Vaiko apklausa teisiniame procese yra labai sudėtingas uždavinys. Vaikai kaip liudytojai pasižymi tam tikrais ypatumais: savitas įvykio aplinkybių suvokimas, mažiau išvystyti verbaliniai gebėjimai, dėl ko gali būti sudėtinga visas mintis ir jausmus išreikšti žodžiais, mažesnė įvykių prisiminimo trukmė, įtaigumas. Dėl šių priežasčių būtinas ypatingas specialistų pasiruošimas, siekiant tinkamai ir teisingai atlikti apklausą apie reikšmingas įvykio aplinkybes. Vykdant apklausą, vaiko parodymus svarbu vertinti pagal jo pažintinius gebėjimus, galimybes perteikti žinias ir reikšmingą informaciją, raidos tarpsnį. Dar didesni sunkumai apklausiant vaiką iškyla tuomet, kai nusikaltimai vyksta jo artimoje socialinėje aplinkoje. Apklausa vaikui nėra įprasta, pažįstama procedūra, tad dažnai į teismą atėję vaikai jaučia stresą ir įtampą. Tam, kad būtų užtikrinta sklandi mažamečio ar nepilnamečio asmens apklausos eiga ir minimizuoti neigiami išgyvenimai, kylantys dėl pačios apklausos procedūros ar jos turinio, yra pasitelkiamas teismo psichologas.
Teismo psichologas turi specialiųjų žinių, geba įvertinti vaiko raidą, kognityvinius gebėjimus ir remiantis tuo - tinkamai suformuluoti klausimus. Prieš pradedant apklausą, vaikas yra specialiai paruošiamas: jam aprodomas apklausos kambarys, užmezgamas teigiamas kontaktas tarp psichologo ir vaiko, išaiškinamos pareigos ir teisės bei supažindinama su apklausos struktūra ir etapais. Pirmiausia, atėjęs į teismą, vaikas patenka į draugišką, namus primenančią aplinką - vaiko apklausos kambarį.
Pasiruošimo stadijoje nepilnamečiui liudytojui ar nukentėjusiajam išaiškinama jo teisė atsisakyti duoti parodymus, jeigu byloje įtariamasis ar kaltinamasis yra vaiko šeimos narys. Dažnai vaikai būna pavargę nuo traumuojančios patirties ir nori papasakoti apie juos skaudinančius įvykius. Organizuojant apklausą rekomenduojama, kad būtų suteikta galimybė vaikui duoti parodymus praėjus kuo mažiau laiko nuo įvykio ir apklausti jį tik vieną kartą, nes yra tam tikrų veiksnių, dėl kurių vėliau parodymai gali būti netikslūs.
Pirmiausia, nepilnamečiui gali būti padarytas poveikis: artimieji vaiką gąsdina, kad, jeigu jis papasakos apie įvykius namuose, daugiau nebegalės gyventi su tėvais ir bus perkeltas į vaikų globos namus ar kad jo artimąjį patalpins į įkalinimo įstaigą. Kartais nutinka taip, kad smurtautojas yra vienintelis šeimą išlaikantis asmuo ir nuo jo priklauso socialinė gerovė. Pavyzdžiui, į teismą atvykęs mažametis nukentėjusysis papasakojo apie siaubingus mamos ir patėvio smurtinius epizodus, apie kuriuos vaikas niekam nepasakojo ištisus kelerius metus. Berniukas namuose išgyveno tikrą košmarą - kad nekeltų per daug triukšmo ir leistų tėvams ramiai „vaišintis“, jam būdavo raiščiu užrišama burna, o jis pats pririšamas prie lovos visai nakčiai. Jeigu tėvams atrodydavo, kad vaikas neklusnus ar mokykloje nepasiekia pakankamai gerų rezultatų, jis būdavo kankinamas įvairiausiais būdais - išvežamas į mišką ir pririšamas prie medžio visai dienai ar nakčiai, skandinamas jų namuose esančioje vonioje ar net pririšamas virve prie automobilio ir tempiamas. Taip pat vaikai būna skatinami ir „papirkinėjami“ materialinėmis dovanomis, pavyzdžiui, nepasakojus ar, priešingai, papasakojus realybės neatitinkančią istoriją, vaikas bus apdovanotas telefonu, kompiuteriu, dviračiu ar t. t. Negana to, šeimos nariai linkę susitaikyti, todėl gali prašyti vaiko nepasakoti matyto įvykio vien dėl to, kad šiuo metu „viskas gerai“. Augant su smurtautoju, vaikas būna patekęs į vadinamą „smurto ratą“, kuomet įvykiai kartojasi, kai smurtautojas po smurto atsiprašinėja, namiškius linkęs apdovanoti iki sekančio smurto protrūkio. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu policijos komisariate mažametė liudytoja detaliai nurodė aplinkybes kaip vidurnaktį tėtis trenkė kumščiu į pilvą jos vyresniam broliukui, kad šis net pamėlynavo. Po kelių savaičių atvykus į teismą, mergaitė pakeitė parodymus ir tikino, kad tuo metu tėtis su broliu tik žaidė. Vėliau paaiškėjo, kad po pirmosios mergaitės apklausos, abu vaikai buvo skatinami pakeisti parodymus ir nepasakoti tiesos teisme. Už tai jiems buvo pažadėta kelionė prie jūros ir tiek saldumynų, kiek jie patys norės.
