XXI amžiaus pradžioje JAV jaunimo sporto rinka patyrė 55% augimą nuo 2010 m., pasiekdama 15,3 mlrd. USD 2017 m. Pastaraisiais metais jaunimo sportas tapo brangesnis, o tai sudaro finansinę naštą mažas pajamas gaunančioms šeimoms, ribodama vaikų dalyvavimą. Nors sportinės traumos visada kėlė susirūpinimą, jaunimas yra ypač jautrus dėl nesubrendusios raumenų ir kaulų sistemos bei intensyvių treniruočių. Nepaisant to, remiantis Ligų kontrolės centro duomenimis, dalyvavimas organizuotose sporto šakose auga, o JAV beveik 30 milijonų vaikų ir paauglių užsiima jaunimo sportu. Kasmet didelė dalis šių jaunųjų sportininkų patiria traumas, kurioms gydyti prireikia medicininės pagalbos ir hospitalizacijos.
Jaunimo sportas JAV populiarėjo XX amžiuje. Siekiant "energingai paskatinti Amerikos jaunimą ir paversti jo gležnus kūnus sveikiems ateities piliečiams", buvo kuriamos rekreacinės patalpos jaunimui. Filozofija, pagrįsta "raumenų krikščionybe", skatino fizinį aktyvumą ir mankštą kaip sielos buveinės stiprinimo priemonę. Ši filosofija formavo YMCA programų kūrimą visoje Amerikoje, prisidėjo prie krepšinio ir tinklinio išradimų XIX amžiaus pabaigoje. YMCA turėjo ir moterišką atitikmenį - YWCA. Socialinės agentūros, tokios kaip YMCA, YWCA, taip pat "Boys and Girls Clubs", "Boy Scouts" ir "Girl Scouts", iki 1954 m. teikė organizuotas sporto paslaugas jaunimui. Nors sportas buvo skatinamas socialinio tikėjimo judėjimo, jaunimo sportą dažnai organizuodavo patys jaunuoliai per socialines agentūras. Vėliau suaugusieji pradėjo organizuoti jaunimo sporto programas, ką iliustruoja "Little League Baseball" įkūrimas. Akivaizdu, kad organizuotas jaunimo sportas sparčiai augo visą XX amžių Amerikoje.
Jaunimo sporto teigiamos ir neigiamos įtakos XX amžiuje
XX amžiuje jaunimo sportas buvo remiamas dėl daugelio jo teigiamai vertinamų aspektų jaunimo kultūroje. Manyta, kad sporto dalyvavimas mažina jaunimo nusikalstamumą. Taip pat jaunimo sportas buvo būdas žydų imigrantams paneigti stereotipus apie jų silpnumą ir knygų mėgimą. Kai kurie žydai siekė profesionalios karjeros sporte, taip suteikdami jauniesiems amerikiečiams žydams pavyzdžius, rodančius "asimiliacijos galimybes ir naudą", o tai skatino didesnį dalyvavimą jaunimo sporte. Katalikų jaunimas domėjosi jaunimo sportu, kad "pademonstruotų patriotizmą ir dorovę". Iš esmės, katalikai ir žydai jaunimo sportą traukė norėdami "pademonstruoti amerikietiškumą ir patirti priklausymo jausmą Jungtinėse Valstijose".
Be fizinio pasirengimo, sportas taip pat buvo laikomas būdu didinti jaunimo socialinį ir dorovinį vystymąsi. Tačiau išliko ir neigiamų jaunimo sporto aspektų. Rasė turėjo įtakos jaunimo sportui, nes ji skatino rasinę segregaciją, tačiau taip pat suteikė galimybių rasinėms mažumoms. Kai kuriais atžvilgiais jaunimo sportas palaikė segregaciją, nes XX amžiaus pradžioje mokyklos buvo segreguotos. Afrikiečių amerikiečių rajonuose nebuvo tokio paties lygio viešųjų ir privačių sporto objektų kaip kituose rajonuose. Tačiau gatvės ir apleistos teritorijos tapo jaunimo sporto centrais. Nors segregacija ir prietarai neleido afroamerikiečiams naudotis sporto objektais, sportas taip pat vaidino teigiamą vaidmenį.
Jaunimo sportas taip pat paveikė berniukų gyvenimą, nes jis galėjo būti naudojamas apibrėžiant vyriškumą. Sportas buvo būdas skatinti drąsą ir buvo siejamas su vyriškumu per "raumenų krikščionybę". Kai kurie manė, kad sportas netgi gali sumažinti degeneraciją, nes berniukai, pasak kai kurių, tapo mažiau drąsūs nei jų protėviai. Betty DeBerg mano, kad lyčių skirtumai padidėjo, kai kai kurie baiminosi, kad industrializacija ir miesto gyvenimas keičia lyčių vaidmenis. Buvo manoma, kad sportas yra būdas padidinti berniukų vyriškumą ir palaikyti socialinius skirtumus. Be to, vyriškas sporto aspektas, propaguojamas visą XX amžių, sustiprino homofobijos idėją. Ericas Andersonas teigia, kad "didėjant kultūrinei ir institucinei homofobijai, sporto institucijos išliko tvirtos savo homofobiškos ir konservatyvios lyčių ideologijos gamyboje". 1997 m. vidurinės mokyklos amerikietiško futbolo žaidėjas rašė, kad jis patyrė "prievartą ir asmeninį diskomfortą dėl homofobijos gausos savo sporte...". Ši homofobinė aplinka sukėlė aukai depresiją. Padidėjusi vyriškumo samprata leido homofobijai prasiskverbti ir į sportą.
Fizinio pajėgumo ugdymas ir jo svarba
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, reguliarus fizinio pasirengimo ir fizinio aktyvumo testavimas turėtų būti laikomas visuomenės sveikatos prioritetu. Mokslininkų teigimu, fizinių savybių testavimas yra svarbus vaikų treniruočių proceso ir sveikatos stebėjimo elementas, kurį galima panaudoti jų sveikatai palaikyti ir gerinti. Vaikų fizinio pajėgumo matavimai gali padėti ugdyti teigiamą vaiko požiūrį į kūną, suteikti vaikams žinių apie savo fizinę būklę, stiprinti vaikų poreikį išlaikyti ir gerinti savo pajėgumą. Taip pat tai gali paskatinti tėvus labiau domėtis savo vaikų fiziniu pajėgumu, jo stiprinimo būdais bei priemonėmis. Be to, fizinio pasirengimo testai gali parodyti individualius žmogaus ar tam tikro sluoksnio žmonių sveikatos sutrikimus. Pavyzdžiui, jeigu vaiko testo kojų raumenų jėgai matuoti („šuolis į tolį iš vietos“) rezultatas prastas, tai rodo, kad vaikas turi silpnai išsivystį bendrą ir kojų raumenyną, kas, atitinkamai, gali sąlygoti prastą vaiko laikyseną. Remiantis šia informacija galima prognozuoti didesnį kaulų mineralų tankio mažėjimą suaugusiems. Taip pat, maža kojų raumenų jėga neužtikrina viršutinės kūno dalies stabilumo, greičiau pavargstama vaikštant, bėgiojant, žaidžiant.
Remiantis Wood (2015), testavimo sesijos gali suteikti sportininkui supratimą apie tai, koks yra jo fizinio pasirengimo lygis programos pradžioje ir pabaigoje. Pradinį fizinio pasirengimo lygį yra ypač svarbu žinoti, jei ruošiamasi pradėti naują treniravimo etapą. Spalio-lapkričio mėn. įgyvendindami Sveiktos ministerijos inicijuoto projekto veiklas, su fizinio rengimo trenerio Ričardo Pupeikio pagalba išbandėme vaikų fizinio pasirengimo įvertinimą. Vertinimas parodė ne tik pagerėjusius vaikų rezultatus, bet ir vaikų didesnį įsitraukimą. Tad tai paskatino mus nepriklausomo vertinimo galimybes tyrinėti toliau.
