Nerimas - tai mūsų kūno signalas, jog esamoje ar būsimoje situacijoje galime pritrūkti vidinių resursų jaustis saugiems.
Vaiko nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis - nuo užsisklendimo ar atsisakymo bendrauti iki intensyvių emocinių reakcijų, fizinių simptomų ar net staigaus agresyvumo. Kaip atpažinti šias reakcijas ne kaip „netinkamą elgesį“, o kaip pagalbos šauksmą? Nerimas - dažnas reiškinys ne tik tarp autistiškų, bet ir tarp daugelio vaikų, susiduriančių su emociniais, sensoriniais ar socialiniais iššūkiais.
„Jį lemia daugialypės priežastys - nuo biologinių, tokių kaip genetika ar organizmo uždegimai, iki psichosocialinių, traumų, nenuspėjamos aplinkos ar emocinių išgyvenimų. Dažnai šios priežastys susipina - miego trūkumas, sensorinis jautrumas ar mikroelementų stygius gali įjungti užburtą nerimo ciklą, kuriame stiprėja įtarumas, dėmesio stoka, sutrinka miegas ir net virškinimas. Tada kūnas tampa hiperreaktyvus, o pasaulis - nuolatinis iššūkis“, - paaiškina Paulina Kuraitienė, spec.
Kaip atpažinti nerimo požymius?
„Atpažinti nerimą padeda apčiuopiami kūno signalai. Kartais pastebime dažnesnį kvėpavimą, prakaitavimą, matome, kad vaikai tarsi sudreba ar nusipurto. Nerimas - daug resursų reikalaujanti būsena, todėl kartais vaikai dalinasi, kad akyse pasidaro balta arba aptemsta, nutirpsta galūnės. Neverbaliniai signalai irgi svarbūs: galime pastebėti sukąstus dantis, susigūžimą, pasikartojantį ritmišką elgesį ar judesį. Visos šios išraiškos - labai logiška pastanga vėl jaustis saugiam.
Galima teigti, kad nerimas dažnai padidina veiksmų, minčių ritmą, kuris atsispindi ir elgesyje. P. Kuraitienė pažymi, kad jei nerimas itin intensyvus, kartais matome ir sąstingį: „Vaikai nustoja kalbėti, neatsako, sunkiai apdoroja komunikaciją, kurią įprastai supranta. Taip pat matome šlapimo sulaikymą, vengimą tuštintis. Labai svarbu mums suaugusiesiems suprasti, kad tai realūs iššūkiai, o ne paprasta elgesio išraiška. Turime patikėti vaikų kūnų siunčiamais signalais ir tapti atrama jų nervų sistemai, o ne gilinti ir taip sudėtingas situacijas.
Praktikoje nuolat kalbame apie koreguliaciją - nuo manęs priklausanti šalia esančio asmens fiziologinė pusiausvyra. Pasak specialistės, yra keli paprasti nerimo ženklai, kurie dažnai painiojami su netinkamu elgesiu: „Pavyzdžiui, vaiko prieštaravimas arba dažnas žodžio „ne“ kartojimas į visus pasiūlymus - labai svarbus ženklas, kad vaikas yra nerimo zonoje. Taip pat didelis noras kontroliuoti situaciją, nepakantumas pokyčiui, daugybės klausimų uždavinėjimas - tai taip pat dažni nerimo ženklai, nes matome žmogų, kuris visomis išgalėmis bando taupyti resursus.
Šiose situacijose mums, suaugusiems, svarbu sustoti kalbėti, nes nerimo būsenoje sunkiau suprantame kalbą ir žodžių perteklius sukelia dar daugiau nerimo. Daug veiksmingiau šiose akimirkose remtis į neverbalinę komunikaciją: šiltas akių kontaktas, „taip“ kūno kalba, atspindėjimas, laikysena.
„Kartais tėvai dalijasi, kad jų vaikai manipuliuoja, yra arogantiški, nekalba, simuliuoja pilvo skausmus ir pan. Tačiau ir visa tai gali būti tikri nerimo požymiai, kuriuos pirmiausia turime atpažinti mes, suaugusieji. Jei išmokysime vaikus suprasti kūno siunčiamus ženklus, jei padėsime jiems patikėti šių ženklų svarba, jie bus įgalinti po truputį patys sau padėti intensyviose situacijose. Mums žmonėms reikia žmonių - nervų sistemos pusiausvyros atstatymas efektyviausiai vyksta per sinchronišką, atliepiančią tarpasmeninę sąveiką, taip sakant, atliepiantį ryšio kūrimą ir saugią santykio patirtį“, - pažymi P.
