Praleidau nemažai vakarų beieškodamas apleistų vietelių Užupio ir Žvėryno mikrorajonuose. O juk toli eiti niekur nereikėjo. Nesuprantu, kaip aš anksčiau nepastebėjau jau beveik metus laiko nenaudojamą vaikų polikliniką mano „pagal nutylėjimą“ rajone.
Šią visiems antakalniečiams gerai pažįstamą polikliniką pirmą kartą užmačiau prieš porą metų. Jau tada žinojau, kad ji yra apleista, nors vizualiai to dar nesimatė. Tiesa, ji nebuvo visiškai apleista - visas trečias aukštas buvo užimtas Vaikų linijos atstovybės, kituose aukštuose - budėjo sargas. Nuo paskutinio reportažo, parašyto Polububijaus prieš pusantrųjų metų, poliklinika buvo trumpam pradingusi iš mano akiračio. Nors pro ją gana dažnai pravažiuodavau Antakalnio gatve, nuo jos ji atrodo dar visai padoriai - tik vienas kitas graffiti (o tiksliau - tag'as) išduodavo, kad reikalai poliklinikoje negerėja. Tačiau, užėjus prie poliklinikos iš šono, atsiveria visas siaubo filmas - išdaužyti langai, užkalti grotomis bei lentomis.
Savo veiklą Antakalnio vaikų polikliniką pradėjo 1984 m., metais vėliau nei suaugusiųjų. O praėjus 27-eriems metams galutinai užsidarė. Visas vaikų skyrius yra perkeltas į 9-tą suaugusiųjų poliklinikos aukštą. Neįsivaizduoju kaip ten viskas sutilpo.
Antakalnio poliklinikos vaikų skyrius, kaip papildomas kompleksas prie Antakalnio poliklinikos, buvo pabaigtas statyti 1984 metais. Komplekse buvo gydomi vaikų infekciniai, alerginiai iki kiti susirgimai. 2010 metais prasidėjo viešos kalbos apie vaikų skyriaus iškėlimą į modernesnias patalpas Antakalnio poliklinikos 9-ame aukšte.
Užsidarymo priežastys kelios. Tai prasta pastato būklė. Nuo pastatymo laikų polikliniką nei karto nebuvo rimtai remontuota. Be to dėl blogo suprojektavimo gruntiniai vandenys plauna pastato fundamentą. O tai pasak specialistų labai negerai. Taigi taisyti kažką brangiau nei nugriaut. Na ir galu gale demografinės problemos, vis tik gimstamumas ir vaikų skaičius nebetoks kaip prieš trisdešimt metų, tad išlaikyti didžiulį trijų aukštų pastatą nėra tikslo.
Pirmiausiai, giliu sovietmečiu projektuotas kompleksas nebeatitiko šiuolaikinių higienos ir pacientų laikymo reikalavimų. Taip pat, per 26 metus eksploatacijos pastatas ir jo apdaila jau spėjo gerokai aptriušti. Nebuvo apsieita ir be sovietams būdingo broko - pasak tuometinio Vilniaus miesto vicemero, sovietai, statydami pamatus, neatsižvelgė į toje vietoje po žeme besislepenčius gruntinius vandenis, pamažu žalojančius poliklinikos fundamentą.
Tad dabar pastatas stovi apleistas. Buvęs sveikatos priežiūros įstaigos pastatas nusiaubtas tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Prestižiniame Vilniaus rajone atsirado vietos ir sudegusiam mikroautobusui, kuriame veikiausiai glaudžiasi čia pat aliuminio konstrukcijas vagiantys benamiai.
Antakalnio vaikų poliklinika į kitas patalpas išsikėlė 2011 m. rudenį. Tiesa, pastatas visiškai apleistas nebuvo - dalis patalpų atiduota įvairioms visuomeninėms organizacijoms. Bet ir jos patalpas paliko prieš maždaug metus. O per tą laiką pastatas tapo panašus į Černobylio „vaiduoklius“. Akivaizdu, kad buvusios poliklinikos langus laikiusios aliuminio konstrukcijos masina metalo vagis. Viršutiniame aukšte, kur lengviausiai jas atskirti nuo pastato sienų, šių konstrukcijų jau beveik nebeliko. Paskutiniąją, panašu, neseniai mėginta išlaužti: nesėkmingą bandymą liudija tiek išklypę aliuminio rėmai, tiek prie jų pririšta improvizuota virvė.
Sveikas langas buvusios poliklinikos pastate - retas vaizdas. Dešimtys langų išdaužyta benamių, metalo vagių ar tiesiog vandalų. Pastato vidus nusiaubtas dar baisiau negu išorė: grindų lentos, medicininės įrangos ir apšiltinimo medžiagų likučiai voliojasi visur. Naujieji „šeimininkai“ nepatingėjo ardyti netgi masyvias grindis. Mat jų dangoje būta vario, kurį mielai priims bet kuri metalo supirktuvė.
