Socialinis ir emocinis ugdymas (SEU) - tai procesas, kurio metu vaikai ir suaugusieji įgyja ir taiko žinias, įgūdžius ir nuostatas, reikalingas suprasti ir valdyti emocijas, nustatyti ir pasiekti teigiamus tikslus, jausti ir rodyti empatiją kitiems, užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius bei priimti atsakingus sprendimus. Ši sritis tampa vis svarbesnė ugdymo įstaigose ir šeimose, siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir sėkmę gyvenime.

Socialinis ir emocinis ugdymas yra paremtas žmogiškosiomis vertybėmis ir yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Naujausi tyrimai patvirtina, kad emocinių įgūdžių turintys vaikai yra laimingesni, labiau savimi pasitiki ir jiems geriau sekasi mokykloje. Nuoseklus vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas yra įvairiapusiškai naudingas ir visai visuomenei.

Mokslininkų teigimu, tinkamiausias laikas ugdyti socialinius ir emocinius gebėjimus yra vaikystė. Nuo gimimo iki penkerių metų formuojasi vaiko asmenybės pamatai, charakterio bruožai, gyvensenos modelis. Šiuo metu tinkamiausia ugdyti itin svarbius su jausmų sritimi susijusius vaiko raidos uždavinius: gebėjimą suvokti ir apibūdinti savo jausmus, gebėjimą valdyti emocijas, gebėjimą suprasti kitų žmonių jausmines būsenas. Dar kūdikystėje vaikai emocijų pradeda mokytis stebėdami tėvų elgesį: toną, balso tembrą, reakcijas, veido mimikas.

Pradėjus laiku ugdyti emocinį intelektą, vaikams lengviau suprasti, kaip juos veikia skirtingos emocijos, jausmai ir kaip tai kontroliuoti. Vaikui augant, emocinis intelektas leidžia geriau pažinti save, labiau pasitikėti savimi, kurti tvirtesnius santykius. Šios savybės paprastai padeda sulaukti didesnio pasisekimo mokykloje ar kitose veiklose, kuriomis užsiima vaikas. Emocinio intelekto ugdymas taip pat labai padeda paauglystėje, kai prasideda hormonų antplūdžiai, turintys įtakos emocijų šuoliams.

Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socialiniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti.

Socialinės emocinės kompetencijos ugdymas padeda vaikams geriau suprasti savo ir kitų jausmus, tinkamai į juos reaguoti ir kurti pozityvius santykius. Vaikai, turintys aukštesnį emocinį intelektą, lengviau susidoroja su stresu, nerimu ir kitomis neigiamomis emocėmis. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji (t. y.

Mokslininkai teigia, kad socialinis ir emocinis ugdymas akivaizdžiai susijęs ir su akademiniais mokinių pasiekimais. Mokiniams, kurie geba valdyti savo emocijas, lengviau susikaupti, pozityviau elgiasi klasėje, patiria mažiau neigiamų išgyvenimų dėl to pagerėja akademiniai pasiekimai. Santykiai yra mokymosi pagrindas; emocijos turi įtakos tam, kaip ir ko mokomės. SEU gerina mokyklos lankomumą, stiprina priklausymo mokyklai jausmą.

Išugdytas emocinis intelektas padeda vaikams tapti atsakingais, rūpestingais ir veiksmingai dirbančiais suaugusiaisiais. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Ugdant vaikų emocinį intelektą, prisidedama prie sveikesnės ir darnesnės visuomenės kūrimo.

D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Tėvai turi svarbų vaidį vaiko emocinio intelekto lavinime. Matydami, kaip tėvai ar auklėtojos reaguoja į savo jausmus, vaikai gali išmokti ir patys panašiai elgtis analogiškose situacijose. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį.

Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais. Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Ugdymo įstaigos gali pasirinkti emocinį intelektą bei socialines kompetencijas lavinančias programas. Vaikų darželiuose plačiau paplitusios ir labiau žinomos yra „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“ programos, kuriose per pozityvumą lavinamas vaikų emocinis intelektas. Socialinių - emocinio ugdymo užsiėmimai organizuojami kiekvienoje amžiaus grupėje. Būtina sąlyga socialiniam - emociniam ugdymui yra visus įtraukiantis ugdymas.

