Spartėjantis gyvenimo tempas informacijos pandemijos laikais suaugusiuosius įsuka į intensyvų veiklų maratoną, tad vis mažiau laisvo laiko lieka pabūti su šeimos nariais. Tai tiesiogiai veikia vaikų raidą, emocijų raišką ir ugdymąsi. Antropoceno kartos vaikai susiduria su daugybe emocinių iššūkių - nuo intensyvių emocijų, tokių kaip pyktis, liūdesys ar baimė, iki sunkumų, susijusių su savikontrolės trūkumu ir nesutarimais su bendraamžiais. Vis dažniau pastebime situacijas, kai vaikai pykstasi, tyčiojasi vieni iš kitų ir patys kenčia nuo įtemtų tarpusavio santykių su bendraamžiais, mokytojais ar tėveliais. Kaip tėvai, mokytojai ir kiti švietimo pagalbos specialistai galime padėti jiems išmokti atpažinti, suprasti ir tinkamai išreikšti emocijas?
Gebėjimas atpažinti emocijas yra esminis socialinio-emocinio ugdymo pagrindas. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad laimingas žmogus yra tas, kurio išvystytos socioemocinės kompetencijos, t. y. geba atpažinti ir tinkamai išreikšti savo emocijas. Tad ugdydami šį gebėjimą nuo pat vaikystės padedame vaikams susiformuoti tinkamus elgesio įpročius ir racionalius veiksmų modelius. Šis gebėjimas padeda vaikams lengviau suprasti, kas vyksta jų viduje, ir įveikti iššūkius, kurių kyla susidūrus su intensyviomis emocijomis. Jei vaikas moka atpažinti, kad pyksta, liūdi arba yra nusivylęs, gali ieškoti tinkamų būdų išreikšti šias emocijas. Vaikams svarbu sulaukti suaugusiųjų pagalbos susiduriant su sunkumais reiškiant savo emocijas. Sumani ir savalaikė pagalba, stiprinant savo socioemocines kompetencijas bei valdant konkrečias gyvenimiškas situacijas, vaikus gali paskatinti ugdytis savireguliacijos įgūdžius. Ši prasminga pagalba įveikiant kasdienius bendravimo su bendraamžiais sunkumus, kai esi apimtas stiprių emocijų, padeda geriau pažinti save, o įgytos prasmingos patirtys leidžia įtvirtinti tinkamus elgesio modelius.
Pagrindiniai Iššūkiai Bendravime Su Vaikais
Vaikams Trūksta Suaugusiųjų Pavyzdžių
Jeigu vaikai nemato tinkamo suaugusiųjų emocijų reiškimo pavyzdžio, iš jų atimama galimybė to išmokti, nes veidrodinių neuronų pagalba vaikai pamėgdžioja tuos žmones, su kuriais emocinis ryšys yra stipriausias. Kuo vaikas jaunesnis, tuo stipriau veikia artimiausių žmonių elgesio pavydžiai.
Vaikams Trūksta Emocinės Suaugusiųjų Paramos
Mokydamiesi naujų dalykų vaikai nuolat daro klaidų. Vidinė įtampa ir noras būti geriems, bet dažnu atveju nežinojimas, kaip tai padaryti: blogai besielgiantis vaikas - taip prašo mūsų pagalbos, nes nesusitvardo su vidine įtampa. Didelė dalis laiko praleidžiama virtualioje aplinkoje: dalis gyvo bendravimo persikėlė į virtualią erdvę, kur tikras pasaulio vaizdas yra iškreiptas ir vaikai nepatiria to, ką patirtų žaisdami tarpusavyje gamtoje.
