Albinas Milčiukas, Felikso s., gimė 1922 m. Svėdasų miestelyje, Rokiškio aps. (dabar Anykščių r.). Partizano slapyvardis buvo „Tigras“, o dienoraštyje jis pasirašinėjo kaip „Indėnas“. Jo kovos kelias driekėsi per daugelį partizanų būrių ir apygardų.
Partizano kelias prasidėjo 1945 m. sausio mėnesį, kai Albinas atvyko pas savo pusbrolį Boleslovą Skardžių į Anykščių valsčiaus Vosgėlų kaimą. Sužinojęs, kad pusbrolis kovoja partizanų gretose Dragūno būryje, Albinas taip pat įsijungė į vietinių partizanų gretas.
Jo partizaninė veikla apėmė įvairius būrius ir struktūras: nuo 1945 m. balandžio iki birželio priklausė Lengvenio būriui, 1947 m. balandžio-gegužės mėnesiais - Kęstučio būriui. Vėliau, nuo 1948 m. spalio iki 1949 m. rugsėjo, tarnavo Vytauto apygardos Jovaro kuopos O S sektoriuje, o nuo 1949 m. rugsėjo iki lapkričio - tos pačios kuopos žvalgybos skyriuje.
Visi paminėti partizanų būriai veikė dabartinio Anykščių rajono teritorijoje, tačiau priklausė skirtingoms apygardoms. Lengvenio ir Kęstučio būriai priklausė Algimanto apygardos Gražinos kuopai, veikusiai Troškūnų, Viešintų ir dalinai Subačiaus valsčiuose. Tauro ir Perkūno būriai priklausė Vytauto apygardos Jovaro kuopai, veikusiai Anykščių ir Debeikių valsčiuose.
Albinas Milčiukas pasižymėjo ne tik kaip kovotojas, bet ir kaip aktyvus dienoraščio rašytojas, poetas ir fotografas. Jo dienoraštis, parašytas atskirų apsakymų forma, vaizdingai aprašo tėviškės gamtą, partizanų gyvenimą ir kovas. Jis taip pat fotografavo draugus ir parengė fotoalbumą kovos draugų atminimui.
Partizano gyvenimas nebuvo lengvas. Jis nenorėjo užsibūti vienoje vietoje, nes, kaip pats rašė dienoraštyje, nuo to jis „susirgdavo“. Be to, nuo 1942 m. kovojęs fronte, „Tigras“ nepaisė partizanų vadų ir jų autoriteto, dažnai su jais ginčydavosi ir pykdavosi, todėl kartais būdavo net išvejamas iš būrio, bet po kurio laiko vėl sugrįždavo. Jo kovos draugai karštakošišką jo charakterį suprasdavo kaip sunkių sužeidimų fronte pasekmę.
Prieš partizaninį kelią, Albinas Milčiukas po pusantro mėnesio apmokymų pateko į 16-ąją lietuvišką diviziją ir buvo išsiųstas į frontą. Kovose dėl Tilžės jis buvo sunkiai sužeistas (kontūzytas) ir pateko į karo ligoninę. Kiek pasitaisęs, su grupe sovietinių kareivių buvo komandiruotas į Šiaulių apskrities Viekšnių valsčių rinkti maisto karo ligoninei.
1949 m. lapkričio 20 d. Albinas Milčiukas buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Iki 1956 m. jis kalėjo Karagandos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje. Tačiau vietinio KGB skyriaus saugumiečiai nedavė jam ramybės, nuolat kviesdavo pas save - bandė užverbuoti. Nepakęsdamas persekiojimo, Albinas grįžo į tremties vietą ir ten, šachtoje, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.
Partizanų organizacijos ir vadai:
- LLA Šarūno rinktinė, veikusi Utenos apskrityje, buvo sukurta 1945 m. birželio-gruodžio mėnesiais LLA Tigro rinktinės, veikusios Švenčionėlių apskrityje, štabo iniciatyva.
- 1945 m. birželio 12 d. įsakymu Nr.1 Šarūno rinktinės vadu buvo paskirtas V. Mikulėnas-Lubinas, Liepa.
- 1945 m. vasarą ir rudenį buvo sukurta nauja 4-oji LIA (vėliau pavadinta 3-iąja LLA) Vytauto apygarda. Oficiali įsteigimo data - 1945 m. liepos mėn.