Norint sėkmingai ugdyti vaikų socialines ir emocines kompetencijas, svarbu taikyti veiksmingas ugdymo strategijas. Emocijų įvardijimas ir supratimas: Mokyti vaikus atpažinti ir įvardinti savo ir kitų emocijas. Emocijų valdymas: Padėti vaikams išmokti valdyti savo emocijas, ypač pyktį ir liūdesį. Empatijos ugdymas: Skatinti vaikus suprasti ir atjausti kitus. Socialinių įgūdžių lavinimas: Mokyti vaikus bendrauti, spręsti konfliktus ir bendradarbiauti. Žaidimai ir kūrybinė veikla: Naudoti žaidimus, piešimą ir kitas kūrybines veiklas emocijoms išreikšti ir suprasti.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams žaidžiant žaidimus su emocijų kortelėmis, vaidmeninius žaidimus reikia mokyti įvardinti emocijas: kaltę, liūdesį, gėdą, džiaugsmą ir t.t. Pavyzdžiui, išsiaiškinti, kad pyktis yra natūrali žmogaus reakcija ir kad nėra nė vieno žmogaus žemėje, kuris nebūtų bent kartą supykęs ar nuliūdęs. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi, kaip suprasti ir valdyti pyktį kuriant įvairias istorijas, pasitelkiant vaikišką literatūrą, animacinius filmus.

Emociškai intelektualūs vaikai sėkmingai įsitraukia į grupės veiklą, geba inicijuoti pokalbį, išklausyti kitus ir atskleisti save.

Emocijų supratimui ir kontrolei padeda įvairūs piešimo pratimai. Paprasčiausias - duoti vaikui piešimo priemonių ir paprašyti jo nupiešti, kaip jaučiasi. Emocijų supratimą lavina knygelių skaitymas, specialūs žaidimai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomi fantazijos žaidimais su įsivaizduojamais draugais, kuria nebūtas istorijas. Tai leidžia vaikui saugiai išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti bendravimui su kitais.

Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui didinant jų socialines emocines kompetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavyzdžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.

Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L.: Patinka mokyti vaikus: Daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla. Nulemia pokyčius: Leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime. Skleidžia pozityvią energiją: Stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase. Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius: Pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus. Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu: Dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui. Geba organizuotai dirbti: Paskirsto darbus. Neturi išankstinio nusistatymo: Mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai (štai kodėl būtina nuolatos dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu). Mokytojus nuolat vertina ir kritikuoja mokyklos direktorius, kolegos mokytojai, mokinių tėvai ir patys mokiniai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus. Kelia reikalavimus: Pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus. Ieško įkvėpimo ir jį randa: Nestokoja kūrybiškumo. Nevengia pokyčių: Yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje. Reflektuoja: Siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti.

Šiuo metu yra sukurta nemažai programų, skirtų socialiniam ir emociniam ugdymui. Štai keletas pavyzdžių: „Kimochis“: Socialinio - emocinio ugdymo programa, padedanti vaikams pažinti savo jausmus, įgyti pasitikėjimo savimi ir išmokti spręsti keblias socialines - emocines situacijas. „Siautukai“: Socialinio - emocinio ugdymo programa, skirta 3-6 metų vaikams, kuri padeda ugdyti socialinius bei emocinius gebėjimus. „Zipio draugai“: 5 - 7 metų vaikams skirta programa, kurios tikslas - pagerinti emocinę vaikų savijautą ir padėti jiems įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų. „Peppy Pals“: Edukacinė platforma vaikams, skirta socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymui. „Think Equal“: Pasaulinė iniciatyva, siekianti transformuoti ikimokyklinio ir ankstyvojo ugdymo praktikas per socialinį ir emocinį ugdymą.