Vaikų Išgyvenimų Matavimas Suaugusiųjų Matais
- Tai kas čia tau buvo neaišku? Vaikų išgyvenimus matuojame savais matais, tad išsakyti komentarai sukelia vaikams emocijas, su kuriomis jie turi susitvarkyti. Vaikai teigė, kad tai atima iš jų drąsą klausti, todėl sulaukiame vis mažiau jų klausimų. Dar labai nustebino tai, kad vidinę įtampą ir stresą daugiausia kelia santykiai su artimiausiais šeimos nariais - mama ir tėčiu. Tikėjausi išgirsti atsakymus, kad tai - pažymiai, kontroliniai, mokykla ir mokytojai. Pirmiausia vaikai nori būti geri savo tėvams ir tikisi sulaukti jų palaikymo, paramos, o ne moralizavimo, kontrolės ir kritikos. Vaikams labai reikia, kad patys artimiausi žmonės priimtų jų emocijas, parodytų empatiją jų patiriamoms emocijoms, o ne nurodinėtų, ką vaikai turi daryti. Jeigu vaikai nuolat riksmu, verksmu, agresyviu elgesio ar kitais netinkamais būdais reiškia savo emocijas, tai padėkime jiems susikurti vidinę ramybę ir suteikime galimybių mokytis savo emocijas reikšti pozityviais būdais.
5 Praktiniai Patarimai Tėvams
-
Skirkite Vaikui Kokybiško Laiko ir Nuoširdaus Dėmesio
Žinoma, su vaikais praleidžiate daug laiko, tačiau daugiausia jo vis tiek skiriate tuo pačiu dirbdami daugybę darbų iš, atrodo, niekada nesibaigiančio sąrašo. Norite tikėti ar ne, tačiau skirdami individualaus laiko ir dėmesio vaikui, visapusiškai dalyvausite jo gyvenime ir įsiliesite į jo pasaulį. Visiškai užtenka vaikui kasdien skirti apie 10-15 minučių kokybiško laiko. Tegul pats vaikas imasi iniciatyvos ir sprendžia, ką norėtų drauge nuveikti. Ir nors su visa šeima praleistas laikas taip pat yra puikus, vis tik individualus pabuvimas patenkina vaiko individualaus dėmesio ir emocinio ryšio poreikį. Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.
-
Padrąsinkite Vaiką Savarankiškai Priimti Sprendimus
Ką dėti priešpiečiams? Ką rengtis? Kada baigti ruošti namų darbus? Tai sprendimai, kuriuos (žinoma, atsižvelgdami į konkretų amžių) savo vaikams turime leisti priimti savarankiškai. Taip jie jausis atsakingi. Vaikai, jaučiantys, kad valdo savo gyvenimą, kartu bus labiau linkę bendradarbiauti ir srityse, kurių jie patys negali kontroliuoti (pavyzdžiui, valytis dantis ar atlikti namų darbus). Tėvų užduotis - nustatyti ribas, tačiau jas nubrėžę taip pat aktyviai leiskite vaikams nuspręsti, kaip tam tikrose situacijose elgtis. Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Apsišarvojus kantrybe ir nukreipiant vaikus, kad šis laikas yra skirtas tik jiems ir tik jų atsakomybė yra nuspręsti, kaip tą laiką praleisti, ilgainiui išsivysto vaikų kūrybiškumas, lavinasi bendravimo įgūdžiai bei savarankiškumas.
-
Padrąsinimas Yra Daug Galingesnis Nei Pagyrimas
Drąsindami vaiką mes tarsi signalizuojame, kokios puikios savybės yra atkaklumas, gebėjimas nenuleisti rankų užklupus pirmai nesėkmei ar komandinis darbas. Tai puikiausias būdas jas ugdyti.
-
Supraskite Blogos Elgsenos Priežastis
Kai mūsų vaikai elgiasi blogai, tam visuomet yra priežastis. Labai dažnai vaikai netinkamai elgiasi dėl to, kad yra alkani, pavargę, patiria stresą arba tiesiog jų niekas nemokė elgtis kitaip. Arba jie gali neturėti neurologinių gebėjimų ir pakankamai emocinės brandos priimti tinkamus sprendimus ir reguliuoti savo veiksmus. Spręsdami problemas, su vaiku tapsite viena komanda, bausdami - tik dar labiau jį nuo savęs atitolinsite. Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“ Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Jeigu vaikas prašo priemonės, kuri galimai vaiką tik dar labiau išsekintų, aptarkite tos priemonės naudojimo laiką.
