Antanas Kulakauskas - žinomas lietuvių istorikas ir politologas, gimęs 1952 m. balandžio 30 d. Laumakėse, Ignalinos rajone. Jo, kaip mokslininko ir publicisto, kelias prasidėjo po Vilniaus universiteto baigimo 1975 m. Nuo to laiko jis ne tik aktyviai dėstė įvairiuose Lietuvos universitetuose, bet ir nuosekliai tyrinėjo XIX-XX a. Lietuvos visuomeninį bei politinį gyvenimą, lietuvių tautos tapimą moderniąja nacija ir jos raidą.

Istorikas A. Kulakauskas yra ne tik akademikas, bet ir aktyvus publicistas bei politikos komentatorius, nuo 2000 m. nuolat reiškiantis savo įžvalgas spaudoje. Jis taip pat buvo vienas iš tęstinio mokslinio leidinio „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“ įkūrėjų 1990 m. ir 2006-2010 m. vadovavo Lietuvos mokslininkų sąjungai.

Akademinė ir profesinė veikla

Antanas Kulakauskas savo akademinę karjerą pradėjo Vilniaus universitete, kur dėstė nuo 1975 m. iki 1978 m., o vėliau - nuo 1981 m. iki 2008 m. Jo dėstymo kelias tęsėsi ir kitose prestižinėse aukštosiose mokyklose: 1994-1996 m. jis dirbo Vilniaus dailės akademijoje, 1995-2005 m. - Vytauto Didžiojo universitete, kur 1997-2000 m. vadovavo Istorijos katedrai, o 2000-2005 m. - Politikos mokslų ir diplomatijos institutui. Nuo 2005 m. iki 2010 m. A. Kulakauskas dėstė Mykolo Romerio universitete, vadovaudamas Politikos mokslų katedrai, o 2009 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Jo, kaip istoriko, darbas apima XIX-XX a. Lietuvos istoriografiją. Su A. Bumblausku jis parengė Lietuvos istorijos programą vidurinėms mokykloms (1988 m.). Jo publikuotos knygos, tokios kaip „Lietuvos istorija kiekvienam“ (su bendraautoriais, 2018 m.), ir ypač „Pirmoji lietuviška Alma Mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“ (2022 m.), atskleidžia jo gilų susidomėjimą Lietuvos švietimo ir valstybės raidos istorija.

Lietuvos universitetas: idėja ir įgyvendinimas

A. Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška Alma Mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“ detaliai nagrinėja Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo universiteto) istoriją. Pasak autoriaus, idėja sukurti aukštąją mokyklą, kurioje dėstoma lietuvių kalba, atsirado dar XIX a. Simonui Daukantui rūpėjo ne tik lietuvių švietimas gimtąja kalba, bet ir aukštosios kultūros kūrimas. Nors to meto visuomenė abejojo tokios idėjos įgyvendinamumu, A. Kulakauskas pabrėžia, kad nuo „Aušros“ laikų lietuviškai kalbanti inteligentija kryptingai siekė šio tikslo.

XX a. pradžioje tapo aišku, kad sėkmingai kurti lietuvių kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą įmanoma tik turint tautinę valstybę. Tačiau net ir susikūrus Vasario 16-osios Lietuvai, nacionalinės švietimo sistemos su lietuvišku universitetu sukūrimas nebuvo lengvas uždavinys. Palyginti su latviais ir estais, kurių raštingumo lygis buvo aukštesnis ir kurie turėjo aukštųjų mokyklų bazę Tartu ir Rygoje, lietuviams teko pradėti kurti universitetą Kaune praktiškai nuo nulio. Senojo Vilniaus universiteto kultūrinis palikimas liko už tuometinės Lietuvos ribų.

Nepaisant abejonių dėl studijų kokybės ir norinčiųjų studijuoti skaičiaus, Aukštieji kursai, pradėję veikti Kaune 1920 m., parodė, kad lietuvišką universitetą sėkmingai kurti įmanoma. 1922 m. vasario 16 d. Kaune iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas, simboliškai pabrėžiant jo misijos tapatumą su tautinės valstybės misija. A. Kulakauskas pastebi, kad per trumpą laiką pavyko sukurti stiprią aukštąją mokyklą, kuri tapo svarbiu tautinės kultūros ir švietimo sistemos pamatu.