- Pirmuoju apygardos vadu tapo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas, Tigro rinktinės vadas J. Kimštas-Dobilas.
- Šarūno rinktinei priklausė LLA 2-oji Gedimino kuopa, veikusi Debeikių, Vyžuonų ir Leliūnų valsčiuose.
- 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio kaime Utenos valsčiuje, sunaikinus LLA Šarūno rinktinės štabą ir žuvus V. Mikulėnui-Liepai, rinktinės partizanai išsisklaidė.
- Rinktinės veikla buvo atkurta 1946 m. kovo mėn. Vytauto apygardos štabo iniciatyva. Pavadinta ji buvo ne Šarūno, bet Liūto rinktine ir veikė Utenos apskrityje.
- 1946 m. kovo 18 d. įsakymu Liūto rinktinės vadas Vytautas Pakštas-Vaidotas įkūrė 6-ąją LLA Algirdo kuopą, veikusią Anykščių valsčiuje.
- 1946 m. spalio mėn. Liūto rinktinės štabas Anykščių krašte sukūrė naują - 3-ąją LLA Jovaro kuopą.
- 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės Rytų srities štabo iniciatyva Aukštaitijoje buvo sukurta 4-oji LLA Algimanto apygarda. Rugsėjo mėn. prie šios apygardos buvo prijungta Jovaro kuopa.
- 1948 m. spalio 1 d. Vytauto apygardos vado įsakymu Nr. 10 J. Kemeklis-Tauras paskirtas apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku. Jovaro kuopos vadu paskirtas J. Gaižys-Viesulas.
- 1949 m. vasario 13 d. žuvo Jovaro kuopos vadas J. Gražys-Viesulas ir Tigro būrio vadas R. Mameniskis-Girėnas.
- LLA Šarūno rinktinė, veikusi Panevėžio apskrityje, buvo sukurta 1945 m. sausio mėn. Troškūnų valsčiaus partizanų būrio vado, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės viršilos A. Slučkos-Šarūno iniciatyva.
- 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų srities vado įsakymu Nr.8 Šarūno rinktinės vadas A. Slučka-Šarūnas buvo paskirtas 4-os LLA Algimanto apygardos vadu.
- 1949 m. liepos 7 d. Šarūno rinktinės vadu buvo paskirtas P. Plechavičiaus kuopos vadas St. Gimbutis-Tarzanas.
- Paskutiniu Šarūno rinktinės vadu 1950 m. sausio-rugsėjo mėn. tapo buvęs Gražinos kuopos vadas P. Tunkevičius-Kastantas.
1945 m. vasario 18 d. partizanų būrys, apgyvendintas apleistoje sodyboje prie Juodbalos, ruošėsi kovai. Tą naktį jie iškėlė lietuviškas vėliavas. Ryšininkai pranešė apie aštuonis šimtus bolševikų kareivių, atvykusių į Anykščius su kulkosvaidžiais ir patrankomis. Partizanai nutarė pasitraukti į Ramuldavos mišką. Deja, miške jų laukė pasalos ir susirėmimas su bolševikų pajėgomis. Kovos metu žuvo jaunasis partizanas Rugys. Partizanas Indėnas, matydamas sukruvintą Rugio veidą, su įniršiu šaukė: „Pirmyn!“
Partizano gyvenimas buvo nepavydėtinas. Jis turėjo būti žiaurus ir negailestingas priešui. Nuo senovės lietuviai kovojo su priešais, todėl ir partizanai, neužmiršdami savo protėvių žygių, mylėjo ir gynė savo tėvynę, siekdami laisvės savo tautai.
Albinas Milčiukas-Tigras, kovojo ne tik su ginklu rankose, bet ir savo dienoraščiu, eilėraščiais bei nuotraukomis. Jo pasakojimas apie partizanų kovą yra tikra tiesa, atspindinti to meto realijas.
Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių, sužvėrėjusių bolševikų. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir, pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę - mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros... Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose... Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.
„Esu eilinis Lietuvos pilietis-partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti“, - rašė Albinas Milčiukas.
