Šiemet minėsime mūsų kraštiečio, pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 195-ąsias gimimo metines. Būsimasis prezidentas gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užugirio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Kaimas buvo gana neturtingas, apsuptas didelių pelkynų ir miškų su šalia telkšančiu gražiu pailgu Lėno ežeru. Kaimo žemės nebuvo derlingos, tad ūkininkams tekdavo įdėti nemažai triūso norint išmaitinti gausias šeimynas. Kaimo gyventojai išlaikė senąją lietuvišką Rytų Aukštaitijos tarmę, kurios tyrinėti Užulėnin buvo atvykęs mūsų garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, savo mokinio A. Meilę gimtajam kaimui prezidentas išlaikė visą savo gyvenimą. Tarpukaryje apie prezidentą rašę žurnalistai surinko gana išsamius užugiriečių prisiminimus apie Smetonų šeimą, kuriais iki šiol naudojasi visi A. Smetonos nebuvo nuo amžių Užugiryje gyvenusi šeima. Kada tiksliai jie čia įsikūrė, nenustatyta. Greičiausiai XIX a. pradžioje. Pagal vieną versiją, Smetonos galėjo atsikraustyti iš dabartinės Latvijos, kurios pietinėje dalyje Alūkštos apskrityje yra Smetonų kaimas.

Prezidento senelis Kazimieras valdė valaką žemės (apie 20 ha), tačiau turėjo 4 sūnus ir 3 dukras. Tad po jo mirties Antano tėvas, vyriausias sūnus Jonas po turto dalybų su broliais gavo 5 ha ir dūminės pirkios galą. Prieš pat baudžiavos panaikinimą, Jonas vedė Julę Kartanaitę iš gretimo Šilų dvaro. Dvarininkui už būsimą žmoną sumokėjo (tada buvo toks paprotys) 10 rublių bei 3 gorčius (apie 10 l) medaus. Kaip ir tėvas, Jonas susilaukė 4 sūnų ir 3 dukterų. Anot išlikusių užulėniškių pasakojimų, Jonas Smetona buvo neeilinė asmenybė, kurios daugelį būdo bruožų paveldėjo ir vaikai. Tai buvo šviesus žmogus, mokėjęs skaityti ir rašyti. Manoma, kad jį išmokė XIX a. pirmoje pusėje po kaimus vaikščioję vienuoliai pranciškonai, mokydavę mokyklose negalinčius mokytis kaimų vaikus. Skaitydavo, suprantama, daugiausia religinę literatūrą, bet ne tik ją. Buvo didelis žemaičių vyskupo M. Valančiaus gerbėjas, asmeniškai jį pažinojo, ne kartą lankėsi pas jį Kaune, iš jo gaudavo po spaudos draudimo draudžiamų lietuviškų knygų, kurias slėpdavo prie kaimo augusios vinkšnos drevėje. Beje, ten po tėvo mirties lietuviškas knygas slėpė ir Antanas. Kaime Jonas garsėjo kaip niekada nemeluojantis, teisingas žmogus. Kartais jo teisingumas kaimui ir pakenkdavo. Po baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojams bylinėjantis su Taujėnų dvarininku Radvila dėl ganyklų, teisuolis Jonas Smetona paliudijo, kad kaimiečių pageidaujamos ganyklos niekada jiems nepriklausė, todėl kaimas bylą pralaimėjo ir kaimiečiai buvo ant Jono supykę, bet vėliau jam atleido, nes suprato, kad toks jau Jono tiesus būdas. Kaimo moteriškės, bijodamos, kad vyrai nepragertų ir neiššvaistytų niekams šeimos pinigų, visas savo santaupas patikėdavo saugoti Jonui nebijodamos, kad jos prapuls. Jonas buvo blaivininkas. Tik vieną kartą gyvenime, švenčiant rugiapjūtės pradžią, pavaišintas, buvo padauginęs ir rugių lauke pramiegojęs iki ryto, daugiau svaigalų nebegėrė. Tą jo blaivumą ir tiesumą paveldėjo visi jo vaikai. Taip pat ir tėvo pamaldumą, paprastumą ir norą padėti kitiems. Tėvas žiemą sutikęs pakelyje sušalusią pavargėlę su mažu vaiku, parsivedė pas save ir kartu su šeimyna maitino iki pavasario, kol atšilus ji iškeliavo. Palaipsniui Jonas prie savo turėtų 5 ha žemės nusipirko dar kelis hektarus, paveldėjo dalį mirusio bevaikio brolio žemės ir turėjo 10 ha. Augino ir pardavinėjo arklius, pirkdavo iš dvaro ir parduodavo mišką. Susitaupė pinigų ir, pasak 1932 m. „Lietuvos aide“ išspausdinto straipsnių ciklo „Tautos vado tėviškėje“ autoriaus Meškausko - Germanto, „nedaug truko, kad iš vargdienio žmogelio būtų tapęs dvarininku“. Jonas ketino iš vieno dvarininko išsimokėdamas per keletą metų pirkti septynis valakus žemės su dideliais miško plotais. Viskas buvo jau beveik suderėta, bet 1885 m. Jonas netikėtai mirė, pasak šeimos narių, nuo kepenų ligos.