Tėvų vaidmuo padedant vaikui
„Mano dukra yra vienas iš tų vaikų, turinčių be galo jautrią nervų sistemą - ir tai jautėsi nuo pat mažens. Jos baterija atlaikyti pasaulį buvo tiesiog žymiai mažesnė nei kitų vaikų. Atrodė, kad bet kas - garsai, šviesos, naujos vietos, žmonės ar net paprastas prašymas kažką padaryti - sukelia jai didžiulį nerimą. Ypač aštriai pasireikšdavo atsiskyrimo nuo manęs nerimas. D. Gvazdaitienė atvira: „Kadangi aš pati esu gana nerimastinga, tokios situacijos, kai reikia lankytis pas gydytojus ar važiuoti į ligoninę, manyje sukelia fizinę įtampą. Kūnas reaguoja labai greitai - pagreitėja judesiai, kvėpavimas, mintys. Galvoje iškyla praeities prisiminimai: vaikas krenta ant žemės, žaloja save, verkia iki dusulio, o laukimas ir apžiūra tampa kančia ne tik jai, bet ir visiems aplinkui. Personalas reaguoja griežtai, o nuo streso dukrą dar ištinka dilgėlinės priepuolis… Ir aš tai jau esu patyrusi - todėl labai sunku viską laikyti galvoje. Po kurio laiko supratau, kad mano reakcija - tai, ką aš transliuoju - daro milžinišką įtaką mano dukrai. Ir nors man pačiai būna baisu, išmokau sąmoningai siųsti žinutę: „Taip, tau baisu! Bet aš esu su tavimi. Aš nebijau. Ir žinai ką - vaaau, kaip čia bus įdomu!“ Mano ramybė, kūno kalba, tonas ir net kvėpavimas gali paveikti, kaip jaučiasi mano dukra. Aš tiesiog išmokau paskolinti jai savo nervų sistemą - tarsi parodyti, kad aplinka yra saugi, net jei viduje pati jaučiu nerimą.
P. Kuraitienė teigia, kad iki 25 metų vystosi mūsų „mąstančios“ smegenys: „Iki šio amžiaus mums labai padeda šalia esanti tvirtesnė nervų sistema, kurią patiriame per santykį. Tokia santykio patirtis mums padeda tapti emociškai atspariais. Tai reikalinga visiems, tačiau gyvybiškai būtina asmenims, turintiems trapią nervų sistemą. Todėl pirma užduotis mums suaugusiems - rūpintis savo resursais, o tada jau galime skolinti savo tvirtesnę nervų sistemą pačiose trapiausiose vaikų situacijose. Kai vaikai savo nerimo audroje mato mus ramius, tai svarbi, savaime raminanti žinutė: „Šioje situacijoje įmanoma išgyventi, nes suaugęs, kuriuo pasitikiu, yra ramus“.
Svarbu suprasti, kad jei vaiko nerimas per didelis, jo viduje kyla jausmas, kad jis susiduria su dideliais iššūkiais, problemomis, su kuriomis negali susidoroti ir iš kurių jis nežino išeities. Gana dažnai tenka matyti, kaip tėvai, o kartais ir specialistai vaikui liepia susikaupti ir baigti nerimauti, sako, jog viskas yra gerai. Puikiai suprantu, jog tėvai nori gero ir nori vaikui padėti, tačiau pagalvokite apie save. Įsivaizduokite, jog patys patiriate didelį stresą, jums kilusi didelė įtampa ir labai sunku, o kažkas jums liepia nusiraminti ir sako, jog nerimauti nėra ko. Kaip jūs jaustumėtės? Ar jums bus geriau? Iš tiesų, sprendžiant iš patirties, vaikams toks pasakymas nepadeda. Tai dar labiau didina bejėgiškumą, vaikas supranta, jog tai nieko tokio, tačiau jis negali su tuo susitvarkyti, vadinasi jis yra nevykęs, tad vaikas krenta į dar didesnę duobę. Pirmiausia, ką turime padaryti - tai stengtis nenuvertinti vaiko problemos ir ją priimti, kad ir kokia nereikšminga ji mums atrodytų. Tad išgirskime vaiką, parodykime, kad esame šalia ir priimkime jo jausmus. Priimti vaiko jausmus nereiškia, kad turime tą situaciją patenkinti. Galbūt vaikas jausis blogai, kad neturi brangių žaislų ir drabužių. Tai nereiškia, kad turime jam juos pirkti. Tačiau išgirsti tikrai turėtume. Tuomet turime pabandyti išgirsti ir išsiaiškinti situaciją, kodėl vaikas tą nerimą jaučia. Jei tik galime