Vaikas gali vengti pasakoti apie įvykį, nes neturi palaikymo iš artimųjų. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų netiki, kad prieš vaiką smurtaujama. O jeigu smurtaujama atvirai, nesmurtaujantis šeimos narys gina ne auką, o smurtautoją. Neretais atvejais tikinama, kad vaikas yra pats kaltas ir nusipelnė tokio smurtinio elgesio (pavyzdžiui, neatliko namų darbų, gavo blogą pažymį ar nedarė, kaip liepta). Vaikai linkę slėpti aplinkybes, švelninti situaciją tam, kad iš artimųjų nesulauktų priešiškumo. Dėl šių aplinkybių vaikai linkę keisti parodymus, neutralizuoti įvykį. Dažnai vaikai, augantys smurtinėje aplinkoje, tokį elgesį traktuoja kaip normalų ir nežino, kad gali būti kitaip. Ir tik įsikišus pašaliniams asmenims, kai pastebimi net ir nežymūs signalai, pavyzdžiui, mokykloje pasikeitęs vaiko elgesys ar kaimynų reagavimas į nuolatos girdimą triukšmą, atsiranda galimybė padėti tokiai šeimai. Gyvenimo perspektyvoje, vaikai, kurie yra tapę smurto aukomis, dažnai ir ateityje patiria fizinį, seksualinį, psichologinį ar kt. smurtą arba patys gali tapti potencialiais smurtautojais.
Teismo psichologo vaidmuo
Teismo psichologo vaidmens atsiradimas ir specifika. Dar 2010 m. buvo svarstoma, ar tikslinga steigti psichologų etatus teismuose, tačiau Teisėjų taryba laikėsi tvirtos pozicijos, teigdama, kad tokie etatai būtini. Sprendimas įgyvendintas tik 2014 m. gavus finansavimą. Psichologas teismuose - tai kvalifikuotas tarpininkas tarp vaiko ir teisininko, siekiantis apsaugoti vaiką nuo traumuojamojo poveikio teismo procese ir padėti teisėsaugos institucijai surinkti su byla ar įvykiu susijusią informaciją. Teismo psichologas neteikia paslaugų pagal privačių asmenų prašymus, o teikia psichologinę pagalbą vaikui ikiteisminiame tyrime ar teismo procese teismo pirmininko ar teisėjo pavedimu.
Kiekviena apklausa yra savita ir sudėtinga. Sunkiausias momentas - pats traumuojamasis įvykis ir vaiko emocinė, psichologinė būsena teisinės procedūros metu. Teismo psichologas turi ne tik gebėti išlikti nešališkas ir neutralus, bet ir talkinti teisėjui, kitiems teisininkams, padėdamas surinkti reikiamą informaciją. Teismo psichologo darbas apima ne tik apygardos teismą, bet ir apylinkių teismus. Dažniausiai teismo psichologas kviečiamas dalyvauti baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinamieji, nukentėjusieji, liudytojai yra nepilnamečiai, ypatingą dėmesį skiriant seksualinių, smurtinių nusikaltimų ikiteisminiams tyrimams ir baudžiamosioms byloms.