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių. Vienas iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Labai svarbu skatinant vaiko savarankiškumą per namų tvarkymąsi neištaisyti vaiko padarytos „tvarkos“ prie jo paties bei paskatinti jį už padarytą rezultatą, net jeigu tas rezultatas jūsų netenkina. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Toks paprastas įgūdis kaip namų tvarkymasis ugdo ne tik gebėjimą pasirūpinti savo aplinka ir savimi, bet ir ugdo valią daryti nuobodžius ar ne tokius malonius dalykus.
-
Išdrįskite Kreiptis Pagalbos Į Profesionalus
Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams, jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą. Dažnai tėvai žino atsakymus, tik juos reikia aiškiai įvardinti ir padrąsinti imtis pokyčių, patiems keisti savo elgesį.
Pagrindiniai Dėmesingos Tėvystės Įgūdžiai
Pradedant dėmesingos tėvystės kelionę, svarbu žinoti pagrindinius kelius. Taigi toliau trumpai aptarsiu svarbiausius dėmesingos tėvystės įgūdžius. Tai: dėmesingas klausymasis, savęs ir vaiko nevertinantis priėmimas, gebėjimas pastebėti savo paties ir vaiko emocijas, savireguliacija tėvystės santykyje, atjauta sau ir vaikui.
Dėmesingas Klausymasis
Kai galvojame apie bendravimą, dažnai labiau rūpinamės, ką pasakyti, negu kaip išklausyti kitą. Bet dėmesingam bendravimui klausymas ne mažiau svarbus. Kas gi yra tas dėmesingas klausymas? Paprastai vos išgirdę pašnekovą jau pradedame galvoti, ką atsakysime. Ypač jei mums nepatinka tai, ką girdime: mintyse tuoj pat pradedame oponuoti, galvoti apie argumentus, patvirtinančius mūsų poziciją. O dėmesingai klausydamiesi pirmiausia stengiamės išgirsti pašnekovą - kol jis kalba, mes susitelkę klausome.
Tėvystėje, ypač auginant mažus vaikus, klausymasis svarbus ne tik kalbantis. Dėmesingas klausymasis sustiprina gebėjimą suprasti ir neverbalinius vaiko pranešimus: verksmą, emocijų protrūkius, nepaklusnumą ir t.t. Taip pat svarbu išlikti dėmesingiems ir tada, kai, regis, viskas klostosi gerai - kad probleminis vaikų elgesys netaptų vieninteliu būdu sulaukti tėvų dėmesio.
Bendraujant su vyresniais vaikais dėmesingas klausymas padeda tiksliau suprasti, ką vaikas iš tikrųjų sako, net ir tuomet (ir ypač tada), kai mūsų nuomonės nesutampa. Pasitaiko, kai norėdami išgirsti vaiką turime suprasti ne tai, ką jis pasako, o tai, ką nutyli. Kai paauglys jaučiasi išgirstas, ne tik mažėja nesutarimų bei konfliktų, bet ir padeda paaugliui atsiverti.
Dar vienas dėmesingo klausymosi privalumas - geriau pastebime ir išgirstame tai, kas vyksta būtent dabar, ir mažiau reaguojame automatiškai. Nes automatinis reagavimas remiasi išankstinėmis nuostatomis, lūkesčiais, kai dar pašnekovui nieko nepasakius jau žinome, kas bus pasakyta, o tai gali iškreipti mūsų patirtį ir sukelti konkrečiai situacijai netinkančią reakciją.
Savęs Ir Vaiko Nevertinantis Priėmimas
Pamąstykite, kaip dažnai ir kada būnate nepatenkinti savo vaiku. Ir kaip jums tuomet sekasi bendrauti? Iš savo patirties žinau, kad tuomet, kai esu pavargusi, nepatenkinta savimi, dažniau būnu nepatenkinta ir savo artimaisiais, taip pat ir vaikais. Vienas iš svarbių dėmesingo įsisąmoninimo įgūdžių - nevertinantis tikrovės priėmimas. Tai labai svarbu tėvystėje. Galbūt turime įvairių sąmoningų ir ne tokių sąmoningų norų bei tikslų, tiek susijusių su vaiku (kad būtų sveikas, gerai mokytųsi, užaugęs rastų darbą), tiek nukreiptų į save (kad būčiau gera mama ar tėtis, suspėčiau į darbą, laiku paruoščiau vakarienę, gerai jausčiausi), tiek apimančių santykius šeimoje (kad gražiai bendrautume su vyru ar žmona, vaikais). Visi šie lūkesčiai gali paveikti tai, kiek esu patenkinta(s) būdama(s) su vaiku ir tuo, ką matau ar patiriu būdama(s) su juo. Galbūt pykdama(s), kad vaikas nesusitvarkė žaislų, nebepastebiu, kaip meiliai jis prie manęs prisiglaudžia...