Kova su liga ir šeimos istorija

Antanas Kulakauskas viešai pasidalijo savo patirtimi kovojant su prostatos vėžiu. Prieš septynerius metus, atlikdamas profilaktinę sveikatos patikrą, jis sužinojo apie padidėjusį PSA rodiklį. Nors liga nebuvo pažengusi, gydytojai rekomendavo aktyvią stebėseną. Po penkerių metų aktyvios stebėsenos, kai PSA rodikliai pradėjo kilti, A. Kulakauskas ryžosi prostatos šalinimo operacijai 2023 m. rugpjūtį.

Jo šeimos istorija atskleidžia onkologinių ligų polinkį. Po A. Kulakausko operacijos, po poros mėnesių, jo 9 metais jaunesnis brolis taip pat susirgo prostatos vėžiu, kuris buvo agresyvesnės formos. Vėliau, praėjus metams po tėvo operacijos, jo 42 metų dukrai buvo diagnozuota krūties vėžys. Atliktas genetinio tyrimas atskleidė BRCA geno mutaciją, kuri, tikėtina, buvo paveldėta iš motinos, sirgusios gimdos vėžiu. Šie įvykiai paskatino išsamesnius tyrimus visoje šeimoje, atskleidžiant BRCA geną ir pas A. Kulakauską bei jo brolį.

Pasak A. Kulakausko, onkologinės ligos diagnozė paskatino kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą: jis smarkiai sumažino cukraus ir mėsos vartojimą, daugiau valgo žuvies, atsisakė alaus, palikdamas tik raudoną vyną. Jis taip pat aktyviai sportuoja, kasdien nueina apie 12 tūkstančių žingsnių su šunimi, pabrėždamas, kad svarbu save prižiūrėti ir nenusiminti.

Prostatos vėžys: paveldimumas ir prevencija

Prostatos vėžys yra viena dažniausių vyrų onkologinių ligų. Nors tiksli jo atsiradimo priežastis nėra žinoma, manoma, kad apie 7-8 proc. atvejų (kai kuriose šalyse mažiau) vėžys yra paveldimas. Paveldimas prostatos vėžys yra susijęs su BRCA 1, 2 genų mutacijomis, taip pat su BRAF genų mutacijomis, kurios gali pasireikšti vyrams, kurių artimos moteriškos giminės atstovės sirgo krūties ar kiaušidžių vėžiu. Tokiems vyrams vėžys dažnai išsivysto anksčiau ir gali būti agresyvesnės eigos.

Nacionalinio vėžio centro specialistai pabrėžia šeimos ligų istorijos svarbą. Jei pirmos eilės giminaičiams nustatytas vėžys, profilaktinė patikra dėl prostatos vėžio turėtų prasidėti nuo 45 metų. Svarbu žinoti savo šeimos sveikatos istoriją, klausti senelių apie jų ir jų protėvių ligas, nes jos gali būti perduodamos iš kartos į kartą.

Prostatos vėžys ankstyvose stadijose dažnai neturi simptomų, todėl itin svarbus yra profilaktinis PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimas iš kraujo. Vėlesnėse stadijose gali atsirasti šlapinimosi sutrikimai, o ligai išplitus į kaulus - stiprūs skausmai. Gydytojai pataria neatidėlioti profilaktinių tyrimų ir atlikti PSA tyrimą, net ir jaunesniems nei 50 metų vyrams, jei yra rizikos veiksnių.

Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas pabrėžia, kad susirgus vėžiu, svarbu ne tik gydymas, bet ir artimųjų parama bei palaikymas. Jis taip pat akcentuoja prevencijos svarbą: nerūkymą, sveiką mitybą, fizinį aktyvumą ir ankstyvą diagnostiką.

tags: #antanas #kulakauskas #vaikai

• Apžvalga ir paslaugos
• Naudotų dvynukų vežimėlių privalumai
• Kruizas su vaikais
• Sužinokite daugiau apie Vaidos Skaisgirės šeimą
• Pakeitimai Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme