Vaikų seksualiniai žaidimai: ką kiekvienas tėvas privalo žinoti ir kaip tinkamai reaguoti

Natūralu, kad augdamas vaikas siekia pažinti aplinkinį pasaulį, taigi, kartu ir savo kūną. Jį tyrinėdamas atranda vieteles, kurias liesti yra malonu. Retkarčiais pasireiškianti savistimuliacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai - tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.

Vaikų seksualumo raidos etapai

Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas. Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną, bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizdavo: ar tikrai esu berniukas (mergaitė)? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištirti, pažinti. Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis, kuris, įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę, t. y. maždaug 11-12 metų, virsta sąmoningu lytinio pasitenkinimo siekimu, taip ruošiant save būsimam abipusiam lytiniam gyvenimui.

Apie ketvirtus metus priešingų lyčių vaikai susitinka pažaisti bendrų žaidimų, dar vadinamų „daktarų žaidimu”. Šių žaidimų metu vaikas stengiasi pažinti ir atskleisti savo lytį bei pažinti kito lytį, atrasti mergaičių ir berniukų lyčių skirtumus. Tėvams šie žaidimai irgi dažnai sukelia nerimo, tačiau svarbu nesikišti į šiuos vaikų žaidimus ir prisiminti, kad jų tikslas - tyrinėti anatominius lyčių skirtumus.

Kaip atpažinti, kada elgesys peržengia normalumo ribą?

Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi ir psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi ar sekso scenų atkartojimas taip pat gali būti ženklas, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai.

Prie seksualinio smurto priskirtinas ir pornografinių filmų ar scenų žiūrėjimas. Pastebėjus įtartiną elgesį, reikėtų ramiai vaiko paklausti, kur jis tai matė, kas taip darė ir su kuo… Visgi reikėtų nepamiršti: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau patikimi, realūs ir jo atsakymai.

Kaip tėvams reaguoti ir kada kalbėti su vaiku?

Kalbėtis su vaiku derėtų tik tuomet, kai pastebime netinkamą elgesį ar padidėjusį domėjimąsi seksualiniais dalykais. Pastebėjus jaunesnį nei trejų metų mažylį užsiimant savistimuliacija, geriausias būdas atitraukti jo dėmesį - pasiūlyti kitą įdomią veiklą ir niekaip vaiko veiksmų nekomentuoti. Vyresniam vaikui jau galima paaiškinti, kad viešai taip elgtis negalima, vėlgi be moralizavimo ar gėdinimo, nes antraip vaikas pradės savo seksualinius potyrius suvokti kaip gėdingus net ir būdamas suaugęs. Jau nuo trejų metų reikėtų mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai.

Taip pat tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruojant savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems, - taip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo savo knygoje „Vaikų seksualumas”. Taigi, kai trejų metų ar vyresnį vaiką tėvai vedasi kartu į nudistų paplūdimį, greičiau tai turėtų būti vertinama ne kaip pažangus, bet kaip traumuojantis elgesys.

Jei tokio amžiaus vaikas pradeda viešai nusirenginėti, toks elgesys dažniausiai gali reikšti tėvų dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus. Kartais trimečiai užsimano pažaisti su tėvų lytiniais organais, dažniausiai - mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėvų kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat, kaip ir vaiko kūnas, todėl vaikui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.

Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei vaikas pasakoja tėvams, kad „vyresnis vaikas kieme man liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti”, reikėtų ramiai paaiškinti, kad taip elgtis negalima, pasakant maždaug panašiai: „tu turi savo lytį (įvardinate taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, tu neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo”. Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, kad kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.

Kada vaikui reikalinga pagalba?

Amžiaus periodu tarp penkerių ir septynerių metų seksualinė vaiko sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama. Šio amžiaus vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduodantys aplinkos įtakai.

Kaip tėvams elgtis, jei paaiškėja, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas? Reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti, pasakant, kad, pavyzdžiui, „negalima kitiems rodyti savo užpakaliuko”, „gatvėje ar svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę”, „negalima taip žaisti, kai kiti žmonės tave mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi”. Jeigu sužinote, kad nutiko kas nors neįprasta, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatiniai perpasakojimai giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su aukos vaidmeniu. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.

Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys trunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų - psichoterapeutų - pagalbos. Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, pabrėždami, kad kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite ir šio susitarimo laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti - užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu išreiškiami ir paleidžiami intensyvūs jausmai, vaikas greičiau nusiramina.

Kada vaikui reikalinga pagalba?

Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
Seksualinius žaidimus vaikai žaidžia vieni prieš kitus naudodami grasinimus, prievartą, papirkinėjimus.
Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusiųjų draudimo.
Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi tuomet, kai suaugusysis elgiasi taktiškai - nekaltina, negrasina nubausti.
Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėjantis ir pažeidžiantis kitų vaikų privatumą.
Vaikas žaidžia su gerokai vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
Seksualinio pobūdžio žaidimas vyrauja tarp kitų žaidimų ir veiklų, vaikui rūpi tik „tai”.
Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones, siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
Vaikas tiesiogiai siūlo save kitiems kaip seksualinį objektą.

Aptartas seksualinis elgesys reiškia, kad vaikas tiesiogiai patyrė seksualinį smurtą, galėjo stebėti seksualinį suaugusiųjų elgesį arba jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, kuri taip pat prilygsta psichologiniam smurtui. Pastebėjus aptartą elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją arba vaiko raidos specialistą, psichologą.