išsiaiškinti priežastį, turėtume ją naikinti. Kartais nutinka taip, kad negalime išsiaiškinti tikrosios priežasties, dėl ko vaikas taip jaučiasi. Tuomet matydami vaiko simptomatiką turėtume stengtis vaiką paskatinti kuo daugiau apie tai kalbėti. Mes kartais patys bijome vaiko jausmų, norime nuo jų pabėgti ir sakome, kad viskas bus gerai. Tačiau taip mes tik dar labiau padidiname vaiko nerimą. Kuo labiau skatinsime vaiką atsiverti, išsakyti, išverkti, o galbūt ir išrėkti, tuo labiau vaikas nuo to valysis. Galiausiai, kai jausmai ir mintys išsakomos, jos taip stipriai nebekankina. Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad turėtume pamokyti vaiką ieškoti sprendimų. Kad ir kokia sunki situacija bebūtų, turėtume kreipti vaiko mintis į sprendimų ieškojimą, jų vykdymą. Nors tai tebus maži žingsneliai, tačiau jei į juos koncentruosimės, akcentuosime, kad galime patys paimti kontrolę į savo rankas ir savo gyvenimą kontroliuoti, tai gana stipriai padeda įveikiant nerimą. Jei nutiktų taip, kad matome, jog negalime šiuo metu pasiūlyti vaikui sprendimo ar sunku jį atrasti, vien tas jausmas, jog kažkas yra šalia jo, kažkas jam padeda ir su juo eina tuo keliu, nerimą taip pat sumažina.
Kaip mažinti nerimą?
„Nerimo mažinimo būdai yra susiję su nerimo priežastimis, kurių tikrai gali būti labai daug. Dažniausiai pusiausvyros atstatymui renkamės būdą, kuris labiausiai atitinka nerimo priežastis. Tačiau žinome, kad nerimas visada yra fiziologinė patirtis, nepaisant to, kokia jo pirminė priežastis. Todėl viena paprasčiausių priemonių - fiziologinis kvėpavimas (4-7-8): įkvepiame per du įkvėpimus ir maksimaliai pripildome plaučius (trukmė ~ 4 s), sulaikome kvėpavimą (trukmė ~ 7 s), lėtai iškvepiame per suspaustas lūpas, kaip per šiaudelį (trukmė ~ 8 s). Su vaikais šią priemonę atliekame vizualiai - įkvepiant keliame rankas į viršų, iškvepiant lėtai leidžiamės žemyn“, - pataria P.
Specialistė akcentuoja, kad visų pusiausvyrą atstatančių priemonių mokomės tada, kai vaikai yra įsitraukę, komunikuoja ir supranta komunikaciją: „Antras žingsnis - modeliuojame priemonės taikymą - savo intensyvioje situacijoje patys naudojame konkrečią techniką, kviečiame vaiką palaikyti mums kompaniją. Galiausiai padedame vaikams ją taikyti - kartu su vaiku atpažįstame artėjančią būseną, įvardiname nerimo signalus ir primename apie priemonę, kurią padedame vaikui atlikti.“
Vaistininkė J. Jankauskienė pastebi, kad prasidėjus rugsėjui, vaistinėse padaugėja pacientų, kurie užsuka norėdami pasikonsultuoti, kaip jų atžaloms įveikti užklupusį stresą ir nerimą. Anot ekspertės, vaikų savijautą labai stipriai lemia būtent pačių tėvelių reakcijos ir jausmai, tad esminis patarimas - pirmiausia pasirūpinti savo emocine sveikata ir streso valdymu. „Jei tėvai jaučiasi atsipalaidavę ir pasiruošę pokyčiams, vaikai taip pat jausis ramiau, o ir jiems kylančius jausmus išsakyti bus paprasčiau. Pokalbiai ir nuolatinė komunikacija su vaiku - vienas pagrindinių būdų suprasti mokyklinuko savijautą. Svarbu leisti jaunuoliui pasidalinti savo abejonėmis, jausmais ir neskubėti kritikuoti, o bandyti suprasti jo nerimą ir baimes“, - pataria J. Jankauskienė.
Anot vaistininkės, tėvai turėtų ne tik atrasti laiko pokalbiams, bet ir stengtis išlikti ramūs bei pozityvūs, padėti vaikams pamatyti įvairias galimybes, kurias atneša nauji mokslo metai. Mokyklinio amžiaus atžalos turi žinoti, kad tėvai yra šalia ir jie visada turės, į ką kreiptis, prireikus pagalbos, norint pasikalbėti ar paprasčiausiai pritrūkus patarimo.