Nepilnamečių apklausos vyksta specializuotuose vaiko apklausos kambariuose, kurie yra jaukesnė patalpa, pakeičianti teismo posėdžių salę. Tokioje aplinkoje vaikas bendrauja tik su psichologu, o visi rūpimi klausimai perduodami vaikui per psichologą nuotoliniu būdu. Tokioje aplinkoje vaikas gali jaustis saugus, susipažinti su būsimomis teisinėmis procedūromis, priprasti ir niekieno netrikdomas papasakoti apie tam tikrą įvykį, atsakyti į užduodamus klausimus. Rengdamasis apklausai, psichologas supažindina vaiką su būsima apklausa, stengiasi sukurti saugią ir jam aiškią aplinką.
Teisėjai, turintys aukštą profesinę kompetenciją, nevengia tartis ir konsultuotis dėl tam tikrų nepilnamečių atvejų civilinėse bylose, vaikų apklausų specifikos ir taktikos baudžiamosiose bylose. Teisėjas vadovauja visam teismo procesui ir visada, kai jam trūksta specialiųjų psichologinių žinių, į pagalbą gali kviestis vietinį apygardos teismo psichologą. Psichologinė pagalba būtina ne tik nepilnamečiams vaikams, bet ir suaugusiesiems - psichologinis liudytojų parengimas, emocinė pagalba nukentėjusiems asmenims, jų artimiesiems, psichologinių konsultacijų teikimas teismų darbuotojams neabejotinai turėtų teigiamų rezultatų.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorė dr. Neringa Grigutytė teigia, kad tinkamai organizuotas vaiko dalyvavimas teisiniame procese ir kvalifikuota apklausa gali užtikrinti didesnį bylų nagrinėjimo efektyvumą. Nuo 2018 metų teisiškai įsigaliojo sprendimas, jog apklausiant vaikus iki 14 m., psichologo dalyvavimas yra būtinas, o nuo 14 m. iki 18 m. rekomenduojamas.
Analizuojant nepilnamečių vaikų apklausas, mokslininkai pastebi, jog didžioji dalis formalizuojamų klausimų yra uždari, nukreipiantys, šališki ir/arba atsakymą menantys.
Nuo š.m. liepos 1-osios tiriant baudžiamąją bylą vaikai ir nepilnamečiai, jeigu jie yra nukentėjusieji ar liudytojai, privalo būti apklausiami dalyvaujant psichologui. Smurtą patyrę ar nuo kitų nusikaltimų nukentėję vaikai ar nepilnamečiai tiriant nusikaltimą privalo būti apklausiami dalyvaujant psichologui. Per šimtas psichologų visoje Lietuvoje jau sutiko padėti įgyvendinti šį sprendimą. „Teisingumo ministerija įpareigojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą sudaryti psichologų, galinčių dalyvauti apklausose, sąrašą. Turime pažymėti, kad į kvietimą prisidėti tiriant nusikaltimus, susijusius su vaikais, atsiliepė labai daug specialistų. Pirmiausia, psichologai privalo turėti universitetinį aukštąjį išsilavinimą, magistro laipsnį. Be to, jeigu jie nėra baigę psichologijos studijų krypties teisės psichologijos šakos studijų, privalo dalyvauti specialiuose mokymuose, ir tik po to jau sukaupę pakankamai specialių žinių apie vaikų psichologiją, apie baudžiamosios bylos procesus, įtraukiami į sąrašą.
Anot direktorės, psichologai žino, kaip bendrauti su vaiku, kaip jį prakalbinti, kaip gauti kiek įmanoma objektyvesnius parodymus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjai surinktų patikimus duomenis. „Psichologų, sutikusių da...
Vaiko nuomonės išklausymas skyrybų bylose
Santuokos nutraukimas, vaikų globa ir mažamečių nuomonės išklausymas skyrybų atveju neretai tampa pačiais jautriausiais ir sudėtingiausiais klausimais. Šiame straipsnyje aptariamas psichologo vaidmuo apklausiant vaikus skyrybų bylose, atsižvelgiant į jų amžių, socialinę ir psichologinę brandą. Taip pat nagrinėjami psichologiniai metodai, taikomi apklausiant vaikus teismuose, siekiant užtikrinti, kad vaikas nepatirtų antrinės traumos teismo procese, bei padedant teisėsaugos institucijoms surinkti reikiamą informaciją.