Apibendrindamas vasario testavimo rezultatus treneris Ričardas pasakojo, kad nors su grupėmis dirbo skirtingi klubo treneriai, to paties amžiaus grupių rezultatai buvo panašūs, o kai kurie rezultatai - beveik identiški. "Mane sužavėjo ne tik vaikų motyvacija, bet ir karatė trenerių įsitraukimas - dauguma jų ypač energingai palaiko savo treniruojamus vaikus testavimo metu ir detaliai analizuoja užfiksuotus rodiklius," - džiaugėsi Ričardas Pupeikis apibendrindamas gegužės mėnesio rezultatus. - „Maloniai stebino ir treneriai, kurie per 3 mėnesius susifokusavo į silpnąsias savo auklėtinių vietas, papildomai joms skyrė dėmesio ir pagerino rezultatus. Šiuos mokslininkų teiginius apie vaikų motyvacijos didėjimą, patvirtina ir trenerio Ričardo Pupeikio įžvalgos po dviejų testavimo etapų. „Antro testavimo metu pastebėjau vaikų ir jų trenerių norą pagerinti pirmo testavimo rezultatus, vaikai stengėsi ir paskutiniųjų pagerinti savo rezultatus, o treneriai savo auklėtinius palaikė motyvuodami daugiau visko padaryti,“ - pasakoja Ričardas. - „Vaikai pagerinę savo rezultatus labai džiaugėsi ir laukė, kol galės tėvams papasakoti, kiek atsispaudimų padarė.
Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas paskelbė "Fizinio aktyvumo gaires amerikiečiams", 2-ąjį leidimą. Dokumente rekomenduojama, kad 6-17 metų vaikai ir paaugliai kasdien turėtų skirti 60 ar daugiau minučių vidutinio ar didelio intensyvumo fiziniam aktyvumui. Reguliarus fizinis aktyvumas vaikystėje ir paauglystėje skatina sveikatą ir fizinį pasirengimą. Palyginti su neaktyviais bendraamžiais, fiziškai aktyvūs jaunuoliai turi aukštesnį fizinio pasirengimo lygį, mažesnį kūno riebalų kiekį ir stipresnius kaulus bei raumenis. Fizinis aktyvumas taip pat turi teigiamą poveikį smegenų sveikatai mokyklinio amžiaus vaikams. Reguliarus fizinis aktyvumas vaikystėje ir paauglystėje taip pat gali būti svarbus siekiant skatinti visą gyvenimą trunkančią sveikatą ir gerovę. Svarbu pasiūlyti jaunimui fizinės veiklos pasirinkimo galimybių ir paskatinimo. Veiklos turėtų būti įvairios, amžiui tinkamos ir malonios. Aerobika: Dauguma iš 60 ar daugiau minučių per dieną turėtų būti vidutinio ar didelio intensyvumo aerobinis fizinis aktyvumas.
Kūno vaizdas ir fizinis aktyvumas
Kūno vaizdas yra kompleksinis konstruktas, apimantis žmogaus mintis, jausmus ir suvokimą apie savo kūną. Jis gali būti tiriamas suvokimo, pažinimo, emocijų ir elgesio aspektais. Teigiamas kūno vaizdas yra svarbus motyvuojant žmogų būti fiziškai aktyviam, o neigiamas - gali tapti barjeru. Fizinis aktyvumas ir sportas turi kompleksinius ir abipusius ryšius. Fizinis aktyvumas gali teigiamai veikti kūno vaizdą per kūno funkcionalumo, pasitikėjimo savimi, interoceptinio sąmoningumo, saviveiksmingumo stiprėjimą. Tačiau tas pats fizinis aktyvumas gali neigiamai veikti kūno vaizdą, jei veikia tam tikri specifiniai aplinkos veiksniai.