Jo pasakojimą pradeda žodžiai: „Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja tūkstantinės bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis.“
Kiekvieną dieną žmones slegia priespauda, kasdien jie mato žuvusių jaunų vyrų sukruvintus kūnus. Visa tauta sunkiai kenčia ir sunkiai kovoja. Azijatas mato, kad kiekvienas lietuvis remia partizanus. Čia rašoma apie gyvenimą vieno partizano, kuriam buvo lemta pakelti sunkesnę išgyvenimų naštą nei kitiems jo bendražygiams, nors beveik kiekvienas partizanas šiame kovų verpete maždaug tiek pat patyrė, kaip ir tasai, apie kurį rašoma.
Partizanus vadins slapyvardžiais, nes pasakojimas rašomas bolševikų siautėjimo laikais. Jeigu būtų minimos veikiančių asmenų pavardės ir dienoraštis atitektų į priešo rankas, nukentėtų daug lietuvių patriotų.
Partizano, stojusio į žūtbūtinę kovą, gyvenimas nepavydėtinas. Priešui lietuvis turi būti žiaurus ir negailestingas. Nuo senovės lietuviai čia gyveno, kovojo su priešais, todėl ir partizanai, neužmiršdami savo protėvių žygių, mylėjo ir gynė savo tėvynę. Jie troško ir siekė laisvės savo tautai. Didelė gėda tam, kuris įpusėjus kovai pasitrauks iš jos, palikęs kovos lauke savo brolius. Nors tokių pasitaiko mažai, bet vis dėlto atsiranda. Nors jų nedaug, tačiau jie kovojo ir tikėjo nugalėsią.
1945-IEJI METAI. Einant nuo Pavarių kaimo keliuko palei Variaus upokšnį rytų pusėn, praėjus keletą dešimčių senų, palinkusių pušų, kurios jungia vieną mišką su kitu, rasime pievą, vadinamą Juodbala. Aplinkui - bekraštė giria. Čia patekęs nežinantis šių vietų žmogus tikriausiai pagalvotų, kad atsidūrė Pietų Amerikos džiunglėse. Deja, čia ne džiunglės, o tik Lietuvos miškai, kuriuose nėra nei lokių, nei leopardų, tačiau čia „įsiveisė“ kai kam dar baisesnės būtybės, apie kurias pasakojama šioje knygoje. Taigi nepalikime Variaus pakrančių, nes šiuose miškuose iš tiesų galima paklysti. Dešinėje pusėje Stakių miškas, pasiekiantis Anykščių mišką, o kairėje prasideda Ramuldavos miškai. Kaip tik čia ir yra toji Juodbalos laukymė. Joje taip pat daug pušų, kurioms, atrodo, ši vieta nelabai patinka, nes pievoje beveik visada daug vandens. Čia nuostabus gamtovaizdis, iš visų pusių miškas, viduryje laukas, kuris jau nepriklauso Juodbalai. Dar kiek paėjus atsiduriama prie sodybos, susidedančios iš trijų pastatų: daržinės, tvarto ir gryčios. Ši sodyba, seniai žmonių palikta, ramiai sau dunkso, prisišliejusi prie pirmųjų Ramuldavos miško medžių.
Šiandien 1945 metų vasario 18-oji. Visur mirtina tyla. Būtinai reikia užeiti į tą gryčią pasižiūrėti, kas ten gyvena. Gryčioje tik vienas kambarys su didele krosnimi. Bet tai dar ne viskas... Šiandien šioje gryčioje daug žmonių, ant sienos kabo žibintas, apšviečiantis kampus ir grindis. Grindys nuklotos šiaudais, ant jų guli vyrai. Ant senovinio stalo ir kampuose pilna ginklų. Kas tie vyrai? Krosnyje dega ugnis. Prie jos triūsia du jauni vyrai, jie kepa bulves ir blynus. Įdomūs vyrai, todėl su jais būtinai reikia susipažinti. Abu šie vaikinai labai jauni, ne daugiau kaip po dvidešimt metų. Vienas iš jų šviesiaplaukis Rugys, o antras visada linksmas - Šypsuolis. Abu jie iš neturtingų valstiečių šeimų. Tolėliau ant žemės guli ginklai, prie kurių sėdi arba guli vyrai ir šnekučiuojasi. Dar toliau - susirietęs į kamuolį guli Muštinis. Jis taip pat