Streso ir nerimo priežastys vaikystėje
Stresas, nerimas ir įtampa nėra tik suaugusių žmonių problema. Nors tėvai dažnai linkę galvoti, kad jų vaikai problemų neturi ir nėra ko jiems stresuoti. Įsitempę, nerimaujantys tėvai savo emocijas perduoda vaikams. Dar kiekvienas vaiko raidos etapas kelia tam tikrus iššūkius, kuriuos turi įveikti vaikas. Be to, šiuolaikiniai tėvai iš savo vaikų reikalauja labai daug, kas ir padidina vaikų nerimo lygį.
Vaikai stresui yra mažiau atsparūs nei suaugę žmonės. Jų turima gyvenimiška patirtis ir problemų sprendimo įgūdžiai nėra pakankami susidoroti su dideliu ar užsitęsusiu stresu. Stresas yra bet koks gyvenimiškas įvykis, kuris žmogaus suprantas kaip grėsmingas, o vaikui grėsmingas gali atrodyti bet koks gyvenimo pasikeitimas, pvz.: išsikraustymas į naują butą, nakvynė pas senelius be mamos, baldų namuose perstumdymas. Vieni vaikai yra labiau atsparūs stresui, o kiti mažiau.
Pasikeitęs vaiko elgesys, pvz.: aktyvus vaikas tampa vangus, linksmas vaikas pradeda dažnai verkšlenti; gali pasireikšti pykčio priepuoliai, nenoras daryti įprastus dalykus, baimė atsiskirti nuo mamos ar tėčio. Dažnai vaikų patiriamą stresą išduoda fiziniai simptomai: be priežasties užkylanti temperatūra, pilvo ar galvos skausmai, sutrikęs virškinimas, miegojimas ir valgymas. Daugiau streso patiriantys vaikai dažniau serga.
Psichologai rekomenduoja vaiką į darželį išleisti ne anksčiau trejų metų, nes iš tiesų vaikui išėjimas į darželį yra nemenkas iššūkis, o padėti tėvai vaikui priprasti darželyje gali keliais būdais: patys būdami tvirti dėl savo apsisprendimo vaiką leisti į ugdymo įstaigą; nerodyti vaikui savo nerimo; papasakoti kaip viskas vyks vaikui ir kada ateisite jo pasiimti; jei yra galimybė su vaiku, dar prieš pradedant lankyti darželį, pasivaikščioti po darželio teritoriją; nepalikti vaiko grupėje neatsisveikinus su juo; pirmas dienas vaiką palikti tik kelioms valandoms ar pusei dienos; per ilgai neužsibūti su vaiku grupėje, nes vaikui atsisveikinimo procesas yra skausmingas; visada sutartu laiku ateikite pasiimti vaiko.
Pradėti lankyti mokyklą vaikui taip pat yra stresas, gal kiek mažesnis nei išeiti į daželį bet visgi stresas. Juk ir suaugusiam žmogui sunku būna išeiti į naują darbą, nes naujas kolektyvas, vadovas, nauji reikalavimai. Vaikai yra skirtingi ir vieni į mokyklą iškeliauja visikai brandūs mokytis ir susidoroti su mokyklinėmis problemomis, o kitiems reikia daugiau tėvų pagalbos. Padėti galite papasakodami apie tai kas vyks mokykloje, pasidalindami savo prisiminimais apie pirmąsias mokslo dienas. Svarbiausia negąsdinti vaiko, kad baigėsi jo katino dienos ir nespausti iškart siekti kuo aukštesnių rezultatų.
Kaip padėti vaikui adaptuotis mokykloje? I Pokalbis su edukologe Indre Neimante
Pyktis - natūrali emocija
Būkime atviri: retas kuris esame savo pykčio šeimininkas. Įtūžis sugeba užklupti iš netyčių ir meistriškai mus užvaldyti. Susigriebiame tik tada, kai šaukštai jau būna po pietų. Tad ką daryti, kad pyktis neišmuštų iš pusiausvyros?
Pyktis yra viena iš daugelio žmogaus emocijų, elementari kaip džiaugsmas, liūdesys, nerimas ar nuostaba. Tai nėra nei bloga, nei gera emocija, pyktis - natūrali reakcija į juntamą grėsmę, neteisybę ar skausmą. Pati emocija nėra problema, viskas priklauso nuo to, kaip su ja susitvarkome.
Pyktis yra visiškai natūralus ir dažniausiai automatiškas atsakas į skausmą. Skausmas gali būti tiek fizinis (kai mus sužeidžia ar prastai jaučiamės), tiek emocinis (kai jaučiamės atstumti, išgąsdinti, išgyvename netektį). Pyktis neatsiranda pats savaime, o visuomet seka skausmo jausmus, todėl dažnai yra vadinamas antrine emocija. Tačiau vien skausmas negali sukelti pykčio, jis atsiranda kartu su pyktį iššaukiančia mintimi. Šios mintys susideda iš prielaidų, asmeninių vertinimų, situacijų interpretacijų, kurios verčia galvoti, kad kažkas nori mus sužeisti, įskaudinti.