Moksliniai tyrimai rodo, kad aplinka, kurioje akcentuojama išvaizda, o treneriai komentuoja išvaizdą, mankštinimosi tikslus sieja su kūno apimtimis ir pokyčiais bei pabrėžia kūno išvaizdą kaip pagrindinį mankštinimosi rezultatą, veda prie sportuojančiųjų nesaugumo dėl fizinės išvaizdos, nusivylimo sportine veikla, disfunkcinės mitybos ir valgymo sutrikimų bei disfunkcinio mankštinimosi stiliaus. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, kad pozityvus kūno vaizdas yra siejamas su dėmesingu įsisąmoninimu grįstu mankštinimosi stiliumi, intuityviu mankštinimuisi ir intuityviu valgymo stiliumi. Intuityviam mankštinimosi stiliui būdingas dėmesingas įsisąmoninimas, apimantis gebėjimą atpažinti, sekti ir besąlygiškai priimti savo mintis ir kūno interocepcinius (vidinius) bei eksterocepciniu pojūčius. Dėmesingas įsisąmoninimas yra siejamas su vidine mankštinimosi motyvacija, geresne savikontrole, saviveiksmingumu ir aukštesniu bendru savęs vertinimu.
Kalbant apie sportininkus, dalyvaujančius sportinėje veikloje, būtina pabrėžti, kad jų kūno vaizdas yra geresnis nei nesportuojančių. Tačiau sportininkams, kaip ir kitiems, gali būti sunku atitikti socialinius išvaizdos „standartus“. Ypač tai ryšku tarp moterų, pasirinkusių tas sporto šakas, kuriose tradiciškai dominavo vyrai (pvz., krepšinis, futbolas, boksas), nes šios moterys prastai atitinka joms skirtus stereotipinius išvaizdos lūkesčius. Tačiau ir vyrai sportininkai gali susidurti su šios srities problemomis, jei dalyvauja sporto šakose, kurios nesusijusios su visuomenėje garbinamais dominuojančio vyriškumo „standartais“.
Tyrimai rodo, kad dažnai sportininkai patiria dvigubą spaudimą dėl išvaizdos ir kūno svorio kontrolės. Pirmas spaudimo šaltinis yra socialinė ir kultūrinė aplinka, o antras - sporto aplinka. Sporto šakose, kuriose mažesnis kūno svoris lemia geresnį sportinį rezultatą, ir estetinėse sporto šakose gali vyrauti nesaugumą dėl fizinės išvaizdos kurianti aplinka. Tarp labiausiai tyrinėjamų specifinės sporto aplinkos veiksnių yra komandos draugų spaudimas dėl išvaizdos, su kūno svorio valdymu susijusi politika, sportinė apranga. Tačiau vienu iš svarbiausių veiksnių formuojantis ir palaikant kūno vaizdą laikomas trenerio požiūris ir elgesys. Siūlymas laikytis dietos, reikalavimas vesti mitybos dienoraščius, sportininko kūno išvaizdos, svorio ir maisto pasirinkimo komentavimas bei kontroliavimas, svėrimas, svorio sekimas yra vieni iš veiksnių, kurie, kaip rodo tyrimai, gali privesti prie nesaugumo dėl išvaizdos ir kūno, žemo energijos gavimo, santykinio energijos deficito, atletinės triados (mitybos nepakankamumas arba valgymo sutrikimai, osteoporozė, sutrikusi hormonų veikla).
Santykinis energijos deficitas fizine prasme gali lemti prastą atsigavimą, imuninės sistemos nusilpimą, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus, sulėtėjusią medžiagų apykaitą. Nepasitikėjimas savo kūnu siejamas ir su depresyvia nuotaika, nuotaikų kaita, irzlumu, socialine izoliacija, dažnesnėmis traumomis, valgymo sutrikimų, dažnesnių peršalimo ligų, iškritimo iš sportinės veiklos ilgiems periodams bei prastesniais bendrais sportiniais rezultatais ir sportiniais rezultatais per varžybas. Šios būklės yra ypač pavojingos paauglystėje.
