Čia apie tai, kaip sveiki asmenys, kūdikių dėka, virsta vilkolakiais, zombiais, kurių baugu klausytis ir dar klaikiau būti jų kompanijoje.
Jie iškvaišta, dažniausiai negrįžtamai, ir nepasiduoda gydymui. Atsitinka taip. Būna normalūs žmonės. Poros. Kažkuo domisi, kažko ieško, skaito knygas, klauso muzikos, myli vienas kitą (kam kitaip būtų kartu), keliauja, paskui bum, susilaukia vaikų, ir tada gyvenimas pavirsta ginklavimosi varžybomis. Bepročių konkursu, kuriame nėra nugalėtojų, nes pragaro ratuose, tarp smalos ir liepsnų, irgi niekas nelaimi.
Toms mamytėms ir tėtukams vaikas yra kaip veislinis žirgas, kuris yra ir hobis, ir amžina problema. Išsidirbinėjimai prasideda dar prieš gimimą: visokie gimdymai kosmose, užsilipus ant medžio ir pasislėpus po žeme, bet čia, žinoma, man gimdyti nereikia, todėl padarykime vieną išimtį ir patikėkime, kad mamos susigalvoja, kaip joms geriau ir kaip geriau kūdikiui. Žinoma, tuo patikėti yra sunkiau, kai gimdymo aplinkybės tampa kilometriniais įrašais forumuose ir Feisbuke, ir dar jos pragrojamos turuose per susitikimus su visais giminėmis, draugais ir gal net bendradarbiais, kai mamytė grįžta į tą vietą, kur jai moka algą už sėdėjimą prie kompiuterio.
Kūdikiui gimus, oficialiai paskelbiamas karo stovis, ir prasideda pirkimai, kurie nesustoja mažiausiai 15-16 metų, tik ginkluotė skiriasi. Biudžeto nustatyta nėra: tėvai leidžia tiek, kiek turi, ir kiek gali pasiskolinti. Tuos pinigus iš jų paims visus, nes o kodėl ne. Tam industrija pasiruošusi.
Lovelės, čiužiniai, kaldrytės ir paklodytės negali būti iš ikėjos ar dar kur nors, kur nebrangu. Vaikiškos lovelės kraštas turi nusileisti 28 įmanomais variantais, būti valdomas viena ranka, o pati medinė lovelė būti iš retų natūralaus slyvamedžio rūšių. 600 eurų nieko nenustebins (neskaitant čiužinio). Pusantro tūkstančio eurų - tada bus ką parodyti svečiams, kurie stovės ir negalės patikėti, kad klauso pasigyrimų, kaip gerai slankioja lovos kraštas.
Virš lovos, ir aš jums neperdedu, sukasi ta karuselė su žuvytėmis ir žirafytėmis, bet ne belekokia už 15 eurų, ne, ten bus sukurta garsių vaikų psichologų, žuvytės ir žirafytės kurtos ir spalvos parinktos dailininko, kuris yra Niujorko baleto kostiumų dailininkas ir scenografas (tikra istorija, ir tai buvo parašyta ant dėžutės), ir kainuoja arčiau dviejų šimtų pem. Ir ne šiaip dzingu lingu muzika, bet psichologiškai aranžuota klasika: Mocartas ir Šopenas.
Pampersai iš Maximos netinka: arba organinės palutės, kurias skalbia atskirais korėjietiškais bambuko muilo milteliais, kad nebūtų alergijos, arba jau tokios sauskelnės, kad žinotum, kad ta subinė gaus Nobelio premiją ateityje. Nepamirškime maudymosi pampersų į baseiną: jei jie labai brangūs, tai paverčia vaiko trydą ir myžalus krištoliniu Eviano vandeniu, ir jei kam nors iš kitų viešbučio svečių nepatinka besimaudantys kartu š..., jiems praneš, kad tas pampersas kainuoja brangiau, negu jūsų kostiumas. Aš esu matęs mašinėlę, kuri pati pampersus supakuoja į maišelius. Kūdikis būna už šitai labai dėkingas ir paskui stebisi, kaip čia taip jis toks gabus išaugo. Viskas dėl pampersų pakavimo ir dėl čiužinuko už devynis šimtus eurų.