Būdami kažkuo nepatenkinti kur kas geriau matome tai, kas yra ne taip, ką reikėtų keisti. Iš čia ir atsiranda vertinimas. O kai kyla problemų, vertinimas dažniau būna neigiamas. O juk patys žinome, kaip nesmagu būti neigiamai įvertintam.
Tuo tarpu nevertinantis savęs ir vaiko priėmimas gali padėti atrasti pusiausvyrą, neprarasti to, kas svarbiausia: ryšio. Būdami nevertinančiame santykyje, galime įsiklausyti į tai, kaip tėvaujame. Nes vaikai labai greitai pajunta bet kokį niuansą ir tai parodo. Dėmesingumas moko mus pastebėti įvairias vaiko savybes, jomis pasidžiaugti, mažina į save nukreiptą susirūpinimą: bijau, kad vaikas susirgs, jam nepasiseks, pykstu ar liūdžiu, kad mano vaikas nėra toks sveikas ir sumanus, kaip norėčiau... Būtent dėmesingumas padeda atpažinti nerealius mūsų lūkesčius (ach, kuri gi mama nenorėtų, kad jos vaikas būtų šauniausias ir protingiausias). Žinoma, galime turėti įvairių svajonių, bet būtų gerai, kad jos mums nesutrukdytų matyti ir priimti savo vaikus tokius, kokie jie iš tiesų yra. O dėl problemų - kartais, kai nustojame joms skirti tiek daug dėmesio, jos kažkaip ima ir išsisklaido.
Gebėjimas Pastebėti Savo Ir Vaiko Emocijas
Kai konflikto metu mus užvaldo emocijos, jų nebepastebime, nes su jomis susitapatiname. Tada mus sprogdina pyktis, gniaužia neviltis ar stingdo baimė. Užvaldyti jausmų, nelabai suvokiame ir vaiko emocijų, tiesiog sakome arba galvojame: jis mane supykdė, nuvylė, suerzino, įskaudino...
Štai vakaras, mama pavargusi po dienos darbų, laikas ruoštis miegoti. Ir tada įsiplieskia audringas ginčas. Jaunesnioji duktė šaukia - jis mane pastūmė, vyresnėlis rėkia - o ji prie manęs lenda. Mama staiga pajunta begalinį susierzinimą, regis, tuoj sprogs galva, atrodo, kad reikia reaguoti žaibiškai, nes kiek gi galima gyventi tokiame beprotnamyje. Ir tada pratrūksta - galbūt šūkteli abiem, kad nutiltų, gal puola bausti vyresnėlį ar pamokslauti jaunėlei, kad prie jo nelįstų.
Kaip viskas vyktų, jei sugebėtume stabtelėti ir kelias minutes tiesiog dėmesingai patyrinėti šią situaciją, o galbūt pažvelgti į savo vidų ir paklausti: kaip aš jaučiuosi, kodėl taip reaguoju? Dėmesingumas skatina mus ne tik pastebėti ir priimti tai, kas vyksta, bet ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip reaguojame. Pirmas žingsnis - susivokti, kas vyksta, o paskui galima ir apgalvotai atsakyti, užuot iškart audringai reagavus. Ir, be abejo, turime mokytis pastebėti savo poreikius ir iš jų kylančias emocijas. O suvokę - pasirūpinti savimi. Beje, dažniausiai tai užtrunka vos kelias minutes.
Apibendrinsiu, kad dėmesingumas savo ir vaiko emocijoms padeda: suvokti vaiko emocijas bei poreikius ir juos patenkinti, suvokti savo poreikius bei emocijas ir laiku savimi pasirūpinti, tiksliau suprasti, kas už ką atsakingas. Taip pat dėmesingumas savo ir vaiko emocijoms mažina: vaiko emocijų ignoravimą, vadovavimą, kylantį iš vadinamųjų neigiamų emocijų: pykčio, nepasitenkinimo, gėdos.
