Nedorėlės piktžolės gadina gyvenimą sode ir darže. Paprastai joms nebūtina derlinga dirva ar ypač geros sąlygos, o auga jos greičiau negu kiti augalai, kurie išties mums reikalingi. Kova su piktžolėmis reikalauja nuoseklumo ir kantrybės.
Arimas - ne visada geriausias sprendimas
Jei reikia paruošti didelį plotą, tradiciškai dirva yra suariama. Piktžolės kartu su visa velėna apverčiamos aukštyn kojomis, o vaizdas jau iškart yra kitas. Tačiau agronomai teigia, kad tai ne pats geriausias būdas paruošti dirvą naujam derliui. Jei dirva suariama kartu su visomis išdygusiomis gyvybingomis žolėmis, pats arimo procesas sudėtingas, o natūrali dirvos struktūra yra suardoma. Derlingą augalinį dirvos sluoksnį sudaro ne tik žemė, bet ir ten gyvenantys grybeliai, kirminai, vabaliukai, erkutės, kiti smulkūs gyvūnai bei mikroorganizmai. Ariant žemę, augalinis sluoksnis yra apverčiamas, oro patekimas suardomas, o takeliai, kurie atsiranda yrant šaknims ir gyvenant sliekams, yra sugadinami. Kuo giliau suariama žemė, tuo labiau suardoma biologinė sistema, o į paviršių iškeliamas nederlingas gruntas. Be to, daugiametės piktžolės, kurios dauginasi šakniastiebiais ar stiebagumbiais (pvz. varpučiai, asiūkliai, usnys), ariant dirvą yra pasmulkinamos, o atidalintos šaknų dalys toliau išaugina stiebą. Taip piktžolės gali būti net padauginamos. Arimas pasiteisina tuomet, jei prieš tai piktžolės yra paveikiamos herbicidais.
Herbicidų naudojimas: atsargiai ir tik esant reikalui
Herbicidai iš esmės yra dviejų rūšių: bendro naikinimo ir atrankinio pobūdžio. Bendro naikinimo herbicidai veikia visus augalus. Atrankinio naikinimo herbicidai paveikia tik tam tikras augalų grupes (pavyzdžiui, tik plačialapius augalus). Yra įvairių rūsių herbicidų, dažniausiai naudojami yra glifosato pagrindu, kurie veikia per augalo antžeminę dalį, todėl būtina sąlyga - jie turi būti užaugę. Tai reiškia, kad verta palaukti, kol piktžolės suaugs, ir nėra jokios prasmės purkšti tik ką suartos žemės, žemės su sausais stagarais rudenį arba žemės su dar neprasikalusiais augaliukais pavasarį. Nupurškus žaliąją augalų dalį, herbicidai per lapus ir stiebus nukeliauja į šaknis ir ten sutrikdo visus fiziologinius procesus, augalas pradeda džiūti ir nykti. Herbicidai veikia ne tik piktžoles - jie veikia visą aplinką. Iki šiol netyla diskusijos, ar herbicidai išties tokie saugūs, kaip skelbiama. Bet kuriuo atveju tai yra stiprus įsikišimas į biologinę sistemą, todėl herbicidus naudoti reikėtų tik išskirtiniais atvejais. Į patarimus naudoti nedideliais kiekiais mažame sodelyje išvis reikėtų nekreipti dėmesio, nes ten kartais paprasčiau tiesiog išrauti piktžoles arba naudoti kitus būdus.
Mulčiavimas - natūrali apsauga nuo piktžolių
„Gamtoje plikos žemės nebūna“, sako natūralistinio stiliaus fanai ir gamtinės žemdirbystės propaguotojai. Ir jie visiškai teisūs! Jei paliekamas atviras žemės plotas, jis kaip mat kažkuo užžels. Jei tai nebus jūsų sumanyta daržovė ar gėlė, tai nėra ko stebėtis, kad ten augs piktžolės. Dar daugiau - jei tuščiame plote savaime niekas neužauga, tai jau būtų blogas ženklas, rodantis ypač prastą dirvos kokybę. Paprasčiausias būdas nepalikti tuščios vietos - mulčiuoti tarpus tarp savo kultūrinių augalų. Mulčiuoti galima žole iš savo nupjauto vejos, jaunomis išrautomis piktžolėmis (kurios dar nespėjo sužydėti arba subrandinti sėklų), šiaudais. Gėlyne galite mulčiuoti ir dekoratyvia spygliuočių medžių žieve, alpinariume - akmenukais, rododendrų želdyne - spygliais ir kankorėžiais, krūmų grupėje - rudenį nukritusiais lapais, o vazone - keramzito drenažo granulėmis.
Mulčio sluoksnis nepraleidžia šviesos, kuri būtina, kad piktžolės sudygtų. Todėl mulčiavimas, kaip šviesos uždengimas, yra efektyvus būdas stabdyti piktžolių augimą. Reikia nepamiršti, kad mulčio sluoksnis turi būti nemažas, net keli centimetrai. Be to, jį reikia nuolat pildyti. Privalumas - mulčio dėka palaikomas drėgmės balansas, todėl reikia mažiau laistyti. Be to, yrantis mulčias tampa puikia trąša.
Atkreipkite dėmesį į mulčio rūšį. Akmenukai ir kiti sunkūs neorganiniai mulčio sluoksniai suspaudžia žemę, todėl jie tinka ne visiems augalams. Akmenys ir uolienos ypač tinka prie sausamėgių augalų, tokių kaip levandos, gojiniai šalavijai, bandreniai, zundos, kraujažolės, gubojos, melėsai.
Tankus susodinimas - mažiau vietos piktžolėms
Mažiau laisvos vietos - mažiau vietos ir piktžolėms. Tai dar vienas būdas kovoti su nepageidaujamais augalais. Gėlynuose ši praktika gali būti labai aktyviai taikoma, nors Lietuvoje dar retai kas naudoja būtent tokį būdą. Medžiams, krūmams ir daugiamečiams augalams reikia palikti erdvės, kad suaugę jie turėtų pakankamai vietos. Kol jie auga, tą jiems skirtą erdvę galima nuolat ravėti, galima mulčiuoti, o galima tiesiog kažką auginti. Tokioje situacijoje labai pasiteisina vienmetės gėlės, kurios gali padengti kasmet vis mažėjantį plotą, kol galiausiai daugiamečiai augalai užims savo plotą. Kitas būdas - sodinti tuos pačius daugiamečius augalus šiek tiek tankiau, o vėliau juos praretinti. Prie krūmų galima auginti kiliminius augalus, kurie palaipsniui padengia plotą.
Jei neapleisite piktžolėmis, daugiamečiai augalai su laiku suaugs į vieną tankų sąžalyną, kur naujai piktžolei tiesiog nebus kur išlįsti. Tai šiuolaikinių natūralistinių gėlynų auginimo ir priežiūros principas. Jis taikomas net ir daržininkystėje. Buvo atlikta tyrimų, kurie sako, kad jei javus auginsite ne eilėmis su tuščiais tarpais, o užsėjant visą plotą matricos principu, bendras piktžolių kiekis reikšmingai sumažėja. Panašus efektas gali būti pasiekiamas ir nedideliam darže. Tradiciškai lysvių kraštai ir takeliai tarp lysvių yra paliekami pliki, ten tada auga piktžolės, jos plinta į lysves. Išeitis - pakeltos lysvės, kurios įrėminamos lentomis, rąsteliais arba mūru. Tokiu atveju visa augalija koncentruojame pakeltoje lysvėje, kraštų nebereikia ravėti, iš ten neplinta piktžolės į lysvę. Takeliai išgrindžiami plytelėmis, trinkelėmis, žvirgždu, arba tiesiog užsėjami veja ir šienaujami. Lysvėje sodinamos skirtingos daržovės, tušti tarpai mulčiuojami.
Plėvelė nuo piktžolių
Gėlynuose, kur dominuoja daugiamečiai augalai, galima naudoti specialią plėvelę, apsaugančią nuo piktžolių. Čia svarbiausi du dalykai: plėvelės kokybė ir pakankamai erdvės augančiam augalui. Pagrindiniai reikalavimai plėvelei yra jos ilgaamžiškumas, nepralaidumas šaknims, bet pralaidumas vandeniui. Nesižavėkite pigiomis plėvelėmis, kurios sukurtos kitoms funkcijoms atlikti. Jei taupote savo laiką ir nenorite darbų daryti du kartus, pasirinkite kokybišką plėvelę.
O kad augančiam augalui užtektų erdvės, apie tai pagalvokite iš anksto. Sodinant galima plėvelėje padaryti kryžiaus formos įpjovas, arba išpjauti apskritimą, kurį kasmet atsikasti ir dar padidinti. Ant plėvelės klojamas mulčio sluoksnis, kad ji nesimatytų.
Alternatyvūs ir liaudiški metodai
Deginimas Lietuvoje draudžiamas, tačiau užsienio mokslininkai teigia, kad kontroliuojamas deginimas neprieštarauja gamtos dėsniams. Nesiūlom eiti prieš įstatymus, bet sveikai padiskutuoti visada galima.
Actas, druska, soda - yra tokių buityje naudojamų priemonių, kurios veikia augalus. Dažniausiai koncentracija (pavyzdžiui, acto) yra nedidelė, todėl poveikis ne toks stiprus, bet vis tiek pakankamas. Tačiau visos šios priemonės veikia tik tada, kai tiesiogiai sukontaktuoja su augalu. Tai reiškia, kad turime pataikyti tiesiai ant augalo ir dar palaukti kelias valandas, kol tikrai suveiks. Ir kita vertus, toji rūgštis ar druska veikia ne tik tą vieną augalą, bet ir kitus, kurie auga šalia, taip pat nukeliauja į gruntą. Druskingą ar stipriai rūgštintą gruntą pakenčia retas augalas, ne tik piktžolės, todėl reiktų gerai apgalvoti, ar tai tinkamiausia priemonė kovai su piktžolėmis.
