„Neparašiau knygos, vadinasi, negimiau“, - taip Antano Škėmos lūpomis prabyla jo modernaus romano „Balta drobulė“ pagrindinis herojus - Antanas Garšva. Neatsitiktinai pasirinkta ši citata. Ji nusako vieno žymiausių išeivių prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko, režisieriaus, aktoriaus A. Škėmos gyvenimo tikslą.
Antanas Škėma gimė Lodzės mieste, Lenkijoje, 1910 metų lapkričio 29 dieną, tačiau oficialiuose dokumentuose nurodyti 1911-ieji metai. Pats rašytojas teigė: „Esu gimęs du kartus. <...> Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu. Neturėjau metrikų, jie liko gimimo vietoje, Lenkijoje, Lodzės mieste, kur mano tėvas, rusų įsakytas, mokytojavo.“
Pirmojo pasaulinio karo metu būsimasis rašytojas su tėvais gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau - Ukrainoje. Į Lietuvą sugrįžo 1921 metais. Mokėsi Radviliškyje, Kaune baigė Aušros gimnaziją. Pradėjo studijuoti mediciną, tačiau aistra teatrui pakreipė gyvenimą kita vaga: pasirinko aktoriaus kelią. Lietuvoje išryškėjo jo pagrindiniai interesai: teatras - aktorystė ir režisūra bei kūryba. Vaidino ir studijavo teatro meną F. Sipavičiaus studijoje. 1936 metais oficialiai buvo priimtas į Kauno valstybinį dramos teatrą.
Vokietmečiu pradėjo režisuoti: Vilniaus teatre pastatė Fiodorovo „Lopšinę“, V. Alanto „Buhalterijos klaidą“, Vaidilos teatre P. Apelio „Gertrūdą“. 1943 metais parašė pirmą pjesę „Julijona“, kuri buvo įtraukta į teatro repertuarą. Tai buvo pirmasis originalus kūrinys, tačiau debiutavo 1929 metais Lietuvos aide išspausdinta novele „Baimė“.
Kalbėdamas apie teatrą, A. Škėma teigė: „Teatras yra viena aukščiausiųjų bet kurios tautos meninių reprezentacijų. Kultūra, kurioje silpnas teatras, - nėra išbaigta kultūra. <...> Teatras visados buvo ir bus valstybė valstybėje. Nesvarbu, ar jį išlaikys pati valstybė, ar privati organizacija, ar paskirtas mecenatas.“
1944 metais kartu su žmona ir dukra Kristina pasitraukė į Vokietiją. Čia dirbo įvairiuose meniniuose sambūriuose: režisavo, vaidino, rašė kūrinius (Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansambliuose „Sietynas“ ir „Dainava“, literatūriniame kabarete „Klumpė“ ir kt.)
Gyvenimas Amerikoje ir Kanadoje veriasi per teatrines nuotraukas, pastatymus: atvykęs į svetimą žemę bandė tęsti teatrinę veiklą. Vaidino ir režisavo Monrealyje, Čikagoje. A. Škėma buvo nuolatinis „Santaros-Šviesos“ suvažiavimų dalyvis.
Pirmasis knygos - novelių ir vienos pjesės „Vieną vakarą“ rinkinys - „Nuodėguliai ir kibirkštys“ - pasirodė 1947 metais Vokietijoje. 1948 metais žurnalas „Aidai“ išspausdino draminę A. Škėmos legendą „Živilė“. Antroji prozos knyga - „Šventoji Inga“ - išleista 1952 metais jau Amerikoje. Netrukus išleido ir novelių rinkinį „Čelesta“.
Vienas svarbiausių A. Škėmos veikalų - romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952-1954 metais, tačiau išspausdintas tik 1958 m. Romano „Balta drobulė“ pavadinimas metaforiškas. Tai mirtis ar tuštuma, galbūt sietina ir su Turino drobule. Romanas parašytas sąmonės srautu: išplėtotas vidiniais monologais, papildytas pasakotojo komentarais.
Draminis palikimas - devynios įvairaus dydžio pjesės. Išskirtinė savo forma ir naujumu pasižymi Vokietijoje 1947 metais parašyta pjesė „Živilė“. Ji buvo pastatyta 1950 metais Monrealyje ir Čikagoje. Kitas veikalas „Pabudimas“ (1950) buvo pastatytas Amerikoje ir Lietuvoje (Jonas Vaitkus pagal šią dramą sukūrė vaidybinį filmą). Kitas kūrinys - „Žvakidė“, parašytas 1955 m.