Fizinis ugdymas ir jo iššūkiai
Fizinio ugdymo mokytojai irgi privalo kurti saugią aplinką, kurioje vaikai ir jaunimas išmoktų pasitikėti savo kūnais. Svarbu, kad fizinio ugdymo pamokose nebūtų stiprinama nuostata, jog kūnas pats savaime negali būti patogus, juo negalima pasitikėti, jį reikia perdirbti ir pertvarkyti taikant fizinį aktyvumą. Fizinio aktyvumo aplinka privalo būti saugi fizinės išvaizdos atžvilgiu.
Deja, tyrimai atskleidė, kad ne visada pavyksta to pasiekti ir kūno vaizdo problemos fizinio ugdymo srityje tokios didelės, jog kai kurie mokslininkai jas vadina "drambliu kambaryje". Ypač šios problemos ryškėja paauglystėje ir negatyvus kūno vaizdas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių daugelis paauglių atsisako mankštintis arba dalyvauja fiziniame ugdyme vedami kontroliuojamos motyvacijos, be to, formuodamiesi nuostatą, kad savo kūnu negalima pasitikėti. Su tuo ypač dažnai susiduria paaugliai, kurių išvaizda neatitinka socialiai pageidaujamų standartų, kurių išvaizda skiriasi nuo daugumos, turintys negalių ar sveikatos problemų, turintys antsvorio ir prastesnio fizinio pajėgumo vaikai bei paaugliai. Mūsų tyrimai parodė, kad jei mokytojai fizinio ugdymo pamokose taiko būdus ir priemones, remiančias autonomiją, mokiniai turi geresnį kūno vaizdą.
Deja, buvo pastebėta, kad Europos sporto studijose kūno vaizdo tema susilaukia itin mažai dėmesio. Tai tapo pagrindu kuriant projektą „Body Image and Inclussive Physical Activity, BIIPA“, finansuojamą Europos Sąjungos. Projekte yra siekiama sukurti 7,5 ir 15 ECTS apimties modulius, skirtus Europos aukštosioms mokykloms, kuriuos jos galėtų lanksčiai integruoti į savo formalias studijas. Be to, buvo siekta sukurti 3 ECTS apimtis multikredencialų modulius, kurie gali būti siūlomi kaip savarankiškos studijos kvalifikaciją keliantiems sporto, fizinio aktyvumo, fizinio ugdymo specialistams bei asmenims, dirbantiems fizinio aktyvumo ir sporto valdymo srityse. BIIPA projekte dalyvavo mokslininkai, dirbantys psichologijos, fizinio ugdymo ir sporto, fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos srityse.
Lietuvos ir Norvegijos patirtis
Lietuvos sporto universitetas (LSU) įgyvendina projektą, kuriuo siekiama modernizuoti ikimokyklinio bei pradinio ugdymo turinį ir tobulinti pedagogų kvalifikaciją, įdiegiant fizinio pajėgumo testavimo metodiką Lietuvoje. Moksliškai pagrįstų tokio amžiaus vaikų fizinį pajėgumą matuojančių instrumentų Lietuvoje nėra, tad juos kuriant LSU atstovai naudos norvegų mokslininkų prieš keletą metų parengtą fizinio pajėgumo testų rinkinį vaikams. LSU atstovai viešėjo Norvegijoje, Pietryčių Norvegijos universiteto koledže, kur sėmėsi patirties iš prof. dr. Ingunn Fjørtoft ir dr. Lise Kjønniksen.
Fizinio pajėgumo testavimo ir vertinimo metodikos patikimumui įvertinti projekto vykdytojai pradėjo tyrimą, kurio metu planuoja ištirti 200 ikimokyklinio ir 400 pradinio mokyklinio amžiaus vaikų fizinį pajėgumą. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais bus parengta kvalifikacijos tobulinimo programa ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams. LSU dėstytojos Brigita Miežienė ir Vida Česnaitienė liepą vyks į Norvegiją, kur kartu su fizinio pajėgumo vertinimo ekspertėmis prof. dr. Ingunn Fjørtoft ir dr. Lise Kjønniksen atliks fizinio pajėgumo vertinimo metodikos validizavimo ir adaptavimo procedūras. Liepos mėnesį LSU atstovai taip pat vyks į didžiausią Europoje tarptautinį sporto kongresą Vienoje (Austrija), kur pristatys projekto metu kartu su norvegais atlikto tyrimo rezultatus.
Aštuoniolikos Lietuvos savivaldybių sporto ir kultūros centrų atstovai grįžo iš beveik savaitę trukusios stažuotės Norvegijoje. Progą dalyvauti stažuotėje mūsų šalies atstovams suteikė Lietuvos sporto universiteto (LSU) vykdomas tarptautinis projektas "Lietuvos ir Norvegijos sporto švietimo srityje veikiančių institucijų bendradarbiavimo ir gebėjimų stiprinimas". Stažuotės metu Lietuvos savivaldybių sporto ir kultūros centrų atstovai išklausydavo po kelis seminarus, dalyvavo diskusijose ir vyko apžiūrėti sporto klubų, bendruomenių centrų, stadionų bei kitos sporto infrastruktūros.
Norvegija yra viena iš lyderių Europoje įgyvendinant regioninę sporto politiką ir skatinant fizinį aktyvumą. Šioje šalyje didelis dėmesys skiriamas fiziniam lavinimui ir švietimui gamtoje. Norvegai mokomi gyventi dermėje su gamta, suprasti savo paskirtį šiame pasaulyje, išgyventi primityviomis sąlygomis. To vaikai mokomi nuo mažens jie vedami į kelių dienų ar net savaičių žygius po miškus, parkus, kalnus bei pajūrį. Tradicinė norvegų šeimų fizinio aktyvumo veikla - pasivaikščiojimai mišku, taip pat kelių dienų žygiai gamtoje.
Apie 80 procentų Norvegijos trenerių dirba savanoriškais pagrindais. Dažniausiai vaikus treniruoja vieno iš sporto komandoje esančių vaikų tėvas, kuris savo laisvą laiką po pagrindinio darbo savanoriškai skiria tokiai veiklai. Trenerio darbas apmokamas dažniausiai yra tik profesionaliame sporte. Apie 33 procentus visų norvegų dalyvauja sporto klubų savanorystėje.
Ne vienas seminarus skaitęs lektorius įvardijo svarbią Norvegijos problemą, kuri labai aktuali ir mūsų šalyje - tai mažas paauglių fizinis aktyvumas. Vaikystėje norvegai beveik 100 procentų įgyvendina Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas fizinio aktyvumo normas, tačiau paaugliai šioje šalyje savo neaktyvumu lenkia net 65-85 metų senjorus. Projekto lektorių teigimu, šią problemą daugiausia lemia naujosios technologijos, mat paaugliai, kaip ir Lietuvoje, daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterių ir įvairių išmaniųjų įrenginių.
Vaikų fizinio pajėgumo mažėjimo tendencijos ir priežastys Lietuvoje
Kritika šiuolaikiniams vaikams, kad šie per mažai užsiima fizine veikla, gali turėti pagrindo - vaikų nuo 11 iki 18 m. fizinis pajėgumas prastėja. Kaip teigė Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius Arūnas Emeljanovas, silpnas fizinis pajėgumas gali lemti ir širdies kraujagyslių ligas ateityje.
LSU profesorius Arūnas Emeljanovas teigia, kad dabartinių 11-18 m. jaunuolių fizinis pajėgumas prastėja. Tyrimas atliktas 2022 m., tačiau tik dabar duomenys buvo išgryninti. Duomenys renkami kas dešimt metų nuo 1992 m. Pavyzdžiui, 1992 m. 16 m. berniukų fizinio pajėgumo koeficientas buvo 9,06. O štai 2022 m. Analogiškai 16 m. mergaičių koeficientas dešimto dešimtmečio pradžioje buvo 5,74. 2022 m.
Europos Sąjungoje (ES) veikia vadinamieji Eurofito testai, kuriais vadovaujasi fizinio ugdymo mokytojai. Pavyzdžiui, į Eurofito kriterijus patenka šuolis į tolį, kybojimas ant skersinio, gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą ant vienos kojos, ištvermė bėgant šaudykliniu bėgimu 20 m ir t. t.