valstiečio sūnus. Jis ilsisi, nes naktį jam teko gana toli nešti šovinių dėžes. Už jo ant šiaudų ilsisi Mažylis. Taip jį praminė draugai dėl jo mažo ūgio. Toliau guli Švinas, už jo - jaunas vaikinas Genys. Už jų, atsirėmęs į suolą, sėdi Stonys ir kalbasi su Lakštučiu. Stonys, jau pagyvenęs vyras, puskarininkis, rimtas ir daug išmanantis, todėl jis vadovauja šiam būriui. Lakštutis - pradinės mokyklos mokytojas, nors atrodo labai jaunas. Dar toliau už jų - Virbalas ir Trimitas. Jie valo savo ginklus, vokišką karabiną ir suomišką automatą. Dar keletas ramiai miega arba tiesiog guli pasienyje. Visas grindų plotas užimtas, keletas vyrų guli ant krosnies. Kampe ant krosnies - Indėnas, kuris pasakoja įvairius anekdotus ir fronte patirtus nuotykius. Nors jam tik dvidešimt dveji metai, jis jau suspėjo savo kailiu daug patirti, nes jam teko pusantrų metų kariauti Rytų fronte, taip pat pirmose Vakarų fronto linijose. Jo veide jau atsirado viena kita raukšlelė, o kūne sviedinių skeveldrų palikti randai. Dainius, Pacukas, Lapelis, Vijūnas, Gaidys ir kiti klausėsi Indėno pasakojimų. Iš viso gryčioje buvo trisdešimt vyrų, trys ėjo sargybą lauke. Visi linksmi, gerai nusiteikę. Beveik visi jie kilę iš vienos apylinkės, o dabar, kai priešas savo sunkiais batais trypia Lietuvą, jie ryžosi stoti į kovą. Niekas jų nemobilizavo, niekas nevertė imtis ginklo, tačiau jie patys ryžosi verčiau mirti, negu vergauti okupantui.
Kokių tik ginklų neturi šie vyrai! Albinas Milčiukas-Tigras. Užvakar šie vyrai Vasario 16-osios šventės proga iškėlė lietuviškas vėliavas, o vakar vakare ryšininkai jiems pranešė, kad į Anykščius atvažiavo aštuoni šimtai bolševikų kareivių, kurie atsivežė kulkosvaidžių ir keletą lauko patrankų. Bolševikai įtarė, kad Stakių miške yra daug partizanų ir rytą ruošėsi juos pulti. Iki šios dienos ryto miške ir buvo šis partizanų būrys. Trisdešimčiai vyrų kovoti su aštuoniais šimtais neįmanoma, todėl būrys nutarė pasitraukti į šią gryčią. Išaušo rytas. Į gryčią skubiai įėjo sargybinis Auksuolis ir pranešė, kad pro šalį Stakių miško link pralėkė aštuoni bolševikų vežimai. Vyrai puolė prie ginklų ir akimirksniu pasiruošė kovai. Visi supuolę išstūmė iš daržinės roges, kuriose buvo amunicija, radijo aparatas ir rašomoji mašinėlė, ir išskubėjo į Ramuldavos mišką. Deja, miške nebuvo taip saugu, kaip galvojo šie vyrai. Jie nenujautė, kad nuo vakaro Stakių miškas buvo apsuptas šnipų, kurie, gerai užsimaskavę, stebėjo kiekvieną žmogų. Paėjus maždaug šimtą metrų į miško gilumą, būrys sustojo po didžiulės eglės šakomis. Vakarų pusėje netoli šios eglės žaliavo nedidelis eglynėlis. Vyrai patikrino ginklus. Kad nebūtų netikėtai užklupti, sargybiniai poromis nuėjo toliau nuo stovyklos. Indėnas, kaip mėgstantis nuotykius ir jų ieškantis žmogus, drąsus vyras, nutarė eiti pažiūrėti, kas vyksta ten, kur patraukė bolševikai. - Girdi, Autinai? - pasakė Indėnas ir pasileido bėgti atgal į stovyklą, aplink kurią poškėjo šūviai. Buvo aišku, kad stovykla užpulta. Kai Indėnas atbėgo, jaunasis Rugys jau gulėjo negyvas. Jo kairysis skruostas buvo išdraskytas kulkos ir karštas kraujas tekėjo ant sniego. Indėnas, pamatęs sukruvintą Rugio veidą, įniršęs sušuko: „Pirmyn!“ Jis jau buvo vaišinęs ugnimi bolševikus fronte. Šauksmai susimaišė su dejonėmis. Bolševikai neįstengė nė žingsnio pasis...