Rinkinyje saugomos beveik visos A. Škėmos išleistos knygos: Vokietijoje išleista „Nuodėguliai ir kibirkštys“, „Šventoji Inga“, „Balta drobulė“ (lietuvių ir latvių kalbomis). Raštų I-III tomai išleisti Čikagoje ir Lietuvoje. Juose surinktas ir išspausdintas beveik visas A. Škėmos kūrybinis palikimas.
| Pavadinimas | Metai | Vieta |
|---|---|---|
| Nuodėguliai ir kibirkštys | 1947 | Vokietija |
| Šventoji Inga | 1952 | Amerika |
| Čelesta | 1958 | Nėra duomenų |
| Balta drobulė | 1958 | Nėra duomenų |
J. Kaupas, vertindamas rašytojo kūrybą, rašė: „Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interviu, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“. A. Škėmos herojuose galime išvysti paties rašytojo bruožus; dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur jis praleido vaikystę ir jaunystę; vaizduojami miestai, kuriuose gyveno išeivijoje. Kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijomis, sapnais).
A. Škėmos santykis su pasauliu - kūrybos džiaugsmas. Deja, jo svajonės ir kūrybiniai planai brutalaus atsitiktinumo buvo nutraukti: žuvo važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo, kuriame gražiai buvo paminėtas jo 50 metų gyvenimo jubiliejus. Šiame suvažiavime suvaidinta K. Ostrausko pjesė „Pypkė“. Tai buvo paskutinis A. Škėmos spektaklis, kurį ne tik surežisavo, bet ir atliko jame paskutinį vaidmenį.
Šio amžiaus pradžios geopolitinė situacija dar kartą pažymi, kokia aktuali yra lietuvių literatūros numylėtinio ir ironijos meistro Antano Škėmos kūryba. 15min pradeda multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes.
A. Škėmos literatūra žavi savo bekompromisiu sąžiningumu. Nesvarbu, ar aptariamas dalykas vaizduojamas teigiamai ar neigiamai, ar su gyslele ironijos. Savo pažintį su A. Škėma nepriklausomybės laikų vaikas dažniausiai pradeda nuo legendinės Vytauto Maželio nuotraukos, kuriame rašytojas vaizduojamas kaip tipiškas egzistencialistas. Retas žino, kad šioje nuotraukoje ironijos ne ką mažiau nei autoriaus kūryboje. „Amžininkų prisiminimuose Škėma iškyla kaip, „kasdienybės estetas“, itin kruopščiai rinkdavęsis rūbus ir batus, „nuoseklus, beveik dabita savo išvaizda“, nors, jo literatūrinio agento Vytauto Meškausko liudijimu, „paprašytas nuotraukos viršeliui kukliai teisindavosi nesąs cover girl“. Efektingos nuotraukos poveikį auditorijai rašytojas suprato, profesionaliai savo portretus modeliavo, tad nenuostabu, kad fotografuoti atvaizdai tiesiog suaugo su rašytojo vardu.
„Iš visų literatūrinių debiutų „Nuodėguliai ir kibirkštys“ skaudžiausiai atskleidžia žmogaus akistatą su mirtimi, egzistencijos beprasmybę. Anot D.Kuizinienės, visi, rašę apie „Nuodėgulius ir kibirkštis“, pripažino knygą esant netradicine. Bene palankiausius žodžius yra išsakęs Henrikas Radauskas, įvertinęs Škėmos gebėjimą derinti skirtingus elementus ir veikti skaitytojo būseną: „Antanas Škėma mėgsta ir moka sukurti nuotaikas. Jis rašo trumpais, kapotais sakiniais, tartum dailininkas dėliodamas dažų dėmes.“
Ko gero, žinomiausias ir labiausiai aptarinėjamas A. Škėmos romanas yra „Balta drobulė“. Knyga gali patikti arba ne, tačiau abejingų ji nepalieka. Būtent šiai knygai L.Mačianskaitė skyrė savo disertaciją „Antano Škėmos „Balta drobulė“: pasaulis ir diskursas“. „Romano pasirodymas (parašytas 1953, išleistas 1958) akivaizdžiai padalijo skaitytojus į tradicionalistus ir modernistus. Liūto Mockūno teigimu, „aršesnieji moralistai ir ideologiniai kritikai jo veikaluose randa per daug nihilizmo, anarchizmo, cinizmo, blasfemijos ir kitų blogybių, užtemdančių ar net niveliuojančių bet kokią literatūrinę vertę.“ Klasikų požiūriu, „Balta drobulė“, kaip ir kiti A. Škėmos „supermodernistiniai“ kūriniai, „atspindi“ iškreiptą, t.y. Jos pateikiamoje L.Mockūno citatoje apibūdinami ir modernistai: „Jaunesniajai, svetimuose kraštuose brendusiai, bet lietuviškos sąmonės dar nepraradusiai kartai Škėmos kūryba stovi moderniosios literatūros avangarde.“
Literatūros kritikai romaną „Balta drobulė“ laiko vienu įdomiausių literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo - absurdo žmogaus - likimą.