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs priešpaskutinis, šeštasis Smetonų vaikas Antanas augo kaip ir visi kaimo vaikai - dūminėje pirkioje, neišlikusioje iki mūsų dienų. Pirkia sudegė karo metais. Pagal vieną versiją 1944 m. vasarą ją greičiausiai sudegino enkavedistai, pagal kitą versiją, anot Užulėnio kaimo istoriją parašiusio užulėniečio S. Pociūno, pirkią 1942 m. vasarą sudegino Smetonų giminaitė, mokytoja Kartanienė perkūrenusi krosnį kepant pyragus. Dabar šioje vietoje stovi sodybos maketas. Išliko tik autentiškas šulinys. Pasak senųjų užulėniečių, prezidentas gimė kitoje kelio pusėje stovėjusioje senojoje sodyboje (tarpukaryje dar buvo išlikę jos pėdsakai, dabar jokių nebėra).

Kaip ir kiti kaimo vaikai, Antanas ganė gyvulius. Ganydamas su draugu Juozu Kuliavu prasimanydavo pramogų: pindavo kraiteles, vyžas, sukdavo birbynes, lipdydavo molinius karalius ir kareivukus. Pasidarė net molinę bažnyčią, bet ją sulaužė, vydami ten įlindusią rupūžę. Ant apleistos daržinės sienų nuodėguliais pripiešdavo paukščių, gyvulių, velnių. Kartą Antanas su Juozuku vos nesudegino klojimo per arti užsikūrę laužą. Antanas paspruko, o Juozukas gavo iš motinos lupt. Ir ateityje Antanas vis pasprukdavo, o Juozukui kliūdavo. Antano tėvai vaikų niekada nemušdavo, bet prasikaltusius rūsčiai bardavo - taip, kad visi apsiverkdavo.

Anksti ėmė ryškėti dideli vaiko sugebėjimai. Tėvas išmokė skaityti vyriausiąjį sūnų, tas mokė jaunesnįjį ir taip vienas išmokęs vaikas mokydavo kitą. Antanas nuo krosnies stebėdamas kaip brolis moko skaityti seserį Mortą, pats išmoko skaityti. Ir kai Morta turėjo jį mokyti, pareiškė, kad jau skaito geriau už Mortą. Kadangi buvo nestiprus, silpnos sveikatos, nutarta leisti jį į mokslus, savaime suprantama, tikintis, kad taps kunigu. Nuvežus į rusišką pradinę Taujėnų mokyklą, vaikas išsigando. Mokytojas girtuoklis, piktas, vaikai vyresni, išdykę. Smetonų giminaitė po kelių savaičių pamatė Taujėnuose verkiantį Antaną ir parvežė jį į namus. Bet tėvas mirdamas prisakė: „Antaną leiskit mokytis“. Baigęs Taujėnų pradinę, Antanas pusantrų metų gyveno Ukmergėje, čia savarankiškai ruošdamasis egzaminams į trečią gimnazijos klasę. Ukmergėje jis ėmė pamokas iš gabaus, bet prasigėrusio, metusio universitetą studento Juškevičiaus. Šis su savo sugyventine kalbėdavo prancūziškai, bet pragėręs savo paltą po miestą vaikščiojo su jos pelerina. Jis mokė Antaną po valandą kasdien (jei neprisigerdavo) už 5 rublius mėnesiui. Antrasis mokytojas buvo seminarijos nebaigęs klierikas Cibulskis. Ukmergėje Antanas gyveno Ramygalos gatvėje, pas miestietę našlę Songailienę. Čia, mažame kambarėlyje, jis gyveno su dar keliais savarankiškai egzaminams į gimnaziją besiruošiančiais berniukais. Už butą mokėjo po rublį mėnesiui bei po du vežimus malkų metams. Maistą atsigabendavo iš namų, dažniausiai į namus ir atgal į Ukmergę keliaudamas pėsčiomis (28 km). Kadangi Songailienė ir Antano kambario draugai tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, jis greitai išmoko lenkų kalbą. Vėliau, anot Lenkijos diplomatų, bendravusių su prezidentu, lenkiškai jis kalbėjo puikiai, be klaidų. Ukmergėje buvo nusipirkęs net lenkišką maldaknygę, bet vėliau ją pakeitė lietuviška. Tapęs prezidentu, Smetona, lankydamas Ukmergę, ne kartą savo kalbose minėjo, kad „tai mano gimtinis miestas.

