Didžioji senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietuviui atrodo tarsi svetima, nederanti su maža lietuvių tauta. Kad praeityje mūsų tauta buvo kitokia - gausi ir didinga - to tirdami svetimkalbius rašytinius šaltinius nesužinosime. Tačiau, be rašytinių, turime dar ir kitokių šaltinių, mūsų reikalui daug patikimesnių. Tai - istorinės (diachroninės) kalbotyros, archeologijos, etnologijos ir kitų mokslo šakų duomenys, kurių piktavaliai žmonės nepajėgia paversti tendencingais ar net jų klastoti, kaip kartais daro su rašytiniais šaltiniais. Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės, kitaip sakant, nuimsime senosios Lietuvos valstybės „svetimumo šydą“. Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų) ordas, besiveržiančias į Europą. Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos vyksmus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis. Knygoje bus aptariama ne tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys. Matysime, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai. Knygoje daugiausia stengtasi pateikti faktus.
Baltų Pasaulis: Vardas ir Istorinės Žinios
Kaip senovėje patys baltai save vadino ir kaip buvo vadinami kaimynų, mes nežinome. Dabar vartojamas terminas „baltai“ yra dirbtinis. Jį sugalvojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas ir paskelbė 1845 m. knygoje „Senovės prūsų kalba“ (D ie Sprache der alten Preussen, Berlin, 1845). Jis padarė tai, nusižiūrėjęs į Baltijos pavadinimą. Dirbtiniu vardu vadinami ne vieni baltai. Tokie terminai dar yra indoeuropiečiai, anatolai, indoiranėnai, italikai ir kai kurie kiti. Blogiau tai, kad terminas „baltai“ nėra vienareikšmis. Geografai jį kartais vartoja visoms tautoms aplink Baltijos jūrą (taigi ir neindoeuropiečiams suomiams, estams) pavadinti. Šiuo vardu dar vadinami trijų Baltijos respublikų - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - gyventojai. Buvusios Livonijos teritorijoje (dab. Latvija ir Estija) gyvenę vokiečių kolonistai buvo pradėję irgi vadintis „baltais“, o savo kalbą - „baltų vokiečių kalba“. Tačiau kalbininkai dabar baltų terminą vartoja tik viena reikšme - indoeuropiečių kalbų šakai, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos, pavadinti. Šias kalbas tirianti kalbotyros šaka vadinama baltistika. Tarp nekalbininkų (anksčiau ir kalbininkų) kartais tam pačiam reikalui pasvartojamas dar „aisčių“ terminas, bet tai sukelia painiavą, nes aisčiais iš seno buvo vadinami ne visi baltai, bet tik tam tikra vakarų baltų gentis.
Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Istorijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę, todėl pateko be bendro pavadinimo. Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno baltai, yra labai skurdūs. Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės Europą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo „Istorijos“ IV knygoje pasakojama apie skitus ir persų karaliaus Darijaus (Darėjo) žygį į jų žemes. Ten minimi artimesni ir tolimesni skitų kaimynai. Tačiau duomenys apie juos šykštūs ir migloti. Pats Herodotas tuose kraštuose nėra buvęs. Jis tik užrašė ten buvusių graikų pirklių arba pačių skitų pasakojimus, tarp kurių buvo nemaža visokių pramanų.
Baltų praeitį ilgą laiką gaubė tirštas istorijos užmaršties rūkas. Jį šiek tiek praskleidė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjusios hidronimijos studijos, taip pat archeologų tyrimai to ploto, kuriame yra gyvenę baltai.
Baltų Hidronimijos Paplitimas
Kuri nors gentis, ilgesnį laiką gyvenusi vienoje teritorijoje, palieka ten savo buvimo pėdsakus. Jie esti dvejopi: vietų vardai ir materialinės kultūros liekanos. Vietų vardus tiria kalbotyra, o materialinės kultūros liekanas - archeologija. Šiam reikalui kalbininkams ne visi vietų vardai vienodai svarbūs. Kadangi gyvenamųjų vietovių pavadinimus žmonės neretai kaitalioja, tai reikšmingiausi yra negyvenamųjų vietų, ypač upių ir ežerų, vardai, t. y. hidronimai, sudarantys patį seniausią bet kurios šalies vardyno sluoksnį. Kalbininkai, išaiškinę, kuriai kalbai priklauso hidronimas, kartu jau tvirtai nustato, kad ten tikrai gyventa ta kalba šnekėjusių žmonių. Taigi hidronimija yra labai svarbus šaltinis, nušviečiantis tolimąją tautų praeitį, kurios nesiekia rašytiniai tekstai.
Labai senus laikus siekia ir archeologijos duomenys, kartais dar senesnius negu hidronimų, tačiau dėl sunkumų nustatyti materialinės kultūros kūrėjų etninę priklausomybę archeologai dažnai būna priversti orientuotis į hidronimijos studijas, laikyti jas savotišku kelrodžiu.