Dar būna „baby monitors“, kad tėvai bet kuriame namo kambaryje girdėtų, kada brangenybė pabus - mikrofonai su nešiojamais, radijo bangomis transliuojančiais gersiakalbiais („automatiškai parenkamas optimalus dažnis iš 18 galimų, ir signalas skaitmeniniu būdu saugiai šifruojamas“ - turbūt tam, kad kaimynai neprisijungtų ir neišgirstų jūsų Lukučio bezdėjimo ir knarkimo). Mamos, dabar paaiškinkite man, kad be tos racijos nei per kur. Aš dar neišvardinau buteliukų ir soskių dezinfekcijos aparatų su dvigubu super-karšto garo prapūtimu ir, be abejo, dizainerių šliaužtinukų, Ralph Lauren jūsų kūdikėliui, kuriam visiškai nesvarbu, koks prekės ženklas, bet tai kaip gerai prieš kitus tėvus pavaizduoti prie mandros vakarienės stalo (ak, pati šeimininkė gamino plovą pagal slaptą Tibeto uzbekų receptą, „ak, Gražgailiūt, išduok paslaptį“).
Galima girtis nustebusiems kitiems tėvams (ir vaikų neturintiems), kad „parsisiunčiau iš interneto Akvilytei už 900 eurų visko apsirengti, nu ar tu supranti, kaip tu mums brangiai kainuoji, princese tu“. Geriausias pirkinys yra Armani džinsiukai ir Nike sportbačiai nevaikščiojančiam kūdikiui. Čia kaip auksinių šaukštų skandalas kariuomenėje. Kodėl „kaip“? Kūdikiui dovanojamas vardinis šaukštas iš sidabro su paauksavimu ir išgraviruotu jo vardu. „Kai Lukutis užaugs, kaip jam bus įdomu“. Bijau, kad ne. Įdomu yra suaugusiems, kurie tą šaukštą visiems rodo. Kol Lukutis užaugs, šaukštas bus pasimetęs.
Ginklavimęsi yra tankai ir lėktuvai, kainuojantys milijonus ir dešimtis milijonų, bet yra lėktuvnešiai, kurie kainuoja milijardais. Tėvams tankus atstoja automobilio kėdutės, bet yra vežimai. Bugaboo, MacLaren (šitas pigena), Maserati Junior ir kiti boeingai ir ferariai, ir ten tūkstantis eurų nėra pinigai.
Mano prietelius anglas, vidutinių pajamų, turėjo žmoną iš rytų Europos (ne Lietuvos), ir ji, atvykusi iš tamsaus kaimo į Britaniją, nesiruošė pasiduoti jokiems ten taupymams - rebionkui nieko negalima taupyti. Todėl iš paskutinių pinigų buvo įgytas vežimas už atrodo 900 svarų, kas yra kaip kokie 2000 eurų šiandien (greičiausiai svarai buvo skolinti), nors drama vyko kuklaus rajono labai kukliame namiūkštyje, kur virtuvėje buvo tiek mažai vietos, kad, jei žmogui reikėdavo apsisukti, žmogus turėdavo išeiti iš virtuvės. Paskui vežimą lopšelyje pavogė ir lopšelis atsisakė kompensuoti nuostolius, nes „neprotingos kainos prabangos prekės neturi būti paliekamos lopšelio teritorijoje“. Ką tada? Skolinosi pinigų iš giminių ir pirko dar vieną vežimą, nes tėvai negali būti be ginkluotės.