Pyktis taip pat gali veikti kaip kitų emocijų pakaitalas. Kartais pykstame tam, kad nejaustume skausmo. Taip įvyksta todėl, kad pyktis yra malonesnis jausmas už skausmą ar liūdesį. Pykdami labiau pasitikime savimi, nukreipiame dėmesį nuo skausmo į veiksmą, leisdami sau atsiriboti nuo tikrųjų skausmingų jausmų.
Kaip valdyti pyktį?
Pykčio emocija dažnai kyla, kai mums kliudoma patenkinti svarbų poreikį ar norą, kai esame nusivylę situacija ar savo bei kitų asmenų veiksmais. Kartais pyktį galime jausti, atrodo, visai be priežasties. Visais atvejais svarbu neslopinti pykčio, o stengtis jį suprasti ir saugiai išreikšti.
Yra daugybė priežasčių dėl ko galime jausti pyktį. Kiekvienas iš mūsų turi savo dirgiklių, kurie iššaukia šią emociją. Tu gali jausti pyktį dėl priežasčių, kurių nėra šiame sąraše, arba pykti ir nežinoti kodėl. Pyktį gali sukelti praeities įvykiai, kurie šiuo metu nėra aiškiai suvokti.
Chroniškas pyktis sunaudoja daugybę emocinės energijos ir aptemdo mąstymą, taip trukdydamas susikaupti ir mėgautis gyvenimu. Dažnas stresas ir pyktis susilpnina imunitetą ir padaro kūną pažeidžiamą, padidina širdies ligų, diabeto riziką, sukelia nemigą ir aukštą kraujo spaudimą.
Pykčio priepuoliai labiausiai žeidžia artimiausius žmones ir gali negrįžtamai pakenkti bet kokiems santykiams. Negebėjimas valdyti pykčio protrūkių verčia draugus, mylimuosius, šeimos narius prarasti pasitikėjimą, jaustis nepatogiai ir vengti kontakto su jumis.
Gali atrodyti, kad nesveika pyktį laikyti viduje, kad tai aplinkiniai yra per jautrūs, kad turite teisę pykti ar kad pykčio rodymas būtinas aplinkinių pagarbai užsitarnauti.
Veiksmingi pykčio valdymo būdai:
- Priimkite savo jausmą. Kilus pykčiui svarbu jį priimti, bet neleisti jam užvaldyti tavo minčių bei elgesio.
- Pasišalinkite iš situacijos. Išeikite į kitą kambarį ar atsijunkite, jei situacija vyksta internetinėje erdvėje.
- Kvėpuokite lėtai ir giliai. Įkvėpkite per nosį, iškvėpkite per burną.
- Atpalaiduokite savo kūną. Jei jaučiate įtampą kūne, pabandykite atpalaiduoti kiekvieną savo kūno dalį įtempdami/atsipalaiduodami raumenis.
- Rašykite dienoraštį. Nėra universalių patarimų, tinkančių visiems. Vienas iš būdų geriau suprasti savo savijautą - rašyti jausmų dienoraštį.
- Įvardinkite kitam žmogui savo emocijas. Šiek tiek nurimus, galima pasikalbėti apie tai, kas supykdė, su patikimu žmogumi arba Vaikų linijos savanoriais.
- Prieš kalbant, akimirką skirkite pamąstymui. Užvirus jausmams dažnai pasakome tai, ko net negalvojame ir vėliau gailimės.
- Išsiaiškinkite, kas iš tiesų sukėlė pyktį. Pyktis yra tik problemos rezultatas. Tam, kad su juo būtų galima susidoroti, pirma reikia suprasti, kokia problema jį sukelia ir kaip ją išspręsti.
- Išreikškite pyktį tik nurimus.
- Atpažinkite pykčio ženklus. Gali atrodyti, kad pykčio protrūkis prasideda netikėtai ir be jokio perspėjimo, tačiau kūnas siunčia signalus, kuriuos pastebėjus, galima atsitraukti iš situacijos dar prieš pratrūkstant.
- Fizinis aktyvumas. Judėjimas, sportas mažina stresą, kuris dažnai suaštrina imlumą pykčiui.
- Pykčio dienoraštis. Aprašykite visus kartus, kai jaučiatės ar esate pikti, agresyvūs. Taip pastebėsite ir galėsite identifikuoti pyktį iššaukiančius veiksnius.
- Pagalvokite apie sprendimus. Jei pykčio priežastis yra aiški, jo išvengti galima bandant išspręsti problemą.