Šios programos padeda vaikams ugdyti savimonę, savireguliaciją, socialinius įgūdžius ir empatiją.

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu.

Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai: 1 lygmuo. Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams. Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime. 2 lygmuo. Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu: socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi NUOSEKLIAI, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą; veiklos reikalauja AKTYVAUS mokinių dalyvavimo; socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas KONCENTRUOTUMAS ir specialus laikas; veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra AIŠKIAI įvardijami ir aptariami. 3 lygmuo. Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį.

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo pamokos ugdo specifinius vaikų ir jaunimo įgūdžius, kuriems susiformuoti reikia laiko. Ugdant ir gilinant juos svarbu sudaryti sąlygas pritaikyti ir panaudoti įvairiuose kontekstuose. Dėl to labai svarbu, kad kitų dalykų pamokose būtų atkreiptas dėmesys į šių įgūdžių ugdymą ne tik taikant mokymo metodus ar strategijas, bet ir integruojant juos į pamokų turinį.

Pavyzdžiui, literatūros pamokose atkreipti dėmesį į kūrinių veikėjų išgyvenamas emocijas ir jų atpažinimą. Istorijos pamokose analizuoti ne tik asmenybių biografinius faktus, bet jų charakterio ypatybes ir konkrečius gebėjimus. Fizinio ugdymo metu mokytis įveikti stresą pasirinkus tinkamus fizinius pratimus.

Norėdami socialinį ir emocinį ugdymą integruoti į dalykų turinį mokytojai gali rinktis palankias šiems įgūdžiams plėtoti temas, pavyzdžiui, skurdas, pagyvenusių žmonių globa, gamtosaugos aktuali...