Jei manote, kad tai viskas, tai dar ne viskas. Dar būna vaikų mokyklos, ir aš čia turėčiau užsičiaupti, nes pats esu tam leidęs nenormalias lėšas ir nesakysiu kiek. Gėda prisiminti, bet bent jau pirkau už pinigus, o nedariau, kaip kiti, kurie užsiimdavo pašto kodų loterijomis, dar negimus vaikui, skaičiavo mokyklų pažymių vidurkius bei Oksfordo priėmimo šansus ir pagal tai keitė adresus, kad pakliūtų į geresnę mokyklą - dar kiti tėvai yra tapę tikinčiaisiais ir lankė kelerius metus bažnyčią, kad vaiką paimtų į religinę mokyklą.
Tie tėvai turi daug ką papasakoti, ir patikėkit, pasakoja nestabdydami - kaip veganai, kurie per pirmas 30 sekundžių jums apie tai praneš, o per artimiausias 15 minučių duos paragauti savo auginimo kruopų ir daigų. Aš esu matęs tėvus, kurie laikė iškarpas iš laikraščių su mokyklų rezultatais svetainėje, tvarkingame aplanke, ir ištraukdavo per kviestines vakarienes, kad galėtų lentelių analize damušti svečius, iškankintus dviejų valandų pasakojimo apie tai, kaip legaliai pasidaryti suklastotą adresą geros valdiškos mokyklos rajone ir kokiu būdu kontratakuoti, kai savivaldybės švietimo skyrius (pagal kitų tėvų skundus) ateis tikrinti, ar vaikas tikrai gyvena ten, kur melavo jo tėvai, kai vaikas buvo priimamas į mokyklą.
Visa tai, kaip suprantate, vaikui visiškai nesvarbu. Jei bus kvailas, bet kokioje mokykloje liks kvailas. Protingam vaikui visur bus gerai (patikėkite, žinau iš savo patirties; man visur buvo gerai), ir jis turės gerą gyvenimą. Tėvai nori manyti, kad jų pragariškos pastangos yra prasmingos, antraip būtų beprotiškai gaila, bet jos nėra ir nebuvo prasmingos. Visus tuos tūkstančius jūs iššvaistėte, kaip tūkstančius valandų jūsų laiko. Geriau reikėjo pagyventi atsipūtus ir daugiau paskaityti knygų ant pliažo.
Jūsų ginklavimosi varžybos net nepadėjo jums tuštybės mugėje: jumis niekas nesižavi, niekas jums nepavydi, o jūsų vaikas užaugo rūkantis žolę balvonas, kuris iki 35 metų gyvens pas jus, valgys jūsų maistą, kalbės apie tai, kaip jis per talentingas dirbti, paskui apsiženys ir tada galės būti išlaikomas žmonos tėvų.
Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikas nebūtų alkanas, kad turėtų drabužių ir nuvažiuotų į mokyklą laiku. Daugiau viskas jo ir gamtos rankose. Vaikui iš jūsų reikia materialiai labai nedaug, tik šiek tiek laiko ir dėmesio, kad jūs neišeitumėt iš kambario, kai jis kalba, rėkdama „tu kalbėk kalbėk aš viską girdžiu“, kaip darydavo mano mama.
Mane augino normaliai, neturiu nusiskundimų - nors niekada nesuprato, kuo aš užsiimu, koks mano darbas ir tėvams buvo nulis sveikų, kas man įdomu, kas man rūpi ir ko man norisi. Tai buvo vertingiausias dalykas: išmokau, kad jei pats savimi nesirūpinsi, tavim niekas nepasirūpins ir visiems yra nusispjauti ant tavęs, todėl eik ir daryk ką nors pats (taip ir dariau).
Jeigu norite man parašyti, kad jūsų begalinis rūpestis ir pinigų pundai ir vežimas už 3000 eurų padės jums išauginti geresnį vaiką, kuris užaugęs visiems kažką parodys ir jums padėkos, tai prašau. Tik nepamirškite paklausti po 20 metų savo kūdikio, ar jis jums dėkingas už Calvin Klein šliaužtinukus, kuriais kažkada buvo papuoštas.
