Antanas Čapas - tai vardas, skambantis lietuviškos muzikos istorijoje, asocijuojamas su legendiniu ansambliu „Nerija“. Jo gyvenimo kelias, kupinas scenos šlovės, kūrybinės energijos ir asmeninių išbandymų, yra įkvepiantis liudijimas apie menininko atsidavimą ir gebėjimą atsigauti.
Antrasis jo muzikinės karjeros etapas prasidėjo ansamblyje „Nerija“, vadovaujamame Romualdo Bieliausko. Prieš atvykstant į koncertą, grupės narius pasitikdavo ištikimiausi gerbėjai su nuotraukų albumais, laukdami parašų. Pats Antanas Čapas, buvęs vienas ryškiausių ansamblio narių, neslėpė, jog tokia didelė publika glostė širdį. Jo teigimu, „Nerija“ dirbo itin intensyviai, surengdama apie 400 koncertų per sezoną. Su ansambliu buvo apkeliauta visa Tarybų Sąjunga, pasiekti net patys atokiausi kampeliai.
1970 metais N. Tallat-Kelpšaitė įkūrė „Neriją“, kuri iš pradžių buvo laikoma vyrų ansambliu. Antanas Čapas, nuo pat grupės pradžios buvęs jos nariu, prisimena, jog tai buvo nepaprastas laikas. Jo teigimu, „Mūsų sėkmės paslaptis turbūt yra tas gražių dainų palikimas ir „Nerijos“ laikų auksinis fondas. Iki 80 metų kasmet keitėme programą ir jei paimtume vien labai populiarias grupės dainas, kurias prisimena ne tik pagyvenę žiūrovai, bet ir jaunimas, suskaičiuotume daugiau nei šimtą dainų. Tai buvo nerealus laikas. Šešiolika koncertų iš eilės Kauno sporto halėje ir mūsų klausė visi“, - prisiminė dainininkas.
Antanas Čapas, kaip ir daugelis sovietmečio muzikantų, buvo savamokslis. Pirmąją gitarą į rankas jis paėmė vienuolikos metų. „Dievulis man davė klausą, o groti išmokstama“, - juokavo jis. Jo muzikinė karjera sparčiai kilo: 1973 m. tapo „Vilniaus bokštų“ diplomantu ir pelnė publikos numylėtinio titulą. Tais pačiais metais jis buvo pripažintas tarptautinio festivalio Leningrade laureatu. „Buvau sėkmės vaikas. Iš tarnybos mane pasiuntė į estradinės muzikos atlikėjų konkursą „Vilniaus bokštai“, tapau publikos numylėtiniu. Po to išvykau į Leningrade organizuotą tarptautinį jaunųjų dainininkų konkursą, į kurį susirinko atlikėjai iš viso sovietinio bloko - Tarybų Sąjungos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Kubos. Sugrįžau laureatas“, - prisiminė A. Čapas.
Su „Nerija“ Antanas Čapas grojo aštuonerius metus. Nors oficialiai reikėjo laikytis griežto dainų repertuaro, grupė dažnai atlikdavo užsienietiškas dainas, jas pristatydama kaip lietuvių liaudies kūrinius. Stasys Povilaitis buvo vienas tų, kurie meistriškai adaptuodavo užsienietiškus tekstus į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, populiarioji daina „Aidi, aidi“ buvo perdaryta iš angliško teksto „Lady, lady“.
Antano Čapo gyvenimas neapsiribojo tik scena. Jo asmeninis gyvenimas taip pat buvo kupinas dramos ir išbandymų. Jaunystėje susituokę su Joana, jie po kelerių metų išsiskyrė. Joana, viena auginusi du mažus sūnus, negalėjo pakęsti nuolatinių vyro gastrolių ir kovojo su jo priklausomybe alkoholiui. Antanas, pats pripažindamas, jog grimzdo į liūną, jautė sąžinės graužatį. Po penkiolikos metų jis susitiko su vienu iš sūnų ir, gavęs žmonos sutikimą, ryžosi susitikti su Joana. Įvyko stebuklas - Joana priėmė jį atgal, saugojo jo daiktus net penkiolika metų. Po beveik dešimtmečio, praleisto visuomenės užribyje, Antanas Čapas susigrąžino šeimą ir dėkojo žmonai už sūnų Nerijaus ir Gabrieliaus užauginimą. Jis jautėsi tarsi gimęs iš naujo ir buvo dėkingas šeimai, draugams ir visiems, kurie jį palaikė.
Didelę įtaką jo atsigavimui turėjo mokyklos laikų draugas Kęstutis Šliauderis, kurio dėka Antanas Čapas sugebėjo atsitiesti ir grįžti į didžiąją estradą.
Gyvenimas po „Nerijos“ jam atnešė naują etapą - jis apsigyveno Raguviškiuose, kur įkūrė jaukų kaimiško stiliaus namą. Pastarąjį dešimtmetį Antanas Čapas koncertavo vienas arba su kitais žymiais atlikėjais, tarp jų ir su skrabalininku Regimantu Šilinsku, su kuriuo keletą metų grojo grupėje „Beach Blues Band“.
2007 metais Antanas Čapas išleido savo pirmąjį kompaktinį albumą „Tu ateini lyg aušrinė“. Jis stebėjosi, kad melodingos dainos radijo stotyse buvo laikomos „neformatu“, lyginant jas su lietuviško „popso“ dainelėmis, kurios, jo nuomone, greitai pamirštamos.
Antanas Čapas taip pat buvo gerbiamas Akmenės rajono garbės pilietis. Nuo 1983 iki 1999 metų jis dirbo Naujosios Akmenės miesto apželdinimo planuotoju, kūrė dekoratyvinius akcentus ir įgyvendino rekreacinius projektus. Jo išpuoselėtame botanikos sode augo 358 augalų rūšys ir formos, todėl jo sodas buvo trečias pagal augalijos gausumą Lietuvoje tarp privačių botaninių kolekcijų. 1999 metais jam buvo suteiktas Akmenės rajono garbės piliečio vardas.
Antano Čapo kūrybos dainų sąraše yra tokios dainos kaip „Tu ateisi“, „Ilgesys“, „Dainuos mums šaltinis“, „Jei čia ateisi“, „Prisimink“, „Taip jau buvo, taip jau bus“, „Dainuokit, vyturiai“, „Girių legenda“, „Vėl švieski“ ir kt.
Legendinio ansamblio „Nerija“ dainininkas Antanas Čapas
Antanas Čapas gimė 1953 m. gegužės 19 d. Klaipėdoje. Gitara pradėjo skambinti būdamas vienuolikos metų, o trylikos jau grojo Priekulės kultūros namų estradiniame ansamblyje. 1974 m. prisijungė prie ansamblio „Nerija“, kurio nariu buvo iki 1980 metų. Su „Nerija“ koncertavo buvusios Sovietų Sąjungos miestuose, VDR ir Čekoslovakijoje.
Devintojo dešimtmečio pradžioje jis nutraukė aktyvią muzikinę veiklą, ją atnaujino 1997 metais. 2007 m. išleido albumą „Tu ateini lyg aušrinė“, o 2009 m. - „Liūdna diena, bet niekur nuo to nepabėgsi. Visiems čia ateis kažkada...“. Antanas Čapas mirė 2014 m. gruodžio 25 d., eidamas 73-iuosius metus, po sunkios ligos.
Jo mirtis sukrėtė kolegas ir gerbėjus. Vitalijus Pauliukas, bičiulis ir kolega, prisiminė Antaną kaip labai gerą bičiulį ir draugą, su kuriuo palaikė ryšį per gimtadienius. Jis pabrėžė, kad „Nerijos“ nariai, vadinami „legendomis“, vis rečiau susitinka, ir gaila, kad žmonės išeina vienas po kito.
Paskutinis kartas, kai visa grupė „Nerija“ susitiko, buvo prieš maždaug penkerius metus per atsisveikinimo koncertą su žiūrovais. Vėliau kai kurie nariai, įskaitant Antaną, Edmundą Kučinską ir Simoną Donskovą, dar kartais pasirodydavo kartu miesto šventėse, tačiau Antano sveikata suprastėjo, ir jis nebegalėjo dalyvauti.
Atsisveikinimas su velioniu vyko Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos laidojimo namuose gruodžio 30 d. Laidojimo Šventosios Mišios ir urna su palaikais buvo išnešti gruodžio 31 d. 10 val. Lėbartų kapinėse.
