju uždegdamas žvakutę, nupiešdamas piešinį ar sudalyvaudamas kitoje - ramesnėje atsisveikinimo ritualų dalyje.
Kaip įtraukti vaiką į atsisveikinimo procesą?
Vaiko dalyvavimas atsisveikinimo su mirusiuoju procese gali būti svarbus žingsnis jo emociniame gijime. Tai padeda vaikui suprasti, kas įvyko, leidžia išreikšti jausmus ir suteikia galimybę atsisveikinti savaip. Svarbiausia - nieko neversti.
Net ir nedidelės, vaiko pasirinktos užduotys atsisveikinimo metu padeda jam jaustis saugiau, reikšmingiau ir suprasti, kad gedulas yra natūralus procesas. Kiekvienas vaikas turi teisę gedėti savaip - vieni nori dalyvauti aktyviai, kitiems pakanka tyliai stebėti ar tiesiog būti šalia. Suaugusiųjų supratimas, palaikymas ir pagarba vaiko jausmams čia - svarbiausia.
Rekomenduojama įtraukti vaikus į aktyvią veiklą, išreiškiant pagarbą ir meilę mirusiajam, pvz.: nupiešti piešinį mirusiajam, sukurti jam eilėraštį, parašyti laišką ir pan. Svarbu patiems tėvams nevengti reikšti emocijų, vengiant dviejų kraštutinumų - pernelyg dramatiškų emocijų rodymo arba, atvirkščiai, - visiško užsiblokavimo nuo emocijų ir elgesio, lyg nieko nebūtų įvykę. Jeigu rodote vaikui savo liūdesį, susiekite emociją su žodžiais, pvz: „Man labai liūdna, nes aš daugiau niekada nepamatysiu savo mamos” ir paaiškinkite, kas jums šiuo metu galėtų padėti išbūti su liūdesiu - gal apkabinimas ar puodelis arbatos. Tokiu būdu jūs rodote tinkamo gedėjimo pavyzdį savo vaikui.
Pagarba ir atviras pokalbis
Artimojo netektis visada kelia daug klausimų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Suaugusieji rūpinasi, kokios laidojimo paslaugos, šarvojimo salės ir laidotuvės geriausiai atitiktų jų poreikius ir padėtų pagarbiai atsisveikinti su mirusiuoju, vaikams - tai emociškai jautri patirtis. Vaikams svarbu jaustis išgirstiems, suprastiems ir saugiems. Atviras, jų amžių ir supratimą atitinkantis pokalbis padeda suvokti, kas yra mirtis, kodėl žmonės gedi, ir leidžia išgyventi netektį ramiau, be nereikalingų baimių ar kaltės jausmo.
Daugelis suaugusiųjų vengia kalbėti su vaikais mirties tema, nes jiems atrodo, kad taip jie vaikus nuliūdins ar sukels nerimą. Iš tiesų būtent atviras kalbėjimas apie mirtį (ar bet kokia kita nepatogia tema) mažina nerimą ir padeda vaikams geriau suprasti mirties esmę. Labai svarbu pastebėti vaiko kaltės jausmus, nes jaunesnieji vaikai (ikimokyklinukai) linkę visus įvykius susieti su savimi, todėl jiems gali atrodyti, kad šeimos nario mirties priežastys susijusios su juo (tarkim, jo blogu elgesiu ar netgi mintimis). Pasakykite vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas šeimos narys numirė. Įvardinkite mirties priežastį („senelis sirgo”, „jis buvo senas” ar pan.).
Religiniai ar dvasiniai paaiškinimai dažnam iš mūsų gali turėti didelę prasmę, todėl kalbant apie mirtį su vaikais svarbu, kad aiškinimas atitiktų vaiko amžių. Jeigu ikimokyklinukui, kuris dar nesuvokia perkeltinės prasmės, sakysite, kad „senelis dabar danguje” arba „jį pasiėmė Dievulis”, tai greičiausiai sulauksite vaiko nuostabos ir pykčio, kodėl dievulis nusprendė atimti jo mylimą senelį arba vaiko dairymosi į dangų, siekiant išvysti mirusįjį, bei nusivylimą jo nematant. Kai vaikas jau ima suprasti perkeltinę prasmę (tai įvyksta 7-9 m.), galima po truputį atskleisti religines tiesas apie mirtį ir žmogaus sielą.
Laikykitės įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį. Pirmuosius netekties etapus, kai planuojamos laidotuvės ir pasirenkamos laidojimo paslaugos, vėliau, po laidotuvių, visi grįžta į savo gyvenimus ir mokosi gyventi be to, kurį prarado. Ši nauja realybė yra vienas labiausiai širdį draskančių išgyvenimų. Nors kyla noras tiesiog užsidaryti, tačiau svarbu kalbėtis ir palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Kalbėjimas apie netektį, mirusį mylimąjį padės kiekvienam šeimos nariui susitaikyti praradimu. Atminkite, kad kiti jūsų vaikai, žinodami, kad šeima vis dar yra stipri, lengviau išgyvens praradimą.
Sielvartas yra procesas. Vieną dieną jūs tikrai vėl pradėsite šypsotis ir net juoktis. Tačiau tai nereiškia, kad jūs jau pamiršote, kad praradote vaiką. Užrašykite savo jausmus. Turėkite tam skirtą užrašinę, kurioje galėsite išlieti savo jausmus, kai tik jausitės bejėgiai. Taip pat galite sukurti vaiko atminimui skirtą grojaraštį, eilėraštį arba net dainą - tinka viskas, kas padeda palengvinti būseną. Kūrybiškumas taip pat gali padėti suprasti savo jausmus. Įsitikinkite, kad ir jūsų šeimos nariai turi galimybę išreikšti savo sielvartą ir išgyti.
Sielvartas, lydintis netekus vaiko, yra nepanašus į jokį kitą patyrimą. Tai giliai sukrečia. Ir nors susitvarkyti su netektimi nėra lengva, tačiau jei laikysitės iš vien, pasirūpinsite savimi, išgyvensite tai. Atminkite, kad nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi.
Pasaka „Mirtis - krikšto tėvas“ (vokiškai „Der Gevatter Tod“) buvo įtraukta į brolių Grimmų rinkinį „Kinder- und Hausmärchen“ pirmajame leidime 1812 metais. Ši pasaka yra viena iš tų Grimmų istorijų, kurios sujungia liaudies išmintį su krikščioniškais ir mitologiniais elementais. Mirtis kaip personifikuota figūra atspindi senąją Europos folkloro tradiciją, kur ji vaizduojama kaip teisinga ir neišvengiama jėga. Pasaka taip pat išsiskiria savo tamsiu, bet pamokomu tonu, kuris pabrėžia žmogaus ribotumą ir likimo neišvengiamumą.
Pasaka moko, kad mirtis yra teisinga ir neišvengiama - ji neskiria turtingų nuo vargšų ir ateina visiems vienodai. Bandymas apgauti mirtį, kaip darė gydytojas, veda prie neišvengiamų pasekmių, nes žmogus negali pakeisti savo likimo. Istorija pabrėžia pagarbą natūraliai gyvenimo tvarkai ir perspėja, kad godumas ar noras peržengti ribas gali baigtis tragiškai.
Senų senovėje gyveno vargšas, kuris turėjo dvylika vaikų ir dirbo dieną naktį, kad juos išmaitintų. Kai gimė tryliktas vaikas, jis nežinojo, ką daryti iš bėdos, todėl išbėgo į kelią ir nusprendė pirmą sutiktą žmogų pakviesti krikštatėviu. Pirmasis sutiktas buvo pats Dievas, kuris jau žinojo, kas slegia vargšo širdį. Dievas tarė: „Vargše, man tavęs gaila. Aš pakrikštysiu tavo vaiką, pasirūpinsiu juo ir padarysiu jį laimingu žemėje.“ Vyras paklausė: „Kas tu?“ - „Aš Dievas,“ - atsakė tas. „Tada nenoriu, kad būtum krikštatėviu,“ - tarė vyras. „Tu duodi turtuoliams, o vargšus palieki baduoti.“ Taip kalbėjo vyras, nesuprasdamas, kaip išmintingai Dievas dalija turtus ir skurdą. Jis nusisuko ir ėjo toliau. Tada prie jo priėjo velnias ir tarė: „Ko ieškai? Jei pasirinksi mane krikštatėviu, duosiu tavo vaikui aukso ir visų pasaulio džiaugsmų.“ Vyras paklausė: „Kas tu?“ - „Aš velnias,“ - atsakė tas. „Tada nenoriu tavęs krikštatėviu,“ - tarė vyras. „Tu apgaudinėji žmones ir vedi juos į pražūtį.“ Jis ėjo toliau, kol prie jo priėjo Mirtis, liesa ir kaulėta, ir tarė: „Paimk mane krikštatėviu.“ Vyras paklausė: „Kas tu?“ - „Aš Mirtis, kuri visus sulygina,“ - atsakė ji. Tada vyras tarė: „Tu esi tinkama. Tu paimi ir turtuolius, ir vargšus be jokio skirtumo. Tu būsi mano vaiko krikštatėviu.“ Mirtis atsakė: „Aš padarysiu tavo vaiką turtingą ir garsų, nes tas, kuris turi mane už draugą, negali žlugti.“ Vyras tarė: „Krikštynos bus kitą sekmadienį. Ateik laiku.“ Mirtis atėjo, kaip žadėjo, ir tvarkingai tapo krikštatėviu.
Kai berniukas užaugo, krikštatėvis Mirtis vieną dieną pasirodė ir pakvietė jį eiti kartu. Nuvedė jį į mišką ir parodė ten augančią žolelę, sakydamas: „Dabar gausi savo krikštatėvio dovaną. Padarysiu tave garsiu gydytoju. Kai tave pakvies prie ligonio, aš pasirodysiu. Jei stovėsiu prie ligonio galvos, drąsiai sakyk, kad jis pasveiks, duok jam šios žolelės, ir jis išgis. Bet jei stovėsiu prie ligonio kojų, jis mano, ir tu sakyk, kad joks gydytojas pasaulyje jo neišgelbės. Tik saugokis, kad nenaudotum žolelės prieš mano valią, nes tau labai blogai baigsis.“
Netrukus jaunuolis tapo garsiausiu gydytoju pasaulyje. Žmonės sakė: „Jis tik pažvelgia į ligonį ir iškart žino, ar jis pasveiks, ar mirs.“ Žmonės plūdo iš toli, vesdavo jį pas savo ligonius ir mokėjo tiek pinigų, kad jis greitai tapo turtingas. Kartą susirgo karalius. Gydytoją pakvietė pasakyti, ar įmanoma pasveikti. Priėjęs prie lovos, jis pamatė Mirtį stovint prie karaliaus kojų - jokia žolelė negalėjo jo išgelbėti. „Jei tik kartą apgaučiau Mirtį,“ - pagalvojo gydytojas. „Jis supyks, bet aš jo krikštasūnis, gal užmerks akį.“ Jis paėmė karalių, apvertė jį, kad Mirtis stovėtų prie galvos, davė jam žolelės, ir karalius pasveiko. Bet Mirtis atėjo pas gydytoją, piktai pažvelgė, pagrasino pirštu ir tarė: „Tu mane apgavai. Šį kartą atleisiu, nes esi mano krikštasūnis, bet jei dar kartą taip padarysi, tau galas - aš pasiimsiu tave.“
Netrukus sunkiai susirgo karaliaus dukra, jo vienintelis vaikas. Karalius verkė dieną naktį, kol vos neprarado regėjimo, ir paskelbė, kad tas, kas išgelbės dukrą, ves ją ir paveldės karūną. Gydytojas, atėjęs prie merginos lovos, pamatė Mirtį prie jos kojų. Jis turėjo prisiminti krikštatėvio įspėjimą, bet princesės grožis ir mintis tapti jos vyru jį apakino. Jis nepaisė Mirties pikto žvilgsnio ir grasinto kumščio, apvertė merginą, padėjo jos galvą ten, kur buvo kojos, davė jai žolelės, ir jos skruostai vėl paraudo, ji atgijo.
Mirtis, matydama, kad antrą kartą buvo apgauta, greitais žingsniais priėjo prie gydytojo ir tarė: „Tau galas. Dabar tavo eilė.“ Ji sugriebė jį savo ledine ranka taip stipriai, kad jis negalėjo pasipriešinti, ir nusivedė į požeminę olą. Ten gydytojas pamatė tūkstančius žvakių, degančių begalinėse eilėse: vienos didelės, kitos vidutinės, kitos mažos. Kas akimirką vienos užgesdavo, kitos užsidegdavo, tarsi liepsnelės šokinėtų. „Žiūrėk,“ - tarė Mirtis, „tai žmonių gyvybės žvakės. Didelės priklauso vaikams, vidutinės - suaugusiems, o mažos - seneliams. Bet net vaikai ir jauni kartais turi tik mažą žvakelę.“ Gydytojas paprašė: „Parodyk man mano gyvybės žvakę.“ Jis manė, kad ji dar bus didelė. Mirtis parodė mažą nuodėgulį, kuris vos ruseno, ir tarė: „Štai ji.“ „O, brangus krikštatėvi,“ - išsigandęs maldavo gydytojas, „uždek man naują žvakę, padaryk tai dėl manęs, kad galėčiau gyventi, tapti karaliumi ir vesti gražiąją princesę.“ „Negaliu,“ - atsakė Mirtis. „Viena žvakė turi užgesti, kad kita užsidegtų.“ „Tada uždėk senąją ant naujos, kad ji degtų toliau,“ - maldavo gydytojas. Mirtis apsimetė, kad įvykdys jo norą, paėmė naują didelę žvakę, bet, norėdama atkeršyti, tyčia suklydo, ir mažasis nuodėgulys nukrito ir užgeso.