Ar tikrai viskas ateina iš šeimos? O gal šiandien pernelyg lengvai tėvams suverčiame atsakomybę už savo gyvenimo klaidas ir nesėkmes? Ši jautri ir visuomenę skaldanti tema atsidūrė aštrių diskusijų laidoje „Už ar prieš?“ per LNK.
Vis dažniau girdime raginimą atsigręžti į vaikystę - psichologai kviečia analizuoti santykį su tėvais, o daliai žmonių tai tampa bandymu suprasti savo šiandienos problemas. Kai kurie po psichologo konsultacijų net ryžtasi nutraukti ryšius su savo gimdytojais. Tačiau ar toks požiūris padeda, ar, priešingai, skatina kaltųjų paieškas?
Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis neabejoja - tėvai gali padaryti ilgalaikę žalą vaikų gyvenimams. „Aš visada buvau mamai nepakankamas, net nekalbant apie tai, kad mane iki šešerių metų augino seneliai“, - LNK laidoje „Už ar prieš?“ atvirai pasakojo jis.
Anot Andriaus, vaikystėje patirta baimė būti paliktam jį lydėjo daugelį metų ir pareikalavo ilgo darbo su savimi. „Tai reikėjo spręsti vienuolika metų pas psichologus. Mama, kaip ir daug toksiškų tėvų, viską neigia - sako, kad viską išsigalvojau“, - priduria A.Užkalnis, įsitikinęs, kad kartais atsiribojimas nuo skaudinusių tėvų yra būtinas.
Skaudžia asmenine patirtimi dalijosi ir karo žurnalistė Milda Feldhausen. Ji sako vaikystėje neturėjusi teisės būti vaiku. „Man nebuvo leista būti vaiku ir ilgai net nežinojau, kad tai nėra normalu. Aš buvau daiktas - pagimdyta tam, kad dirbčiau“, - prisimena ji.
Pasak Mildos, po pamokų jos laukdavo ne poilsis, o namų darbų sąrašas. „Namie turėjau aplanką su užrašu „Darbai Mildai“. Jei sirgdavau, reikėdavo kuo greičiau pasveikti - kad galėčiau grįžti prie darbų“, - atvirai pasakojo ji.
Vis dėlto ne visi sutinka, kad dėl suaugusio žmogaus problemų pirmiausia kalti tėvai. Rašytoja Eva Tombak kritiškai vertina šiandien itin paplitusią terapinę kultūrą ir madą atsiriboti nuo tėvų. „Dabar labai populiaru už viską kaltinti tėvus. Man labai nemalonu, kai viešai burnojama ant savo tėvų“, - sako ji, pabrėždama, kad toks požiūris gali griauti šeimos ryšius.
Panašios nuomonės laikosi ir Alytuje dirbanti mokytoja, „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusi Agnė Petravičienė. „Tendencija tokia, kad net maži vaikai jau skundžiasi tėvais ir bėga iš namų. Tegul ir bėga. Tėvai tapo beveik vaikų įkaitais“, - teigia ji, atkreipdama dėmesį į augančius vaikų lūkesčius.
Verslininkas, „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis taip pat ragina į situaciją žvelgti plačiau. Nors pats augo kukliomis sąlygomis, sako iš tėvų gavęs svarbiausias gyvenimo pamokas. „Tėvai man leido daug ką daryti, bet aš žinojau žodį „reikia“. Reikėjo džinsų? Be problemų - eik ir užsidirbk“, - pasakoja jis.
Anot A.Avulio, šiandien vis dažniau pamirštame atsakomybės jausmą. „Mažiau ieškokime, kas mums ką blogo padarė. Gal geriau pagalvokime, ką gero gavome iš savo tėvų“, - priduria verslininkas.