„Jau stabilizavosi, nebėra tokio kritimo, kaip buvo nuo 2002 m. iki 2012 m. Tada buvo drastiškas pablogėjimas. Dabar truputėlį vis dar prastėja kai kurios fizinės ypatybės, bet, pvz., pusiausvyra gerėja - ji gerėja nuo 1992 m. <…>, o visi kiti arba sustoję, arba likę stabilūs, arba vos prastėja. Drastiškai neblogėja, bet nėra ir ko džiaugtis, nes nėra ir fizinio pajėgumo gerėjimo. Kol kas to nestebime“, - kalbėjo A. Emeljanovas. Pasak jo, tai kelia nerimą. Pavyzdžiui, šaudyklinis bėgimas atspindi, kaip patvariai veikia širdies kraujagysles. O fizinio pajėgumo rezultatai rodo, kad dabartiniai vaikai yra silpnesni už savo tėvus, kai šie buvo tokio paties amžiaus.
„Pasauliniame kontekste dabar vaikų ištvermė yra penkiolika procentų silpnesnė. Lietuvoje, deja, net trečdalio dabartinių vaikų ištvermė prastesnė už jų tėvų, kai šie buvo vaikai. Fizinis pajėgumas yra suprastėjęs dėl to, kad sumenko vaikų ir paauglių fizinis aktyvumas.
„Kiek jie, grubiai tariant, numeta, kiek nubėga, sekundės, laikas, centimetrai. Negana to, nuo 1992 m. tiek mergaičių, tiek berniukų kūno masės indeksas (KMI) didėja. Kitaip tariant, vaikai stambėja. Visgi, A. <…> Dabar daug pusfabrikačių, daug perkame pusiau paruošto maisto, o ten yra pigūs, žalingi aliejai, skrudinimas, kur daug kalorijų. Maistas, aišku, skanus, pieno kokteiliai ar mėsainiai. Aišku, ir tėvai užimti - „ai, geriau kažką nupirksiu, nei pagaminsiu“. O tai duoda akumuliacinį procesą organizmui - kalorijos kaupiasi ir mažiau judame, daugiau sėdime“, - kalbėjo A. Emeljanovas.
Kaip tvirtino A. Emeljanovas, vien mokykla šios problemos neišspręs, net jei fizinio ugdymo pamokos vyktų kasdien. „45 minutės - kol persirengia, kol paaiškinama, fiziniam aktyvumui lieka 30 minučių. Tėvai turi pasirūpinti, kad jų atžalos lankytų ne tik korepetitorius ar meno būrelius, bet ir sporto, sakė A. Emeljanovas. Anot profesoriaus, valstybė turi pasirūpinti, kad būtų kuo daugiau neformalaus sportinių ugdymo būrelių - tiek mokykloje, tiek už jos ribų. „Ypač periferijoje. Jeigu vaikai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje turi pasirinkimą, tai mažesniuose miesteliuose vaikai visiškai neturi ką veikti ir neturi jokios prieigos prie fizinio aktyvumo, išskyrus fizinio ugdymo pamokas“, - kalbėjo A. Emeljanovas.
Galimi sprendimo būdai
Siekiant gerinti vaikų fizinį pajėgumą ir ugdyti teigiamą kūno vaizdą, būtina imtis kompleksinių priemonių.
A. Emeljanovas teigė, kad geri Islandijos ir Norvegijos rodikliai. „Tos šalys yra mums pavyzdinės. Japonai taip pat gana stiprūs. Ten šviežesnis maistas, daugiau fizinio aktyvumo. Norvegijoje 93 proc. vaikų lanko sporto būrelius. Beveik visi. Tai duoda efektą, jie yra ištvermingesni, ateityje turės mažiau širdies problemų. Tiesa, tose šalyse sporto būreliai lengviau prieinami negu Lietuvoje. Pasak A. Emeljanovo, mūsų šalyje tokius būrelius lanko tik mažiau neg...