Skyrybų ir vaiko dalybų bylose vaiko nuomonė dažniausiai išklausoma tarpininkaujant vienam iš trijų specialistų: Vaiko teisių apsaugos darbuotojui, teismo psichologui (teismo posėdžio arba individualaus pokalbio tarp teismo psichologo ir mažamečio metu) arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistui.
Anot psichologo N. Oginto, pirmieji vaiko nuomonę skyrybų byloje išklauso Vaiko teisių apsaugos specialistai: „Iš pradžių vaikas savo poziciją dėl bendravimo tvarkos ar gyvenamosios vietos išsako vaiko teisių atstovams, kurie tėvams išsiskyrus aplanko šeimą, kalbasi su tėvais bendraisiais klausimais, t. y. kur liks gyventi vaikas, kokia bus bendravimo tvarka. Į teismą, teismo psichologą kreipiamasi tada, kai tėvai nesutaria, su kuo gyvens vaikas, arba kai kyla įtarimas, kad vaiko nuomone manipuliuojama, jį bandoma paveikti, vaikas kalba frazėmis, žodžiais, kurių įprastai mažamečiai nevartoja.“
Kai vaikas yra apklausiamas teismo posėdžio metu, jis savo nuomonę išsako viešai, girdint teisėjui, tėvams ir teismo psichologui. Visgi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskio teigimu, išklausant vaiko nuomonę teismo posėdžio metu labai svarbus teismo psichologo vaidmuo. „Tarp vaiko ir bylos dalyvių, taip pat tarp vaiko ir teisėjo visada yra trečiasis subjektas - psichologas. Teismo psichologas betarpiškai bendrauja su vaiku, užmezga ryšį ir užduoda klausimus vaikui suprantama kalba. Kitaip sakant, jei bylos dalyviai užduoda klausimus vaikui, teisėjas klausimus apibendrina ir perduoda psichologui, psichologas juos pritaiko vaikui pagal jo raidą, išsivystymo lygį“, - teigia teisėjas.
Tuo atveju, kai teismo psichologas vaiką apklausia individualiai, bendraujama nebe teismo posėdžio metu. Sutariamas patogus laikas, vaikas atvežamas pas psichologą arba pats psichologas atvyksta į vaikui neutralią vietą. „Psichologas kalbasi su vaiku, pastebėtas įžvalgas fiksuoja išvadoje, išvadą vėliau perduoda teismui, teisėjui. Teismo posėdžio metu teisėjas perskaito išvadą, ją pakomentuoja, įvertinęs visas aplinkybes nusprendžia, ar į ją reikšminga atsižvelgti. Galiausiai sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos priima teismas“, - teigia N. Pasak teisėjo J. Maciejevskio, pagrindinis principas - vaiką apklausti vieną arba kiek įmanoma mažiau kartų. Dėl šio tikslo teisėjai ir teismo psichologai nuolatos bendradarbiauja, siekia, kad vaiko netektų varginti pasikartojančiomis apklausomis. „Teisėjai tariasi su teismo psichologais, ar geriau kreiptis į Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą, ar vaikus apklausti patiems. Tarnyba atlieka išsamesnę ekspertizę dėl vaiko nuomonės gyvenamosios vietos klausimu. Taip pat jie įvertina vaiko ir tėvų ryšio stiprumą, santykio tvirtumą. Tarnyba ilgesnį laiką stebi vaiko ir tėvų interakciją nei teismo psichologai, tačiau jų paslaugos yra mokamos. Matant, kad tėvai konfliktuoja, nepasidalina vaiko globa, sprendžiama, kuris vaiko apklausos būdas tinkamiausias“, -teisėjui pritaria teismo psichologas.