Dar galima pilti ant piktžolių karštą vandenį - labai paprasta ir visiems prieinama priemonė. Tačiau didelių piktžolių kiekių taip nesuvaldysite, o tiesiog išrauti gali būti paprasčiau. O gal piktžoles reikia tiesiog… suvalgyti? Pasidomėkite receptais, gurmanai pasakys, kad dilgėlės, garšvos ir kiaulpienės yra tikra vitaminų bomba.
Sideratai - natūralios trąšos ir piktžolių kontrolė
Nuėmus derlių, dirvą būtina patręšti. Pasak specialistų, dirvą būtina pamaitinti ir rudenį, nuėmus derlių. Nekalbama apie chemiją, mažai kas ją čia naudoja, bet natūralių trąšų dirvai būtinai reikia. Rudenį verta ją patręšti kaliu, pavasarį - azotu, todėl ir trąšos yra rudeninės ir pavasarinės. Kalis įsigeria į dirvą, pamaitina ją ir kitais metais garantuoja geresnį daržovių skonį.
Dirvos kokybę labai pagerina ir natūralios žaliosios trąšos - sideratiniai augalai - garstyčios, facelijos, pašarinės pupos, pašariniai ir siauralapiai lubinai, dobilai, grikiai, vikiai, seradelės. Žaliosios trąšos atlieka fitosanitarinę funkciją, gerina dirvožemį, mažina piktžolėtumą ir eroziją.
Tarp daržininkų mėgėjų vienareikšmiškai populiariausios yra garstyčios. Jos greičiausiai sudygsta ir suželia, todėl, nuėmus daržoves, užtenka laiko jas užauginti. Tik, jei sausa, garstyčias reikia palaistyti, kitaip nesudygs. Žmonės draugiški, vieni su kitais dalinasi gerąja patirtimi, neslepia sužinoję ką naudingo. Žaliosios trąšos sėkmingai pakeitė mėšlą, nes jų poveikis dirvai - toks pats, o naudos dar daugiau. Juk su mėšlu prisivežam ir piktžolių, įvairių kenkėjų, o garstyčios atvirkščiai - trukdo ir stabdo piktžolių plitimą ir sėkmingai apsaugo dirvą nuo įvairių kenkėjų.
Yra ir kitų naudingų sideratų. Galima būtų sėti lubinus, tačiau jie dygsta kur kas lėčiau ir yra labai jautrūs šalnoms. Tiesiog nespės sudygti, nes periodas nuo derliaus nuėmimo iki šalnų nėra ilgas, o ir koks bus ruduo nežinome, todėl garstyčios - geriausia išeitis. Aišku, turintiems daugiau žemės kitaip. Ją galima apsėti žieminėmis grūdinėmis kultūromis, o pavasarį aparti.
Norintieji žaliosios trąšos turi paskubėti. Garstyčios turi gerai suželti, o tam reikia laiko. Nežinia, kada laukia šalnos, bet garstyčias būtina apkasti pasmulkintas iki šalnų.
Kas yra žalioji trąša? Kaip ją naudoti savo sode ar ūkyje
Garstyčių nauda daržui
Garstyčios suformuoja stiprią metro gylį siekiančią šaknų sistemą. Pakirtus šaknis, jos supūva per 1,5-2 savaites ir suformuoja dirvoje kanalų tinklą, padedantį orui ir drėgmei patekti į gilesnius dirvos sluoksnius. Taip išpurenamas podirvis ir gerinama dirvos struktūra. Garstyčios, patekusios į dirvožemį, greitai suskaidomos ir mineralizuojasi, susidaro humuso medžiagos, todėl šis sideratas gausiai papildo dirvą organinėmis medžiagomis ir nauda nenusileidžia kompostui bei mėšlui.
Garstyčių trąšos yra tikros dirvožemio sanitarės, saugančios augalus nuo kenkėjų ir ligų, nes jose esantys eteriniai aliejai valo ir dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius ir pasižymi baktericidinėmis ypatybėmis. Garstyčių kaimynystė nepatinka daugeliui augalų kenkėjų. Jų nemėgsta amarai, skruzdėlės, šliužai, sraigės ir ypač bjaurūs augalų kenkėjai - spragšiai, kurie pridaro žalos visoms daržovėms ir dekoratyviniams augalams, nes minta požeminėmis augalų dalimis, išėda sėklas. Kelerius metus darže sėjamos garstyčios pajėgios visiškai išnaikinti šiuos kenkėjus. Garstyčias rekomenduojama sėti ir ten, kur planuojama auginti bulves, nes jos apsaugos nuo kolorado vabalų, be to, naikina ir kitus bulvių priešus - nematodus.