Savireguliacija Tėvystės Santykyje
Kai jau sugebame pastebėti savo jausmus, galime išmokti ir su jais tvarkytis. Na, mes, suaugusieji, su jausmais visi daugiau ar mažiau kažkaip dorojamės. Dažniausios paprastai nesąmoningos strategijos: kol dar galime, slopiname, kai nebegalime, išliejame. O dėmesingumas padeda suvokti savo jausmus ir reakcijas. Supratimas, įsisąmoninimas, nors ir ne visada, bet padeda pasirinkti kitokį atsaką. O apgalvotas, sąmoningas pasirinkimas paprastai susijęs su tuo, kokius tikslus sau keliame (kartais tiesiog užtenka sau priminti, ko siekiu savo elgesiu: tai taip pat gali padėti atvėsti).
Kai veikiame taip, kaip mums patinka, atrodo teisinga, tampame labiau savimi patenkinti. O kai esame labiau savimi patenkinti, turime daugiau resursų elgtis taip, kaip norėtume. Ir čia pokyčiai galimi dviem kryptimis: būdami dėmesingi tampame mažiau impulsyvūs, bet taip pat galime dėmesingai peržvelgti lūkesčius savo paties atžvilgiu ir galbūt pasirodytų protinga sumažinti reikalavimus. Tai ir vadinama savireguliacija. Savireguliacija padeda: tvarkytis su sunkiomis emocijomis, kylančiomis įvairiose tėvystės situacijose, skatina tėvavimą, atitinkantį tėvų tikslus ir vertybes. Savireguliacija mažina: nesąmoningą emocijų išveikimą, automatinius, reaktyvius tvarkymosi su emocijomis atvejus, priklausomybę nuo vaiko emocijų.
Atjauta Sau Ir Vaikui
Paprastai augdami mes išmokstame būti kritiški, t. y. gerai žinome, kas gerai, o kas ne. Tampame kritiški savo ir kitų nesėkmėms ir klaidoms. Kritiškumas yra naudingas gebėjimas, padedantis vengti klaidų, jas ištaisyti. Bet vienpusiškai besireiškiantis kritiškumas, nesušildytas atjautos ir gerumo, turi ir savo tamsiąją pusę - trukdo mums priimti save ir kitus tokius, kokie esame. Ir jei tampame kritiški ne kažkokiai netikusiai savybei ar klaidai, o savo ar savo artimojo, ypač vaiko esybei, tai trukdo užmegzti šiltą, simpatija paremtą ryšį. Todėl kartu su objektyviu mąstymu ir kritiškumu labai svarbu puoselėti ir atjautą bei geranoriškumą - sau ir aplinkiniams.
Taigi atjauta sau ir vaikui skatina: pozityvius jausmus santykiuose su vaiku, atlaidesnį požiūrį į savo pastangas. Ir atvirkščiai, atjauta mažina: negatyvius jausmus santykiuose su vaiku, kaltės jausmą, kai nepasiekiami užsibrėžti tėvavimo tikslai.
Dėmesinga Tėvystė Skirtingais Amžiaus Tarpsniais
Dėmesingumas tėvystėje ir motinystėje svarbus visą tą laiką, kol auginame vaikus. Kaip vienoje iš pasaulyje gerai žinomų tėvystei skirtų knygų „Everyday Blessings: The Inner Work of Mindful Parenting“ rašo dėmesingo įsisąmoninimo pradininkas Jon’as Kabat-Zinn’as ir jo sutuoktinė Myla Kabat-Zinn, tėvystė - tai aštuoniolikos metų trukmės saviugdos pratybos. Aišku, vaikui augant, iššūkiai kinta, bet yra dalykų, kurie svarbūs nuo pat akimirkos, kai pradedate lauktis vaiko, iki tol, kol jis tampa visiškai savarankiškas suaugęs žmogus.