Iki XIX a. pabaigos baltus mokslininkai paprastai kildindavo iš palyginti nedidelio ploto, kurio šiaurinę ribą sudaro maždaug Dauguvos upė, o rytinę - dabartinė latvių ir lietuvių etninė riba su gudais. Intensyvėjant hidronimijos studijoms paaiškėjo, kad senovėje baltų gyventa daug didesnėje teritorijoje, ypač gerokai toliau į rytus. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas. Dar 1897 m. A. Kočiubinskis ėmė tvirtinti, kad priešistoriniais laikais baltai gyvenę pietuose iki šiaurinio Pripetės baseino, o rytuose - iki Berezinos upyno. Jis nustatė, kad tame plote upės Berešta, Ūla, Usa, Klevą, Oljsa ir kitos turi baltiškos kilmės pavadinimus. A. Pogodinas 1901 m., taip pat remdamasis hidronimijos studijomis, baltų gyventą plotą praplėtė dar toliau į rytus, net iki Okos baseino. Visur čia rado baltiškos kilmės hidronimų, pvz.: Ūla, Žizdrą ir kitų.
Didelį indėlį į baltų kilmės hidronimų rytuose tyrimą įnešė žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Jis gerokai papildė baltiškų hidronimų minėtame plote sąrašą (kuris tada siekė per 150 pozicijų), taip pat išaiškino baltiškų hidronimų buvus Sožės upės baseine anapus Dniepro. Svarbūs dar Makso Fasmerio (Vasmer), Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Tadeušo Ler Splavinskio (Lehr-Splawiński), Jano Otrembskio (Otrębski) ir kitų darbai. Tačiau patį didžiausią ir reikšmingiausią darbą atliko naujausių laikų rusų kalbininkai Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, detaliai ištyrę Aukštutinio Dniepro baseino hidronimus.
Vėliau tiek pačių V. Toporovo ir O. Trubačiovo, tiek ir kitų autorių darbuose buvo tobulinama baltų hidronimijos tyrimo metodologija, tikslinamos baltų hidronimų paplitimo ribos, rasta daug naujų baltiškų hidronimų bei toponimų (dabar jų skaičius jau siekia 2000), ypač Šiaurėje, Pskovo-Naugardo krašte. Baltų arealo vakaruose ilgainiui buvo aptikta baltiškos kilmės vandenvardžių anapus Vyslos žemupio (Persantė ir kt.). Tačiau ir dabar, nepaisant intensyvių tyrimų, dar nelengva nurodyti baltiškos kilmės hidronimų paplitimo ribas. Mat hidronimijos studijos tebetęsiamos ir nuolat randama vis naujų baltiškos kilmės hidronimų tose vietose, kur anksčiau nesitikėta ar mažai tikėtasi jų rasti. Kai kurių hidronimų baltiška kilmė yra ginčijama. Kiti iš jų toli vienas nuo kito, atokiau nuo stambiųjų baltų hidronimijos paplitimo masyvų. Patys hidronimai daug kur labai suslavinti, nelengvai atpažįstami. Visa tai sukelia nemaža ginčų ir svarstymų. Reikalauja detalesnio aptarimo.
Andriaus Bučiaus Bitininkystės Kelias
Andrius Bučius yra trečios kartos bitininkas, kurio aistra bitėms prasidėjo dar vaikystėje, padedant tėčiui Vytautui ir seneliui Kostui. Nors tėtis iš pradžių abejojo, ar verta jam imtis šio sunkaus amato, ypač turint omenyje jo pagrindinį darbą - kartono perdirbimo įmonės direktoriaus pareigas, - Andrius rado laiko ir jėgų bitininkystei. Jis skiria vakarus ir savaitgalius savo bitynui, o intensyviausiais mėnesiais - birželį-rugpjūtį - netgi pasiima atostogų.
Jo pasirinkimas bitininkauti nėra atsitiktinis. Mechanikos inžinerijos studijos ir darbas įmonėje, gaminančioje korio užpildus, netiesiogiai susiję su jo pomėgiu. Tai leidžia jam geriau suprasti bičių pasaulį ir jo produktus.
Bitininkavimo patirties Andrius sėmėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, kur studijuodamas penkerius metus aktyviai dalyvavo bitininkystės procesuose. Būtent Norvegijoje jis susipažino su daugiaaukščiais aviliais, kurie vėliau tapo jo pasirinkimu Lietuvoje. Nors iš pradžių pats bandė konstruoti tokius avilius, vėliau juos pradėjo siūlyti ir prekyvietės. Andrius pastebi, kad Norvegijoje avilių standartizacija yra aukštesnio lygio, kas palengvina jų tarpusavio sujungimą.