Tęsdamas mokslus Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Jelgavos) ir Peterburgo gimnazijose, Peterburgo universitete, vasaros atostogas Antanas daugiausia praleisdavo užsidirbdamas mokslams kaip repetitorius įvairiuose dvaruose, bet būtinai bent kelioms dienoms parvykdavo į Užulėnį. Namiškiai pamena jį vis skaitantį, įnikusį į knygas. Buvo nusipirkęs smuiką ir nesėkmingai mokėsi juo groti. Gal smuikas buvo netikęs, gal trūko gero muzikos mokytojo, nes muzikinę klausą Antanas turėjo. Su seserimis vasarą, atostogų metu, dažnai dainuodavo liaudies dainas.

Antanas SMETONA (1874-1944)

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (dabar - Ukmergės rajone), gausioje neturtingų valstiečių Jono (1832-1886) ir Julijonos (Kartanaitės, 1838-1905) Smetonų šeimoje. Joje gimė net devyni vaikai, trys sūnūs mirė anksti: Jonas (apie 1864-1865), Liudvikas (g. 1865), Juozas (g. 1869). Tėvai užaugino sūnus Igną (1860-po 1901), Motiejų (1863-1943), Antaną, dukras Marijoną (Jasiukonienę, 1866-1940), Mortą (Krikštaponienę, 1871-1950), Julijoną (1878-1962).

Antanas Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, privačiai - Ukmergėje ir Liepojoje. Tėvui Jonui Smetonai anksti mirus, tik motinos ir vyriausiojo brolio paramos, paties atkaklių pastangų dėka Antanui Smetonai pavyko tęsti mokslus. Jis 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. moksleivis buvo pašalintas iš Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvija) gimnazijos, nes kartu su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui, kad katalikai kasdienę maldą mokykloje skaitytų rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1899 m. už dalyvavimą studentų neramumuose buvo areštuotas ir du kartus šalintas iš universiteto, bet 1902 m. sėkmingai baigė studijas.

Gavęs teisininko diplomą, Antanas Smetona atvyko į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis greit iškilo kaip vienas aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai. 1904 m. rugpjūčio 27 d. vedė, su žmona Sofija (Chodakauskaite, 1885-1968) anksti neteko dukros Birutės (1910-1913) užaugino dukrą Mariją (Valušienę, 1905-1992) ir sūnų Julių (1913-1974). Smetonų šeimos namai Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų bei diskusijų vieta.

Antanas Smetona buvo 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo narys, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. Antanas Smetona dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros, švietimo organizacijų - „Aušros“, „Ryto“, „Rūtos“, Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų - veikloje. Talkino rengiant tautinius lietuviškus leidinius: redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, 1914-1915 ir 1923-1924 m. - žurnalą „Vairas“, parengė informacinių ir kultūrinės, politinės publicistikos straipsnių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje pradėjusi veikti Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti greit virto ne tik labdaros organizacija, bet ir lietuvių politinės veiklos centru. Nuo pat įkūrimo organizacijoje dirbęs, Centro komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1915 m. rugpjūčio 10-1918 m. balandžio 19 d. pirmininku dirbęs Antanas Smetona rūpinosi, kad kraštą okupavusios Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų Lietuvoje, ypač Vilniuje gyvenusius tautiečius. Vadovaudamas Vadovėlių komisijai, suredagavo geografijos, išvertė algebros ir aritmetikos vadovėlius. „Aritmetikos teorija“ sulaukė net septynių laidų. Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė graikų kalbą. Nuo 1916 m. pradžios jis priklausė savivaldybės Švietimo komisijai, kartu su Aleksandru Stulginskiu - Patariamajai komisijai labdaros klausimais.