- Pykčio išraišką pradėkite nuo „Aš“ teiginių. Žmonės jautriai reaguoja į kritiką ir kaltinimus, todėl savo nuomonę išreikškite teiginiais, prasidedančiais „Aš“.
- Tobulinkite atsipalaidavimo įgūdžius. Atpalaiduojantys, nurimti padedantys pratimai yra labai parankūs situacijose, kai sunku kontroliuoti emocijas.
Analizuokite savo pyktį, jo kilmę. Kas ir kaip dažniausiai jus supykdo - užsirašykite tai, pasižymėkite. Taip elkitės kiekvieną kartą, kai pastebėsite, kad šaukiate ir nirštate vis kitokioje situacijoje, kad vėliau galėtumėte išanalizuoti ir suprasti savo pykčio kilmę.
Venkite pyktį sukeliančių veiksnių arba dėmesį nukreipkite kitur. Atlikti tyrimai parodė, kad manipuliavimas savo gyvenimo kontekstu yra vienas galingiausių (ir lengviausių) būdų pakeisti savo elgesį.
Keiskite savo įprastas reakcijas. Pastebėję ir atpažinę savo kūno reakcijas, kuomet pradedate pykti, pavyzdžiui, labai negilų ir greitą kvėpavimą, specialiai keiskite šias reakcijas į priešingas, t. y. - kvėpuokite lėtai ir giliai.
Sustokite. Tiesiog padarykite pauzę, neklausykite savo minčių, jeigu jaučiate, kad situacija tampa nevaldoma. Stenkitės kuo dažniau praktikuoti atleidimą ir mintyse vis labiau paleiskite lauk nuoskaudas: šeimai, artimiesiems, draugams; nepažįstamiems žmonėms, kurie neatitinka jūsų lūkesčių ir vertybių, visame pasaulyje; tam, ką pažįstate, kas jus įskaudino, išdavė ar pažeidė; atleiskite sau už bet kokį negatyvą ar žalą, kurią padarėte sau ar kitiems.
Kaip padėti vaikui, kuris jaučiasi neturintis draugų? Reaguokite su empatija. Mes, suaugusieji, labai dažnai puolame tvarkyti problemas. Tačiau kartais gali pakakti, kad vaikus išklausysime ir pripažinsime jų jausmus. Galite pasakyti: „Atrodo, kad diena tikrai buvo nelengva“ arba „Atrodei dėl kažko nuliūdęs“. Ir jei vaikas nori atvirai papasakoti apie tai, kas nutiko, galite tiesiog paantrinti tam, ką jis sako. „Tu pasijutai įžeistas, kai ji taip pasakė...“ , - toks reagavimas padės parodyti vaikui, kad klausotės ir jį suprantate. Taip pat galite pasiteirauti, ar jis norėtų būti apkabintas. Jei vaikas jaučiasi atstumtas bendraamžių, truputis ekstra meilės iš mamos ir tėčio gali paguosti.
Stenkitės reaguoti ne per daug aštriai. Nors labai sunku matyti vaikus, kuriems skauda širdį, prisiminkite, kad vaikų jausmai labai greitai keičiasi. Tas vaikas, kurio jis dabar nekenčia, kitą savaitę gali tapti jo geriausiu draugu. Nesutarimai, kurie privedė prie ašarų, kitą dieną atsibudus gali būti tiesiog pamiršti. Vaikai neturi perspektyvos jausmo. Jie tiesiog dar negyveno pakankamai ilgai, kad įvykius suvoktų platesniame kontekste. Todėl įvykis, kuris jam dabar atrodo pasaulio pabaiga, greičiausiai toks tikrai nėra.
Jei klasės ar darželio grupės vaikas pažemino jūsų vaiką, jus gali apimti pagunda paskambinti to vaiko tėvams ar net pačiam pasikalbėti su tuo vaiku. Geriau to nedarykite. Normalu, kad norisi vaiką apginti. Tačiau juk jūs nenorite, kad tai taptų ir tėvų konfliktu. Kol vaikui iš tiesų negresia pavojus ar jei tai nėra rimtos patyčios, geriausiai leisti vaikams išsispręsti santykius patiems. Jei vaiko draugysčių bėdos jus nuliūdins, tai tas bėdas tikrai padidins. Stiprios emocinės reakcijos iš jūsų pusės gali taip paveikti vaiką, kad ateityje jis tiesiog apie savo bėdas nepasakos. Arba atvirkščiai - vaikas vėl norės tokio stipraus jūsų atsako ir tada atraportuos jums kiekvieną mažytį nesklandumą.