A. Camus, S. P. Sartre’o, E. O’Neill’o, S. Beckett’o, C. G. Jung’o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą.
„Jūsų kūryba verčia kentėti“, - sako Elena Antanui Garšvai. Kaip tik tai jį padaro XX amžiaus humanistu. Ir tikrą savo kūryboje. Antanas Škėma mums yra palikęs žmogaus reikšmingumo pajutimą, mozaikiškai sudėliotą, tarytum iš brangakmenių, iš egzistencijos skausmingumo sąmonės, maišto prieš likimo nuosprendį, tikėjimo ieškojimo aistros ir svajonės ilgesio.
Antanas Škėma - vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių.
Romanas „Balta drobulė“ - vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Trys pirmieji ištraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia- trapus „norėčiau“. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, „apsinuogina“ prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu.
„Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde,“- ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai kosminės ir žemiškosios erdvės objektai, bet jie abstraktūs, bejausmiai, o herojus trokšta būti aplinkos dalimi, būti įasmenintu. „Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą,“- ši būsena pati primytiviausia iš esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai- lyg būsena augalo, pranašesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybę: „Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu“. Kažkas dar yra likę, kas trukdo ramia širdimi nutraukti visus ryšius su pasauliu ir atsiduoti nešališkai, objektyviai analizei. TTas „kažkas“- Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumščių dūžiai vis dar aidi pasakotojo pasąmonėje, neleisdami išeiti, palikti, atsiriboti. Tie dūžiai- lyg trapus ir plonas sąsajų siūlas, laikantis pririštą prie gyvenimo, kuris jau taip arti absurdiško egzistavimo ribos.
„Tebenoriu rašyti“- visas būties tragizmas telpa šioje frazėje. Ryškiai ištraukoje išsiskiria trumpiausia jos pastraipa, apsiribojanti tik dviem žodžiais: „Pasisamdyti tarną?“. Tai vis to paties siurrealistinio monologo, sekamo pasakotojo Antano Garšvos sąmonėje, tąsa. Poetas, nebematydamas būdų „susitarti“ su savo sąmone ir rasti racionalų būdą esamai situacijai išspręsti, trumpam susimąsto apie galimybę nelikti vienas, tačiau ir nebesusidėti su Elena, o susirasti visai naują palydovą- tarną.
„Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te nniekas man nepadeda.” Individualistinė kūrėjo prigimtis nugali. Garšva savo sąmonėje nusprendžia į naują kelią žengti vienas, visai nesvarbu, ar pasiseks rasti kelio gale tai, ko ieškodamas išeini, išėjai ar išeisi.
A. Škėma yra susikūręs savą „maišto“ programą. Jo kultūra urbanistinė, todėl jis kritiškai žvelgia į lietuvių literatūros atsilikimą, tautos uždarumą; individualiu požiūriu protestuoja prieš nusistovėjusias stereotipines tiesas. Šis Škėmos požiūris atsispindi jo kūryboje.
A. Škėma gamtoje apie 1953 m., Kanadoje. Tyrėja 15min patvirtino, kad A. Škėma yra gimęs 1911 m. lapkričio 29-ąją. „Tai yra oficialūs duomenys. Ir A. Škėmos gimnazijos kortelėje, ir pase - visur buvo ši data. Tačiau viename interviu jis parašė, kad tikroji jo gimimo data yra 1910 m. lapkričio 29 d., nes jo tėvas pagimdė jį du kartus, norėdamas gauti socialinę išmoką. Neva, dokumentai dingo per Pirmąjį pasaulinį karą Lodzėje ir to patikrinti negalima.
A. Škėmos kūryboje juntama egzistencializmo, ekspresionizmo, modernistinės literatūros poveikis, nihilistinės nuotaikos. Ryšku biografijos pėdsakai - per svetur likimo nublokšto žmogaus dramą atskleidžiama visuotinė dvasinė tremtis, XX a. tragediją patyrusio žmogaus dvasinė krizė ir neviltis, gyvenimo prasmės ieškojimo kančia, naujas žmogaus santykis su Dievu, neįprastos psichinės būsenos. Kūrybai būdinga ironija, groteskas, siurrealistinė poetika, netradicinė rašymo forma, sąmonės srauto, koliažo technika, kinematografinis vaizdų jungimas, nuoseklaus siužeto ir vientisos erdvės atsisakymas.
Jo santykis su pasauliu - kūrybos džiaugsmas. Deja, jo svajonės ir kūrybiniai planai brutalaus atsitiktinumo buvo nutraukti: žuvo važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo, kuriame gražiai buvo paminėtas jo 50 metų gyvenimo jubiliejus.