Vaiko nuomonės išklausymo amžius ir branda
Teisėjo J. Maciejevskio teigimu, vaikų apklausų teisme neriboja mažamečių amžius: „Tam tikrų kategorijų bylose yra numatyta, kad vaiką privaloma išklausyti, kai jam sueina 10 metų, bet, iš tiesų, teismui nusprendus, kad vaiko nuomonė skyrybų byloje yra svarbi, gali būti apklausiami ir kur kas jaunesni vaikai. Aišku, jaunesnių nei 10 metų vaikų apklausos sudėtingesnės, ypač reikalinga specializuotų psichologų, kurie geba prakalbinti mažamečius, pagalba.“
Panevėžio apygardos teismo psichologo teigimu, šeimos, skyrybų bylose vaikai išklausomi tada, kai jau geba suformuluoti nuomonę: „Svarbu nesumaišyti vaiko norų ir nuomonės. Nuomonė yra sąmoninga, argumentuota, vaiko suvokta pozicija tam tikrais klausimais, o norai dažniau gali būti susiję su poveikiu, kuris yra daromas vaikui skyrybų metu. Skyrybų bylose tėvai dažnai manipuliuoja vaikais, būtent dėl šios priežasties vaikai teisme neretai išsako ne nuomonę, o norus.“ Anot jo, apklausiant vaiką skyrybų bylose labai svarbu įvertinti vaiko brandą, dėl to bendraujant su vaiku žiūrima, ar jis savo nuomonę reiškia nuosekliai, ar nuomonė nekinta perklausus jį apie tuos pačius dalykus keletą kartų ir ar jo pasakojimas sutampa su neverbaline kalba, emocine išraiška, balso tembru, veido mimika ir bendra pastebima psichologine būsena.
„Taip pat atsižvelgiama į tai, ar vaikas kalba suaugusiųjų žodžiais. Pavyzdžiui, noriu pas tėtį, nes mama neturi pakankamai finansų, kad pasirūpintų šeima. Kai vaikas kalba tokiais žodžiais, yra pagrindas manyti, kad tėvai vaiką nuteikinėja, daro jam poveikį, jo išsakyti žodžiai gali būti neteisingi, dirbtinai suformuoti“, - darbine patirtimi dalinasi psichologas N. Ogintas. Teisėjo J. Maciejevskio nuomone, vaikas, gyvendamas su abiem tėvais ar su vienu iš jų, gyvena tam tikrame socialiniame burbule, dėl to neįmanoma, kad aplinka mažamečiui nedarytų įtakos. Dažnai pasitaiko, kad vaikai perima tėvų nuotaikas, poziciją tam tikrais klausimais, tačiau susiduriama ir su atvejais, kai vaikai yra piktybiškai nuteikinėjami prieš vieną iš tėvų. Tokiose situacijose išgirsti tikrąją vaiko nuomonę gali būti itin sudėtinga, reikalinga patyrusio specialisto pagalba.
Vaiko apklausos trukmė ir klausimų formulavimas
Vaiko apklausų specialistas teigia, kad nėra griežto standarto, kaip ir kiek laiko turėtų būti apklausiami vaikai. Visgi, remiantis konkrečia jo praktika, vaiko apklausa, kai psichologas individualiai kalbasi su mažamečiu, trunka ne ilgiau kaip valandą. „Per valandą dažniausiai pavyksta aptarti pagrindinius klausimus, išsiaiškinti vaiko poziciją. Jei apklausa trunka ilgiau - vaikas tiesiog pavargsta“, - pripažįsta specialistas. „Per valandą pasimato, ar vaikas gali suformuluoti savo nuomonę, ar yra tam tikras lojalumo konfliktas ir vaikui sunku išreikšti savo poziciją, jis jaučiasi kaltas ir dėl to negali įvardinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Teismo psichologas pabrėžia, kad apklausų metu psichologai vaiko nuomonę nori suprasti neužduodami tiesioginių klausimų. Psichologai stengiasi neklausti vaiko, ar jis nori gyventi su tėčiu ar su mama. Jie nori įsiklausyti į vaiko pasakojimus, suprasti, kaip jis vertina situaciją ir neužduoti klausimų, kurie prasideda žodžiu kodėl. „Pavyzdžiui, kodėl nenori gyventi pas mamą? Tokie klausimai gali skambėti kaip kaltinimas. Taip pat teismo psichologai stengiasi užduoti kuo mažiau uždarų klausimų. Tokie klausimai yra vienpusiški, labai konkretūs, kategoriški“, - sako N. Ogintas. „Dar svarbu akcentuoti, jog teismo psichologai apklausų metu stengiasi vaikams sukurti psichologiškai saugią aplinką. Stengiamės paaiškinti, kad vyksta ne tardymas, o pokalbis, kurio metu vaikas turi teisę išsakyti tai, ką galvoja, ko nori.“