Kūdikystė Ir Pirmi Gyvenimo Metai
Taigi, kol vaikelio dar tik laukiate ir pirmaisiais jo gyvenimo metais, kol jis dar negali pasakyti, ko nori ir kas jam skauda, dėmesingumas labiausiai skirtas ugdyti tyliam bendrystės jausmui ir megzti santykį be žodžių. Išmokti rūpintis ir tuo, kas malonu, ir tuo, kas nelabai, išbūti ne tik su kūdikio juoku, bet ir su verksmu, taip pat nuolatos aktyviai rūpintis savo poreikiais ir mokytis prašyti pagalbos ar paramos iš kitų suaugusiųjų, kai to reikia.
Vaikystė Ir Paauglystė
Kai vaikas paauga ir tampa judresnis, dar vėliau, kai darydamasis savarankiškesnis ima priešintis, dėmesingumas padeda su tuo išbūti ir nereaguoti spontaniškai. Juk nors trimetis audamasis batus stumia tėvų rankas šaukdamas aš pats, jūsų pagalbos dar daug kartų jam tikrai prireiks. Būtent dėmesingumas gali padėti atskirti, kada vaiką reikia paleisti, o kada vėl priartėti. Ir kaip kiekvienąkart atkurti mylintį santykį. Nes tai vaiko augimui ne mažiau svarbu nei maistas, gėrimas ir rūbai. Būnant su tokio amžiaus vaiku taip pat svarbu suvokti ir priimti tai, kad jis dar negali pasirinkti savo reakcijos ar elgesio. Ir mes galime tik padėti, bet ne reikalauti. Bausmėmis ir apdovanojimais, aišku, galima ir tokio amžiaus vaiką ištreniruoti, bet dėmesinga tėvystė - ne apie tai.
Vaikui augant problemos tampa ne tokios sunkios fiziškai, bet vis sudėtingesnės emociškai. Vaiko nebereikia nešioti ant rankų ir maitinti, galite ramiai išsimiegoti naktį (aišku, jei nelaukiate savo susivėlinusio grįžti namo jaunuolio). Bet atsiranda kitų rūpesčių, dėl kurių įsiplieskia konfliktai. Paauglystėje pačių vaikų jausmai yra audringi, todėl nesunku į tas audras pakliūti ir tėvams. Net jei taip ir nutinka, ir toliau padeda gebėjimas įsiklausyti ir po konflikto atkurti meile paremtą santykį. Mes ir toliau galime praktikuotis, kaip paleisti ir kaip išlaikyti ryšį. Bet tos praktikos bus jau kitokios. Dabar gali nebeužtekti, o kartais ir visai netikti mylintis apkabinimas.
Paauglys nori būti išgirstas ir suprastas. Jis trokšta daryti sprendimus pats, ir tai yra laikas to mokytis. O mokomės paprastai iš klaidų. Kartais reikia leisti suklysti, o kartais nevengti pasipriešinti. Kada suteikti galimybę paaugliui eksperimentuoti su laisve, o kada turime jam priminti, kad tam tikri dalykai yra nesaugūs. Atsakymai į tuos klausimus taip pat gali ateiti per jautrumą tam, kas vyksta, mokymąsi nevengti sudėtingų temų ir būti šalia, kai reikia. Nes bendrystė ir meile paremtas ryšys su tėvais vaikui yra geriausia apsauga nuo gyvenimo negandų.
Suaugę Vaikai
O tada ateina laikas leisti jau suaugusiems vaikams palikti namus ir kurti santykius su kitais jiems svarbiais žmonėmis. Ir dar kartą, bet jau kitu būdu, mes vėl galime praktikuoti, kaip paleisti, pasitikėti, bet kartu išlaikyti tokį patį šiltą santykį, kuris ir mums, ir mūsų vaikams bus svarbus visą gyvenimą.
Vaikų Ir Paauglių Santykių Su Tėvais Mitas
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams.