Ar tėvai iš tiesų formuoja mūsų likimą, ar vis dėlto kiekvienas esame atsakingas už savo pasirinkimus? Laida „Už ar prieš?“ - ketvirtadienio vakarą, 20 val., per LNK.
Vis dėlto, svarbu paminėti, kad Andrius Užkalnis, kalbėdamas apie tėvų įtaką, pabrėžia ir savo šeimos patirtį, kuri formavo jo požiūrį. Jis augo ypatingoje šeimoje, kurioje buvo pabrėžiama, kad būti „kaip visi“ yra didžiausias gyvenimo trūkumas.
„Iš tėvų nuolatos girdėdavau, kad baisiausias dalykas gyvenime yra būti „kaip visi“, būti paprastu žmogumi. Vienintelis variantas visada buvo būti geriausiu“, - pasakojo jis. Tėvai taip pat skatino domėtis įvairiomis kultūrinėmis ir meninėmis sritimis, pavyzdžiui, maistu, meno kūriniais, kelionėmis, taip ugdydami ypatingą pasaulėžiūrą.
Užkalnio tėvai buvo menininkai, namuose buvo daug knygų, popieriaus, dažų, kas skatino domėtis įvairiais dalykais. „Jaučiausi gudresnis už kitus vaikus: jie žinojo vos kelių spalvų pavadinimus ir oranžinę spalvą vadino „morkvine“, o aš šešerių metų jau žinojau, kuo skiriasi ultramarinas nuo prūsiškojo mėlio“, - prisimena jis.
Tėvai taip pat stengdavosi rinkti gastronomines patirtis, pavyzdžiui, pirkti egzotiškus prieskonius, ragauti azijietišką maistą, mokytis kaip patiekti maistą restoranuose. Tėvas turėjo didelę vyno etikečių kolekciją ir mokė apie alkoholio vartojimo kultūrą.
Užkalnis augo vienturtis iki vienuolikos metų, todėl gaudavo daug dėmesio, kas, jo manymu, lėmė, kad nepriprato laukti savo eilės pasisakyti ir netoleruoja, kai jį pertraukia.
Jo tėvai išmokė, kad „visas pasaulis priklauso man. Kad galiu dirbti ką noriu, keliauti kur noriu ir kad niekam nesu per prastas.“ Taip pat išugdė nekantrumą ir nepakantumą kvailiams bei netoleranciją banalybėms.
Tėvai skatino keliauti, tyrinėti pasaulį, nes patys neturėjo daug galimybių keliauti Sovietmečiu. Didelė tradicija buvo bandyti keliauti, kiek tik įmanoma, kuo toliau ir kuo keisčiau.
Pats Andrius Užkalnis, augindamas dvi dukras, stengėsi joms suteikti geriausią, ką gali pasiūlyti Anglija: muziejus, galerijas, puikius restoranus ir keliones po pasaulį. Jo dukros mokėsi brangioje privačioje mokykloje, bet mažai kas jų aplinkoje tiek keliavo.
Jis leido dukroms žiūrėti „Sopranus“ nuo jaunimo amžiaus, nes manė, kad „apie tokius dalykus vaikai turi sužinoti saugioje aplinkoje, šeimoje, ir kad tėvai neturi apsimetinėti, kad tokių dalykų nebūna.“
Užkalnis kartojo dukroms, kad gyvenime jos turėtų rinktis tik tai, kas patinka, nesirinkdamos „perspektyvių specialybių“. „Daryti tik tai, ką nori, kas smagu, ką liepia širdis“, - teigė jis.
Jis mano, kad tėvams neįmanoma išvengti klaidų auginant vaikus, nes esame savo pačių auklėjimo ir patirčių įkaitai. Svarbiausia, pasak jo, „bent jau užsikimšti ir nebeėsti savo suaugusių vaikų, kai ateiname į protą. Ir padėti vaikams tik tada, kai jie patys prašo. Ir tik taip, kaip jie prašo.“
