Bulgarijoje surengtame pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais (OSKD) čempionate tiesiog įspūdingai pasirodė Gabrielė Andrašiūnienė. Tačiau kilo klausimas - kodėl traukiesi iš OSKD, ypač kai pasiekei pačią viršūnę?
Sprendimas baigti vadinamąją profesionalią karjerą priimtas tikrai ne spontaniškai - apie tai galvojau jau keletą metų. Niekad nelaikiau savęs profesionale ir turinčia profesionalės karjerą, nes iš sporto neuždirbdavau ir greta visada turėjau pilnos darbo dienos darbą. Tad tarsi „neturėjau ko baigti“. Vis dėlto norėjosi pabaigti išties turiningą gyvenimo etapą, kuris truko daugiau nei 15 metų. Apie pasitraukimą apsisprendžiau dar prieš laimėdama pasaulio čempionato auksą ir, jei atvirai, netikėjau, kad jį laimėsiu - turėjau tikrai labai sunkų sezoną su traumomis ir kitomis nesėkmėmis, tad norėjosi tiesiog atiduoti starte viską, ką turiu, ir išeiti.
Į paskutinį čempionatą išvažiavau išties geros formos, bet tas nusiteikimas, kad turiu tiesiog pasimėgauti paskutiniais startais, matyt nuėmė spaudimą pačiai sau, dėl ko rezultatai buvo geresni nei visada. Tai tik patvirtina mano visad kartotą mantrą, jog trasos įveikimas, o ne rezultatas, yra svarbiausia dalis.
Kuo tave sužavėjo OSKD?
Jei atvirai, OSKD iš pradžių man visai nepatiko - atrodė gan nuobodu, lyginant su OS bėgte. Vis dėlto pamėginus keletą kartų, pamačiau, kad man išties sekasi. Aplinkiniai, matydami potencialą, irgi ragino skirti daugiau dėmesio būtent į dviračius. Po keleto metų supratau, kad dviračio mynimui turiu gerokai didesnį talentą nei bėgimui ar slidinėjimui - t. y. minti man sekasi be didelių pastangų, kai tuo tarpu bėgimas visada būdavo tam tikra kančia. Dėl šios priežasties dviračių disciplinoje pakankamai greitai atsirado rezultatai ir tai labai motyvavo judėti pirmyn.
Kitas dalykas, kas tikrai buvo smagu, tai tas dinamiškumas - gali dalyvauti įvairiose dviračių disciplinose (nuo plento iki ciklokroso ar enduro) ir matytis su skirtingais žmonėmis. Manau, viena pagrindinių savybių, kurios padėjo įsitvirtinti dviračių sporte, tai atkaklumas, nes čia visad turi kovoti ar už vietą grupėje, ar pats su savimi.
Žmonės - svarbiausia
Labiausiai per visą karjerą Lietuvos OSKD rinktinėje įsiminė žmonės - tiek Lietuvos komanda, tiek ir tarptautinė bendruomenė. Lygindama orientacininkus su kitų sporto šakų bendruomenėmis išties matau didelį skirtumą. Kadangi orientavimosi sportas nėra komercinė sporto šaka, mes visi sportuojame iš idėjos, todėl čia praktiškai nėra intrigų, kovos dėl pinigų ar panašių, kituose sportuose egzistuojančių dalykų.
Išsinešu labai daug - nuo paprastųjų savybių: kantrumo, užsispyrimo, tikslo siekimo iki gebėjimo priimti sprendimus stresinėse situacijose, nebijojimo daryti skirtingai nei daro visi aplinkiniai. Čia neabejotinai išsiugdžiau strateginį mąstymą ir drąsą, kai visos durys uždarytos įlipti per langą.
Artimiausi sportiniai planai
Nors ir traukiasi iš OSKD, Gabrielė nesitraukia iš sporto. Viliuosi, kad dabar turėsiu daugiau laisvo laiko užsiimti „cherry picking‘u“. Yra eilė varžybų, kuriose norėčiau sudalyvauti, pradedant OS bėgte sprintais Venecijoje, „O-ringen“ ar „Jukola“ (kuriuose vis dar nespėjau sudalyvauti), bet taip pat tikrai noriu važiuoti ir MTB varžybas - pirmiausia „4Island“ ir „Andorra Epic“ ir pan.
„Aktualusis interviu“: Kelios dešimtys įstaigų – be nuolatinių vadovų. Kur problemos?
tags: #andrasiuniene #auklejima #paibreze