Mitas: „Švelni Tėvystė“ Reiškia Vaikų Leidžiamumą
Neretai ši frazė vartojama norint pabrėžti tėvų pareigą atsakingai auklėti savo vaikus, nustatyti jiems ribas, disciplinuoti ir lavinti. Taip akcentuojama ir vaikų pareiga klausyti savo tėvų bei juos gerbti. Tačiau toks požiūris išaukština ribas ir nuvertina tarpusavio ryšį, tarsi griežtas ir šaltas auklėjimas būtų vienintelis būdas, padedantis užauginti tinkamai besielgiančius vaikus. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Mitas: Tėvų Darbas Baigiasi Iki Vaikų Pilnametystės
Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau tei skina šio darbo vaisius. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įtraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos - per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Kaip Susikalbėti Su Savo Vaiku?
Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti. Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kurio vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
Derybos ir Pasirinkimo Laisvė
Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.
Svarbu Akcentuoti Elgesį, O Ne Vaiką
Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
NLP Metodai Komunikacijoje Su Vaikais
Keletas NLP (neurolingvistinio programavimo) metodų, kuriuos turėtų žinoti tėvai, siekiantys gerinti komunikaciją su savo vaikais:
- Užmegzkite akių kontaktą. Šią taisyklę reiktų ypatingai atsiminti, kai rengiatės vaiko prašyti ką nors padaryti. Jei jūsų akys nesusitiks su vaiko, labai tikėtina, kad vaikas jūsų prašymo neišgirs ar tiesiog ignoruos tiek prašymą, tiek jus. Ir tada vėl teks prašyti 3,5 ar net 7 kartus, kol jus išgirs arba tiesiog pamatys, atsisukęs į tą pusę, iš kur sklinda garsas. O juk norėtųsi iš pirmo karto, tiesa?
- Būkite viename lygyje. Bendraujant su vaikais ir siekiant, jog vaikai jus suprastų, išklausytų ir, galiausiai, imtųsi daryti tai, ko iš jų norite, būtina nusileisti iki vaikų lygio. Tai patarimas „nusileisti“ fiziškai, t.y. atsidurti viename lygyje. Jei vaikas žaidžia, atsisėskite šalia, jei verkia, atsitūpkite, jei migdote- prigulkite šalia. Taip vaikui parodomas noras draugauti ir sukuriama pasitikėjimo atmosfera. Ir tik būnant viename lygyje su vaiku, vaikas jums atsivers, o jūs, kaip tėvai, pasieksite norimo rezultato.
- Kalbėkite viena kalba. Vaikų mąstymas skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai bendrauja trumpesniais sakiniais ir vartoja mažiau sudėtingus žodžius. Jei norite, kad jus vaikas suprastų taip, kaip jūs norite ir iš pirmo karto, pasistenkite savo mintį perdėlioti pagal vaiką. Pavyzdžiui, jei jūs norite, kad vaikas susitvarkytų žaislus, tai patartina savo norą, prašymą perteikti aiškiai: „Kaladėles sudėk į raudoną dėžutę. Tada meškiuką ir lėlytes sudėk į lentynas. O mėlyną kamuoliuką padėk į krepšį.“ Kiek vyresniems vaikams, tarkim, pradinukams, galima duoti ir sudėtingesnes užduotis, tačiau aiškiai išskaidytas į atskirus veiksmus. Pavyzdžiui, ne „Susitvarkyk savo kambarį“, kas vaikui atrodo neįveikiamas darbas, o „Surink žaislus nuo grindų ir juos sudėk į savo vietas. Sutvarkęs žaislus, taip pat susitvarkyk stalo paviršių ir ant jo palik tik tau reikalingus mokyklai daiktus“.
- Pirmiau - rezultatas, prašymas - vėliau. Ši taisyklė veikia beveik 100 proc. Net ir suaugusiems. Tipinė situacija: žinant, kad namuose yra ledų, pietums valgyti sriubą ir dar antrąjį patiekalą, ir dar su daržovėmis, vaikui visiškai nesinori. Nereta mama teisinasi: „Aš su vaiku susitariau, kad suvalgys puse ledų porcijos ir bent dalį sriubos ar antro patiekalo“. Tačiau juk norisi kitaip? Kad ledai ar saldainis ar šokoladas, ar sausainis liktų desertu, o vaikai valgytų sveiką maistą, kurį jiems ruošiame? Panaudokite „Rezultato pateikimo“ taisyklę: „Gausi ledų tada, kai suvalgysi sriubą ir antrą patiekalą“. Ir jei dar padarysite visiškai nuoširdžiai, susirūpinusia intonacija bei atitinkama veido mimika: „Aš labai labai noriu tau duoti ledų, bet negaliu, nes laukiu kol suvalgysi pietus. Ir ledai labai skanūs, jei jau laukia tavęs“. Dar nemačiau vaiko, kurio toks prašymas nepaveiktų.