Atskirame korpuse, kuriame veikė vaikų baseinas, ne mažiau sudarkytas. Kaip ir pagrindiniame poliklinikos pastate, benamiai ir kiti „lankytojai“ išnešė turbūt viską, kas turėjo kokią nors vertę. O ko nepanešė - tą paprasčiausiai nuniokojo. Na, o vienas įdomiausių buvusios poliklinikos atributų - nauji kaimynai. Savotišką „daugiabutį“ prie pat pastato įsirengė benamiai. Kad sudegęs mikroautobusas tapo gyvenamąja vieta, liudija ir akivaizdžiai neseniai paklotos kartoninės dėžės. Jos šiame „būste“ naudojamos vietoj čiužinių.
Rizikingų pasivaikščiojimų po apleistus statinius entuziastai pabuvojo ir pastato viduje. Dešimtys nuotraukų publikuojama svetainėje pamirsta.lt. Šiukšlių kalnai, tarp jų - ir medicininės atliekos. Baldai, tiksliau - jų liekanos. Pacientų gultai, kaip matyti, puikiai įsisavinti benamių nakvynei.
Dėl viso pikto reikėtų paminėti, kad aš pats nuo laikų, kurių neatsimenu, iki sąmoningų šešioliktų gyvenimo metų buvau šios įstaigos pacientas. Tad ši pamiršta vaikų poliklinika man reiškia šiek tiek daugiau negu tiesiog eilinis apleistas objektas.
Šįkart tradiciškai pasakyti, kad į pastatą įeiti nesunku negalėsiu. Vis tik visos durys yra užrakintos, langai sveiki, sienose skylių taip pat nematyti. Tegul kaip aš ten patekau lieka mano nedidele paslaptimi. Bet visgi paminėsiu, kad tikrai nesibroviau. Ir tau, mielas skaitytojau, to daryti niekad nesiūlau. Nes spynų gadinimas ir langų daužymas gali pakankamai liūdnai baigtis.
Rūbinė. Pakabų drabužiams kabinti jau nebeliko. Kiek prisimenu čia dirbo apkūnoka raudonžandė rūbininkė, kurios išvaizda nesikeitė dešimtmečiais. Prisimenu ją būdamas trijų, būdamas dešimties, būdamas šešiolikos metų - tą pati laiko nepaliesta moteris.
Atskiros durys, skirtos išeiti iš poliklinikos. Patraukiau į dešinę ir atsidūriau prie traumatologijos skyriaus. Deja, durys į rentgeno kabinetą buvo užrakintos. Ant sienos kaba HiPP kūdikių maisto reklama, kurią atsimenu nuo neatmenamų laikų. Nudžiuvusios gėlės - dažnai apleistose vietose sutinkamas dalykas.
Liftas. Neveikia nuo kokių 1995-ųjų.
Kalendorius - vienas iš rodiklių kada objektas buvo apleistas.
Registratūra. Ženklai draudžiantys rūkyt. Į pastatą jau kažkaip sugebėjo prasibrauti ir beraščiai. Kadaise šios lentos kabėjo ant sienų.
Nusileidau į rūsį. Čia radau senų telefonų, kurie kažkada buvo registratūroje. VIA „Nerija“.
Kitoje rūsio pusėje radau laiptus, kurie veda į baseiną. Tačiau kylant jais neišvengiamai atsidurčiau vietoje kur mane pamatytų sargas, nes jo kambariuko langai yra tiesiai prieš baseino langus. Tad nusprendžiau nerizikuoti ir grįžti atgal.
Tualetas. Kažkada čia buvo okulistės N. D. kabinetas.
Kitas tyrimų kabinetas.
Laidinis radijas „Ukraina-303“.
Senovinė šiukšlių dėžė.
Kažkuriame iš čia esančių kabinetų dirbo mano pediatrė A.V.
Į trečia aukštą nosies nekišau.
Išties gaila, kad vaikų poliklinikos jau nebėra. Atsimenu kaip būdamas šešiolikos persirašiau į suaugusiųjų polikliniką, o paskui pamatęs ten ligotų, kosėjančių ir čiaudinčių senių pulkus, piktą personalą, nejaukią aplinką ir kilometrines eiles jau beveik norėjau sugrįžt atgal ir išbūt bent iki pilnametystės ten kur sąlyginai ramu, kur gydytojos bent retkarčiais nusišypso.
Kaip DELFI teigė vilnietė Gintarė (vardas pakeistas), dirbusi vienoje iš poliklinikos patalpas laikinai naudojusių nepelno organizacijų, Vilniaus valdžia nepersistengė dėl pastato saugumo net tada, kai jame dar buvo nuomininkų. „Viskas merdėjo. Jei kokį langą išdauždavo kas, tai užklijuodavo kartonu. Ir viskas“, - pasakojo Gintarė. Pasak jos, nekviesti svečiai pastate lankytis pradėjo dar iki nuomininkų iškraustymo. „Jautėmės nesaugiai“, - teigė Gintarė.
Vilniaus vicemeras, „darbietis“ Jonas Pinskus DELFI teigė, jog prieš dvejus metus pastebėti pavojingų gruntinių vandenų požymiai nepasitvirtino. Pasirodo, jokio pavojaus pastatui nėra. „Ten ne gruntiniai vandenys buvo. Ten buvo trūkęs vamzdis. Padarėme didžiulius tyrimus, išsiaiškinome. (...) Tas vamzdis sutvarkytas, pravestas šalia. Ne upelis, o tiesiog trūkusio vamzdžio buvo problema“, - kalbėjo J. Pinskus. Paprašytas pakomentuoti dabartinę pastato būklę, pašnekovas tikino, esą vagys ir vandalai didelės žalos nepadarė. „Nieko ten vertingo nebuvo. Viskas, kas vertinga, buvo išnešta. Buvo aliuminis ir buvo grindys, nuo tarybinių laikų, kur tarpinės buvo varinės. Ne didžiulės vertės. Turtas, kuris bet kokiu atveju vis tiek būtų ardomas. Ir bet kokiu atveju tos visos dalys būtų važiavusios arba į supirktuvę, arba tiesiog į statybinių medžiagų sąvartyną“, - aiškino „darbietis“. Pašnekovo žodžiais, „kažkokį darbą“ padarė ir ilgapirščiai - esą jų pastangos ardant pastato konstrukcijas vietomis galės sutaupyti laiko statybininkams, kurie jau netrukus turėtų imtis rekonstrukcijos darbų. „Atvirai pasakius, mes viename posėdyje kai svarstėme, kalbėjome ir apie apsaugą, ir apie tas vagystes. (...) Vienas iš specialistų sako, kad nereikia čia per daug ir saugoti. Nes iš tiesų kažkokį darbą padaro ir vagišiai, kuris būtų daromas ir statybininkų. Nes ten nėra nieko to, ką reikėtų labai saugoti. Realiai, pagal projektą, ten liks tiktai išorinės sienos. Vidinių sienų praktiškai nebeliks, bus priestatas dar vieno aukšto. Ir bus išvalyta viskas. Dalį tų statybinių šiukšlių jei ir išvalo vagišiai - tai tikrai nieko baisaus“, - ramino J. Pinskus. Anot jo, būta atvejų, kai nustatyta, kad vagys į pastatą patekdavo apsirengę darbo drabužiais - taip jie buvusią polikliniką švarino apsimetę darbininkais. „Sudėtinga buvo jį (pastatą - DELFI) apsaugoti“, - pripažino J. Pinskus.
Pasak politiko, savivaldybė pasiruošusi bet kada duoti startą pastato rekonstrukcijos darbams, kuriuos pabaigus būtų galima smarkiai pagerinti vilniečiams teikiamų sveikatos paslaugų kokybę. Esą vienintelis kliuvinys - savo palaiminimo duoti neskubanti Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). „Konkursas įvykęs, laimėtojas yra, finansavimas paskirtas. (...) Stabdo, kaip visada, SAM. Visokių prisigalvoja - gal taip ir reikia. Bet iš mūsų pusės viskas absoliučiai yra padaryta. Mes labai tikimės ir norime, kad kuo greičiau būtų pradėti darbai“, - aiškino J. Pinskus. Pasak jo, po maždaug 19 mln. Lt kainuosiančios rekonstrukcijos patalpas naudos Vilniaus Šv. Roko ligoninė. „Būtų ir papildomos lovos, ir po truputį, žingsnis po žingsnio, einame link to Antakalnio poliaus sukūrimo, kur realiai vilniečiams būtų aiški vieta nuo gimimo iki pat orios senatvės“, - vizijomis dalijosi J. Pinskus. Vicemero žodžiais, trūksta tik europinių pinigų, o sutvarkius visus formalumus, darbus būtų galima pradėti vos ne kitą dieną. „Aš manau, kad remontai galėjo prasidėti prieš porą mėnesių. Atitinkamai - ir apsauga, ir tvarka, ir t.t. Tiesiog europiniai pinigai, SAM nerangumas, sakyčiau... dabar turime tą, ką turime“, - konstatavo J. Pinskus.
2011 metais iš pastato išsikraustė paskutinis medikas. Dalis patalpų buvo atiduotos visuomeninėms organizacijoms, bet neilgam. Trečiame aukšte anksčiau gyventa benamių - pridergta ant kiekvieno kampo, paliktas elektrinis šildytuvas bei kiti daiktai. Sunku patikėti, kad vieta vos per pusantrus metus galėjo taip pasikeisti. Belieka tik tikėtis, kad savivaldybė pagaliau imsis priemonių ir izoliuos pastatą nuo dar didesnio niokojimo.
Antakalnio rajono specifika - sveikatai skirtų objektų visuma. Sapiegos ir Antakalnio ligoninės, Antakalnio poliklinika, Kraujo centras, kelios privačios klinikos ir stomatologijos kabinetai. O apie garsiąją Klinikų stotelę ir gerą tuziną vaistinių jos kaimynystėje galima net neužsiminti - tą žino kiekvienas vilnietis.
tags: #antakalnio #vaiku #poliklinika #apleista