Daugiaaukščiai aviliai, anot jo, yra praktiškesni - juos lengviau transportuoti, o priežiūra trunka kone perpus trumpiau nei Dadano aviliuose. Tačiau jis pastebi, kad bitės daugiaaukščiuose aviliuose būna aktyvesnės ir piktesnės.
Andrius Bučius šiuo metu turi apie 90 bičių šeimų ir stengiasi palaikyti jaunų bičių motinų sveikatą. Jo pastebėjimu, antros metų motinėlės yra produktyviausios, o vyresnės reikalauja daugiau priežiūros.
Vienai bičių šeimai per sezoną jis yra gavęs rekordinį 80 kg medaus kiekį. Tačiau medaus pardavimas nėra pagrindinis jo tikslas - didesnę dalį pajamų jis gauna parduodamas bičių šeimas. Siekdamas gerinti veisles, jis perka bičių motinas ir šeimas iš Lietuvos bei Vokietijos.
Šiuo metu Andrius dalyvauja ES projektuose ir planuoja plėsti savo veiklą. Jis įsigijo sklypą sodų bendrijoje „Sėmenos“ Kauno rajone, kur stato 100 kv. m priestatą medaus sukimo, bičių duonelės kulimo ir plokštelių gamybos patalpoms bei produkcijos sandėliavimui.
Drevinė bitininkystė
Bitininkystės Iššūkiai ir Sprendimai
Vienas didžiausių bitininkų iššūkių, anot Andriaus Bučiaus, yra bičių ligos. Nors Lietuvoje dar nėra mažojo avilių vabalo, jis greitai gali pasiekti mūsų šalį, o priemonių jam naikinti kol kas nėra. Todėl bitininkai turi būti budrūs ir atsargiai pirkti bites iš kitų šalių.
„Bitės viena iš kitos mėgsta vagiliauti, todėl parsineša ligų iš kaimyninių bitynų. Man pikta, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja ne mažuosius bitininkus, o didžiuosius. Manau, kad turėtų būti atvirkščiai, nes tas žmogus, kuriam bitininkystė yra verslas, žiūri rimčiau, o tas, kuris turi 2-3 avilius, nesigilina, nuo ko žuvo tos šeimos. Jis kitais metais pasigaus spiečių, ar nusipirks šeimą. Man šiemet porą kartų teko sudėti šeimas į bitininkų visiškai neparuoštus avilius. Akivaizdžiai matėsi, kad anksčiau juose gyvenusios bitės susirgo, todėl išmirė“, - kalbėjo bitininkas.
Cheminis augalų purškimas, nors ir kelia susirūpinimą, šiuo metu nėra didelė problema. Andrius pastebi, kad ūkininkai vis dažniau purškia laukus vakare ar naktį, kai bitės ilsisi. Vis dėlto jis prisimena atvejus, kai bitės nenorėjo skristi į žydinčius rapsus, kas rodo galimą neigiamą poveikį.
Sunkiausi mėnesiai bitininkystėje - rugpjūčio vidurys iki rugsėjo vidurio, kai reikia ne tik išimti medų, bet ir gydyti bites, paruošti jas žiemai. Taip pat gegužė, kai bitės linkusios spiesti.
Andrius pabrėžia, kad rimti bitininkai privalo vengti bičių spietimo. Jis pats skiria šeimas ir stengiasi auginti ar pirkti mažiau spiečiančias motinėles.
Nors bitininkystė reikalauja daug darbo ir atsidavimo, Andrius Bučius džiaugiasi savo pasirinkimu. Jis mato didelį potencialą bitininkystėje kaip versle, ypač turint omenyje galimybę plėsti bityną ir užsiimti papildoma veikla, pavyzdžiui, teikti paslaugas kitiems bitininkams.
Apie bitininkystę sklando daug mitų. Vienas populiariausių - kad bitės negelia. Andrius paaiškina, kad bitėms, kaip ir bet kuriam gyvam padarui, būdinga gintis. Jis pats gauna „skiepų“ kasmet, tačiau dėl to yra atsparesnis įgėlimams.
Bitės gali skristi ilgus atstumus ieškodamos medingų augalų, tačiau didžiausias produktyvumas pasiekiamas, kai medaus ganyklos nutolusios ne daugiau kaip 1 km nuo avilių.
| Veislė | Charakteristika | Priežiūra |
|---|---|---|
| Karnika | Produktyvi, anksti pavasarį pabunda, greitai sustiprėja. | Mažiau spiečia, reikalauja mažiau priežiūros. |
| Kaukazo kalnų pilkosios | Anksčiau populiarios Lietuvoje. | Maišytos veislės gali būti piktos ir linkusios spiesti. |
Trečios kartos bitininkas abejoja, ar jo vaikai susidomės šiuo amatu, tačiau pats, jei dabartinis darbas nusibostų, mielai atsidėtų vien bitininkavimui.
tags: #andrius #bucius #gimimo #metai #bitininkas