- Menamas pasirinkimas. Labai dažnai tėvai praranda pasitikėjimą savimi, kai paklausus vaikų: „Ar valgysi burokėlių sriubą?“, vaikai atsako „Nenoriu“. Arba, tiesiog į teiginį: „Ateik valgyti burokėlių sriubos“, atsakoma taip pat: „Nenoriu, nevalgysiu ir t.t.“. Ką sako NLP? Pasiūlyti tokį pasirinkimą, kad vaikas pats priimtų sprendimą: „Su kokiu šaukštu valgysi? Geltonu ar raudonu?“; „Prie skanios sriubos, ko norėsi: grietinės ar duonos?“; „Ką veiksime pavalgę: žaisime ar žiūrėsime filmukus?“. Jei pastebėjote, visais atvejais apie sriubos valgymą net nediskutuojame! Tačiau vaikas jaučiasi įvertintas, nes pats gali daryti tam tikrus pasirinkimus.
- Formuokite rutiną - nuoseklią ir pasikartojančią veiksmų seką. Gana dažna aktyvių ir jaunų tėvelių problema - kaip greitai užmigdyti vaiką? Pagal planą gyvenantys tėvai, idealiu atveju, vaiko migdymui norėtų skirti 15 min. ar, maksimum, pusvalandį. Ir jei nesiseka, ir tenka „pasikankinti“ valandą ar daugiau. Taip sugriūva vakaro planai pabūti romantiškai tik su antrąją puse, taip pat tėvai jaučiasi nusivylę ir aukojantys save vaikams. Ką daryti, kad tokių kasdienių aukų būtų vis mažiau? Atsakymas: kartu su vaikais formuokite rutiną: vakarienė- pižama-dantų valymasis- pasaka. Veiksmų seka turi būti nuosekli, o tai reiškia, kad privalo kartotis kasdien. Taip reikiami prieš miegą atlikti etapai užsifiksuojami vaikų galvose ir ilgainiui migdymo problemos sumažėja.
- Kurkite palankias istorijas. Niekas nedrįstų prieštarauti, kad vaikams augti padeda pasakos. Pasakas ir visokias istorijas galite kurti ir patys. Netgi pasakysiu daugiau, kurti savas, originalias istorijas - nepalyginti smagiau ir veiksmingiau. Istorijos praktiškai gali viską! Jei prieš miegą sekate pasaką apie ropę, tai pabaigoje nepamirškite pridėti, kad sėkmingai ropę išrovę, ją parsivežę, išvirę skanios geltonos sriubos (jau sukuriate vaizdą, kad geltona sriuba skani), visi pavargo ir nuėjo valytis dantų: valėsi senelis, išsivalė močiutė, anūkėlis, šuniukas... O išsivalę jautėsi taip pavargę, kad visi nuėjo miegoti: miegoti nuėjo senelis, po to močiutė, tada į savo lovą atsigulė anūkėlis, tada galva pavargo šuniukui ir t.t. Vaikai labai tapatinasi su herojais, todėl tikėtina, kad mažasis pradės šnopuoti jau ties „šuniuku“.
Tai tik keletas patarimų, kuriuos galima pradėti naudoti greitai, be didesnio pasiruošimo ir tapti šiek tiek mažiau pavargusiais ir turinčiais daugiau laiko tėvais, kuriems sekasi be didesnių kantrybės praradimų bendrauti su savo nuostabiausiomis atžalomis. O NLP mokslas ir menas turi dar neišsemiamą aruodą technikų ir metodų, kuriuos pažinus galima jei ne daryti stebuklus, tai bent nuversti kalnus. Kad ir patarimai, kaip elgtis tėvams situacijose, kai vaikas patiria nesėkmę ar kaip auginti vaikų pasitikėjimą savimi. Bet apie tai - skaitykite vėliau.