1916 m. Antanas Smetona kartu su Steponu Kairiu ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, vėliau - Lozanos ir Pirmojoje Berno lietuvių konferencijose. Dalyvavo lietuvių politiniuose pasitarimuose, rengė politinius dokumentus, dalyvavo formuluojant Lietuvos sienų sampratą. Buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius.

Antanas Smetona dirbo rengiant 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, jai pirmininkavo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba), tapo jos pirmininku. 1917 m. lapkričio mėn. kartu su Steponu Kairiu, Alfonsu Petruliu, Justinu Staugaičiu, Jurgiu Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. 1918 m. rugsėjo mėn. Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona ir Martynas Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti ir Vokietijai priimtiną, ir Lietuvai tinkamą vadovą. Kartu su Kazimieru Steponu ir Jurgiu Šauliais parengė pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją. Nuo 1918 m. gruodžio 2 d. iki 1919 m. kovo pabaigos siekė Skandinavijos valstybių paramos Lietuvos nepriklausomybei.

1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. jis Prezidento įgaliojimus perdavė Lietuvos Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, tačiau dar keletą savaičių Prezidento pareigas ėjo laikinai. Signataras atsidėjo moksliniam, žurnalistiniam darbui ir veiklai Tautos pažangos partijoje (nuo 1924 m. - Lietuvių tautininkų sąjunga), kurios nariu tapo 1918 metais, 1920-1926 m. buvo jos pirmininkas, vėliau - faktinis vadovas. Antanas Smetona 1921 m. vadovavo Lietuvos delegacijai, derybose su Latvija kartu nustačiusiai abiejų valstybių sieną. Po įvykusio vadinamojo Klaipėdos sukilimo, buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte, šias pareigas ėjo 1923 m. sausio 20-balandžio 20 dienomis. 1923-1927 m. dėstė etikos ir filosofijos disciplinas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Redagavo įvairiais pavadinimais leistus tautininkų laikraščius („Tėvynės balsas“, „Krašto balsas“, „Lietuvių balsas“, „Lietuvis“, „Tauta“).

Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, 1926 m. gruodžio 19 d. Antanas Smetona buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis apribojo opozicijos aktyvios veiklos galimybes, suvaržė laisvę viešai skleisti aukščiausiajai valstybės valdžiai nepalankias nuostatas. Kita vertus, Antanas Smetona daug dėmesio skyrė valstybės ūkio bei kultūrinio gyvenimo plėtrai, rūpinosi, kad būtų išsaugota visuomenės tolerancija kitoms šalyje gyvenančioms tautoms, vengė politinio radikalumo. Jo vadovavimo Lietuvos Respublikai laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė ultimatuminius reikalavimus pateikusios Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas į Lietuvos Respubliką. Suvokdamas iškilusį pavojų valstybei, Antanas Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. 1941 m. atvyko į JAV, apsigyveno Klivlende su sūnaus šeima.

Antanas Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d., namuose kilusio gaisro metu Klivlende, buvo palaidotas Klivlendo Knolvūdo mauzoliejuje, 1975 m. palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čardono miestelio Visų Sielų kapines.

Smetonų šeimos genealogija

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Jono Smetonos (1840-1885) ir Julijonos Kartanaitės (1838 m. spalio 24 d. - 1905 m. rugpjūčio 16 d.) šeimoje, Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Vilkmergės (Ukmergės) apskrityje, tipiškame ano meto Lietuvos kaime. Prezidento vaikystė nebuvusi lengva. Jo senelis Kazimieras turėjo vieną valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų: tris dukteris ir keturis sūnus. Prezidento tėvas Jonas buvo vyriausias. Smetonų šeimoje žydėjo sandermė ir susiklausymas. Julijona Smetonienė, prezidento motina, buvo labai paslanki ir širdinga moteriškė. Sako, kad per 25 bendro gyvenimo metus vyras su žmona nebuvę nei karto stipriai susibarę. Pasak knygos autorės, šioj ano meto vargingoj, bet šviesioj širdingoj ir dievobaimingoj šeimoj laimė lėmė gimti ir augti pirmajam atgimusios Lietuvos vadui Antanui Smetonai. Ji teigė: „Prezidento tėvelis niekad vaikų rykšte nebausdavęs, bet kuo nusikaltus, sušaukdavęs visus ir imdavęs rūstų pamokymą kalbėti. Sako, tie pamokymai kartais būdavę skaudesni už rykštę. Vienam kalba, o visi verkia. Antanas Smetona savo tėvo pavyzdžiu mokėjo ne tik pasiryžti, bet ir ištverti. Jis, mažai kieno bepadedamas, savo paties darbu ir uolumu baigė Palangos progimnaziją. Baigė pirmuoju su pagyrimu ir dovanomis.

Tirtose metrikose dar rasta duomenų apie vyriausiąjį A. Smetonos brolį Igną. Kaip minėta, dėl asmeninių duomenų apsaugos vėlesnių įrašų kol kas gauti neįmanoma, bet iš 1997 m. išėjusios nedidelės knygos Palūžę sparnai sužinomas dar vienas artimas A. Smetonos giminaitis, vieno iš brolių sūnus - Kazys Smetona, gimęs 1915 m. balandžio 27 d. Užulėnio kaime. 1935 m. jis įstojo į Karo aviacijos mokyklą.

Kitas A. Smetonos senelio brolis (1.4.1.1.4.) Antanas, A. Smetonos senelio Kazimiero brolis, 1838 11 13 Traupyje vedė Agotą Mikėnaitę (~1813-1883 01 29 Vadokliai). Gimimo metrikoje nurodyta Kotryna, mirties - Konstancija. Kadangi vėliau gimęs vaikas pavadinamas Kotryna, daroma prielaida, kad iš tikrųjų pirmuoju atveju gimimo metrikoje turėjo būti įrašyta Konstancija ir mirties metrikoje klaidos nėra. Be abejo, kartais vėliau gimęs vaikas būdavo pavadinamas mirusiojo vardu. Tokiu atveju klaida būtų padaryta mirties metrikoje ir 1843 m. (1843 09 19 Šilai - 1845 08 24 Vadokliai), (1.4.1.1.4.4.) Simoną (1846 03 12 Šilai - 1899 04 21 Vadokliai), (1.4.1.1.4.5.) Kotryną (1848 02 22 Šilai - ?), (1.4.1.1.4.6.) Kristiną (1849 04 22 Šilai - ?), (1.4.1.1.4.7.) Teresę (1851 02 03 Šilai - ?), (1.4.1.1.4.8.) Kazimierą (1853 03 08 Šilai - 1885 11 15 Vadokliai), (1.4.1.1.4.9.) Juozą (1857 07 10 Šilai - 1860 08 14 Vadokliai), (1.4.1.1.4.10.) Joną (1859 12 10 Šilai - ?), (1.4.1.1.4.11.) Barborą (1863 02 10 Vadokliai - ?). Simonas 1880 10 27 Vadokliuose vedė Mortą Mikėnaitę (~1857 - ?), mirė sulaukęs 53 metų. Konstancija mirė beveik dvejų, Juozas - trejų metukų.

Kitas A. Smetonos senelio brolis (1.4.1.1.6.) Simonas 1851 11 11 Vadokliuose vedė Kotryną Žyžaitę (~1829-1889 01 07 Šilai). Jie turėjo septynis vaikus: (1.4.1.1.6.1.) Kristiną (1858 03 04 Šilai - ?), (1.4.1.1.6.2.) Evą (1860 12 28 Šilai - ?), (1.4.1.1.6.3.) Joną (1862 07 15 Šilai - 1863 04 24 Vadokliai), (1.4.1.1.6.4.) Oną (1864 10 11 Vadokliai - 1869 02 27 Vadokliai), (1.4.1.1.6.5.) Motiejų (1868 08 06 Šilai - ?), (1.4.1.1.6.6.) Kotryną (1870 05 06 Traupis - ?), (1.4.1.1.6.7.) Simoną (~1867-1869 03 22 Vadokliai). Jonas mirė kūdikystėje nuo krupo, ketverių metų Ona ‒ nuo raupų, Simonas mirė taip pat nuo raupų. Kitų vaikų...

Prezidento senelis Kazimieras buvo trečias vaikas šeimoje ir turėjo kelis brolius, kurių gausūs palikuonys sėsliai gyveno tose pačiose apylinkėse.

Nežiūrint prieštaringų politinės A. Smetonos veiklos vertinimų, yra neginčijama, kad Lietuvos Respublikos pirmasis Prezidentas ir jo šeima yra palikę ryškius pėdsakus Šveicarijos žemėje. Jis pats čia su kitais tautinio atgimimo aktyvistais brandino nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją, o šeima - rado saugų prieglobstį ne tik 1919 m., bet ir pakeliui į JAV, kai 1940 m. Juozas Gabrys-Paršaitis. Tautos sargyboj. Versus aureus leidykla, 2007. Ingrida Jakubavičienė. „SESERYS Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“. Ingrida Jakubavičienė, Istorijos puslapiai: kaip A. Smetona prezidentavo pasitraukęs iš Lietuvos, www. kauno. Kybartų aktai. Vienu aktu Prezidentas neva atleido Ministrą Pirmininką Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir nauju Ministru Pirmininku paskyrė Stanislovą Lozoraitį. Antru aktu, Prezidentas pavedė Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui Prezidentą pavaduoti. Buvo tikėta, kad esant reikalui, remiantis šiais aktais bus galimybė sudaryti egzilinę Vyriausybę, kuri galėtų atstovauti Lietuvos Respublikai, buvusiai iki 1940 m. Alfonsas Eidintas Antanas Smetona.Politinės biografijos bruožai. Vakaro svečiai: rašytoja Loreta Jastramskienė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė ir LR Seimo narys, teisininkas, dr. Stasys Šedbaras. Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtame renginyje apie pirmąjį ir paskutinįjį 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną ir jo žmoną Sofiją kalbėjo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, teisininkas, parlamentaras dr. Stasys Šedbaras ir Smetonų gyvenimo bei veiklos tyrinėtoja, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Mokslininkė yra parašiusi ir išleidusi knygas „Seserys: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“, „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ ir „Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“. Dviejų mokslininkų - S.Šedbaro ir I.Jakubavičienės - mintis apie tuos klausimus iš A. ir S.Smetonų gyvenimo, apie kuriuos iki šiol visuomenėje netyla diskusijos, moderavo rašytoja Loreta Jastramskienė. I.Jakubavičienės knyga „Duetas. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Jono Smetonos (1840-1885) ir Julijonos Kartanaitės (1838 m. spalio 24 d. - 1905 m. rugpjūčio 16 d.) šeimoje, Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Vilkmergės (Ukmergės) apskrityje, tipiškame ano meto Lietuvos kaime. Prezidento vaikystė nebuvusi lengva. Jo senelis Kazimieras turėjo vieną valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų: tris dukteris ir keturis sūnus. Prezidento tėvas Jonas buvo vyriausias. Smetonų šeimoje žydėjo sandermė ir susiklausymas. Julijona Smetonienė, prezidento motina, buvo labai paslanki ir širdinga moteriškė. Sako, kad per 25 bendro gyvenimo metus vyras su žmona nebuvę nei karto stipriai susibarę. Pasak knygos autorės, šioj ano meto vargingoj, bet šviesioj širdingoj ir dievobaimingoj šeimoj laimė lėmė gimti ir augti pirmajam atgimusios Lietuvos vadui Antanui Smetonai. Ji teigė: „Prezidento tėvelis niekad vaikų rykšte nebausdavęs, bet kuo nusikaltus, sušaukdavęs visus ir imdavęs rūstų pamokymą kalbėti. Sako, tie pamokymai kartais būdavę skaudesni už rykštę. Vienam kalba, o visi verkia. Antanas Smetona savo tėvo pavyzdžiu mokėjo ne tik pasiryžti, bet ir ištverti. Jis, mažai kieno bepadedamas, savo paties darbu ir uolumu baigė Palangos progimnaziją. Baigė pirmuoju su pagyrimu ir dovanomis. Neatsitiktinai 1918-1940 m. Lietuva yra vadinama „Smetonine Lietuva“. Taip ir dabar ne vienoje šeimoje įvardijamas laikotarpis, kai Lietuvą valdė prezidentas A.Smetona. Pirmasis prezidentavimo laikotarpis buvo trumpas. 1918 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos Prezidentą. 1919 m. rugsėjo 1 d. vokiečių administracija pagaliau apleido rezidenciją.Į naujuosius rūmus pirmiausia įsikėlė A.Smetona su prezidento kanceliarija. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, A.Smetona perdavė Prezidento įgaliojimus Seimo pirmininku išrinktam Aleksandrui Stulginskiui, kuris iki 1922 m. gruodžio 21 d. Antroji A.Smetonos valanda atėjo 1926 m., kai po antidemokratinio perversmo, jis „maloniai sutiko“ vėl tapti prezidentu ir ilgainiui prisiėmė net Tautos Vado titulą. A.Smetonos ir J.Tūbelio (ilgametis ministras pirmininkas) valdymo laikas buvo Lietuvai labai naudingas, tačiau neretai ir pašiepiamas, mat ministras pirmininkas buvo vedęs prezidento žmonos seserį. Sofijai Smetonienei, jos charakteriui, jos įtakai šalies prezidentui daug dėmesio buvo skirta ir šiame susitikime. Istorikė I.Jakubavičienė atskleidė intriguojančias pirmosios šalies šeimos gyvenimo detales. Sofija užaugo tokioje aplinkoje, kur motinos skatino mergaites mokytis skambinti pianinu, dainuoti, šokti, užsienio kalbų bei užsiimti įvairiais rankdarbiais. Jos tėvai Chodakauskai save laikė „litvinais“. Iš pradžių šeima, kaip ir didelė dalis bajorų, kalbėjo lenkiškai ir turėjo dvilypę savimonę: buvo šiek tiek lenkai, šiek tiek lietuviai. Tuo metu Smetonų šeimoje buvo puoselėjama lietuvybė. Abu Smetonos, kaip teigia knygos autorė, labai kūrybingos ir meniškos asmenybės. Turėdami neblogus balsus, jie dainavo Vilniaus lietuvių draugijose ir choruose, vaidino mėgėjų teatruose ir aktyviai reiškėsi šalpos darbe. Tapusi prezidentiene, teigiama, kad S.Smetonienė niekada nesivaikė naujausios mados vėjų. Ji buvo labai praktiška moteris. Prezidento likimas atspindi ir Lietuvos likimą: išsimokslinęs teisininku Petrapilyje, didžiąją jaunystės dalį dirbo lietuvybės labui iš pradžių pogrindyje. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo audras, aktyviai įsiliejo į politinį besikuriančios jaunos valstybės gyvenimą. 1940 m. buvo negailestingi - ir Lietuvai, ir A.Smetonai. Paskutiniams prezidento metams nemažai dėmesio skirta ir susitikime: diskutuodami svečiai teigė, jog prezidento mirties aplinkybės tokios keistos, kad suteikia peno įvairioms sąmokslo teorijoms. Išvykęs iš Lietuvos ir nusprendęs apsistoti JAV, A.Smetona turėjo pasižadėti šalyje gyvensiąs kaip privatus asmuo. Peržiemoję Čikagoje, 1942 m. pavasarį Antanas ir Sofija nutarė taupumo sumetimais kraustytis į Klivlandą ir gyventi kartu su sūnaus Juliaus šeima. 1944 m. įvykęs gaisras jų name buvo tragiškas. Per šį gaisrą žuvo tik A.Smetona, daugiau niekas iš namo gyventojų nenukentėjo. Tragedija sukrėtė ne tik Prezidento šeimą ir artimuosius, bet ir visą lietuvių išeiviją. Antanas Smetona, pasak istorikų, neabejotinai pati svarbiausia ir prieštaringiausia 1918-1940 m.

tags: #antano #smetono #zmona #ir #vaikai

• Pledai kūdikiams
• Stalai augantiems vaikams
• Priežastys ir ką daryti dėl minkšto pilvo nėštumo metu
• Kaip rasti kokybišką globos namų priežiūrą
• Teismo sprendimai dėl vaikų išlaikymo