Emocijos - tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame. Yra kelios pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai. Mums liūdna, kai prarandame svarbu asmenį, daiktą, kai vyksta tokie dalykai, kurių nesitikime. Liūdesys sukelia tokius pojūčius kaip sunkumas, nuovargis, galvos skausmas, sudirgimas skrandyje Liūdesys teisingai išreiškiamas, jeigu yra savo ar kitų žmonių pasirūpinimas savo poreikiais. Situacijos priėmimas ir susitaikymas su tuo. Liūdesys turi neigiamas pasekmes, jeigu žmogus orientuojasi tik į neigiamus dalykus. Mato tik savo ir kitų klaidas. Nemato tam tikruose dalykuose teigiamų aspektų. Galvoja, kad viskas yra tik blogai, pilka ir tamsu. Baimė, tai jausmas, kurį mes galime atpažinti, kaip labai sukoncentruotą ir labai stiprų nerimą. Mes jaučiame baimę kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali - kai kyla reali grėsmė ir jos stiprumas yra toks, kokio stiprumo yra grėsmė. Liguista baimė - nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais, įvykiai ir pan. Nerimas - kai kalbama apie tai, ko mes bijome ateityje, kažkokio menamo dalyko. Nerimas ir baimė yra disfunkciniai, jeigu mes pervertiname kylančios grėsmės riziką, kai mes nuvertiname savo galimybes susitvarkyti su kylančia problema. Sveika reakcija - realistiškas situacijos įvertinimas, orientavimasis į problemų sprendimą, esamos situacijos priėmimas ir išbuvimas su ja. Pyktis - labai stiprus jausmas ir emocija. Pyktį sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų, kažkas veržiasi į mūsų erdvę, nori mumis pasinaudoti. Sveikas pyktis - tai sveika, adekvati reakcija. Kai kažkas tikrai braunasi į mūsų erdvę, nori mums pakenkti. Sveikas pyktis baigiasi, kai mes gebame (mokame) apginti save. Tvirtai laikomės savo pozicijų esamoje situacijoje, įvardiname savo pyktį ir jo priežastis. Pasibjaurėjimas - tai jausmas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Visu kūnu jaučiamas noras atsitraukti nuo to asmens, daikto, objekto. Nesveika reakcija - kai mes nerealistiškai suvokiame esamą grėsmę, pasibjaurėjimą, nepagrįsta baimė, pvz.: apsinuodyti, užsikrėsti ir pan. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto, suvokiame, kad pvz.: prie šio augalo ar gyvūno negalima liestis, nes jie nuodingi. Labai šviesus jausmas yra meilė - kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Meilė gali būti labai funkcionali, kuri skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų. Disfunkcinė meilė - kai mes įkyriai galvojame apie vieną norimą daiktą, objektą, net gi asmenį, ir norime jį turėti tik sau. Pavyduliavimas - tai jausmas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Disfunkcinis pavyduliavimas - kai pervertinama galimybė prarasti esamus santykius. Sveikas pavyduliavimas - pasireiškia suteikimo partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu. Pavyduliaujantis išsako savo jausmus ir suteikia galimybę kitam asmeniui apsvarstyti savo elgesį, jausmus, pasirinkimą. Pavydas - jausmas, kai mes norime daiktų, kurių neturime ir koncentruojame savo mintis į tuos daiktus, tikėdamiesi, kad jie mums suteiks laimės jausmą. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, skatina ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti. Nesveikas pavydas - kai norime sunaikinti daiktus, kurių neturime, nuvertiname juos, nors ir labai trokštame. Kaltės jausmas kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Tai slogus jausmas einantis kartu su gėda. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, ar kažką netinkamo, bet mokame pripažinti ir prisipažinti. Imame galvoti, ką mes galime pakeisti, ko galime pasimokyti iš to, ir kaip kitą kartą išvengti ar elgtis (daryti) kitaip. Nefunkcionali kaltė būna lydima įkyrių minčių, kai mes baudžiame kitą žmogų ar save, nesistengiame mokytis ar pasimokyti iš klaidų, o susikoncentruojame į destruktyvų elgesį savo ar kitų žmonių atžvilgiu. Gėda atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė. Tai tik maža dalis galimų emocijų ir jausmų. Susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando. Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena. Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Vaikas augdamas ir pažindamas pasaulį, suprasdamas jį veikiančius dėsnius patiria tam tikras emocijas, mokosi ir pažįsta pasaulį iš naujo. Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai - ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu yra pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka - puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų. Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus. Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, bet ir su kitais šeimos nariais. Paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu. Domėkitės vaiko jausmais. Atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius. Gerbkite vaiko jausmus. Vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą. Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Tikroviškas mąstymas yra priešingas saviapgaulei. Pavyzdinės istorijos yra geriausias šito įgūdžio formavimo būdas. Vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį. Optimizmas - depresijos ir menkų pasiekimų priešnuodis. Tai daugiau negu teigiamas mąstymas, tai teigiamo mąstymo įprotis. Šis įprotis gali būti tam tikras imunitetas prieš daugybę gyvenimo sunkumų. Pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Optimistas įmasi deramų įsipareigojimų, kad tie geri dalykai nutiktų. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai, ir ar jis tą situaciją sukėlė. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini. Mokslininkai yra įrodę, kad loginis protas gali būti „apmokytas“ valdyti emocinį protą. Galvokite, kaip kritikuojate vaikus. Pirmoji kritikos taisyklė - TIKSLUMAS. Antra taisyklė - aiškintis problemą tikroviškai. Pirmas daugelio pažintinių įgūdžių formavimo būdų yra pagalba vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos. Antras būdas - perkelti problemą iš savo gyvenimo, pasitelkus pasakojimą, didinti atstumą tarp vaiko ir problemos. Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Jau nuo pirmųjų savaičių kūdikis turi humoro jausmą, nuo 6 savaičių, galima su vaiku žaisti slepiant veidą, kutenant, ir jis reaguoja juoku. Tikrasis humoras atsiranda antraisiais gyvenimo metais, kai vaikas ima suprasti simbolinę žodžių ir daiktų esmę. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Savo juokais jie perteikia pomėgius bei antipatijas ir gali išreikšti teigiamus ir neigiamus jausmus. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas. Vaikų draugystės formavimosi etapai. Egocentrinė pakopa. 3-7 m. Geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą. Poreikių patenkinimo etapas. 4-9 m. Šiuo laikotarpiu vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus. Abipusiškumo etapas. 6-12 m. Čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku. Intymumo pakopa. 9-12 m. Dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus. Elgsena yra svarbi. Kartelė nuolat turi kilti. Jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų. Sukurkite taisykles, kurios yra pildomos ir kurių turi laikytis visi: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu. Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai. Sėkmės lūkesčiai. Motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Nemotyvuoti tikis šiokios tokios sėkmės ir nusistato žemiausio lygio tikslus, kuriuos pasiekę nesijaučia smagiai. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos. Meistriškumas. Suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių. (pvz.: taupyti labai norimam dviračiui). Tėvų klaida daugiau duoti vaikui ir kuo mažiau reikalauti. Kitas būdas savęs motyvacijai - savęs vertinimas. Geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus. Taip pat reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingselius. Tai labai aktualu SUP vaikų ugdymui. Išmokyti vaiką laiko valdymo įgūdžių galima net anksčiau nei pažinti laikrodį. Laiko valdymo įgūdžiai padeda vaikams išmokti ko nors siekti, aktyvindami naująją žievę. (pvz.: dirbome sunkiai, bet buvo smagu ir niekas net nepajautė, kiek daug ir kaip greitai prabėgo laikas). Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu. Nesėkmės ir jų nugalėjimas. Daugelis šių laikų vaikų nemokomi pakęsti neigiamų jausmų, susijusių su nesėkme. Atidėliojimas yra priedanga bijant nesėkmės. Darbo vengimas, norint apsisaugoti nuo nesėkmės, yra būdingas daugumos užkietėjusių galimybių švaistytojų bruožas. Vaikai kartais griebiasi kraštutinių būdų, kaip susižalojimas, kad išvengti nesėkmės mokykloje. Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu. Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką. Vienas paprasčiausių ir naudingiausių vaiko jausmų sritį ugdančių dalykų - emocinio žodyno turtinimas. Geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi. Aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai. Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius. Nežodinis komunikavimas. Labai svarbus yra neverbalinis komunikavimas ir jo supratimas. Kitaip negu žodinis elgesys, kuris prasideda ir baigiasi, nežodinis tęsiasi visą laiką. Žmogus visuomet komunikuoja kūno kalba ir veido išraiška, ar jis tai suvokia, ar ne. Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus. Psichologai išskiria 6 neverbalinio komunikavimo sritis, kurios vaikams būna sunkios ir dėl kurių jie dažnai laikomi „kitokiais“ ir patiria visuomeninę atskirtį. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Toks paprastas dalykas, kaip vaiko dėmesio atkreipimas į laikyseną, kai jis sėdi suole, gali pagerinti mokytojo nuomonę apie jį. Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan. Jausmų valdymas. Pasak, S. Froido, išmokti jausmų valdymo - asmenybės raidos etalonas, apibrėžiantis civilizuotą žmogų. Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena - siekiant malonumo, kita - besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu. Emocinis dvasios ir kūno gydymas. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą. Mokant atsipalaiduoti... Labai dažnai tenka stebėti, kada tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas. Tą tikrai ne kartą teko matyti vaikų laukiamajame pas gydytojus, parduotuvėse ar renginiuose. Tikiu, kad mūsų (mamų ir tėvų) daugelio irgi niekas nemokė, kaip išbūti su vaiko emocijomis. Aiškiai įsivardinkime sau vaiko emociją. Pasitikslinkite su vaiku ar vienodai suprantate vaiko emociją. Normalizuokite vaiko jausmą. Kaip vaikas jaučiasi, taip jis ir gali jaustis. Leiskite vaikui atvėsti. Nerealu, kad vaikas pakeis emocija tuoj pat. Pasiūlykite pagalbą emocijų suvaldymui. Tikiuosi ši aiški seka padės ir patiems tėvams priimti savo ir vaikų emocijas ramiau, be didesnių dramų. Parengė: V. Kviečiame į seminarą “Vaiko pyktis ir agresija.