Jei draugysčių problemos vis kartojasi, geriausia pasidomėti, kas iš tiesų vyksta. Vaiko pasakojimas gali būti neišsamus. Ir tai natūralu - vaikams tiesiog sunku sudėtingoje socialinėje situaciją pamatyti savo vaidmenį. Todėl jis gali teigti, kad draugės paspyrė jo kėdę. Ir tiesiog pamiršti, kad prieš tai tas pats berniukas net kelis kartus mandagiai paprašė jo pasistumti pirmyn. Verta pasikalbėti su vaiko mokytoja ar auklėtoja. Ji kasdien mato jūsų vaiką ir todėl jos įžvalgos, kaip vaikas bendrauja su kitais ir kaip kiti reaguoja į jo elgesį, gali būti naudingos. Taip pat galite ir patys stebėti, kaip vaikas bendrauja su kitais. Tam puiki vieta yra žaidimų aikštelė. Arba galite tiesiog pasisiūlyti savanoriauti vaiko klasėje, taigi, tada iš visai arti matysite, kokie yra santykiai.
Būkite vaiko „koučeriu“. Kai jau suprasite, kas vyksta, bus pats metas pamokyti vaiką, kaip jis galėtų geriau sutarti su kitais. Jei patarsite, kaip elgtis, dar neįvykus konfliktinei situacijai, jūsų žodžiai turės daug didesnį poveikį negu moralas po to, kai vaikas jau įsivėlė į kovą. Galite vaikui pasiūlyti vaidmenų žaidimą, kuriame praktikuosite draugiškus palinkėjimus ar ramius atsakymus į pasišaipymus. Taip pat galite padėti vaikui atpažinti ženklus, kad kitiems jo elgesys nepatinka, ar atrasti geresnį variantą, kai jį trikdo kitų elgesys. Taip pat verta tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip jūs abu suprantate draugystę. Tikra tiesa, kad ne visi mėgs jūsų vaiką. Tai yra žmogiška. Todėl paaiškinkite, kad piršti draugystę tam, kurio jinai nedomina, yra liūdnas reikalas. Kartais vaikai nori susidraugauti su populiariausiu vaiku klasėje ir nepastebi tų, su kuriais jis turi daug daugiau bendro. O kartais senos draugystės tiesiog išblėsta ir vaikui reikia susirasti naujų draugų.
Sukurkite sąlygas augti draugystėms. Nors jūs ir negalite megzti draugysčių vietoj savo vaiko, jūs galite sukurti sąlygas, kad jau esančios draugystės augtų. Vaikai susidraugauja, kai ką nors kartu veikia. Jei jis lankys būrelius, ten tikrai sutiks vaikų, su kuriais sies tie patys interesai. Taip pat galite pakviesti to vaiko, su kuriuo jis draugauja, šeimą į svečius ir surengti žaidimų vakarą.
Jei reikia, nedvejokite ieškoti pagalbos. Kartais tai jau ne tik draugystės problemos. Jei iš vaiko tyčiojasi, jam grasina, būtina iškart kreiptis į mokytoją ir ugdymo įstaigos direktorių. Jei socialiniai sunkumai tęsiasi savaites savaites, vaikui gali būti pravartu tiesiog pasimokyti, kaip bendrauti su kitais.
Visiems vaikams, kaip ir suaugusiems, pasitaiko sunkių akimirkų, kai tinkamai, ramiai elgtis tampa pernelyg sunku, užplūsta stiprios, sunkiai suvaldomos emocijos. Kai kuriems vaikams tokių akimirkų būna ženkliai daugiau nei kitiems. Tuomet apie juos girdime ar net patiems išsprūsta tokie ir panašūs apibūdinimai: „jis manipuliuoja, kad gautų, ko nori“, „nevaldo savo emocijų“, „lyg iš niekur nieko užsižiebė“, „juo negalima pasitikėti, jis visada taip elgiasi“. Kai kuriems iš jų netgi gali būti diagnozuojami emocijų ar elgesio sutrikimai. Tačiau nei minėti apibūdinimai, nei diagnozė greičiausiai nepadės suvaldyti vaiko elgesio ar padės jam valdytis pačiam. Tad ką daryti?
Žvelkime giliau, nei elgesys. Pirmiausia, bendrauti su vaiku svarbu nusiteikus empatiškai. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai. Parodykime, kad jie mums rūpi ir į juos žiūrime rimtai, skirkime pilną savo dėmesį, kai vaikas ima dalytis išgyvenimais, o susidūrę su iššūkių keliančiu elgesiu visuomet klauskime savęs, su kokiu jausmu visa tai susiję ir, jei pavyksta, įvardykime tą jausmą ir vaikui.
Aiškiai išsakykit, kokio elgesio tikitės. Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkite kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykite tiksliai, ko norite: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turim susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.
Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskite savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas? Kas atsitiks, jei vaikas ir toliau elgsis taip, kaip man nepatinka? Jei elgesys nekelia pavojaus jam pačiam, kitiems, nėra gadinami daiktai ir nepažeidžiamos niekieno teisės - galbūt verta atsipalaiduoti ir šio elgesio nestabdyti?
Tikėkite vaiko geranoriškumu. Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkite sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti. Pavyzdžiui, galbūt jam šiuo metu per sunku pralaimėti? Gal sunku palaukti norimo dalyko? Galbūt sunku išbūti su savo pykčiu ar nusivylimu? Jei jis ėmė blogai elgtis ir mus supykdė, išvedė iš kantrybės - būkime tikri, kad jam dabar daug sunkiau nei mums. Tokiomis akimirkomis svarbu sau priminti, kad meilės ir palaikymo vaikui labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad jis to nusipelnė mažiausiai.
Į sunkias situacijas reaguokite ramybe ir ryšiu. Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją. Tik būdami šalia, išlaikydami ramybę ir priimdami vaiko jausmus, juos įvardydami, padėsime jam pačiam išmokti tvarkytis su stipriais jausmais.
Taisykite elgesį, o ne jausmus. Tiesa, netinkamą elgesį stabdyti vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykite, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlykite, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti. Kartais tokį pokalbį reikia atidėti iki kol jūs su vaiku būsite ramūs, tačiau įkarščio situacijoje svarbu ramiai, tačiau tvirtai sustabdyti nesaugų elgesį.
Padėkite vaikui išsiugdyti trūkstamus įgūdžius. Būdami ramūs apgalvokite, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą (juk mes irgi nenorėtume išjungti serialo likus tik 2 minutėms iki serijos pabaigos?). Galbūt jam sunku pralaimėti? Galima savo pavyzdžiu rodyti, kad ir pralaimėjus galima pasidžiaugti smagiai praleistu laiku, o kitą kartą tikėtis, kad pavyks geriau. O galbūt vaikui patyrus nesėkmę padės tiesiog pagirti už pastangas ar priminti tuos kartus, kai labiau pasisekė?
Padėkite jaustis geriau. Vaikai elgiasi geriau, kai jaučiasi geriau, o tam labai svarbu, kad jie jaustųsi mums svarbūs ir įdomūs. Domėkitės, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi, rimtai priimkite jo išsakomus rūpesčius, įsitraukite į jo siūlomą veiklą. Svarbu ne tik būti su vaiku tame pačiame kambaryje, bet ir skirti jam savo dėmesį, galbūt pabandyti įsivaizduoti save to vaiko vietoje. Kiekvienas iš mūsų nori būti suprastas ir priimtas.
Stiprinkite vaiko savivertę. Vaikai, turintys elgesio ar emocijų sunkumų, ypač dažnai sulaukia suaugusiųjų kritikos ir nepasitenkinimo, pastabų. Kartais tai tikrai neišvengiama, tačiau liūdnoji dalis yra ta, kad tuomet vaikas ima vis prasčiau save vertinti ir jau pats nebetenka vilties, kad gali kažkada suaugusiems įtikti, ima jaustis tiesiog blogas. O patikti suaugusiems ir jaustis geri nori visi vaikai! Tad būtina galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai - galbūt jis įdomiai, kūrybiškai išsprendė problemą, galbūt jis pasielgė drąsiai arba draugiškai? Galbūt kažkuo stengėsi pagelbėti? Galbūt turi atkaklumo, kantrybės vis bandyti kažką iš naujo? Pastebėkime ir įvardykime!
Skatinkite saviraišką. Įvairios kūrybinės veiklos gali labai padėti vaikams išreikšti susikaupusias emocijas ir padėti jaustis geriau. Tam tinka dailės, muzikos, judesio, vaizduotės žaidimų metodai. Siūlykite juos ir stebėkite, kas vaikui patinka ir padeda labiausiai.
Tad bendraujant su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais vaikais svarbiausia būti empatiškiems jų išgyvenimams ir kurti su jais ryšį, tikėti jų geranoriškumu, stengtis įžvelgti konkrečius sunkumus, slypinčius už netinkamo elgesio ar itin ryškių emocijų. Taip pat svarbu, kad vaikas aiškiai žinotų, ko iš jo tikimės, bei jaustų mūsų ramybę ir buvimą šalia ištikus sunkioms emocijoms. Galiausiai svarbu stiprinti vaiko savivertę ir padėti jam išreikšti susikaupusius jausmus.