Apklausų metu psichologai stengiasi neužduoti ir klausimų, kurie padidintų vaiko nesaugumo jausmą ar gynybiškumą. Taip pat siekia vaikui parodyti, kad jis yra neatsakingas už tai, ką teismas nuspręs. Vaiko nuomonė svarbi, bet ne jis priima galutinį sprendimą. „Pasitaiko atvejų, kai tėvai bando vaikui įteigti, kad jo apsisprendimas, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, yra lemiamas. Tokiais atvejais vaikas gali jaustis kaltas, kad, pavyzdžiui, nuvylė tėtį, nes pasakė, jog nori gyventi su mama. Iš esmės vaikų apklausoms skyrybų bylose yra sukurtos bendros taisyklės, tam tikras protokolas. Teismo psichologai taip pat žinias ir įgūdžius nuolatos atnaujina organizuojamų mokymų metu“, - teigia Panevėžio apygardos teismo psichologas.
Psichologo vaidmuo teismo procese ir vaiko paruošimas apklausai
Anot Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskio, prieš 10 metų teismuose atsiradusių psichologų esminė užduotis skyrybų, vaikų dalybų bylose - išgirsti mažamečių lūkesčius ir sumažinti galimai žalingą proceso poveikį, jaučiamą psichologinį spaudimą. „Psichologo užduotis apsaugoti vaiką nuo klausimų, kurie gali jį traumuoti, taip pat užtikrinti jo saugumą. Psichologai skyrybų bylose siekia užtikrinti, kad mažamečiai teisme jaustųsi kiek įmanoma jaukiau, kad galėtų laisvai išreikšti tikrąją savo nuomonę ar poziciją tam tikrais klausimais.“
Žinant, kad mažamečio laukia apklausa teisme ar jo nuomonė bus išklausyta individualaus pokalbio su teismo psichologu metu, gali kilti klausimas, ką sakyti vaikui? Ar reikia vaikui bandyti paaiškinti susiklosčiusią situaciją? Anot psichologo, normalu vaikui pasakyti, kur jis bus vedamas, ko jo ten bus klausinėjama. Rekomenduojama vaikui akcentuoti, jog svarbu, kad jis psichologui ar teismui pasakytų, ką galvoja, kaip jaučiasi. Svarbu mažamečiui paaiškinti ir faktą, kad ne jis, o teismas priima galutinį sprendimą, tačiau jo nuomonė yra labai svarbi. „Tėvų leidimas ir vaiko padrąsinimas išsakyti nuomonę duoda labai daug naudos. Vaikui suteikiamas tam tikras psichologinis leidimas išsipasakoti psichologui. Mažametis nesijaučia kaltas, nebijo pasidalinti asmeninėmis šeimos istorijomis ar išgyvenimais“, - pabrėžia psichologas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskio nuomone, idealiame pasaulyje išvis neturėtų kilti tokių situacijų, vaikas neturėtų būti vedamas į teismą aiškinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Visgi susiklosčius tokiai situacijai labai svarbu, jog vaikais suprastų išsakytos nuomonės svarbą skyrybų, vaiko dalybų byloje. „Teismas priima sprendimą vadovaudamasis ne tik vaiko nuomone, bet ir kitais duomenimis, tad vaikui svarbu suprasti, kad vien jo nuomonė nenulems galutinio verdikto. Teismas prisiima atsakomybę, kadangi vaikui sprendimo emocinė našta gali būti nepakeliama. Aišku, prieš apklausą tėvai turėtų paruošti vaiką, jį nuraminti, paaiškinti, kad jo išsakyta nuomonė negalutinė ir ji neturės įtakos vaiko ir tėvų santykiams. O teisėjas ir teismo psichologas visada sieks, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. Dar akcentuoju, kad siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus ypač svarbus teisėjo ir psichologo bendradarbiavimas.