Šiuolaikinėje visuomenėje emocinis intelektas tampa vis svarbesniu veiksniu, darančiu įtaką vaiko savijautai, bendravimui ir gebėjimui prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Tyrimai rodo, kad vien akademiniai pasiekimai neužtikrina visapusiškos vaiko sėkmės - emocinis intelektas yra esminė jo socialinės ir psichologinės gerovės dalis. Ikimokyklinis amžius - tai intensyvaus emocinio ir socialinio augimo laikotarpis, kai vaikai pradeda pažinti savo jausmus, mokosi juos reikšti ir kuria pirmuosius santykius su bendraamžiais. Tai, ką jie išmoksta šiame etape, tampa tvirtu pagrindu jų ateities emocinei raidai. Socialinio ir emocinio ugdymo programa „Siautukai“ yra pritaikyta 3-6 metų vaikams, siekiant padėti jiems lavinti svarbiausius socialinius ir emocinius įgūdžius per žaidimus, kūrybines veiklas ir praktinius užsiėmimus. Ugdydami 3-6 metų vaikų socialines ir emocines kompetencijas, suteikiame jiems ne tik įrankius sėkmingam bendravimui, bet ir stipriname jų psichologinį atsparumą. Kiekviena pastanga lavinant emocinį intelektą prisideda prie geresnės vaiko savijautos, gebėjimo prisitaikyti ir džiaugtis socialiniais ryšiais. Programa „Siautukai“ - tai dar vienas žingsnis link laimingų, pasitikinčių savimi, vaikų ateities. Pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas šioje srityje gali padaryti esminį pokytį, suteikdamas vaikams stiprų emocinį pagrindą visam gyvenimui. Socialinis ir emocinis ugdymas - šių dienų būtinybė. Emociškai intelektualus žmogus - tas, kuris išmoksta stebėti save. Socialinės ir emocinės kompetencijos vystosi nuosekliai. Jau mažieji turi pažinti save, savo emocijas, stiprybes ir silpnybes, paskui turi išmokti emocijas suvaldyti, tapti savo gyvenimo tvarkytojais, organizatoriais, atsakingais ir pasitikinčiais savimi piliečiais. Kai išmoksta pažinti save ir valdyti emocijas, stiprėja jų gebėjimas suprasti kitus žmones, būti empatiškais, jie gali kurti gerus tarpusavio santykius. Jie išmoksta bendrauti, dirbti kartu, taikiai spręsti konfliktus. Kad mokytojas sėkmingai vykdytų prevencines programas reikalingas ir jo emocinis raštingumas, gebėjimas suprasti, kad tai nėra vien laiko švaistymas. Kėdainių r. Socialinis ir emocinis ugdymas - šių dienų būtinybė. Emociškai intelektualus žmogus - tas, kuris išmoksta stebėti save. Socialinės ir emocinės kompetencijos vystosi nuosekliai. Jau mažieji turi pažinti save, savo emocijas, stiprybes ir silpnybes, paskui turi išmokti emocijas suvaldyti, tapti savo gyvenimo tvarkytojais, organizatoriais, atsakingais ir pasitikinčiais savimi piliečiais. Kai išmoksta pažinti save ir valdyti emocijas, stiprėja jų gebėjimas suprasti kitus žmones, būti empatiškais, jie gali kurti gerus tarpusavio santykius. Jie išmoksta bendrauti, dirbti kartu, taikiai spręsti konfliktus. Kad mokytojas sėkmingai vykdytų prevencines programas reikalingas ir jo emocinis raštingumas, gebėjimas suprasti, kad tai nėra vien laiko švaistymas. Kėdainių r.

tags: #anketa #tevams #apie #vaiko #emocini #psicoemocini

• hormonas hCG
• Aktyvus poilsis šeimai „Forum Palace“
• Reikalavimai stojant į mokyklą Lietuvoje
• Dainininkės Onos Valiukevičiūtės karjera
• Adaptacija vaikų darželyje